Pokalbis su Justina Mikulskyte

Justina Mikulskytė yra viena geriausių Lietuvos tenisininkių per visą nepriklausomos Lietuvos teniso istoriją. Šiuo metu Justina gyvena tarp Prancūzijos ir Lietuvos ir sėkmingai tęsia profesionalios tenisininkės karjerą (sportininkės reitingas WTA – 307 vieta; aukščiausia pasiekta vieta – 239, dvejetų turnyruose – 154). 

Sportininkė gimė ir augo Šiauliuose. Šiauliai visada garsėjo teniso pasiekimais, todėl Justinos tėtis, įkvėptas Šiaulių teniso tradicijų, vos šešerių metukų Justiną atvedė į teniso treniruotes. Tenisas mergaitei patiko iškart: pasak Justinos, treniruotės būdavo linksmos, o ir gerų draugų nestigo.

Baigus mokslus Šiaulių Didždvario gimnazijoje, tenisininkės karjera nepasibaigė: Justiną sportinis kelias nuvedė anapus Atlanto. Justina įstojo į Kentukio universitetą ir ten sėkmingai ketverius metus atstovavo universiteto teniso komandai. Baigusi universitetą sportininkė nutarė tęsti profesionalios tenisininkės karjerą.

Šiuo metu Justina sėkmingai žaidžia tarptautiniuose turnyruose, jau daugelį metų yra Lietuvos moterų teniso rinktinės lyderė ir pirmasis komandos numeris.

Pokalbis su Justina Mikulskyte

– Kaip į tavo gyvenimą atėjo tenisas ir kodėl pasirinkai būtent tokią sporto šaką? Papasakok, kokia buvo tavo pirmoji treniruotė?

– Mane į tenisą atvedė tėtis – tada man buvo šešeri. Gerai nepamenu pirmosios treniruotės. Tai vyko rugsėjo mėnesį Šiaulių teniso mokykloje, su treneriu Romu Galdiku lyg ir buvome lauko kortuose, ketvirtoje aikštelėje.

– Koks yra sportuojant sutiktas geriausias tavo draugas ar treneris?

– Galėčiau savo karjerą dalyti į dvi dalis: prieš unviersitetą ir po jo. Prieš universitetą geriausia sutikta trenerė buvo Rita Romencovienė, labai daug padėjusi jaunių teniso sporte, buvusi mano sėkmių priežastis, su ja kartu siekėme aukščiausių tikslų. Šiuo metu geriausias draugas yra mano vaikinas – su juo susipažinau universitete Amerikoje. Žinau, kad juo galiu pasikliauti bet kokioje gyvenimo situacijoje.

– Žmogus, kuriam teniso aikštėje neišdrįsai pasakyti „ačiū“?

– Tikrai nežinau tokio žmogaus. 

– Kas daugiau reikalauja laiko, jėgų – sportas ar gyvenimas? 

– Gyvenimas, nors ir sportas užima labai svarbią vietą mano gyvenime.

– Apibūdink save – sportininkę – trimis žodžiais.

– Kantri, atsakinga, darbšti.

– Mačas, kuris tave pakeitė? Kodėl privertė pasikeisti?

– Negalėčiau išskirti konkretaus mačo, bet manau, kad pralaimėjimai visada verčia susimąstyti, ieškoti naujų sprendimų, prisiminti tikslus, motyvuoja daugiau dirbti. 

– Akimirka sporte, kurią norėtum pakartoti?

– Tokių yra daug, bet dažniausiai prisimenu lemtingus mačų epizodus, kada nepavyko gerai taktiškai pasiruošti, žaisti drąsiai. Kartais pagalvoju, kaip viskas būtų pasibaigę, jeigu lemiamu momentu būčiau priėmusi kitokį sprendimą. Dažniausiai ir prisimenu skaudžiai pralaimėtus susitikimus.

– Jei turėtum galimybę pakeisti teniso žaidime vieną taisyklę, ką keistum ir kodėl?– Galbūt pasiūlyčiau aukščiausio lygio žaidėjams neleisti žaisti ITF pasaulio teniso turnyruose, nes tai atima galimybę žemesnio reitingo žaidėjams rinkti taškus ir kilti reitingo lentelėje į viršų. Taip dažnai atsitinka moterų tenise.

– Jausmas po pirmųjų varžybų?

– Neatsimenu. Net nepamenu, laimėjau savo pirmąjį mačą ar ne.

– Kaip manai, žaidžiant tenisą žmogaus ego stiprėja ar menkėja?

– Manau, kad stabiliai aukštus rezultatus demonstruojančių žaidėjų ego nestiprėja, nes per didelis ego, mano nuomone, rezultatų nepagerina. Žinoma, ego negalima painioti su pasitikėjimu savimi, nes pasitikėjimas yra labai svarbus kiekvienoje sporto šakoje. Galbūt galima pastebėti jaunų žaidėjų ego stiprėjimą po sėkmingų turnyrų ar mačų.

– Ką pasirinktum teniso aikštelėje: racionalų protą ar gerą fizinį pasirengimą? 

– Gerą fizinį pasirengimą. Tai sąlygoja tikslingesnius ir protingesnius sprendimus aikštelėje.

– Tavo akimis, kaip turėtų atrodyti tenisininkė Justina po trejų metų? 

– Tikiuosi, kad būsiu laiminga, sveika ir mėgausiuosi tuo, ką darau ir šiandien.

– Ką ir kodėl labiausiai norėtum pakeisti savo tenisininkės karjeroje? 

– Nieko nekeisčiau. Galbūt šiuo momentu, pagalvojus apie treniruotes, norėtųsi daugiau stabilumo.

– Stipriausias tavo „ginklas“ teniso aikštelėje? 

– Gebėjimas nepasiduodi net ir sunkiausiuose mačuose, iš kažkur atrasti papildomų jėgų.

– Kokia yra profesionalaus tenisininko kasdienė rutina? Ar ji sunki? 

– Priklauso nuo to, ar tai yra treniruočių, ar varžybų savaitė. Bet dažniausiai tai kasdienės treniruotės, tenisas. Stengiuosi eiti anksti miegoti, nes nuo to priklauso, kaip jausiuosi kitą dieną. Labai svarbi mityba – ir treniruočių, ir varžybų metu. Stengiuosi visada suteikti kūnui to, ko jam reikia – pasirengimo ar poilsio. Sakyčiau, kad profesionalaus tenisininko kasdienis gyvenimas nėra lengvas, reikalauja daug pastangų ir drausmės.

– Žengdama į teniso aikštelę dėl ko kovoji?

– Dėl savęs, savo tikslų.

– Sportininko duona nelengva, bet po studijų universitete pasirinkai tęsti profesionalios tenisininkės karjerą. Kodėl?

– Nes jaučiau, kad galiu pasiekti daugiau. Be to, mane labai rėmė ir skatino mano artimieji.

– Kaip supranti sąvoką „talentingas sportininkas“?

– Tai sportininkas, panašiomis sąlygomis be didelių pastangų galintis pasiekti tam tikrą lygį greičiau ir lengviau nei kiti sportininkai.

– Tavo geriausi ir blogiausi įpročiai teniso aikštelėje?

– Koks geriausias, sunku pasakyti. Blogiausias įprotis galbūt yra greitas vaikščiojimas, skubėjimas tarp nesėkmingų mačo epizodų.

– Kaip manai, kokias savybes galima išsiugdyti žaidžiant tenisą? Kokias norėtum atrasti savyje? 

– Tenisas gali išugdyti ne vieną savybę: 1) discipliną, labai svarbią siekiant rezultatų, 2) treniruočių organizavimo, kelionių planavimo įgūdžius, 3) kovingumą. Šios savybės reikalingos ir baigus profesionalaus sportininko karjerą. Tenisas – individualus sportas, čia daug kas priklauso nuo paties sportininko. Dažniausiai, jeigu nesiimu veiksmų, tai nieko ir nenutinka. Tas pats ir kasdieniame gyvenime: norint gyventi geriau ar kažką pakeisti, reikia priimti sprendimus ir imtis veiksmų. 

– Jei turėtum galimybę pasikalbėti su ryškiausiomis teniso žvaigždėmis, su kuo norėtum kalbėtis ir apie ką? 

– Rafaelio Nadalio paklausčiau, kokia yra jo treniruočių savaitė, kuo ypatingos jo varžybų dienos, leidžiančios jam atsidėti kovai 200 proc. Kim Clijsters paklausčiau, kas lėmė jos sėkmingą sugrįžimą į tenisą po vaikučio gimimo.

– Kokie būtų tavo patarimai tėvams, pirmą kartą atvedusiems vaikus į teniso treniruotę?

– Nereikalauti per daug iš vaikų, ypač varžybų metu. Suprasti, kada reikia paguosti, o kada pastumti į priekį. Svarbiausia – visada palaikyti.

– Mėgstamiausias tavo posakis?

– Nieko nėra duodama, viskas yra uždirbama („Nothing is given, everything is earned“).

– Sudėliok pagal svarbumą: taktika, technika, psichologija, fizinis pasirengimas.

– Taktika – 30 proc., technika – 10 proc., psichologija – 30 proc., fizinis pasirengimas – 30 proc.

– Kas padeda po sunkaus mačo atsigauti?

– Rutina sporto salėje, mityba, kineziterapeutas. 

– Tavo patarimas jauniems tenisininkams, norintiems gerai žaisti: ką reikėtų daryti ir ko reikėtų vengti? 

– Nėra kažkokio vieno dalyko, ką reikia daryti norint gerai žaisti. Tai labai individualu. Svarbu per kiekvieną treniruotę atiduoti visas jėgas. O vengti reikėtų negatyvių žmonių, tų, kurie netiki tavo sėkme, reikia išmokti atsirinkti draugus, palaikančius, motyvuojančius tave.

– Tavo patarimas tėvams, svajojantiems apie savo vaikų – profesionalių sportininkų – karjerą?

– Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar pats vaikas to nori. Būtina žinoti, kad tai ilgas ir tikrai iššūkių kupinas kelias. Bet jei noras yra, tada reikia stengtis sukurti profesionalią ir motyvuojančią aplinką, skatinančią tobulėjimą.

– Patarimas treneriams, dirbantiems su vaikais ir siekiantiems aukštesnių tikslų?

– Reikia būti ne tik treneriu savo aklėtiniui, bet ir geru draugu, su kuriuo vaikas galėtų pasikalbėti ne tik apie sportą. Tarpusavio ryšys yra be galo svarbus siekiant sportinių aukštumų.

– Kas tau padeda augti kaip asmenybei?

– Kelionės, iššūkiai, su kuriais nuolat susiduriama tenisininko kelyje, šalia esantys žmonės, verčiantys tobulėti teniso aikštelėje ir už jos ribų.

– Geriausia vaikystės pamoka?

– Negalėčiau išskirti. 

– Jei galėtum pakeisti ką nors iš to, kaip tave auklėjo tėvai, ką keistum?

– Nieko, nes jie auklėjo mane taip, kaip jie įsivaizdavo geriausiai.

– Ar norėtum turėti tokį draugą, kokia esi pati?

– Tikriausiai ne. Visada naudingiau ir įdomiau išgirsti kitokią nuomonę, išmokti naujų dalykų. 

– Kokį vaidmenį šiuo metu tavo gyvenime atlieka tėvai? 

– Tokį, kokį atliko visą gyvenimą. Tėvai yra namai, šiluma, ramybė, geriausia vieta pasaulyje.

– Kokį palinkėjimą paskutinį kartą skyrei pati sau? Kodėl?

– Niekada nepasiduoti, tikėti savimi, visada norėti geriau, nei yra dabar. Žaisdama tenisą pralaimėjimą patiriu beveik kiekvieną savaitę. Labai lengva įgyti nevisavertiškumo jausmą, pamiršti, kiek daug jau yra pasiekta. Pasitikėjimas savimi, pozityvios mintys ir aplinka yra labai svarbu.

– Trys dalykai, be kurių negalėtum šiandien gyventi?

– Be sporto, be asmeninių tikslų, be artimų žmonių. Tai užpildo mano gyvenimą, verčia nuolatos tobulėti.

– Šalis, kurioje galėtum geriausiai save realizuoti? 

– Turbūt tai yra Lietuva, nes čia yra mano namai, vieta, kur viskas atrodo artima, suprantama.

– Paskutinė tavo išgirsta, išjausta, išgyventa tiesa? 

– Nežinau, ar tai paskutinė. Vieną tiesą prisimenu dažnai: sėkmė pati į duris nepasibels, reikia jos nusipelnyti. Bandyti, klysti, mokytis ir nelaukti, kol kas nors padarys viską už tave.

– Jei galėtum sužinoti visą tiesą apie save ir tai, kas tavęs laukia, ką norėtum išgirsti?

– Manau, kad nieko nenorėčiau išgirsti. 

– Blogiausias ir geriausias komentaras, kurį esi girdėjusi apie save?

– Nelabai atsimenu nei blogiausio, nei geriausio. Galvoju, kad geriau komentarų nesureikšminti, nes tai yra tik žodžiai, o kaip yra iš tikrųjų, žinai tik tu pats. Iš kitos pusės, visada smagu girdėti pagyrimus, gražius žodžius, bet svarbu neužmigti ant laurų.

– Justina Mikulskytė dažniau gyvenime būna personažas ar žmogus?

– Tikiuosi, kad žmogus. Nors kartais įvairios situacijos priverčia būti personažu. 

– Tavo gyvenimo herojus?

– Gal mano vaikinas, galiu daug ko iš jo pasimokyti.

– Dėl ko tu šiandien gyveni?

– Dėl savęs, savo tikslų, dėl artimų žmonių.

– Kokią save matai iš šalies?

– Matau save draugišką, paprastą, kartais užsispyrusią, kartais principingą. 

– Ko norėtumei dar išmokti?

– Labai daug dalykų, bet labiausiai norėčiau niekada nenustoti mokytis. Manau, kad naujiems dalykams ir žinioms ribų nėra.

– Jei tau reikėtų sukurti filmą apie save, apie ką jis būtų?

– Jei reikėtų kurti šiandien, tai būtų filmas apie mano teniso kelionę.

– Kaip manai, kam esi svarbi šiuo metu?

– Tikiuosi, kad artimiausiems žmonėms, supantiems mane.

– Kokią knygą paskutinį kartą skaitei?

-– Draugų rekomenduotą Paulo Kalanithi „Įkvėpti tylą“ („When Breath Becomes Air“).

– Ar tau patinka būti tuo, kuo esi šiandien?

– Pasitaiko dienų, kai pagalvoju, kas būtų, jeigu būčiau baigusi mokslus ir pradėjusi dirbti. Koks tada būtų mano gyvenimas? Bet nekeisčiau į nieką to, ką turiu šiandien ir kas aš esu. Esu laiminga ir didžiuojuosi tuo, ką galiu daryti kiekvieną dieną.

– Dažniau gyvenime jautiesi nugalėtoja ar pralaimėtoja?

– Sakyčiau, per pusę. Patyrusi nesėkmę, kuo nors nusivylusi jaučiuosi prasčiau, bet tai mane skatina tobulėti, siekti užsibrėžtų tikslų. 

– Ar kontroliuoji savo gyvenimą?

– Manau, kad kontroliuoju: pati priimu sprendimus, galinčius turėti įtakos mano ateičiai.

– Ar turi fobijų?

– Gal tai ne fobija, bet nenorėčiau ateityje patirti jausmo, kad kažko nepadariau, nors turėjau tokią galimybę.

– Kaip sau padedi, kai būna sunku?

– Stengiuosi suprasti, kokia yra problema, tada bandau ją spręsti, klausau patarimų tų žmonių, kuriais pasitikiu labiausiai.

– Kada paskutinį kartą buvai laiminga?

– Esu laiminga dabar.

– Filmas, palikęs didžiausią įspūdį?

– Negaliu išskirti, bet filmas „Bangų medžiotoja“ („Soul Surfer“), paremtas tikra istorija, įkvepia ir motyvuoja siekti tikslų. 

– Ko palinkėtum „T-Coach“ projektui?

– Nenustoti edukuoti Lietuvos teniso bendruomenės, įkvėpti ir motyvuoti trenerius, sportininkus.

„T-Coach“ projektas nuoširdžiai dėkoja Justinai už pokalbį. Tikimės, mūsų skaitytojams patiko pokalbis, o Justinai linkime sėkmės sporte ir asmeniniame gyvenime.