Aistė Žemaityė: „Virgilijus Alekna: Mentalinės paslaptys„

APIE AUTORIUS

Aistė Žemaitytė, psichologė, žinoma dėl elito sportininkų mentalinio rengmo, mokslinės ir švietėjiškos veiklos Lietuvoje ir užsienyje. Daugiau kaip 30 jos rengtų sporto žvaigždžių jau yra tapę Europos ir pasaulio suaugusiųjųčempionatų, olimpinių žaidynių prizininkais. Lietuvos valstybinės ir Frydricho Eberto (Friedrich Ebert) stipendijų laureatė, studijavo Lietuvoje (Vilniaus universitete) ir Vokietijoje (Konstanco ir Leipcigo universitetuose). Publicistinių darbų išskirtinumas – suvienytos žurnalistės ir psichologės kompetencijos.

Virgilijus Alekna, iškiliausias Lietuvos sportininkas, dukart olimpinis čempionas, vienąkart olimpinių žaidynių bronzos medalininkas, dukart pasaulio čempionas ir dukart vicečempionas, Europos čempionas, vicečempionas ir bronzos medalininkas. Virgilijui Aleknai iki dabar priklauso olimpiniu žaidynių ir pasaulio čempionato rekordai.Jis išrinktas 2000-ųjų metų atletų (žurnalo „Track and Fields News“ rinkimuose), gerausiuoju 2005-ųjų metų Europos lengvaatlečiu, 2007-aisiais jam suteiktas UNESCO sporto čempiono titulas.

Įvadas

Lietuvoje yra nemažai sportininkų, kurie galėtu būti nugalėtojais, bet dėl vidinių priežasčių tokiais netampa. Yra daugybė informacijos apie tai, kaip fiziškai ištreniruoti kūną, turime aukščiausio lygio trenerių, kurie išmoko technikos ir taktikos, gydytojai, kineziterapeutai, mitybininkai pasirūpina aukščausio lygio priežiūra, o mentalinis rengimas dažniausiai vyksta paslapčia.

Dažnas tiek didelio meistriškumo, tiek pradedantis sportininkas dairosi į tuos, kuriems pavyko užlipti ant aukščiausio pakylos laiptelio daugelį kartų. Tituluočiausia visų laikų Lietuvos sportininką disko metiką Virgilijų Alekną stebėjo ir iš jo mokėsi ar ieškojo užsidegimo ne vien lengvaatlečiai.

Virgilijus Alekna tarptautinėje arenoje nuolat skynė pergales, garsinančias jį tiek šalyje, tiek pasaulyje, jis buvo tituluotas ne tik tarp Lietuvos ir pasaulio disko metikų, tačiau ir tarp pasaulio lengvaatlečių, ne kartą buvo renkamas geriausiu šalies metų sportininku. Jis įrodė, kad ilgą laiką jo pergalę lemiantys rezultatai gali būti stabilūs.

Pagal pasiekimus analogo Virgilijui Aleknai neturime. Tai – talentingas, beveik iki tobulumo sportinės veiklos kompetencijas išsiugdęs sportininkas, dėl tinkamo savęs valdymo galėjęs panaudoti savo gebėjimus, įgūdžius ir žinias per reikiamas varžybas ir tarp pasaulinio sporto elito pasiekti geriausių rezultatų (1-3 vietos Europoje, pasaulyje, olimpinėse žaidynėse).

Virgilijus Alekna yra lyderis, peržengęs ribas to, kas atrodytų neįmanoma. Į jį lygiuojamasi ir dabar. Jis irgi klysdavo, bet laimėdavo. Pažiūrėkime, kaip.

Pristatome Virgilijaus Aleknos mentalines paslaptis.

Kalbėti apie visiems tinkanti receptų rinkinį – sunku, siūlome Jums tiesiog susipažinti su daug ką patyrusio, daug ką išbandžiusio dukart olimpinio čempiono ir prizininko, daugkartinio pasaulio ir Europos čempiono ir prizininko Virgilijaus Aleknos mentaline patirtimi.

TIKSLAIS VIRSTANČIOS SVAJONĖMIS

Albert Bandura

Sektinais pavyzdžiais tampa gerbiami, aukštą socialinį statusą, įvaizdį turintys modeliai. Mokomasi tik tokio elgesio / nuostatu:
– kurie suprantami ir įgyvendinami,
– kai besimokantis asmuo įžvelgia tarp savęs ir modelio panašumu,
– kai turimos kompetencijos įvertinamos kaip pakankamos atlikti kopijuojamą elgesį.
Modelis dėl savo pasiekimų tampa veiklos / nuostatų kopijavimo skatintoju.
Kuo dažniau modelis matomas, tuo paprasčiau ir geriau atgaminamas sektinas elgesys.

Žvaigždės įžiebia žvaigždes

Virgilijus Alekna. 1989 metais atvažiavęs iš kaimo į didelį miestą sportuoti patekau tarp geriausių Lietuvos metiku. Buvo toks „Dinamo” maniežas (dab. Vilniaus g.), kur visi metikai treniravosi, tai ir aš jiems į kompanija. Sportavau kartu su Romu Ubartu. Pas skirtingus trenerius, bet tose pačiose patalpose. Po naujųjų jis išvažiuodavo į stovyklas, vasara ir vėl jį pamatydavau. 1992 metais, kai Romas Ubartas tapo olimpiniu čempionu, aš tebuvau 20-metis jaunuolis. Vis dėlto man buvo svarbu, kad lietuvis, kurį matydavau kasdien per treniruotes, tapo olimpiniu čempionu.  Vadinasi, ir man tai yra įmanoma, tai visiems pasiekiama. Romo Ubarto aukštumos mane nepaprastai motyvuodavo treniruotis ir siekti.

Aistė Žemaitytė. Kiekvienas iš mūsų atliekame daugybę vaidmenų: vyro / moters, brolio / sesers, dukros / sūnaus, mamos / tėčio, moksleivio / studento / darbuotojo, draugo, sportininko ir t. t. Tyrimai patvirtina: jei gyvenimo būdą, mintis ir elgesį lemia išimtinai sportininko vaidmuo, pastebimi dažnesni sveikatos sutrikimai, rezultatų stagnacija ir per ankstyvas sportinės karjeros nutraukimas (angl. drop out). Akivaizdu, kad vienas vaidmuo būna ryškesnis, tačiau jei dėl to neignoruojami ir nenunyksta kiti vaidmenys – išlaikomas balansas tarp įvairių vaidmenų, asmuo funkcionuoja be ypatingų fizinių sutrikimų. Tai reiškia, kad efektyu pasirinkti labiausiai patinkanti vaidmenį, kuris tampa dominuojančiu, ir puoselėti kitus, nes tai yra optimalios karjeros sąlyga.

Nuo sporto prie darbo, nuo darbo prie sporto

Virgilijus Alekna. Atvykęs į Vilnių susidūriau ne tik su geriausiais metikais, bet ir dideliais  įššūkiais. Visų pirma reikėjo pinigų, nes tėvai padėti negalėjo, todėl 1993 metais pradėjau dirbti Vadovybės departamente (VAD) prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos (VRM). Buvau sportininkas mėgėjas, o ne profesionalas. Dirbau ir tik laisvalaikiu treniruodavausi. Tai truko iki 1996 metų, kai nutariau rengtis olimpinėms žaidynėms. Manimi patikėjo olimpinis komitetas ir skyrė 300 Lt stipendija. Tačiau labiausiai esu dėkingas VAD, kuris sudarė galimybę dirbti ir treniruotis. Ir vėliau tą modelį taikėm: vieną laiko dalį dirbdavau, o kitą imdavau nemokamas atostogas sportavimui. Sezonui pasibaigus, po visų varžybų vėl pasinerdavau į kitą veiklą – darbą VAD. Ten kitokios treniruotės, kitokia aplinka, mokoma taktinių dalykų, šaudymo, savigynos, psichologijos. Man tas išėjo į naudą. Vien tik sportas – treniruotės, varžybos – atsibosta, o kai tu visiškai pakeiti savo veiklą, pasineri į kitą darbą, žiūrėk ir vėl pasiilgsti sportinio gyvenimo.

Aistė Žemaitytė. Savivaizdis (angi. self-image) apima praeitį, dabartį ir ateitį: koks aš buvau? koks esu? koks noriu būti? Dažnai mes, nors ir patobulėjame, matome save iš praeities perspektyvos nemokanti kažko, todėl būtina kartais įsivaizduoti save ateityje, koks būsiu, kai išmoksiu kažką konkrečiai, kai tapsiu nugalėtoju ar lyderiu: Kaip aš elgsiuosi? Ką galvosiu? Kaip jausiuosi? Būsimai patirčiai pasirengiama iš anksto.

Būk atsargus svajodamas

Virgilijus Alekna. Tuo, kad nugalėti olimpinėse žaidynėse – ne taip jau sunkiai įgyvendinamas dalykas, patikėjau, kai lietuvis mano panosėje tapo olimpiniu čempionu. Tačiau svajoti atsargiai, nes svajonės išsipildo. Tu prisisvajoji, o kai viena dieną tos svajonės ima pildytis, gali sutrikti. Žmonės tarsi išsigąsta: „Negi štai ims ir išsipildys?.. Nejaugi tu čia taip ir tapsi nugalėtoju?..“ Taip nutinka, jeigu rezultatą pasieki netikėtai. Arba: ateina paskutinis bandymas, tu pirmas, bet kažkas po tavęs dar meta, ir tu jau nebe pirmas! Nes kitas buvo pasiruošęs kovoti iki galo, o tu – ne, nes manei, kad jau nugalėjai. Svajoti reikia atsargiai. Kaip ir sakiau: „Būk atsargus svajodamas“.

Daugiau negu leidžia galimybės nepasieksi

Virgilijus Alekna. Pirmiausia turi pasirengti rezultatui, kuris leistų tikėtis tam tikros vietos. Vis tiek aukščiau bambos neiššoksi. Yra tavo galimybių riba. Kiek tu pasirengęs, tiek ir pasieksi. Aišku, gali būti įvairių atsitiktinumų, kurie nulems galutinį rezultatą, bet vis tiek turi būti pasirengęs norimą rezultatą pasiekti. Yra nemažai atletų, kurie susikaupia ir pasiekia gerą rezultatą per kvalifikacines varžybas. Dažniausiai jiems kvalifikacinės varžybos ir yra pagrindinės varžybos, nes nuo jų priklauso, ar pateks į kitą etapą. Ir jeigu įprastai pasiekiamas sportininko rezultatas leidžia kovoti tik dėl finalo, jisai atiduos visas savo jėgas, kad į jį patektų.

Aistė Žemaitytė. Nuoseklus, ir sistemingas darbas, atsidavimas sportui, sveikata, mityba, talentas lemia geriausią tuo metu asmeninį rezultatą ir jei ne absoliučią, tai bent jau asmeninę pergalę per bet kurias varžybas. Sportavimo stažui didėjant išauga ir sustiprėja tikėjimas, kad per varžybas daug kas pavyks taip, kaip pasirengta. Kai žinai, kada ir kąkonkrečiai tu gali padaryti, belieka tai įgyvendinti.

Virgilijus Alekna. Į kitą varžybų etapą toks sportininkas ateina išsikrovęs, jau pasiekęs savo geriausią rezultatą, nepasiruošęs dar vienam tokiam pačiam ar geresniam, nes čia jo galimybių riba, nes jau padarė, įgyvendino, ko išsavęs tikėjosi. Yra ir tokiu, kurie perdega pamatę savo rezultatą tarp geriausių. Taip nutinka, kai lyderiai nepasiekia jiems įprasto rezultato. Vidinė energija yra kaip degtukas, kurį nekontroliuojamai uždegta tiesiog sudega, ir jos nebelieka. Kitas dalykas, kai užsiprogramuoji, kaip šita (kvalifikacinių varžybų) etapą įveiksi, nes tavo pagrindinės varžybos vakare. Čia ne tik fizinis parengtumas, bet ir savitaiga svarbu (kaip nusiteiksi, kam užsiprogramuosi). Dar svarbu, kokį žmogus sau išsikelia tikslą? Ar jisai išsikelia sau tikslą iškovoti medalį, ar jo tikslas pasiekti tam tikra rezultatą. Jei išsikeli sau tikslą medalį iškovoti, tai, greičiausiai, tu jo neiškovosi, o jei tavo tikslas – pasiekti rezultatą, kuriam tu pasirengęs, tai jį realu pasiekti.

Aistė Žemaitytė. Olimpinės žaidynės – tai pirmiausia varžybos. Kitokios, ypatingos, tačiau jos turi visus esminius, kiekvienoms varžyboms būdingus elementus. Jeigu Jums patinka įveikti kliūtis, sporto šakaJums teikia džiaugsmą, siekiate pagerinti asmeninį rezultatą, mėgstate išbandyti savo jėgas su kitais, ryžtingai einate iki galo, Jums patinka nugalėti, tai esate iš esmės pasirengęs iršioms varžyboms. Belieka išanalizuoti ir pasirengti tam, kas bus kitaip, bei netikėtumams.

Žvalgyba

Virgilijus Alekna . Mano pirmosios olimpinės žaidynės buvo 1996 metais Atlantoje. Į olimpinį traukinį aš išokau vos ne paskutinę minutę, nes tuo metu olimpiniai normatyvai buvo gana aukšti, o aš 1995 m. pasaulio čempionate buvau 17-as. Tada mesdavau apie 62-63 m. Šio rezultato nepakako, kad patekčiau į Lietuvos olimpinę rinktinę. Jaučiau, kad galiu daugiau, kad galiu pasiekti dar geresnių sportinių rezultatų, ir pradėjau treniruotis kaip profesionalas – išvažiavau į savo pirmąsias treniruočių  stovyklas. Rezultatai augo kaip ant mieliu. Daug buvau girdėjęs apie olimpines žaidynes iš draugų, trenerių, kitų žmonių, tačiau yra visai kas kita, kai pats tai patiri, pamatai. Iš tikrųjų tikėjausi daugiau. Varžovai praktiškai tie patys. Belieka padaryti tai, ka tu gali padaryti. Sakyčiau, kad pirmosios olimpinės žaidynės man buvo nebloga žvalgyba. Žinoma, viena vertus, aš iškovojau šiaip ar taip aukštą 5-ą vietą, bet, kita vertus, lengvai pasiekiamas buvo ir medalis: apie 70 cm pritrūko iki bronzos ir apie 1 m iki sidabro. Po analizės, ka galima buvo padaryti geriau, supratau, kad tai man įveikiama – aš galėjau tai pasiekti; galbūt per jaunystę daug klaidų privėliau. Pirmosios olimpinės žaidynės buvo žvalgyba, per kurią įsitikinau, kad nesu prastesnis už tuos, kurie užlipa ant pjedestalo, kad galiu padaryti geriau. Po šių olimpinių žaidynių aš iš karto sidabro medalį pasaulio čempionate iškovojau, o ir vėliau rezultatai kilo ir kilo.

Aistė Žemaitytė. Dvejonė tarp alternatyvių pasirinkimų – tai kognityvinis disonansas. Dėl kilusios dvejonės sulėtėja situacinis reagavimas ir nukenčia elgesio išraiškos kokybė, nes sulėtinamas sprendimo priėmimas, o pasirinkta kognityvinė elgesio schema nėra tiksliam atlikimui, nes dėmesys buvo skiriamas ne jai vienai, bet ir alternatyviai (-ioms) kognityvinei (-ems) schemai (-oms).

Yra laikas keisti…

Virgilijus Alekna. 2000-aisiais pakeitėte trenerį, treniravimosi metodiką. Kodėl? Treneris aklai kopijavo vieną disko metiką, nes norėjo, kad mesčiau taip, kaip jis. Mes darėm bandėm tai įgyvendinti gal kokius penkerius metus. Na, aš mesdavau taip, kaip jisai, bet mesdavau 5 m mažiau, negu mesdamas kaip man patinka. Treneris, manau buvo sugalvojęs neįgyvendinamą dalyką – mes daug metų bandėm tą patį ir tą patį… Ir vis tiek nepasiekiame to, ką norėjome pasiekti. Tai ir buvo priežastis, kad atėjo laikas keisti, nes einam tuo pačiu keliu siekiam vėl to paties tikslo ir vėl neišeina. Pervargstam, išnaudojam daug jėgų ir vis tiek neišeina. Ir jeigu vis nepasieki norimo rezultato arba pasieki ne tuo metu, tai, vadinasi, yra konkreti priežastis, ir atėjo metas daryti kitaip. Nors labiausiai kliudė, kad pagrindinių varžybų pradžioje, esant didžiulei įtampai, aš nežinodavau, kaip man mesti: ar taip, kaip treneris moko, ar kaip man geriau.. Na, tokie visokie niuansai. O neužtikrintų metimų neturėtų būti. Tai – diskomforto zona. Ir varžybų nelauki, ir treneriui tai, ką tu darai, atrodo klaidos.. Man nepatiko tai, kaip treneris įsivaizdavo visą metimo filosofija, ir aš pradėjau daryti taip, kaip aš noriu.

Aistė Žemaitytė. 99 % žmonių orientuojasi į klaidas; dalis jų kyla bandant sau priderinti netinkančias populiarias elgesio schemas, taip prievartaujant save ir nusiviliant, kai neišeina. Tai tas pats kaip spraustis į netinkančius, bet madingus drabužius – kas tinka vienam, nebūtinai tinka visiems.
Iš tiesų pats noras / tikslas diktuoja veikios būdus – ne būdą, o būdus, kurie yra individualiai optimalūs rezultatui pasiekti. Kai nusprendžiama daryti kitaip, rizikuojama viskuo. Tave arba pasmerks, arba išaukštins – būsi didvyris, tautos numylėtinis arba niekas. Reikia drąsos, įžvalgos ir pasitikėjimo savimi, kad padarytum tai, kas yra už tradicijų ribos.

Mokinys, pralenkęs mokytoją

Virgilijus Alekna. Kai buvau jaunas, nepatyręs, dirbau kartu su treneriu. Žinoma, labai gerai, kai treneris tave moko, kai bendras darbas virsta rezultatais, gerais rezultatais. Tačiau gerai yra, kai sutampa nuomonės, požiūriai su treneriu, bet visa kas kita, kai treneris mano, kad jis tikrai viską žino ir kad tai, ką jis žino, yra vienintelė tiesa, o kitų tiesų nėra. Tai tampa problema. Besikartojančios klaidos, negerėjantys rezultatai, spragos treniruotės metodikoje… Aš jaučiau, kad aš nerealizuoju savęs. Ir taip metai iš metų. Galų gale ateina momentas, kai turi apsispręst, ar tu nori bandyti siekti daugiau, ar tu nori likti tokiame pačiame lygyje. Nuo 2000 metų pradėjau treniruotis vienas. Ir rezultatas šovė į viršų. Tapau visiškai kitų žmogumi, kitu sportininku. Kai yra treneris, esi su juo viena komanda, tada nesėkmes pasidalijamos. Bet kai tu lieki vienas, visa atsakomybė tenka tau. Už tavęs nieko nėra. Ir tas mane motyvavo. Niekas manęs neprižiūri, kai važiuoju į treniruočių stovyklą – galiu nesitreniruoti, galiu leisti laiką, kaip noriu, bet pats būsiu kaltas – nepasitreniruosiu, nepadarysiu ar netinkamai padarysiu ir būsiu kaltas, nes nepasieksiu rezultato. Ankščiau nesėkmių atveju didesnė dalis atsakomybės tekdavo treneriui, o dabar už mano nugaros nieko nėra. Mane tai ypač paveikė.

Nori daryti pažangą, turi eksperimentuoti

Virgilijus Alekna. Nebijodavau ir paeksperimentuoti. Bandyti reikia, jei nori pažangos. Vasarą, kai varžybų metas (man varžybų būdavo 20 –  22 per sezoną; rekordas – 30) pabandymams laiko nelieka. Kai varžybos baigdavosi, o kitos dar būdavo toli, eksperimentuodavau. Stengdavausi sezonui pasibaigus raumenyną kitaip treniruoti ir nedarydavau tų pratimų kuriuos, pvz., dariau praėjusiais metais. Dalį pratimų atnaujindavau visiškai. Pakeisdavau kitais. Tas man padėdavo ne tik naujais raumenų grupes įtraukti, bet ir nuo tos rutinos pabėgti. Pasižiūri į kitus, kaip treniruojasi, ruošiasi, matai, ką jie daro, ir pasižymi. Kitais metais ir pats pabandai. Buvau įsitikinęs, kad reikia ieškoti ir metimų naujovių, nes gal kažką kitaip darydamas galėsi patobulinti ir jį. Savo eksperimentavimus dažniausiai filmuodavau.

Aistė Žemaitytė. Didžiausio meistriškumo sportininkai iš kitų išsiskiria tuo, kad jie yra smalsus, siekiantys žinių, trokštantys sužinoti kažką naujo, kas leistų pagerinti savo rezultatą. Tie, kas pasiryžta palikti komfortišką zoną ir imasi naujovių, išgyvena asmeninį augimą. Niekas taip smarkiai nemotyvoja, kaip nauji įspūdžiai ir teigiamos emocijos dėl išmokimo.

Virgilijus Alekna. leškodavau naujų pojūčių. Kartais kaire ranka diską pamėtydavau. Būdavo, kad į kairę pusę išeidavo taisyklingesnis metimas nei į dešinę. Greičiausiai todėl, kad nedarydavau įsisenėjusių klaidų. Žinoma, į kitąpusę išleistas diskas arčiau skrisdavo. Trupučiuka. Visiškai nedaug mažiau – kokiais 10 m. Mėtydavau kitokius įrankius – ne diską, net ir pagalius. Atlikdavau man nebudingus metimus. Vėl kitas jausmas, kiti pojūčiai.Žiūrėdavau, kaip kiti meta. Labai patikdavo stebėti, kaip meta vaikai, nes jų fizinės galimybės dar nedidelės. Yra tokiu, kurie, rodos, gimę mesti diską. Jei kažkas įdomaus, kur geras momentas, geras greitis ir man tinka, kodėl nepabandžius? Pasižiūri, kaip kiti daro, panagrinėji, pats pabandai. Kartais išeidavo nesąmonė. Bandydavau savaitę, dvi, tris. Jei neišeidavo, nebedarydavau.

Titulai be dopingo

Tyrimai rodo, kad absoliuti dauguma sportininkų yra pasiryžę vartoti bet ką, kad tik pasiektų savo siekiamybę – kad užliptu ant nugalėtojų pakylos. Ar Jūs pasielgtumėte taip pat?

Virgilijus Alekna. Ne, niekada. Aišku, tas tyrimas buvo atliktas jau po to, kai aš tapau olimpiniu čempionu, iškovojau apdovanojimus pasaulio čempionatuose. Yra labai sunku apie save galvoti praeityje, kai nieko nebuvau pasiekęs. Kita vertus, viską pasiekiau švariai, nors jaunystėje tikrai šiek tiek apie dopingą buvau girdėjęs, kad tai – priemonė, pagerinanti savijautą ir padedanti pasiekti geresnių rezultatų.

Aistė Žemaitytė. Dopingas yra didelis moralinis sporto principu pažeidimas. Sportininkas tampa priklausomasnuo rezultato, kai jam reikia išorinio pripažinimo ar apdovanojimo, nes bijo būti pasmerktas visuomenės, negauti pajamų ar pan. Dopingas matomas kaip vienintelė priemonė, leidžianti pasiekti pergalę. Kiek dopingą vartojusių sportininkų nugalėtojais taip ir netampa, nutylima. Pasiekti savo galimybių ribą galima išmokus iki galo realizuoti save.

Virgilijus Alekna. Dopingas nėra teisingas kelias į tikslą. Nes kas tas sportas? Sportas – tai trumpas tarpas gyvenime. Retas kuris išbūna didžiajame sporte daugiau kaip 10 metų. Aš sporte prabuvau daugiau nei pusę dabartinio savo gyvenimo (30 metų), retai kam tai pavyksta – dažniausiai 10-15 metų. O kas yra 10 metų žmogaus gyvenime? Niekas. Svarbu yra šeima, darbas, kiti dalykai. Be to, vartojant dopingą daroma nepataisoma žala sveikatai, o galimybė pasiekti maksimalius rezultatus yra trumpalaikė. Pats kiekvieną atletą vertinau kaip varžovą, nes buvo svarbu susikaupti pačiam ir mesti diską kuo toliau, kad nereikėtų po varžybų skųstis: štai mane nugalėjo žmogus, vartojęs dopingą.

Aistė Žemaitytė. Tyrimų duomenimis, disciplinuoto sportininko rezultatai stabilūs. Laikytis disciplinos – tai ne tik laikytis režimo, atsisakant kai kurių malonių dalykų, ar išmokti laiku ir tinkamai atlikti užduotis, bet ir rūpintis savo sveikata – net kai nėra noro ar kai ypač sunku. Sveikatos būklė – tai viena iš galutinį sportininko rezultatą lemiančiųdalių, greta techninio, fizinio, mentalinio, taktinio pasirengimo.

Medicinine profilaktika – atleto režimo dalis

Virgilijus Alekna. Kaip prižiūrėdavot savo kūną? Yra sportininkų, kurie atvažiuoja į savo gyvenimo varžybas ir negali pasiekti rezultato, nes sutrukdo lėtiniai uždegimai ar pan. Koks Jūsų požiūris į sveikatą?
Bent kartą, per metus būtinai pasitikrindavau dantų būklę pas odontologą. Ne varžybų laikotarpiu, o tuo laisvesniu laiku. Reguliariai eidavau tikrintis sveikatos į sporto medicinos dispanserį. Dar kai labai gerų rezultatų nebuvau pasiekęs, atvykdavau rudenį ne tik sveikatos pasitikrinti, bet ir prašydavau dr. L. Kuzminienes parodyti nugarai tempimo pratimų. Ji man vis sakydavo, kad esu toks vienintelis, kuris ateina ne sezono metu, be problemų, tiesiog profilaktiškai pasitikrinti sveikatos ir sužinoti, kokius tempimo pratimus nugarai daryti, kad traumu išvengtų. Medicininė profilaktika yra sportininko režimo dalis. Turi visapusiškai savimi rūpintis – ne tik miegu ir maistu.

Aistė Žemaitytė. Diena ar kelios dienos poilsio reikiamu laiku apsaugo nuo ligos ar traumos. Padėti atpažinti mentalinį nuovargį padės ši atmintinė:

• Visiška kompensacija. Sunku atlikti dienos užduotis, kompensuojama per asmenybės savybes (pvz., ašgaliu, privalau, vėliau pailsėsiu). Rezultatai lieka nepakitę.
• Labili kompensacija. Labilumas reiškia didėjančios amplitudės „banguotais” rezultatais, klaidomis, ritmo ir koordinacijos sutrikimais, padidėjusiu savęs aktyvinimu, subjektyviai juntamu savijautos pablogėjimu.
• Rezultatų kritimas. Mažiau pasiekiama, krinta buvęs lygis, labai pablogėja savijauta.
• Išsekimo fazė. Igalaikiai reguliaciniai sutrikimai, stiprus rezultatų kritimas, nuolat bloga savijauta, nenoras sportuoti.
  
  

Planai ir išimtys

Virgilijus Alekna. Nukrypimai neišvengiami. Visi žinome ir sutinkame su tuo, kad svarbiausia sportininkui – laikytis dienos režimo. Tačiau nesame šventi – visko nutinka. Ir jei su draugais pabūni ir nueini 3 valandą nakties miegoti, tai kitą dieną negalime eiti treniruotis lyg niekur nieko. Treneriui sportininkai nieko nesako, o šis nieko nežinodamas duoda planinį krūvį. Nepaprastai svarbu ryšys tarp trenerio ir sportininko, kad vienas apie kitą žinotų, kad krūvius galėtų pagal aplinkybes koreguoti. Treneris bars ar nebars, tai jau kitas dalykas, bet čia visa esmė, kad sportininko organizmas nenukentėtų dėl tokių smulkmenų. Jei esi profesionalas, turi įsiklausyti į savo organizmą ir labai gerai save jausti. Nukrypimų būna visada. Pavyzdžiui, gavai sloga. O tau yra po dvi treniruotes numatyta. Ir tu jau nebegali dirbti pagal planą. Arba tingėjimas. Kas tai yra? Tingėjimas yra apsauginė žmogaus reakcija nuo persidirbimo. Tai reiktų pastarąjį atskirti nuo natūralaus, kai tu tikrai jautiesi pavargęs, nors pagal planą kažką stipriai reikia daryti. Nedarydavau. Pailsėdavau vieną dieną, kitą. Veikla kokia kita užsiimdavau – žvejoti išvažiuodavau. Net jei sezono metu nuovargis atsiranda, galima tiesiog nevykti į varžybas, jas praleisti ir pailsėti. Ir nieko čia tokio. Kitą dieną ar po kelių sugrįžti pailsėjęs, šviežias, vėl viską kitom spalvom matai. Tos improvizacijos nevengdavau, o nedideli nukrypimai nuo plano nė karto kojos nepakišo.

Aistė Žemaitytė. Kai apima baimė, ji atrodo didelė ir sunkiai įveikiama. Tuo metu pakanka pažiūrėti atgal į
savo patirtį, prisiminti, ko kažkada ankščiau rimtai bijojome, kad įsitikintume, kokie stiprūs mes
vis dėlto esame ir kokiais vidiniais resursais bet kokio intensyvumo baimėms įveikti disponuojame.

Pirmą baimė sporte prisiminus

Virgilijus Alekna. Aš labai bijodavau bėgimo. Kai papuoliau į Panevėžio sporto mokyklą – internatą, ten kiekvienais metais, berods, rudenį ir pavasarį būdavo vykdomi testai. Reikėdavo 1 km bėgti. Kaip aš bijodavau to kilometro… Bėgi, pavargsti, uždūsti, atbėgi iš paskutiniųjų ir vis tiek tarp autsaiderių… Nes tarp mūsų gerų bėgikų būdavo – dviratininkų ir kitų, kuriems bėgti kilometrą vieni niekai. Kaip įveikdavau baimę? Tiesiog ateidavau su klase į bėgimą, mus „privarydavo” prie starto linijos. Šūvis, ir visi bėga!
Čia baimės ir nebelieka. Nebuvau megėjas bėgioti. Aš net laukti bijodavau. O paskui man tas bėgimas pradėjo visai patikti. Paskutinius 4-5 metus noriai pabėgiodavau. Ir 5 kilometrai netoli būdavo.

… ir yra laikas tęsti

Virgilijus Alekna.  Tarkime, Jūs rengiate sportininką olimpinėms žaidynėms. Lieka mėnuo iki svarbiausio pasirodymo, ir Jums kyla mintis kažką pakeisti, nes sugalvojote kažką naujo? Ne, ne, ne.. Bet kokia sumaištis nereikalinga. Iš savo patirties sakau: nereikia sportininko pašaliniais dalykais apkrauti. Nes jau yra pasiektas tam tikras lygis, žinoma, kokiam rezultatui pasirengęs. Jei jis įvykdęs normatyvą, belieka ruoštis žaidynėms ir ten pasiekti sezono rezultatą, artima asmeniniam. Jei viskas gerai susiklostys, galbūt pavyks ir asmeninį rekordą užfiksuoti. Juk vis dėlto yra blaivus protas. Vis tiek mastai realiai ir neskraidai padebesiais. Negali išsikelti tikslų, kurių net nežinai, kaip pasieksi. Jie turi būti pagrįsti jau pasiektais rezultatais. Turi būti  išbandęs ir nuėjęs įrezultatą vedantį kelią ankščiau, kad liktų tik patobulinti šį bei tą. Belieka nueiti tuo keliu, kuriuo vaikščiojai, kurį žinai.

Aistė Žemaitytė. 95 % mūsų veiklos sudaro įprotis. Paprastas įprotis susiformuoja per tris savaites, o sudėtingesniems ar retesniems prireikia dar daugiau laiko, todėl likus iki varzybų 3-5 mėnesiams labai svarbu nuosekliai tęsti pradėtą veiklq. Gatutinio tikslo siekimo būdai buvo pasirinkti ne gaivališkai, atsitiktinai, o remiantis individualia sportininko patirtimi, galimybėmis – apgalvotai. Prie tikslo artėjant galimos ir nenumatytos paklaidos, kai būtinos nedidelės korekcijos, o ne esminiai keitimai.

Virgilijus Alekna.  Disko metimas trunka 1,5 s. Ir kad ten pakeistum kažką, kas trunka mikrosekundę, kad įtrauktum naują raumenį, tai yra labai sudėtinga, nes tavo judesys jau yra tapęs automatiniu. Ir kažkuriuo momentu ištraukti raumenį ir priversti kitaip jį veikti yra be galo sudėtinga. Jei reikia keisti techniką iš esmės, tai turi metus ar dvejus aukoti. Nedalyvauti varžybose. Ir tai nėra garantijos, kad tu pakeisi. Tai labai sudėtingi dalykai. Bet jei reikia korekcijos, pvz., ranka aukščiau ar žemiau laikyti, tai ją atlikti galima – tai technikos is esmės nekeičia. Šiaip metimo technika sezono pradžioje jau turi būti stabili – sezono metu nereikia ieškoti metimo, eksperimentuoti. Atėjo sezonas, ir tu turi būti pasirengęs metimams. Nebuvo taip, kad vis kaitaliočiau. 

Mano technika nėra klasikinė – kaip Romo Ubarto, kurio metimas pagrįstas jėga; mano technika pagrįsta greičiu- siekiau išleisti įrankį kuo didesniu greičiu. Man čia nebuvo lygiu – niekas pasaulyje neišleisdavo įrankio tokiu greičiu kaip aš. Tik aš jį tiek įgreitindavau. Aš pagavau savo metimą – greitą, staigų, aštrų – ir daugiau nebekaitaliojau. Kaitalioti, eksperimentuoti paprastai noras kyla tada, kai nepasieki rezultato varžybose. Bet ir tuo atveju gali būti, kad buvai neblogos formos, bet tau tiesiog nepasisekė – ne nepavyko, o nepasisekė: gal dėl oro sąlygų, gal kliuvo sunkiai tramdomas žirgas… Ir vien dėl to, kad tau nepasisekė varžybose, dar nereiškia, kad būtina kažką keisti.Tu darai, kaip darei, ir ruošiesi savo pagrindiniam startui.

Tarpinė stotelė

Virgilijus Alekna. 2001 metais prieš pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Edmontone rinktinė buvo pakviesta organizatorių ankščiau atvykti į Kanadą ir dalyvauti Otavoje vykusiose Frankofonijos žaidynėse. Baigėsi tos žaidynės, ten pastovyklavom porą ar trejetą savaičių ir vėl sėdam į lėktuvą, skrendam į Edmontoną, į pasaulio čempionatą. Na, ne visa Lietuvos rinktinė skrido, nes rungtys skirtingu metu prasideda – tik aš ir Zigmas (masažuotojas), nes mano rungtis vienapirmųjų buvo. Mūsų vietos – pačiame lėktuvo priekyje, atsisėdam, savais reikalais užsiimam: šaškės, knygos.. Fone – kažkokia informacija. Lėktuvas pakilo, po poros valandų nusileido. Nusistebėjom, kad kaip čia taip greit skrydis praėjo, išlipom, nuėjom bagažo, laukiam. Na, nėra bagažo! Dairomės aplink – reklamos nesimato, nors paprastai, kai atskrendi į pasaulio čempionatą, tai labai daug informacijos būna oro uoste. Keista, kad čia jos nesimato. Na, bet gal čia – Kanada, gal nepopuliari ta lengvoji? Nueinam bagažo ieškoti, duodu bilietą, sakau: „bagažas neatskrido“. Darbuotojas žiūri ir sako: „čia dar ne Edmontonas, čia tik Vinipegas“.

Aistė Žemaitytė. Lyderiams būdingas įsitikinimas, kad jie pasieksnorimą rezultatą net esant naujoms, netradicinėms, sudėtingoms sąlygoms, tai vadinamasissaviveiksmingumas (angl. selfefficacy, Bandura). Aukščiausio lygio atletai optimaliai adaptuojasi, efektyviai sprendžia problemas, geba sąmoningai valdyti į tikslą vedantį procesą, nes yraįsitikine, kad iš bet kokios situacijos jie ras išeitį.

Virgilijus Alekna. Galvoju, kad gal priemiestis, gal nuvažiuosim į tą vietą, ir klausiu toliau: „Kiek čia iki Edmontono likę?” „Pusiaukėle tarp Edmontono ir Otavos – apie 1500 km.” Na, ir viskas. Ir ką? Galvoju, reikia kažką daryt. Nes kvalifikacinės varžybos jau kitą dieną. Perkam bilietus. Reisu tiesioginių daugiau nėra. Lėktuviukai maži ten tik skraido virš preriju. Nedideli, šešiaviečiai. Pakyla, paskrenda kelis šimtus kilometrų, nusileidžia. Tai, berods, su trimis persėdimais nuskridom iki Edmontono. Ir vietoje 12 valandos dienos buvome apie 12 valandą nakties. Kvalifikacijaįveikiau, man atrodo, nesunkiai, o finale antras likau, nors rezultatą labai nebloga pasiekiau – 69,40 m. Vokietijos sportininkas Larsas Rydelis (Lars Riedel) numetė 69,72 m ir tąkart laimėjo. Tai buvo paskutinė jo pergalė prieš mane.

Aistė Žemaitytė. Be įprastų varžyboms elementų, olimpinės žaidynės pasižymi ir išskirtiniais dalykais. Kai ką reikia tiesiog patirti savo kailiu, kai kam galima pasiruošti pasinaudojus kitų patirtimi. Užuot sakius, kad, „man taip nenutiks”, geriau pasidomėti kitokiais būsimais aplinkos veiksniais ir apgalvoti savo minčių / elgesio planą. Toks pasiruošimas leis išvengti energijos švaistymo ekspromtu modeliojant elgesį toms varžyboms būdingose, bet sportininkams dar nežinomose situacijose.

Bagažas gali ir neatskristi

Virgilijus Alekna. Tik tie kurie mažai skraido, gali manyti, kad jų bagažas tikrai atvyks. Kai skraidydavau į maždaug 20 varžybų per metus, tai nori nenori visokių situacijų pasitaikydavo. Skridau kartą į trejas varžybas. Pirmos Sevilijoje, antros turėjo būti Ciuriche ir trečios Berlyne. Tai aš nuskrendu į Sevilija, o bagažas – ne. Išlipu iš lėktuvo, o ten +40° C. Su džinsais per karštą. Gerai, kad visada varžybų aprangą ir specialią avalynę su savimi rankiniame bagaže vežiojuosi. Tą turi, bet pasportuoti su specialia avalyne neisi – reikia sportinių batų. O mano dydžiai nėra tokie, kad galečiau eiti ir bet kurioj parduotuvėj nusipirkti. Didžiausių dydžių parduotuvėje radau krepšininko sportinius batelius, šortus, marškinėlius. Per visas trejas varžybas mano apranga taip ir neatsirado. Po šito karto ir apšilimui reikiama aprangą imdavau su savimi į saloną. Bagažas gali ir neatskristi.

Aistė Žemaitytė. Kitų (ne trenerio ar kito patikimo komandos nario) nuomonė (tiek pozityvi, tiek negatyvi) atmetama, nes šiuo metu reikia padaryt tai, kam jau pasiruošta, taip, kaip jau pasiruošta žingsnis po žingsnio.

Saugokis giriančių, peikiančių ir apie ateitį šnekančių

Virgilijus Alekna. Buvau skaitęs apie įtaigą. Kartais ir pats prieš kitus panaudodavau. Ypač gerai pavyko 2003 metais Paryžiuje per pasaulio lengvosios atletikos čempionatą. Robertas (Fazekasas) buvo pasiruošęs tada 70 m ribą įveikti – mačiau, kad susikaupęs, raudonas toksai. Na, prieš pat mūsų išvedimą į stadioną aš apsikabinau jį, paplekšnojau per petį, pasakiau, kad jisai stiprus, kad gali laimėti, palinkėjau, kad jam būtų viskas gerai, sėkmės. Robertui nepavyko tada. Jis numetė 69,01 m, bet 70 m ribos tada nepasieke. Na, o aš vienas pirmųjų mečiau, numečiau 69,69 m. ir pirmą kart laimėjau pasaulio čempionatą. Ką bučiau daręs jo vietoje? Pasistengęs giliai nesileist į kalbas:„ačiū” ir tiek. Niekaip nesuprantu kai kurių sporto vadovų, trenerių, kurie, pavyzdžiui, susitikę grįžtantį iš valgyklos klausdavo: „Nu kaip? Tai šiandien mesi? Ar pasiruošęs? Ar sugebėsi?” Ir taip daug kartų per dieną. Esi nusiteikęs, užsidaręs savo pasaulyje, apie nieką negalvoji. Kam tokie klausimai? Jie tik išmuša iš vėžių. Aš stengdavausi įjungti savo budintį rėžimą: nusišypsoti ir atsakyti pora frazių. Į pokalbį neįsitraukdavau.

Aistė Žemaitytė. Mintis galima kontroliuoti. Ir tai darome mes patys. Būna, kad mintys nuskrieja į praeitį ar į ateitį arba atsiranda vertinančio pobūdžio minčių atliekant sportinę veiklą – visais šitais atvejais gražiname save į dabartį. Yra tik dabartis. Nei „pralaimėsiu”, nei, „kiti geriau / blogiau” ar „ aš geras / blogas” nėra, yra tik tai, ką darau, o darau tai, kąmoku, galiu, kas veda į galutinį rezultatą.

Įvairios mintys laisvalaikiu

Virgilijus Alekna. Na, nėra taip, kad tu turi kažkokią minčių kortelę, kurią išsimi ir įsidedi, kai reikia.
Mintis pats turi valdyti. Galima kažkur išeit, pakeist aplinką. Paprastai išvažiuodavau į miestą, į muziejų, nueidavau įkavinę kavos su skaniu tortu – darydavau tai, kas man padėdavo nutolinti įkyrias mintis. Kompiuteriniai žaidimai netinka, kortos visiškai netinka laisvalaikiui leisti, nes skatina azartą. Kitas varžybas pažiūrėt? Netinka, ne. Iškart prisimeni, kaip pats darysi, kaip tau bus. Nei šitų dalykų, nei kažkokių panašių negali daryti, nes tuoj pateksi į tą pačią varžybinę būseną. Kaip minėjau, tu pats nejauti, kaip pradedi įsijausti ir atiduoti energija, kuri tau dar bus reikalinga. Netinka netgi trumpai. Nes o ką tas pakeis? Tu 10 minučių negalvosi apie varžybas?. Įdomi knyga labai gerai. As pats esu išbandęs. Filmai, kurie geri. Pamenu, laukdavau tos akimirkos, kai, atvažiavęs įvaržybas, pažiūrėsiu gerą filmą. Aš pusė metų jo nežiūrėdavau, apie jį neleisdavau pasakoti. Žiūrėdavau, kai man būdavo tikrai sunku. Taupydavau tai situacijai, kai man reikės užsimiršti. Dar labai mėgdavau kryžiažodžius. Tos veiklos yra. Gyvenk kitokį gyvenimą. Eik skalbti, pavyzdžiui. Pasiimi muilo gabaliuką, kojines ir viską perskalbi. Ilga nuobodi veikla. Baigei skalbti, ir vėl iš naujo pradėti gali. Dabar jaunimas sėdi online (prie interneto), komentarus skaito, susirašinėja be saiko…Žmogus pats turi atskirti, kas jam padeda ir kas jam trukdo. Ir pats turi turėti valios tinkamai pasirinkti.

Aistė Žemaitytė. Mūsų smegenys veikia skirtingais bangų dažniais. Yra žinoma, kad mūsų bangų dažnis svajojant labai artimas bangų dažniui miegant. Todėl, jei norima greičiau užmigti, galima pasvajoti apie ka nors mielo ir gražaus. Migdo ir monotoniška veikla (nuobodi knyga, skaičiavimas nuo 189 atgal, relaksacinė muzika, eilėraštis ir pan.). Miegodamas žmogus pereina tam tikras stadijas, kurios prasideda užmigimu ir baigiasi prabudimu. Per naktį tos stadijos pasikartoja nuo 4 iki 6 kartų, tai reiškia, kad mes per naktį prabundame taip pat tiek kartų, tačiau to neįsisąmoniname ir neprisimename. Jeigu netyčia naktį prabudę išsibudiname, tai – normalu; tiesiog bandykime užmigti is naujo.

Sportininkas miega, o kūnas ruošiasi

Virgilijus Alekna. Yra žinoma, kad miegant imuninė sistema atkuria audinius, vykdo kūno ląstelių regeneracija, o smegenys perdirba ir išsaugo gautą naują informaciją. Taip pat yra žinoma, kad esant emociškai įtemptai situacijai miego kokybė suprastėja. Tai kaip miegodavot per svarbiausias, atsakingiausias savo gyvenime varžybas?

Į mano priešvaržybinį ritualą įeidavo popiečio miegas. Pogulis man – šventas dalykas. Ir jeigu pavykdavo valandą ar daugiau pamiegot papietavus, tai per varžybas jau niekas manęs nesustabdydavo. Nepavykdavo tik tada, jei varžybos labai anksti būdavo, kai pavalgius tik 15-20 min. laiko numigti likdavo. Bet šiaip stengdavausi taip suplanuoti laiką, kad užtektų ir miegui. Pietūs pavalgydavau, užsitamsindavau kambaryje viską, sargybinį pastatydavau ir eidavau pamiegoti. Tas miegas ne toks kaip naktį – iki pirmo prabudimo. Ir kai atsikeli numigęs, esi jau visiškai kitas žmogus – pailsėjęs, žvalus. Stengdavausi gerai miegoti ir naktį. Dažnai man tai pavykdavo. Eidavau miegoti, kad užmigti galėčiau. Jeigu nueisi į lovą ir ten vartysiesi, tai kam to reikia. Jei vis dėlto taip nutikdavo, paskaitydavau knygą. Perskaitai kažkiek puslapių, o paskui nori nenori akys pačios merkiasi.

Aistė Žemaitytė. Priprasti prie varžybų vietos – tai sumažinti stresorių poveikį lemiamą dieną. Į tai, kas nauja, žmogaus organizmas reaguoja automatiškai kaip į stresorių ir pasiunčia papildomą adrenalino pliūpsnį. Šiam orientaciniam refleksui (angl. orienting reflex) „išjungti“ ir naudojama habituaciją (angl. habituation). Taip išvengiama perteklinės įtampos lemiamą dieną. Adaptaciją prie varžybų vietos turi vykti pagal iš anksto numatytą veiksmų planą konkretiems tikslams pasiekti: atėjau, padariau, ką reikėjo, išėjau.

Adaptacija prie varžybų vietos pagal savo planą

Virgilijus Alekna. Į varžybų vietą paprastai atvyksti prieš dieną ir eini į sektorių prasimankštinti, apsiprasti. Rutulininkai pasakojo, kaip per tokią treniruotę vienas iš silpnesnių, nelabai žinomų sportininkų, atvykęs ankščiau užkitus, pasiėmė rutulį ir nuėjęs pridaužė duobių už 20 m. žymos. „O, aš jau gerai pasimankštinau!” – pasakė jis pradėjusiems rinktis kitiems dalyviams ir išėjo. Atėjusieji pasižiūrėjo, kad tas per 20 m. „primėtęs”. Sukilo ambicijos: „Ka? Aš galiu tikrai nemažiau!” Na, tas energijos užtaisas, „akumuliatorius”, kuriam pakrauti reikia laiko, gali būti iškrautas per anksti. Prieš varžybas atrodo, kad viskas gerai: meti puikiai, ne nepajauti, kaip išsikrauni.Taigi provokacinėje treniruotėje dalyvavę sportininkai susirinko kitą dieną, jau varžybose.

Aistė Žemaitytė. Kiekvienai veiklai mes pribręstame. Apie tai, ko nedarėme ar nemokėjome, nėra įspaudo ir mūsų savivaizdyje. Savitaiga yra ta priemonė, kuri padeda suformuoti naują savęs vaizdą – aš esu tas, kuris moku, galiu, ir man pavyks. Dar nėra patirties, kad tai atliksiu ar tokiomis aplinkybėmis tai atliksiu, todėl nėra ir realaus pasitikėjimo savimi; reikalingas padrąsinimas iš vidaus ar išorės – įtaiga.

Metimui susikaupti pakanka 30 s

Virgilijus Alekna. Pradėkime nuo to, kad esi pasiekęs ir palaikai normalią priešvaržybinę būseną. Tiesiog laikai savo automobilį įjungtą, įšildai, kad viskas šilta būtų, ir reikiamu momentu lieka pulsą pakelti. Pusės minutės pakanka pulsui iki maždaug 130-140 k./min ar dar daugiau padidinti – pabėgi, pašoki, per veidą sau padaužai, mintyse kažką pakartoji – ir save maksimumui nuteikti. Na, tarkim, nori išspausti štangą su dar niekada nespaustu svoriu. Tu gi nesakai sau:„aš neišspausiu”. Tai aišku, kad neišspaustum. Tiesiog nuteiki save: „gali, padarysi” ir jau tada: „op, op, kelk, kelk!” Tai va, nusiteiki, kad neabejotum, nes negali būti dvejonių: kažin, padarysiu ar nepadarysiu? Laikai save taip nusiteikusi ir kai eini mesti, lieka tik susikaupti. Tam net pusės minutės nereikia. Klaida –  per apšilimą įgauti priešvaržybinę būseną. Taip nutinka, kai bandomieji metimai daromi maksimalia jėga. Per apšilimą atrodo, kad toks sportininkas eis toli, tačiau kai tik prasideda varžybos, pirmas metimas – „baranka” (skylė, tuščias, neįskaitytas), antras – prastesnis už bandomąjį ir galutinis rezultatas – šnipštas. Vadinasi, suaktyvinta buvo per anksti.

Aistė Žemaitytė. Vizualizacija – tai tam tikras veiksmų modeliavimas vaizduotėje. Vizualizacijos veiksmingumas įrodytas – ši techniką naudojama formuojant, tobulinant arba pasikartojant kognityvines schemas, kurios reprezentuoja motorinius veiksmus. Vaizduotėje repetuojama norima veikla per pratybas, prieš tos veiklos atlikimą varžybose jį pasikartojama. Jei būsima veikla įsivaizduojama kaip pavykusi, tai ją pavyks taip atlikti ir realybėje; jei ne, gaunama informacija, ką galima pakoreguoti, ir bandoma iš naujo, kol pavyksta. Norint efektyviai naudoti vizualizaciją, būtina turėti tinkamai suformuotą įgūdį.

Idealus metimo ABC

Virgilijus Alekna. Kad pasiektum 68 m. ir geresnį rezultatą, turi idealiai atlikti metimą. Mano sporte labai svarbu yra atlikimo technika, ypač sukimo momentas, nes pats metimas trunka 1,5 s. ir jei kažką ne taip padarai, tai rezultatas nekoks. Atlikti turi kiekvieną įsivaizduojamą judesį. Per treniruotes būdavo filmuojamas visas metimo procesas, paskui analizuodavau, kaip jį atlieku, iš ko mano metimas susideda; kiekvieną niuansą įvertindavau, kiekvieną momentą išnarpliodavau. Per varžybas prasukdavau keletą kartų mintyse būsimą metimą – tol, kol atlikdavau teisingai. Vizualizacija yra labai svarbus įrankis. Metimas trunka 1,5 s. Gali viena po kito sukti. Be to, stengiausi laikytis savo nuostatos: jeigu dalyvauju varžybose, tai siekiu tą dieną maksimalaus rezultato. Ne pusė jėgos metu, ne įskaitai, o kad padaryčiau tai, ką tadien numatau padaryti, padarau savo maksimumą. Save įpratinęs buvau išsikraut visiškai, iki galo, o ne pataupant trupučiuką.

Aistė Žemaitytė. Būdai, kaip praleisti netikėtai atsiradusį laisvą laiką, apgalvojami ir pasirenkami iš anksto. Jei kažkas atsisakė dalyvaut arba dėl kažkokių priežasčių nukeliamos varžybos, galima pagulėti, pažaisti koncentracijos žaidimą, lėtai pasivaikščioti, paklausyti patinkančios muzikos, paskaityti knygą ar pavartyti žurnalą, pasišnekučiuoti, atlikti kvėpavimo pratimus ir pan. Priartėjus pasirodymo laikui, atliekami įprasti priešvaržybiniai veiksmai.

Nukeltas varžybų laikas

Virgilijus Alekna. Mums, disko metikams, svarbiausia  padaryti gerą apšilimą, sušildyti raumenis ir juos laikyti šiltus. Jeigu nukeliamos varžybos, o tu per anksti padarai apšilimą ir ilgai tenka laukti, blogai, nes atvėsti ir vėl reikia iš naujo šildyti raumenis. Jeigu bandai išlaikyti šilumą tą laiką – irgi blogai, nes turi judėti. Ir vienu, ir kitu atveju tu eikvoji energiją. Nors jeigu nukelia varžybas, tai apie jų nukėlimą praneša prieš valandą. Žinoma, turi sekti įvykių eigą, o ne apšilęs staiga sužinoti, kad tau varžybos tik po valandos. Ir vėl apšilimą daryti, vėl dėti pastangas. Geriau sekti įvykių eigą ir numatyti.

Aistė Žemaitytė. Bandymas susitarti su sėkme, pagauti laimės paukštį primena bereikalingą jėgų švaistymą – kuo mažiau skiriama tam dėmesio ir energijos, tuo daugiau jų lieka pagrindiniams dalykams rengiantis varžyboms, tuo geresnė įgaunama forma, pasiekiamas geresnis rezultatas, užimama aukštesnė vieta.

Virgilijus Alekna. Nesu prietaringas. Manęs dažnai klausdavo, ar turiu talismanų, daiktų, kurie laimingi. Stengdavausi nesieti savęs su tokiais dalykais. Aš manau, kad juos turėdamas tu pradedi tikėti, kad tau JAU turi pasisekti: ne nusiteiki veiklai, kad pasiektum rezultatą, o tiki, kad tau pasiseks, ir nesistengi. Rezultatui svarbu tavo fizinė būklė, kaip tu jautiesi pasiruošęs, ar tikrai esi padaręs
viską, kas leis pasiekti tai, ko tu tikiesi. Realūs lūkesčiai labai svarbu. Reikia daryti tai, ka tu gali padaryti.
Aš nusiteikdavau ne konkrečiai vietai: nepirmas, ne antras, ne trečias, o rezultatui, kuri aš galiu pasiekti metrais. Save nuteikdavau, kad galiu tiek numesti, nes per daugeli treniruočių iki tol esu ta jau padaręs.

Aistė Žemaitytė. Kad neblaškytų tokie ar panašūs dirgikliai per varžybas, galima pasiruošti naudojant habituacija ir / arba iš anksto nusiteikiant, kad taip bus, ir sutelkiant dėmesį į savo veiksmų seką.

Ošiančios tribūnos

Virgilijus Alekna. Žiūrovų daug  susrinkdavo ir per Europos, pasaulio čempionatus, nors iki 1996-ųjų buvau dalyvavęs tik kvalifikacinėse varžybose, nes man nepavykdavo prasibrauti į finalus. Taip, per olimpines žaidynes žiūrovų prisirenka pilnas stadionas. Pasiruoši eiti į stadioną kaip į areną, kur žiūrovų gausmas, ovacijos, save nuteiki, kad taip turi būti, kad tai – neatsiejama nuo varžybų, ir tada kažkaip nieko įpatingo. Man patikdavo stadionas: išeini, girdi tribūnų gausmą… Apskritai, tą dieną man būdavo tikra šventė: apranga švari, išlyginta, apsirengi būtent tą, kuriątai dienai ruošei, išeini pasitempęs… Buvo laikas, kai stengdavausi pasiekti tą rezultatą, kuriam esu pasiruošęs, pirmu metimu labai stipriai ir toli numesdamas įrankį. Žinau, kaip tai veikia kitus psichologiškai: kai tu numeti diską apie 68 m, kyla žiūrovų ovacijos, ir daugeliui varžovų nusvyra rankos. Jei man pavykdavo iš pradžių „užplėšti”, tai pasinaudodavau ir žiūrovų jėga.

Aistė Žemaitytė. Nutikus netikėtiems, neįprastiems dalykams žmogus verčiamas greitai susiorientuoti, įvertinti situaciją ir primti sprendimą (ne) veikti – jjungiamas vadinamasis orientacinis refleksas. Nevalingai kreipiame dėmesį pirmiausia į intensyvius garsus, taip pat į atėjus į naują žmogų, į mojavimus, į ryškias spalvas (raudoną, aitriai geltoną, ryškiai oranžinę). Išimtys iš taisyklių – tai ir nenumatyti atsitiktinumai. Pirmiausia sportininkas mokomas disciplinos ir taisyklių, vėliau – pratinamas įveikti išimtis. Svarbiausi komponentai ištikus netikėtumams – tikslas, noras ir modifikuoti veiksmai.

Apšilimas, arba viskas yra įmanoma

Virgilijus Alekna. Buvo tokios važybos Vokietijoje 1996-aisiais. Pirmakart važiavau į tą šalį, kur turėjo įvykti mano akistata su Larsu Rydeliu (Lars Riedel – olimpinis čempionas, vicečempionas, penkiskart pasauliočempionas ir bronzos medalininkas, Europosčempionas) ir Jurgenu Sultu (Jürgen Schult- olimpinis čempionas, vicečempionas, pasaulio čempionas,vicečempionas ir dukart bronzos medalininkas, Europos čempionas, vicečempionas ir bronzos medalininkas, jampriklauso pasaulio rekordas 74,08 m). Jie buvo tuo metu lyderiai pasaulyje. Išvažiavauiš viešbučio ir… apsiskaičiavau, nes nebuvau
numatęs spūsčių. Netrukus jau turi varžybos prasidėti, o aš spūstyje sėdžiu. Atvykauį svarbias varžybas su pasaulio lyderiais, o čia: spėsi nespėsi… Galbūt kitas būtų sėdėjęsar nervinęsis, aš žiūriu, kad čia kažkas negerai, kad jau dabar apšilimą reikia pradėtidaryti. Na ka, prasitampiau autobuse, apšilau bevažiuodamas, ištrūkęs iš autobuso greitai greitai sulakščiau, pridaviau įranki, atbėgau į stadioną… O ten jau bandomuosius metimus varžovai daro. Iki starto likę 20 min. Ir gerai. Laimėjau aš tas varžybas. Ir laimėjau užtikrintai. Viskas yra įmanoma.

Rezultato barometras – savijauta? Ne!

Šiandien – Jūsų varžybų diena. Atsikeliate, o savijauta nekokia. Puikiai prisimenate, kaip jautėtės, kai pasiekėte savo geriausią asmeninį rezultatą, bet širyt… nieko panašaus. Tarkim, skauda galvą, pilvą ar panašiai…

Virgilijus Alekna. Tegul skauda. O kaip tai susiję su varžybom? Aš negalėsiu mesti? Tokia fantastinė būsena vieną kartą gyvenime gali būti, o visa kita – skauda dantį, skauda koją – ir ką? Ne vieną kartą esu taip dalyvavęs varžybose, net ir traumas turėdamas. Aš neieškodavau pasiteisinimų, kad skauda kažką ir nedalyvausiu varžybose. 2000 metais trauma buvo tokia, kad galėjau važiuoti, galėjau nevažiuoti į olimpines žaidynes. 2000-ieji buvo perversmų, lūžio metai: likau be trenerio, sukūriau šeimą, tada, likus iki olimpiniu žaidynių 1,5 mėnesio, įvyko tai, kas galėjo sugriauti mano ketverių metų planus. Tais metais mano rezultatai kilo – pagerinau Lietuvos rekordą, nedaug trūko iki pasaulio rekordo. Varžybose Ciuriche padariau geriausią metimų seriją per savo karjerą: numečiau diską 71 m, bet net 4 metimai buvo už 70 m ribos. Tadapakvietė mane į kitas varžybas. Žadėjo, kad geras vėjas pūs, tad galėsiu pagerinti pasaulio rekordą. Aš atsakiau, kad į tas varžybas nevažiuosiu, vykstu namo, nes ir taip jų buvo jau pakankamai. Varžybų, kurių atsisakiau, dieną treniravausi Vingio parko stadione, dariau daugiašuolį ir, ar ne taip atsispyriau, ar koją ne taip pastačiau, kelis taip galingai trakštelėjo, kad mano masažuotojas Zigmas Zivatkauskas, nors aš vidury stadiono buvau, tą trakštelėjimą girdėjo! Iki olimpiniu žaidynių buvo likę pusantro mėnesio, o aš dėl kelio negaliu priminti kojos. Tokia situacija. Ir kadaryti? Viskas. Aš negaliu treniruotis. Galiu tik rankom, viršutinei kūno daliai treniruotes daryti. Koja ištinusi kaip dvi kojos. Nuvažiavom į dispanserį pas dr. Toma Vorobjova. Diagnozė: raiščių patempimas, kairio kelio menisko dalinis plyšimas, bet operacijos negali jokios daryti, nes iki olimpiniu žaidynių likę pusantro mėnesio. Po savaitės nuo šių įvykių gimė sūnus Martynas – dar vienas virsmas. Apsirišau koją, sutvirtinau elastiniu tvarščiu kelį, kad kuo mažiau lankstytusi, pabandžiau mesti. Žiūriu – galiu. Numetu kokius 60 m. Na ka, reik važiuoti į varžybas, nes vis tiek teks dalyvauti panašiom aplinkybėm esant. Per varžybas pasiekiau gana gerą rezultatą – 68 m. numečiau. Bet tiktai vienas metimas toks buvo, visi kiti po 60 m., nors prieš tai po 70 m. mesdavau. Na, vienam metimui labiau susikaupiau ir padariau. Dar po dviejų savaičių koja pradėjo gyti, bet kelį vis tiek visąlaik tvarstydavau. Dalyvavau dar vienose varžybose Berlyne. Ir jau 70 m. numečiau. Jau geriau. Likus mėnesiui iki olimpinių žaidynių išskridome į Australiją aklimatizuotis ir ruoštis svarbiausiam metu startui. Visai neblogai jaučiausi, bet traumos pasekmės niekur nedingo, tad be antkelio į sektorių neidavau. Tapau olimpiniu čempionu, parvykau namo ankščiau. Kai visa delegacija iš Sidnėjaus grįžo, aš jau buvau po operacijos. Praktiškai iki tol niekas apie mano traumą ir nežinojo, tą informaciją niekur nepasklido – žinojo keli daktarai ir tiek, nes jei bučiau prieš žaidynes kam nors prasitaręs, tai būtų sakę, kad apsidrausti noriu, jeigu kas nepavyktu. Bet koks pasirodymas silpnu – ne man.

Aistė Žemaitytė. Vienio būsena (angl. flow) kyla, kai susikoncentruojama į savo veiklą, kai nelieka minčių nei apie ateitį, nei apie praeitį – lieka tik dabartis, kai dėmesys sutelktas į situaciją ir savo veiksmus joje. Tokios būsenos esant pasiekiamas tobulas rezultatas. Bent kartą vienio būseną patyręs atletas nusimena, jei prieš pat varžybas ar jų metu taip nesijaučia. Ką daryti? Susikaupti ir optimaliai atlikti savo veiklą, esant dabartiniam pasirengimui ir būsenai. Praktika rodo, kad tokiais atvejais, nors ir nepasiekus vienio būsenos, rezultatas būna naujas asmeninis rekordas ar artimas jam rezultatas.

Aistė Žemaitytė. Atiduoti visas savo jėgas sportinėje veikloje – padaryti viską, ką moki, gali, eiti iki galo – iki paskutinės akimirkos, paskutinio judesio, paskutinio centimetro, nepriklausomai nuo to, kokia savijauta, kokie šansai atlikti veiklą tobulai, kokia tarpinė pozicija užimama, kokie komentarai ar vertinimai. Tai įmanoma, kai labai susikaupus tiesiog vykdoma tikslui pasiekti skirta veikla.

Kova nuo pradžios iki galo

Štai Jūs sektoriuje ir Jums nepavyksta metimas?!

Virgilijus Alekna. Taip buvo, labai daug kartų taip buvo, atvykęs į varžybas tu neieškai kaip save mobilizuoti. Tu iki varžybų turi tai padaryti. Aš nusiteikdavau, kad varžybos man – tai kova, ir turiu kovot nuo pirmo iki paskutinio metimo. Pavyko ar nepavyko. Koks skirtumas? Jeigu atvykai kovoti, tai ir kovok! Na, nepavyko kažkas. Ir kas? Vadinasi, spragų yra, jei ateini į sektorių atlikti metimo, o pradedi apie kažką kitą galvoti, nes jau tau nepavyko. Diskas – sektorius – tinklas. Viskas, man daugiau nieko nereikia. Yra tikslas, ir tu meti. Nepavyko? Gerai. Yra dar vienas ir dar vienas, ir paskutinis bandymas, jeigu dar nepavyko. Kaip sakiau, yra kovotojo mentalitetas, o ne: „pabandysiu, bet jeigu nepavyks, tai labai blogai“. Jeigu tu žengei vieną žingsnį, tai turi ir eiti į tą pusę; žengei ir atgal atsitraukei – taip būti negali.

Aistė Žemaitytė. Kai mes manome, kad pasiekėme savo galimybių ribas, realiai iki,”lubų” lieka apie 30 %. Taigi, resursai mūsų dideli, o juos išnaudoti padeda komandos sau (langl. selfinstruction). Komandos sau yra dvieju rūšių: motyvuojančios (gali, pirmyn, varyk ir pan.) bei instruktuojančio pobūdžio (tai technikai skirtos komandos: spirkis, tiesiai, greityn ir pan,). Tos dienos sportinę veiklą atlikus, rezultatas priimamas toks, koks yra – ar jis stulbinamai geras, ar patenkinamas.

Galimybių ribos 

Virgilijus Alekna. Na, aišku, visko nutinka per varžybas ir temperatūra pakyla ir apsinuodiji. Buvo tokios varžybos 2001 – aisiais Australijoje. Prieš jas dalyvavau Geros valios žaidynėse Brisbane, o po 2-3 dienų turėjo būti didžioio prizo (Grand Prix) finalas Melburne. Visą sezoną buvau lyderis, bet po varžybų Brisbane labai apsinuodijau. Vaistų tokiam atvejui nebuvom pasiėmę. Valgyt negaliu, bet kokį maistą išvemiu. Ir jau 2-3 dienos taip. Ir jau 2-3 dienos man daromos lašelinės infuzijos. Jėgu nėra, silpna, o ten dar oras toksai… Rugsėjo mėnesi Australijoje žiema, apie +12° C, dulksna, nedidelis lietutis, stiprusvėjas… Nuveža mus į stadioną. Šalta. Sveikatos nėra visai, o jėgų vis tiek turi surasti! Bėgu. 20 metrų pajudu ir daugiau negaliu. Tada pradedu apšilimą daryti. Po pirmo metimo jaučiu, kad jei dar vienas, tai per varžybas neliks iš ko mesti. Na, ir įskaitinis bandymas. Numečiau diską netoli – gal apie 64 metrus. Antra bandau mesti – 60 m, trečias išpaskutinių jėgų – jau ne 60 m. nenumetu… Viskas. Laukiu, kaip kiti numes – nenumes. Galimybių riba. Bet kadangi šalta, vėjas metimams neparankus, tai ir kitų rezultatai nekokie…. Kažkas apie 63 metrus numetė – visai visai šalia, bet aš laimėjau. Man to pirmo metimo pakako.

Paskutinis bandymas

Virgilijus Alekna. Prisiminkime 2005-uosius… Kai Gerdas Kanteris (Gerd Kanter) mane per pasaulio čempionatą Helsinkyje 4-u bandymu aplenkė? Pirmas metimas 67 m. ar 68 m., trečias – nelabai sėkmingas… Bet antra vieta tik 65 m., tad atstumas saugus. Na, manau sau, taip ir pasibaigs varžybos. Pamėtysiu, pamėtysiu, ir niekas nepavys. O čia Gerdas Kanteris numeta 68,57 m. ir mane aplenkia! Kai pamatai, kad kažkas už tave toliau numeta, per kūną šiurpuliukai pereina… Lieka 5-as ir 6-as bandymai. 5-as bandymas nesėkmingas. Ir Kanteris rankas į viršų kelia, nes jis šeštą bandymą jau atliko. Su Estijos vėliava po stadioną bėgioja. Dar po jo vienas vokietis mesti turėjo, bet jis metimą praleido. Na, ir mano metimas liko. Paskutinis bandymas. Žinau, kad dabar reikia numesti toliau, kad galiu tai padaryti, nes iki šių varžybų tais metais tikrai ne mažiau kaip 4 kartus buvau įveikes 70 m. ribą. Visą sezoną nebuvau jam pralaimėjęs. Sakau sau: „Kam jau kam…” Na, ir kažkaip susikaupiau, išisukau – turi žiūrėt, kad neužmintum, pakankamai atsargiai, nes paskutinis bandymas – ir paleidau… Girdžiu diskas tik išlekia, o ten triukšmas stadiono: „AAAAaaaa!!!!I“ 70,17 m – pasaulio čempionato rekordas*…. „OOOO!!!“ – ovacijos tribūnų. Matyt, buvo paskelbę, kad čia paskutinis bandymas, visi žiūrėjo. Ir tos ovacijos netilo kokias 5 minutes. Kanteris jau bėgiojo su vėliava, estų irgi daug atvažiavusių buvo. Ir sirgalių, kurie buvo išsikėlę plakatus. Po to metimo susivyniojo.

Aistė Žemaitytė. „Vienintelis“, „Paskutinis“  bandymas tereiškia, kad reikės atlikti įprastą veiklą gerai žinomų būdu. „Atsargiai, kad neužmintum… Gerai, kad kilo šios mintys. Jų paskirtis – įspėti apie galimą pavojų ir tinkamai pasiruošti: įprasta startinė pozicija ir techniškai, tiksliai, greitai. Belieka susikaupti įprastai veiklai ir ją efektyviai atlikti.

Šlovės olimpas

Virgilijus Alekna. Ir dar vienas labai svarbus dalykas. Kai tu pasieki tikslą, tampi olimpiniu čempionu, neturi užsibūti šlovės viršūnėje. Pasidžiaugei, praėjo diena, savaitė, ir tu turi leistis žemyn, kad vėl pradėtum darba nuo apačios. Reikia pačiam nusileist, o ne laukti, kol kas nors tave nuleis. Pasiekus puikų rezultatą, atsiranda finansinė nauda, labai daug draugų, gauni daug dėmesio. Kai tavo gyvenimas taip pasikeičia, paprasčiausiai turi mažiau laiko treniruotis. Pamiršti, dėl ko tu toks tapai. Žinoma, jeigu tavo tikslas buvo tai, kuo tapai, tuomet taip, tu savo pasiekei ir gali tuo džiaugtis visą savo likusi gyvenimą… Bet jeigu tu esi sportininkas profesionalas, tu valgai iš to duoną, šlovės viršūnėje užsibūti negali – pakilai ir iš karto leiskis žemyn, nes reikia ruoštis kitiems startams. Tai labai svarbu.

Aistė Žemaitytė. Prisiminkime asmenis, šturmuojančius aukščausią pasaulyje viršukalnę Everestą – be deguonies kaukės ji išvis nepasiekiama, o apie tai, kad kuris nors alpinistas panorėtų ten likti, net minčių nebūna. Po pasiektų aukštumų, kad ir kokios svaiginančios jos būtų, nusileidimas- būtina rezultato siekimo proceso dalis. Lieka modulis – veiksmų planas, kaip ir ką daryti sturmuojant kitas panašaus pobūdžio aukštumas.

Virgilijus Alekna. Lietuvos sportininkai pasiekia svaiginančių rezultatų, bet praeina metai, ir apie juos vėl nieko negirdėti. Manau, taip įvyktsa dėl to, kad jie nepasirengę savęs nuleidimui žemyn, kad galėtų vėl kilti į viršų. Nuo kuo žemiau pradėsi, tuo aukščiau lipsi. Man padėdavo darbas: na, kažkuo tapau sporte ir vėl grįžtu į tą lygį,  kur aš esu eilinis dirbantis žmogus, sraigtelis toje visoje sistemoje. Geras jausmas nugalėti. Ilgai apie tai galvoji, ilgai tam ruošiesi. Ir tikimybė, kad tu to nepasieksi, gana didelė. Tikrai labai daug pastangų įdedi, kad laimėtum. O kai laimi… na, ir kas čia tas auksas? Pasidžiaugi, ir viskas. Vėl grįžti, nusileidi ir galvoji apie žemiškus dalykus. Nėra taip, kad manytum, jog viską gyvenime jau pasiekei. Ateina laikas nauiai svajonei!

Visą Virgilijaus Aleknos čempiono kelią, galite pamatyti šiame filme: