Pokalbis su Zenonu Eimučiu Sabaliu

Įsimintiniausiu ir produktyviausiu gyvenimo laikotarpiu Zenonas Sabalys laiko jaunystę. 

Sidabro medaliu baigęs Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą 1955 metais įstojo į Kauno politechnikos instituto Hidrotechnikos fakulteto Hidrotechninės statybos specialybę, kurią  1960 metais sėkmingai baigęs dirbti buvo paskirtas į Šilutės melioracinės statybos valdybą.  Pirmas statybinės karjeros objektas – Ventės rago krantinės statyba. 1962 metais atvyko į Šiaulius ir pradėjo dirbti Šiaulių zoninėje mechanizacijos valdyboje inžinieriumi. 1963 metais buvo paskirtas šios organizacijos (vėliau MV- 6) vadovu.  Zenonui pavyko šioje organizacijoje suburti jauną, kvalifikuotą, energingą kolektyvą , kuris Šiaurės ir vidurio Lietuvoje (dabartinės Šiaulių, Telšių, Tauragės apskričių teritorijos) LSSR Statybos ministerijos statybas aprūpino žemės kasimo ir kėlimo mašinomis, vykdė žemės kasimo ir polių kalimo darbus, tiesė pramonės įmonėms gelžinkelius. MV-6 žmonės dirbo visose Šiaulių miesto pramonės, švietimo, sveikatos, kultūros, gyvenamų namų statybose. Ypač didelės apimties statyba buvo Akmenės cemento gamykla. Už nuopelnus cemento gamyklos statyboje Zenonui Sabaliui 1974 metais suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas.

Zenonas Sabalys  Šiauliuose yra žinomas esperantininkas. Kai 1956 m. dar būdamas studentas išmoko šią kalbą taip ir šiandien ja kalba, dalyvavo daugiau kaip dvidešimtyje pasaulinių esperantininkų kongresų. Kodėl susidomėjo būtent šia kalba? Esperanto kalbą kūrė Lietuvoje gyvenęs Liudvikas Zamenhofas. „Kaip mums reikia žinoti apie Adomą Mickevičių, Česlovą Milošą, taip reikia žinoti ir apie L. Zamenhofą“, – sako Zenonas Sabalys.

1980 – 1990 metais Zenonas Sabalys dirbo Šiaulių miesto Vykdomojo komiteto  (savivaldybės) pirmininko pavaduotoju. Buvo atsakingas už miesto statybas ir architektūrą.

Prieš 30 metų Zenonas Sabalys su verslininkais įkūrė AB Šiaulių banką ir kurį laiką buvo banko vadovu. Vėliau dirbo banko „Snoras“ Šiaulių filialo direktoriumi.  Išėjęs į pensiją Zenonas Sabalys skaitė „Bankų veiklos analizės“ kursą būsimiesiems ekonomistams Šiaulių universitete. „Pasakodavau ir linksmas istorijas apie bankus, žinoma, ir vieną kitą formulę įterpdavau“, – juokauja pašnekovas.

Inžinierius Vaclovas Vingras, sakydamas sveikinimo kalbą Zenono Sabalio 80-ojo gimtadienio proga, pažymėjo, kad be Zenono užsispyrimo Šiauliuose nebūtų teniso kortų. „Tenisas – kultūros dalis“, – įsitikinęs Zenonas Sabalys.

Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės 2009-01-02 Zenoną apdovanojo aukso medaliu už nuopelnus Lietuvos sportui.

Šiuo metu Zenonas Sabalys yra pensininkas: „Daugiau laisvo laiko turėjau, kai dirbau. Dabar tragiškai trūksta laiko“, – šypsosi jis ir prisipažįsta, kad šiuo metu daugiausia laiko skiria  asmeninio archyvo tvarkymui. 

Pokalbis su Zenonu Sabaliu

– Zenonai, apibūdinkite save keliais žodžiais.

– Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad kultūra yra valstybės pagrindas, tęsiant šią mintį geriausiai mane apibūdinantys žodžiai būtų šie: humanitarinis inžinierius.

– Koks buvote, kai Jums buvo 20, 40, 60 metų, ir koks esate dabar?

– Labai anksti subrendau: 16 metų jau baigiau mokyklą ir įstojau į Kauno politechnikos institutą, baigiau jį būdamas 21-erių. Po to daugiausia laiko skyriau inžineriniam darbui, vėliau pradėjau dirbti banke. Kompozitorius Konradas Kaveckas yra pasakęs, kad darbą reikia keisti kas dešimt metų, nes vėliau tu apkerpėji, tampi nebeįdomus ne tik sau, bet ir kitiems. Galbūt dėl to mano profesinėje karjeroje ir buvo tiek daug pokyčių – kad neapkerpėčiau.

– Ką Jums asmeniškai reiškia žodis „tenisas“?

– Jei atvirai, nieko nereiškia (juokiasi).

– Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo tenisas ir kodėl pasirinkote būtent šią sporto šaką?

– Jaunystėje buvau aktyvus, besimokydamas Šilutėje mėgau žaisti stalo tenisą, krepšinį – greit išaugau, todėl visi galvojo, kad būsiu aukštas. Tik aš taip ir neišstypau. Šilutėje mes neturėjome sporto salės, bet šalia kitos mokyklos (rusų) buvo sporto salė ir apleista šlapio šlako teritorija, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo teniso aikštelė. Studijų metais šalia KKI stadiono būdavo teniso kortai, tad kartais eidavau teniso pažiūrėti, žaizdavo ir Anilionis, labai patiko.

Persikėlęs į Šiaulius apsigyvenau S. Lukauskio gatvėje, šalia teniso kortų. Žiemą ten eidavau čiuožti, nes buvo įrengta čiuožykla, o vasarą matydavau, kaip toje aikštelėje žmonės žaidžia tenisą. Laikui bėgant pastebėjau, kad kortų būklė labai suprastėjo, viskas apaugo žolėmis. Po kurio laiko pradėjau dirbti Šiaulių miesto vykdomajame komitete, o ten tuo metu buvo tokia mada, kad visi komiteto nariai šefuodavo kokią nors sporto šaką. Pamenu, man norėjo priskirti kažkokią kitą sporto šaką, bet aš pasirinkau tenisą. Pirmas mano projektas, susijęs su tenisu Šiauliuose, buvo atnaujinti teniso kortai S. Lukauskio gatvėje.

– Gal galėtumėte papasakoti smulkiau, kada ir kaip kilo idėja padaryti kažką gero tenisui Lietuvoje?

– Pradėjęs šefuoti Šiauliuose tenisą, daug ko nežinojau, viską reikėjo daryti praktiškai nuo nulio. Atnaujintuose teniso kortuose S. Lukauskio gatvėje buvo dvi aikštelės: plytmečio joms įrengti ieškojome tuo metu Šiauliuose ir Šiaulių rajono veikusiose gamyklose. Visų bendromis jėgomis pavyko renovuoti tuos vasaros teniso aikštynus.

Susidomėjimas tenisu didėjo, todėl atsirado naujų teniso projektų – pradėjo veikti vasaros teniso kortai pietinėje miesto dalyje, buvo įrengti uždari teniso kortai, nors toje vietoje galvota įrengti golfo laukus. Jau tuomet golfas ir tenisas buvo laikomi intelektualiomis sporto šakomis.

– Kaip pavyko įtikinti valdžios atstovus, kad Šiauliuose reikia uždarų teniso kortų? 

– Atvirai pasakius, man nieko nereikėjo įtikinėti. Tuomet turėjau tam tikrą laisvę mieste veikti, todėl pasikalbėjau su VK pirmininku Povilu Morkūnu, kuris jau buvo pastatęs ne vieną sporto objektą, ir nusprendėm statyti.

Labiausiai reikėjo save įtikinti, nes žinojau, kad viską teks užsikrauti ant savo pečių. Didžiausias iššūkis yra ne pastatyti, o surinkti pinigus tokiam statybos objektui. Pinigai teniso kortams buvos išprašyti iš įvairių pramonės įmonių ir organizacijų: televizorių gamyklos, bendrovės „Šiaulių energija“, „Verpsto“, Neaustinių medžiagų fabrikų, kitų smulkių pramonės objektų. Tuometinės Šiaulių miesto pramonės įmonės ir padėjo pastatyti Šiaulių teniso kortus.

Kitas nemažas iššūkis buvo rasti reikiamų medžiagų, konstrukcijų. Čia ir vėl labai prisidėjo miesto pramonės įmonės.

– Gal pamenate įdomių istorijų, susijusių su Šiaulių teniso mokyklos įkūrimu?

– Darbams atlikti iš Mažeikių buvo atvežtas 25 tonų montažinis kranas, kuris statybų metu nuvirto. Gerai, kad nė vienas žmogus nenukentėjo, bet rūpesčių ir išgąsčio buvo nemažai.

Linksmesnę istoriją prisimenu iš 1991 m. Lietuvių sporto žaidynių, į kurias atvyko daug išeivijos lietuvių. Juokingiausia buvo, kad jie visko sau atsivežė, net valgio visai savaitei. Tikriausiai apie mūsų šalį jiems buvo papasakota, kad esame visi laukiniai, kad pas mus tik meškos laksto. 

– Jei sugrįžtumėte į 1989 m., ar elgtumėtės taip pat?

– Sunku pasakyti. Daug dirbome tuomet miesto labui, norėjosi, kad miestas vystytųsi visose gyvenimo srityse. Visada yra kur tobulėti, bet ar norėčiau kažką keisti, nežinau.

– Esate statybų žmogus: kaip manote, kuo skiriasi verslas nuo sporto?

– Manau, kad sportas neatsiejamas nuo komercijos: ir versle, ir sporte reikalingi pinigai, be jų turbūt sunkiai įmanomas progresas. Galvoju, kad sportui šiandien labai trūksta filantropų.

– Geriausia Jūsų gauta pamoka kuriant Šiaulių teniso mokyklą?

– Nebuvo didelių pamokų, pasakėm Sporto skyriuje, kad reikia įkurti teniso mokyklą, ir įkūrėm. Reikėjo tik sudėlioti trenerių kolektyvą, administraciją. Įdomu, kad pirmasis teniso mokyklos direktorius buvo futbolo specialistas.

– Geriausia Jūsų išgirsta mintis apie tenisą. Arba tiesiog Jums labiausiai patinkantys žodžiai apie tenisą?

– Tenisas – visuomenės kultūros dalis. Gaila, kad kuo toliau, tuo daugiau randasi chamizmo apraiškų teniso aikštelėje. Nepaisant to, teniso sportas gali būti siejamas su kultūra.

– Kas yra Jūsų gyvenimo herojus?

– Man pavyzdys yra Suomijos didvyris maršalas Karlas Gustavas Emilis Mannerheimas. Vaikystėje man tėvas pasakojo apie Suomijos ir Rusijos karą ir šio karininko didvyriškumą, parodytą tame kare.

(Baronas Karlas Gustavas Emilis Mannerheimas (1867 m.birželio 4d. – 1951 m.sausio 27d.) yra Suomijos karinis ir politinis veikėjas. Suomijos švedų baronas. Rusijos imperijos kariuomenės generolas leitenantas, Suomijos kariuomenės vadas, Suomijos prezidentas. Dalyvavo Rusijos ir Japonijos kare, Suomijos nepriklausomybės kovose ir pilietiniame kare.).

– Darbas, kurio Jums taip ir nepavyko baigti iki šiol? 

– Vienas iš darbų yra mano memuarai: kaupiu, renku, dėlioju medžiagą, bet nežinau, kada pavyks viską išleisti viename leidinyje.

– Jei turėtumėte galimybę pasikalbėti su ryškiausiomis teniso asmenybėmis, su kuo norėtumėte pasikalbėti ir apie ką ?

– Labai norėčiau pasikalbėti su Vytu Gerulaičiu – domėjausi juo, rinkau informaciją apie jį. Per anksti jis pasitraukė iš mūsų gyvenimo.

–  Geriausias Jūsų sutiktas žmogus teniso sporte?

– Be diskusijų – Pranas Tučkus, žmogus, nepamainomas savo srities specialistas, labai atsidavęs ir sąžiningas. Vertinu ir Remigijų Balžeką už jo nuopelnus Lietuvos tenisui.

– Trys dalykai, be kurių negalėtų šiandien gyventi Zenonas Sabalys?

– Trijų dalykų nepasakysiu, bet tiksliai galiu įvardyti vieną – be Lietuvos negaliu gyventi. Kad ir kur išvažiuočiau, kur bebūčiau, po kelių dienų jau noriu namo.

– Geriausia Jūsų gyvenimiškoji pamoka?

– Turėjau vieną įsimintiną pamoką vaikystėje, kai man buvo šešeri. Negaliu jos pasakoti – per daug asmeniška. Tiesiog nuvyliau vieną žmogų. Niekas manęs už tai nebarė, tėvas pasakė: „Negali meluoti žmonėms, tik savo priešams gali meluoti.“ Šį įvykį labai ryškiai iki šiandien pamenu.

– Kam daugiau atidavėt savęs – sportui ar statybai?

– Žinoma, kad statybai, nors visada bandžiau rasti balansą tarp darbo ir laisvalaikio.

– Kaip manote, kokias savybes galima išsiugdyti žaidžiant tenisą?

– Tenisas, manau, įdomus tuo, kad priverčia labai greitai mąstyti, priimti sprendimus. Tai puiki praktika ugdyti savo mąstymo gebėjimus.

– Akimirka sporte, kurią norėtumėte pakartoti dar kartą?

– Tikriausiai norėčiau dar kartą pamatyti Lietuvos vyrų teniso rinktinės pergalingą kovą su Didžiąja Britanija – ši akimirką man labai graži ir įsimintina.

– Kokie būtų Jūsų patarimai žmonėms, norintiems pabandyti žaisti tenisą?

– Jeigu norite, tai reikia eiti ir žaisti. Nelabai suprantu žodžio „bandyti“, kai kalbama apie sportą. Reikia užsibrėžti tikslą ir jo siekti.

– Ar domitės šiandienos tenisu?

– Kartais pasižiūriu, nesidomiu jokiu konkrečiu žaidėju, tiesiog domiuosi teniso sportu, nors įdomios ir kitos sporto šakos.

– Kuo šiandien gyvenate, kai nereikia dirbti?

– Neišeina visiškai nedirbti. Šiuo metu man labai padeda vaikščiojimas – ir sveikatai gerai, ir galva prasivėdina.

– Kaip manote, kokią knygą kiekvienas sportininkas turėtų perskaityti?

– Pats labiau mėgstu memuarinę literatūrą, todėl literatūros sporto tema negalėčiau rekomenduoti. Paskutinė mano skaityta knyga – Aldonos Ruseckaitės romanas apie Salomėją Nėrį „Padai pilni vinių“.

– Kas šiandien Jums suteikia laimės?

– Turiu tris anūkus, jie man ir suteikia laimės. Jiems puikiai sekasi. Jauniausias lanko teniso treniruotes Balžeko teniso akademjoje.

– Ar turite baimių?

– Konkrečių neturiu. Kuo man sunkiau, tuo labiau save galiu mobilizuoti ir kažkaip išsikapstau.

Pamenu vieną įvykį. 1995 m. susidarė tokia situacija, kad Šiaulių bankui buvo likę 30 min. iki bankroto. Skambinau  visiems bankams Lietuvoje – pašto telefonistės tuo metu mane jungdavo be eilės. Bankui trumpam laikui reikėjo pasiskolinti 2 mln. litų. Daugelis atsisakė padėti, nes visiems bankams tuo metu buvo labai sunku. Galiausiai, visai laikui baigiantis, Taupomasis bankas patikėjo mumis ir paskolino. Viskas tuomet baigėsi gerai.

– Ko palinkėtumėte šiandien Lietuvos tenisui?

– Mokytis – labai svarbi yra trenerių kvalifikacija. Anksčiau treneriams tobulėti nebuvo tokių gerų galimybių, informacija buvo sunkiai pasiekiama ir ribojama, bet šiandien visos galimybės yra, tereikia noro. Žinoma, ir labai daug darbo.

Dėkojame Zenonui Sabaliui už pokalbį ir linkime jam kuo didžiausios sėkmės gyvenime.