Knygos kalba

T-Coach.lt > Knygos kalba > Knygos kalba

2022-11-26

David Epstein: „Sporto genas: įspūdingų pasiekimų mokslas“

Diskusija sena kaip ir sporto varžybos. Ar tokios žvaigždės kaip Usainas Boltas, Michaelas Phelpsas ir Serena Williams yra genetiniai mutantai, atsiųsti į Žemę, kad užkariautų pasirinktą sporto šaką? Ar tiesiog normalūs žmonės , kurie treniruodamiesi tarsi apsėsti ir pasitelkę valią peržengė savo biologines ribas?

Aptardamas prieštaringai vertinamą vadinamąją 10 tūkst. valandų taisyklę, leidžiančią patraukliai paaiškinti sportinės sėkmės priežastis, Davidas Epsteinas ėmėsi didžiosios diskusijos, kas svarbiau – prigimtis ar mokymasis, ir aiškinosi, kaip toli pažengė mokslas, ieškodamas atsakymo į šį klausimą. Pristatydamas duomenis, kuriuos surinko pabuvojęs tiek žemiau ekvatoriaus, tiek aukščiau poliarinio rato, taip pat įdomius pokalbius su geriausiais mokslininkais ir olimpiniais čempionais, interviu su sportininkais, kurie turi retų genetinių mutacijų ar fizinių savybių, Epsteinas skatina mus permąstyti pačią sportiškumo esmę.

Kokios savybės išduoda, kad sportuojantis vaikas ateityje taps profesionalu?

Ar jūs turite šansų šio to pasiekti sporte, jeigu nesate itin sportiškų tėvų vaikas ir neturite ypatingų genų mutacijų?

„Net jei besitreniruojančių sportininkų grupę sudarytų, pavyzdžiui, penki sportininkai, kurie kasdien bėgtų žingsnis į žingsnį vienas šalia kito, visų rezultatai vis tiek skirtųsi ir jie taptų skirtingais bėgikais“, – teigia knygos „Sporto genas: įspūdingų pasiekimų mokslas“ autorius Davidas Epsteinas.
Atlikus nuodugniausią sportininkų gyvenimo nuo jaunystės iki profesionalios karjeros tyrimą, išryškėjo dar viena techninės įrangos ir programų istorija. Vykdydami dalį „Groningeno talentų tyrimo“, keturi Groningeno universiteto (Nyderlandai) mokslininkai 10 metų kasmet tikrino futbolininkus, kurie pradėjus tyrimą (2000 m.) tebuvo 12 metų ir treniravosi norėdami patekti į profesionalų komandas. Nors Nyderlanduose tėra vos 16,7 mln. gyventojų, šalis yra šio populiariausio planetos komandinio sporto milžinė ir į pasaulio futbolo čempionato finalą pateko tris kartus, įskaitant 2010 m. Kiekviena profesionali Nyderlandų komanda turi talentų ugdymo programas jaunimui. Iki 2011 m. 68 žaidėjai iš šimtų tyrimo dalyvių pasiekė profesionalų lygį, o 19 iš jų – pagrindinėje Nyderlandų profesionalų lygoje „Eredivisie“. Prasidėjus tyrimui, „atsiklaupdavau ant kelių ir klausdavau: Gal galėtume testuoti jūsų žaidėjus?“ – prisimena Marije Elferink-Gemser iš Groningeno universiteto Žmogaus judėjimo mokslų centro. Tačiau šis darbas pasirodė toks naudingas spėjant, kurie žaidėjai ilgainiui labiausiai tobulės, kad, pasak Elferink-Gemser, „dabar patys futbolo klubai kreipiasi į mus, prašydami patikrinti jų žaidėjus“. „Dabar klubų yra daugiau, nei galime aprėpti.“

Kai kurie elgesio bruožai taip pat padeda nuspėti būsimus profesionalus – jie ne tik linkę daugiau treniruotis, bet ir atsakingiau vertina treniruotes. Elferink-Gemser teigimu, „Jau pirmą kartą testuodami dvylikamečius matome, kad tai bus žaidėjai, kurie prieis prie trenerio ir paklaus, kodėl turi tai daryti, jei treniruotės užduotys nepriimtinos.“ Tačiau net tarp jaunųjų futbolininkų, kuriuos jau atrinko profesionalų klubai, menkučiai fizinių bruožų skirtumai išduoda, ką dvylikamečiai sugebės, o ko ne. „Vertindami trumpų nuotolių bėgimo rezultatus, – pasakoja Elferink-Gemser, – matome, kad profesionalių žaidėjų sutartis pasirašo tie, kurie būdami dvylikos, trylikos, keturiolikos, penkiolikos ir šešiolikos nubėgdavo vidutiniškai 0,2 sek. greičiau. Jie visada priklauso grupei, kuri vidutiniškai 0,2 sek. greitesnė už tuos, kurie pasiekia tik mėgėjų lygį. Šis faktas rodo, kaip svarbu būti greitiems. Būtinas bent minimalus greitis. Jei esate tikrai lėtas, negalėsite pasivyti kitų, o ugdyti greitį išties sunku.“ Ši tema sporto mokslininkams ne tokia ir nauja. Justinas Durandtas, Pietų Afrikos sporto mokslų instituto Didelio rezultatyvumo paieškų centro vadybininkas, visoje šalyje ieškodamas regbio žaidėjų, pirmiausia tikrina greitį. Greičiausias jo tikrintas bėgikas toks buvo iš prigimties. „Šešiolikos metų berniukas iš kaimo, gyvenime nė dienos profesionaliai nesitreniravęs“, – pakomentavo Durandtas. 40 metrų jis įveikė per 4,68 sek., kas atitinka 4,2 sek. ribą bėgant 36 metrus NLF stiliumi – normalus greičiausių visų laikų NLF žaidėjų lygis. Tačiau Durandtas pastebėjo vieną dėsningumą: „Patikrinome daugiau kaip 10 tūkst. berniukų, – pasakoja jis, – bet nemačiau nė vieno, kuris iš pradžių būtų buvęs lėtas, o paskui taptų greitas.“

Kai 1978 m. psichologui Wolfgangui Schneideriui ir Heidelbergo universiteto tyrėjų komandai Vokietijos teniso federacija padėjo surinkti 160 mitriausius 8 – 12 metų šalies teniso žaidėjus, jis nė nenujautė, kad tai bus visą gyvenimą truksiantis tyrimas. Federacija noriai padėjo, nes jos nariai itin domėjosi, ar mokslininkai gali nuspėti, kurie vaikai suaugę taps geriausiais žaidėjais, net jei bus apsiribota tik mažaisiais žaidėjais, kurie jau dabar pasirodydavo puikiai. Schneiderio surinktų sportuojančių vaikų grupės tyrimas buvo bene geriausias kada nors atliktas toks tyrimas. Iš 106 vaikų 98 galiausiai pasiekė profesionalų lygį, 10 atsidūrė tarp 100 geriausių pasaulio žaidėjų, o keli atsidūrė net geriausiųjų dešimtuke. Penkerius metus mokslininkai kasmet tikrino vaikų įgūdžius, reikalingus tenisui, ir bendrą sportiškumą. Schneideris tikėjosi, kad tenisui reikalingi įgūdžiai, lavinami treniruojantis, tokie kaip gebėjimams atmušti kamuoliuką, padės nuspėti, kaip vaikams seksis užaugus. Jis buvo teisus. Kai mokslininkai surinktus duomenis galiausiai susiejo su tikraisiais žaidėjų rezultatais, vaikų įgūdžių reikalingų žaidžiant tenisą rezultatai buvo nuspėti esant 60 – 70 proc. dispersijai.

Tačiau Schneiderį stebino dar vienas dalykas. Bendro sportiškumo pavyzdžių gebėjimo nubėgti 30 metrų ir vikrumo testai leido spėti, kurie vaikai greičiausiai įgys įgūdžių, reikalingų žaidžiant tenisą. „Kai neįtraukėme šių motorinių įgūdžių, mūsų modelis nebeatitiko vertinimo duomenų, – pasakojo Schneideris. – Taigi nusprendėme, kad turime juos palikti savo modelyje.“ Kitaip tariant, per penkerius tyrimo metus vaikai, kurie apskritai sportiškesni, sėkmingiau lavino įgūdžius, reikalingus žaidžiant tenisą. Kaip ir gylio suvokimą bei gaudymo įgūdžių lavinimo tyrimo atveju, esant geresnei „techniniai įrangai“ buvo galima sparčiau įdiegti „programinę įrangą“. Schneiderio tyrimas susilaukė didelio dėmesio Vokietijoje, tačiau jis buvo paskelbtas tik Vokiečių kalba, todėl liko beveik nepastebėtas likusiame pasaulyje.

Po dešimties metų Schneideris pakartojo visą tyrimą, surinkęs dar 100 tenisą žaidžiančių vaikų. Antrą kartą sekėsi ne taip gerai – šį kartą nebuvo būsimų geriausių pasaulio žaidėjų šimtuko. Tačiau išvada, kad bendras sportiškumas turėjo įtakos lavinant teniso įgūdžius, patvirtinta. „Galbūt kitose sporto šakose tokių išvadų negalima daryti, – pasakė Schneideris, vėliau tapęs Tarptautinės elgesio formavimosi tyrimų organizacijos prezidentu,- tačiau teniso pasaulyje tai iš esmė nesikeičiantis reiškinys.“ Atliekant pirmą tyrimą, tarp vaikų buvo du (abu prasidėjus eksperimentui dar neturėję nė dvylikos), kurie ilgainiui tapogana gerai žinomi teniso pasaulyje: Boris Beker ir Steffi Graf, vieni garsiausių žaidėjų teniso istorijoje. „Steffi Graf vadinome tobulu teniso talentu,- pasakojo Schneideris. – Jos įgūdžiai, reikalingi žaidžiant tenisą tai pat pagrindiniai motoriniai įgūdžiai buvo geresni nei kitų, o įvertinę plaučių tūrį mes tai pat įspėjome, kad ji būtų galėjusi tapti Europos 1500 metrų bėgimo čempionė.“ Atlikus kiekvieną testą, Graf pasirodydavo geriausiai – ji išsiskyrė tiek noru varžyti, tiek gebėjimu išlikti susikaupusi, tiek bėgimo greičiu. Vėliau, kai tapo geriausia teniso žaidėjo pasaulyje, Graf ištvermę treniruodavo kartu su vokiečių olimpiniais bėgikais.

Ankščiau buvo manyta, kad augant ir mokinantis smegenyse formuojasi neuronai. Tačiau paaiškėjo, kad gimstame turėdami daugybę neuronų. Tada nenaudojami yra pašalinami, o reikalingi stiprėja ir jungiasi. Smegenys tampa ne tokios lanksčios, susidurdamos su bendromis užduotimis, bet efektyviau susidoroja su siaura sritimi. Savo knygoje „Why Michael Couldn‘t Hit“ (kodėl Michaelas negalėjo pataikyti) neurologas Haroldas Klawansas teigia, kad nepaisant nepaprasto sportiškumo, Michaelas Jordanas (po to, kai pirmą kartą pasitraukė iš NBA) niekada neišmoks atmušti beisbolo kamuoliuko Didžiosios lygos lygiu, nes neuronai, reikalingi ugdant būtinus įgūdžius, senai pašalinti žaidžiant krepšinį. Keliose populiariose knygose, kuriuose genams neteikiama daug reikšmės, Tigeris Woodsas pristatomas kaip tobulas 10000 valandų modelio pavyzdys. Savo tėvo dėka jis ankstyvoje vaikystėje treniruotėms skyrė be galo daug valandų. Tačiau Woodsas pabrėžia taip nutikus dėl to, kad jis pats visada labai norėjo žaisti. „Iki šiol, – 2000 m. sakė Woodsas, – mano tėtis niekada neprašė žaisti golfo. Aš prašau jo. Svarbiausia – vaiko noras žaisti, o ne tėvų noras, kad vaikas žaistų.“ Vienas dažnai ignoruojamas Woodso vaikstės faktas tas, kad būdamas vos šešių mėnesių, kai dauguma kūdikių tik pradeda mokytis stovėti, jis galėdavo išlaikyti pusiausvyrą ant savo po namus vaikščiojančio tėvo Earlo delnų. Nors negalima teigti, kad būtent tai lėmė kone antžmogišką suaugusio Woodso koordinaciją ar jėgą, tačiau tai bent jau suteikė galimybę pradėti treniruotis ankščiau nei kitiems vaikams ir kamuoliukus mušti jau vienuolikos mėnesių. Tai gali būti dar vienas fizinės, techninės įrangos palengvinančios konkrečių sporto programų parsisiuntimą, pavyzdys.

Abernethy‘o tyrimai parodė, kad norint sužinoti, kas vyks, geriausiems sportininkams reikia mažiau laiko ir vaizdinės informacijos, be to, kaip ir puikūs šachmatininkai, jie patys to nesuvokdami užfiksuoja itin svarbią vaizdinę informaciją. Geriausi sportininkai fiksuoja kūnus ir žaidėjų vietą, kaip ir didmeistriai atkreipia dėmesį į rikius ir bokštus. „Mes tyrėme profesionalius kriketo atmušėjus. Viskas, ką jie mato, – tai kamuoliukas, plaštaką ir riešas, taip pat apatinė dalis iki alkūnės, ir vis tiek jiems pavykdavo geriau, nei bandant atsitiktinai spėti, – pasakojo Abernethy‘s. – Atrodo keista, bet tarp plaštakos ir visos likusios rankos yra reikšmingos informacijos – čia profesionalai pastebi detalių, padedančių priimti sprendimą.“ Jis pastebėjo, kad geriausi tenisininkai iš vos pastebimų priešininkų juosmens judesių prieš paduodant kamuoliuką gali suprasti, iš kur reikės jį atmušti – iš kairės ar iš dešinės, o štai vidutiniam žaidėjui būtina pamatyti visą judesį užsimojant rakete, o tai brangiai kainuojantis laikas, per kurį reikia reaguoti. (Kai buvo atliekami badmintono žaidėjų tyrimai, Abernethy‘ui paslėpus priešininko raketę ir visą jo dilbį, geriausi sportininkai staiga vėl žaisti lyg pradedantieji. Tai įrodo, kad apatinis rankos dalies informacijos šios sporto šakoms atstovams yra labai svarbi. Profesionalūs boksininkai taip pat pasižymi panašiais įgūdžiais. Muhammadas Ali užtrunka vos 40 milisekundžių, kol pasiekia už 0,45 metro esantį priešininko veidą. Jei nesugebėtų numatyti kūno judesių, Ali priešininkai sulauktų kiekvieno smūgio ir būtų patiesti jau per pirmą raundą. (Vis dėl to Ali puikiai pavyksti nuslėpti smūgio trajektoriją, taigi priešininkui sunkiau ją nuspėti, todėl dažniausiai jie vis tiek nugalėti po kelių raundų.)

Tyrimo rezultatai sugriovė sportininkės gyvenimą – pabėgo net ir sužadėtinis

Maria Jose Martinez-Patino niekada neturėjo priežasčių abejoti savo moteriškumu. Dailių veido bruožų, porcelianine oda aptrauktais aukštais skruostikauliais. Šiaurės Ispanijoje užaugusi normali mergina išsiskyrė tik gebėjimu geriau už bendraamžius bėgioti ir šokinėti.
1985 m. tarptautiniu mastu pasižymėjusi 24-erių metų kliūtinio bėgimo atstovė Martinez-Patino atvyko į Pasaulio studentų žaidynes Kobėje, Japonijoje. Tačiau vos atvykusi ji susigriebė pamiršusi gydytojo išduotą pažymą, patvirtinančią, kad yra moteris ir turi teisę varžytis su kitomis. Taigi Kobėje jai iš skruosto vidinės pusės buvo paimtas mėginys, leidžiantis nustatyti biologinę lytį.

Lytis buvo tikrinama nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, kai Tarptautinė lengvosios atletikos federacijų asociacija pamatė tiek daug drūtų Rytų bloko moterų, iš kurių didelė dalis dalyvavo dopingo programose, kad buvo būtina patikrinti, ar vyrai atletai neapsimetinėja moterimis. (Iki šiol nepatvirtintas nė vienas toks atvejis.)

Iš pradžių šis patikrinimas būdavo paprastas. Moterų buvo reikalaujama prieš gydytoją nusimauti kelnes. Tačiau iki 1968 m. olimpinių žaidynių Meksike ši žeminanti procedūra buvo pakeista preciziška objektyvia technologija: pagaliuku perbraukus vidinę skruosto pusę ir gavus mėginį, būdavo patikrinamos chromosomos. Moterys turi XX lytines chromosomas, o vyrai – XY. Tik pasitaiko atvejų, kai jų neturi. Vėliau tą 1985 m. rugpjūčio dieną ispanų komandos gydytojas pas Martinez-Patino atvyko su naujienomis. Dėl jos testo kilo problema ir ji negalės varžytis. Martinez-Patino svarstė galbūt susirgusi AIDS ar leukemija, pasiglemžusia jos brolio gyvybę. Tačiau gydytojas nieko nebepasakė. Du mėnesius ji gyveno gniuždoma nerimo. Ji lankėsi pas gydytojus, bet visada viena, mat gailėjosi tėvų, kurie tebegedėjo jos brolio. Tada atėjo laiškas. Ji nesirgo AIDS ar leukemija, tačiau diagnozė pakeitė jos gyvenimą. Laiške buvo rašoma, kad visos išanalizuotos jos mėginio ląstelės turi XY chromosomas. Staigmena! Jūs esate vyras. Komandos atstovai paragino Martinez-Patino apsimesti, kad susižeidė, ir tyliai baigti karjerą. Ji ne tik atsisakė trauktis, bet ir po trijų mėnesių tapo Ispanijos nacionalinio 60 metrų kliūtinio bėgimo nugalėtoja. Tačiau pergalingas triumfas atnešė ir viešą pažeminimą. Martinez-Patino testo rezultatus spauda nutekino. Nuopuolis buvo staigus ir žiaurus.

Buvo atimta viskas, ką tik įmanoma atimti. Ispanijos pareigūnai iš jos atėmė nacionalinį nugalėtojos titulą, ji buvo iškeldinta iš šalies sportininkų gyvenamųjų patalpų. Stipendijos mokėjimas sustabdytas, o pasirodymų įrašai ištrinti, tarsi ji niekada nebūtų egzistavusi. Dalis draugų liko, o dalis pabėgo, tarp jų ir jos sužadėtinis. Martinez-Patino buvo gėda. Jautėsi išsekusi. Tačiau ji greitai atgavo pusiausvyrą. Kiekvieną kartą spaudos atstovams tvirtino neabejojanti savo moteriškumu. Ji prisiekė nepasiduosianti, o galiausiai sulaukė pagalbos iš tolimos šalies. Suomių genetikas Albertas de la Chapelle’is perskaitė straipsnį apie Martinez-Patino vargus ir išsakė savo nuomonę. Jis gana gerai žinojo, kad chromosomos nebūtinai nulemia moteriškumą ar vyriškumą. Būtent jis pradėjo asmenų, turinčių XX chromosomas ir auginamų vyrais, tyrimus. „De la Chapelle’io sindromas“ gali pasireikšti tada, kai keičiantis informacija tėvų X ir Y chromosomos tiksliai nesutampa, o Y chromosomos gale esantys genai pametami ir lieka prie X chromosomos.

Už gydytojų apžiūras Martinez-Patino sumokėjo tūkstančius dolerių. Jie pasakė, kad ji turi sėklides, kurios nematomos glūdi lytinėse lūpose, o gimdos ir kiaušidžių nėra. Tačiau gydytojai Martinez-Patino taip pat diagnozavo nejautrumą androgenams, nors sėklidės gamino vyrams būdingą testosterono kiekį. Tai yra jos kūnas ignoravo testosteroną, todėl ji tapo moterimi. Dauguma moterų sportuodamos gali išnaudoti privalumus, kuriuos suteikia nedidelis kūno išskiriamas testosterono kiekis, tačiau Martinez-Patino tokios galimybės neturėjo. Praėjus beveik trejiems metams po to, kai buvo paviešinti jos lyties nustatymo tyrimo rezultatai, Olimpinio komiteto medicinos komisija susitiko 1988 m. žaidynėse Seule, Pietų Korėjoje, ir paskelbė, kad Martinez-Patino gali grįžti. Tačiau tuo metu jos karjera jau buvo sužlugdyta, o kad gautų teisę dalyvauti 1992 m. olimpinėse žaidynėse, jai pritrūko dešimtosios sekundės dalies.

1990 m., paskatinta Martinez-Patino incidento, Tarptautinė lengvosios atletikos federacija subūrė tarptautinę mokslininkų grupę, kad ši kartą ir visiems laikams nuspręstų, kaip varžybų tikslais atskirti vyrą nuo moters. Ekspertai atsakė: Mūsų neklauskite! Vietoj to jie rekomendavo išvis atsisakyti lyties nustatymo tyrimo. Iki 1999 m. Tarptautinis olimpinis komitetas moteris tikrindavo tik kilus įtarimui, ir net tada nebuvo aiškaus standarto, pagal kurį reikėtų spręsti, ar tai tikrai moteris.

Įdomūs faktai:

Vyrai turi mažiau riebalų, tankesnius kaulus, daugiau deguonį pernešančių raudonųjų kraujo kūnelių, sunkesnį skeletą, kuris gali išlaikyti raumenų, siauresnius klubus, padedančius efektyviau bėgti ir dažniau išvengti tokių sužeidimų kaip priekinio kryžminio raisčio plyšimai, kurie nuolat lydi bėgančias ir šokinėjančias moteris. „Kadangi dubuo platesnis, iki kelio susidaro didesnis kampas, – aiškina Bruce‘as Latimeris, Case Western Reserve universiteto antropologijos ir anatomijos profesorius.- Taigi jos išeikvoja daug energijos tam, kad būtų suspausta klubų jungtis, o tai nepadeda judėti į priekį… Kuo platesnis dubuo, tuo daugiau energijos išeikvojama.“
Mes visi gyvenimą pradedame būdami moterimis. Kiekvienas žmogaus embrionas pirmas šešias vystymosi savaites būna moteriškas lyties. Kadangi žinduolių embrionų gauna didelę dozę moteriškų hormonų iš motinos, iš pradžių moterišką embriono lytis yra biologiškai ekonomiškesnis variantas. Vyramas šeštą savaitę lytį determinuojantis genas Y chromosomose pradeda formuote sėklides, o šiose – intersticines ląsteles, gaminančios testosteroną. Per mėnesį šis hormonas pradeda dominuoti ir vienus genus „įjungia“, o kitus „įsijungia“, tada netrukus išryškėja ir mėtymo įgūdžių skirtumai. Berniukams dar gimdoje pradeda vystytis ilgesni dilbiai, užtikrinantys didesnę jėgą metant. Ir nors berniukų bei mergaičių mėtymo įgūdžių skirtumai yra mažesni nei suaugusių vyrų ir moterų, jie būdingi dvimečiams.
Francisas Holway‘us manė, kad kūną formuoja sportas, kad krepšininkai aukšti tampa žaisdami krepšinį, o sunkiaatlečiai žemo ūgio ir plačių pečių – darydami pritūpimus. Jau suaugus atlikti tyrimai patvirtino, kad iki tam tikro lygmens egzistuoja panašus stulbinantis reiškinys. Holway‘us išmatovo 20 geriausių pasaulio tenisininkų dilbius ir išsiaiškino, kad ranka, kuria buvo laikoma raketė augu kiek kitaip negu kita ranka. Raketę laikančios rankos dilbio kaulas pailgėjo 0,6 cm, o alkūnės sąnarys paplatėjo 1 cm. Kaip ir raumenys, kaulus taip paveikia treniruotės. Nesportuojančio žmogaus ranka, kuria rašoma daugiau kaulinio audinio turi tiesiog todėl, kad ji dažniau naudojama, taigi kaulas sustiprėja ir gali išlaikyti daugiau raumenų. „Neįtikėtina, kaip kaulai gali prisitaikyti vis kartojantis spaudimui“, – sako Holway‘us. Nuolat atliekant padavimus, minėtų profesionalių tenisininku dilbiai pailgėja. Vis dėlto šie pokyčiai riboti.
Dabar jau gerai žinome darbe „Tikslingos praktikos vaidmuo siekiant profesionaliai pasirodyti“ ( The Role Delibirate Practice in the Acquisition of Expert Performance) remiantis Janet Starkes okliuzijos testais, kurie parodė, kad įgytos žinios yra svarbesnės už įgimtus reakcijos įgūdžius, šios išvados buvo pritaikytos ir vertinant sporto rezultatus. Šio darbo autorių nuomone, tiek muzikos, tiek sporto pasaulyje visos praktikos valandos tarsi virsta įgimtu talentu. Kai genetikos mokslams imta skirti daugiau dėmesio, Ericssonas savo darbuose neaplenkė ir genų temos. 2009 m. darbe „Link išskirtinių pasiekimų mokslo“ (Toward a Science of Exceptional Achievement) Ericssonas su bendraautoriais rašo, kad profesionalaus atleto (iš tiesų bet kurios srities profesionalo) genai „slypi kiekvieno sveiko žmogaus DNR“. Šiuo aspektu ekspertai nuo kitų skiriasi ne genais, bet praktikos istorija. Žiniasklaidoje interpretuojant Ericssono darbus dažnai teigiama, kad 10000 mokymosi valandų ir reikia, ir pakanka, kad bet kuris žmogus taptų, bet kurios srities ekspertu. Vadovaujantis šia idėja, niekas nepasieks meistriškumo, jei neįdės tiek darbo, o kiekvienas, kuris tiek laiko praktikuosis, iškart taps profesionalu.

Atsiliepimai apie knygą:

— „The Washington Post“

Būtina perskaityti sportininkams, tėvams, treneriams ir kiekvienam, kuris nori sužinoti, ko reikia siekiant būti geriausiems.

— George Dohrmann, „Play Their Hearts Out“ autorius

Nepamenu kitos knygos, kuri taip užburtų, leistų šviestis ir būtų tokia provokuojanti kaip „Sporto genas“. Epsteinas visiems laikams pakeitė mano požiūrį į geriausius sportininkus ir jų pasiekimus.

— Malcom Gladwell

Aiškus, suprantamas ir skatinantis mąstyti tekstas, kuris padės kiekvienam sporto aistruoliui suprasti mokslo tikslus.

— Bonnie Ford, vyresnioji bendradarbė, ESPN

Epsteino itin preciziškos atsakymų ir įžvalgų paieškos tokios pat įspūdingos, kaip ir kilometrai, kuriuos tikriausiai nubėgo… jo knyga nuostabi ir apšviečianti.

— „The Guardian“

Retas padės į šalį šiuos puikius ir prieštaringai vertinamus geriausių sportinių žygdarbių paaiškinimus.

— „Kirkus Reviews“ (žvaigždute pažymėta apžvalga)

Pasakojime sekama pono Epsteino keliais, ieškant geriausių sporto rezultatų priežasčių, o jo sutikti veikėjai ir išgirstos istorijos tokios įdomios, kad skaitytojai ko gero net nepajus susipažinę su sudėtingu genetikos, fiziologijos ir sporto medicinos kursu.

—Christie Aschwanden, „The New York Times“

Svarbi knyga… „Sporto gene“ minioje, kuri mano, kad visi mes galime būti lygūs, kol būsime vienodoje aplinkoje, pavyzdžiui, vienodai treniruosimės, neišvengiamai paleidžiama katė tarp balandžių.

—Michael Shermer, „The Wall Street Journal“

Tai knyga, kurios laukiau nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios. Negaliu įsivaizduoti, kad kas nors, kas domisi sportu, ypač nepaprastai įdomiu klausimu, kaip geriausi atletai tampa geriausiais, būtų mažiau sužavėtas nei aš.

— Amby Burfoot, (1968 m. Bostono maratono čempionas), „Runner’s World“ žurnalistas