EDUKACINĖ TRENERIO ATSAKOMYBĖ (I dalis)

Edukacinės atsakomybės svarba ugdymo procese

Vienas iš svarbiausių ugdymo proceso veikėjų bet kurioje ugdymo institucijoje yra pedagogas. Jo ugdomoji įtaka pasireiškia minčių ir žodžių, jo asmenybės, žinių, elgesio, pedagoginio takto poveikiu auklėtiniams. Programos, vado­vėliai, inventorius, treniruokliai, technikos priemonės neturi tokios įtakos kaip pedagogas. Žmogus per silpnas vienas pats išplėtoti savo prigimties suteiktas galimybes, reikia kito pagalbos. Žmogus ugdo žmogų“, – teigė I. Kantas. Pedagogai ir pedagogikos mokslininkai J. A. Komenskis, F. A. V. Dystervėgas, L. Jovaiša, V. Rajeckas, J. Vaitkevičius, B. Bitinas ir daugelis kitų pabrėžia pedagogo asme­nybės reikšmę ugdymo procese. A. Adleris pedagogo asmenybės modeliu nurodo, kad svarbiausia yra pasirengti bendrauti, suvokti edukacinę atsakomybę, visuomenės interesus kelti aukščiau už asmeninius.

Pamokomas yra senas Plutarcho pasakojimas apie darbininkus, į aukštą kalną karučiais vežusius akmenis. Kai jų paklausė, ką dirba, vienas atsakė, kad tempiąs į kalną prakeiktą karutį, antras – kad uždirbąs savo gausiai šeimai duoną. O trečias su pasididžiavimu paaiškino, kad kartu su kitais statąs puikią šventovę, kuri daug šimtmečių džiugins praeivių akis.

Panašiai galima pasakyti ir apie trenerius. Visi dirba panašų darbą, tačiau požiūris į atliekamą darbą nevienodas. Esminis pedagoginės veiklos bruožas – didelė moralinė atsakomybė prieš visuomenę. Dar Antikos filosofas Platonas yra rašęs, kad jeigu batsiuvys bus prastas meistras, tai valstybė nuo to nelabai nukentės, tačiau jeigu pedagogai blogai atliks savo pareigas, šalyje atsiras daug tamsių ir kvailų žmonių. Atsakomybės dėka, kaip teigia L. Jovaiša, atsiranda daugelis kitų asmenybės vertybių: humaniškumas, darbštumas, sąžiningumas, ištikimybė, be atsakingumo nėra efektyvios veiklos, dorovingos asmenybės.

Asmeninė atsakomybė – tai bendriausias asmenybės dorovinės brandos bruožas, skatinantis rūpestingai eiti bet kurias pareigas ir atsakyti už visus savo veiksmus. Asmeninės atsakomybės jausmas yra bene reikšmingiausias pedagogo asme­nybės bruožas, nusakantis jo dorovinį brandumą, moralinį sąmoningumą, visuo­menės reikalavimų, keliamų pedagogo profesijai, įsisąmoninimo laipsnį. Ugdant pedagogo asmenybę, būtina išmokyti prisiimti atsakomybę, pažinti savąjį Aš ir savo vidines problemas, jas spręsti, tobulinti save. Jausti atsakomybę – reiškia būti patikimam, neapvilti kitų, kuo geriau dirbti savo darbą ir eiti pareigas, gebėti atsiliepti, reaguoti. Pavyzdžiui, Švedijos profesinio pedagogų rengimo koncepcijoje ypač akcentuojama pedagogo atsakomybė.

Tavo strategija: suprask ir prisiimk atsakomybę už savo gyvenimą, įvertink, koks tavo vaidmuo siekiant tikslo. Išmokęs pasirinkti tai, kas geriausia, pasieksi puikiausių rezultatų.

Taisyklė yra labai paprasta: tu esi atsakingas už savo gyvenimą. Kad ir koks jis būtų: geras ar blogas, sėkmingas ar nesėkmingas, laimingas ar nelaimingas, teisingas ar ne – tavo gyvenimas yra tavo rankose.

Tu atsakingas dabar. Tu visada buvai ir visada būsi atsakingas. Taip jau yra, nori tu to ar ne.

Prašau, suprask: nesakau, jog tai kažkokia bendra taisyklė. Ir nesiūlau laikyti to teorija. Aš tik noriu pasakyti, kad tu pats kuri savo gyvenimą ir ne kartkartėmis, o nuolat. Jeigu tau nesiseka darbas, tu už tai atsakai. Jeigu nesutari su kitais žmonėmis, – tu už tai atsakai. <…> Jeigu nesijauti laimingas, – tu už tai atsakai. Tokia nuostata verčia suvokti, jog tu nebegali vengti atsakomybės už savo gyvenimą, kad ir kaip jis klostytųsi. O norint prisiimti atsakomybę neužtenka vien tik pasakyti: „Gerai, aš esu atsakingas.“

Noriu paaiškinti, kodėl tai svarbu. Jeigu nebūsi pasiryžęs atsakyti už savo veiksmus, tai klaidingai suprasi kiekvieną problemą, kuri tau iškils. O neteisingai ją supratęs ir elgsies klaidingai. Taip tu neišspręsi problemos, situacija nepagerės ir nebus aiškes­nė. Net jeigu tu manai, kad tarp tavęs ir iškilusių sunkumų nėra jokio ryšio, ir apsimeti, kad viskas gerai, nenustok ieškojęs priežasties savyje. Patikėk, tu ją rasi.

Prisiimti atsakomybę – tai rizikuoti, nes susiduriama su galimybių įvairove. Treneris privalo būti pasirengęs keisti darbo stilių, nutraukti ryšius su praeitimi, apmąstyti naujas veiklos kryptis ir t. t. Prisiimdamas edukacinę atsakomybę, treneris rizikuoja savo „ramiu“ gyvenimu, nes jam reikia:

• tirti naujas idėjas;

• eiti į nežinomybę, ryžtis nepaisyti galimų neigiamų padarinių;

• mokėti pasirinkti, rasti pusiausvyrą tarp galimybių ir rizikos;

• rasti originalų savo kelią, ištrūkti iš rutinos;

• siekti autentiškumo ir pan.

Atsakomybės jausmas rodo, kaip individas įsisąmonino socialines vertybes, normas ir taisykles, kaip visa tai interiorizavo. Interiorizacija – išorinių veiklos struktūrų pavirtimas vidinėmis žmogaus psichikos struktūromis. Kiek kitaip atsakomybę apibrėžia A. Anzenbacheris: „Atsakomybė implikuoja į atsakymą. Laikyti žmogų atsakingu už savo poelgius – vadinasi, iš jo tikėtis gauti protingą atsakymą į klausimą, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip.“ Perfrazuojant filosofo R. Ingardeno žodžius „Kas nori būti filosofu, tas privalo pradėti gyventi intelektualų gyvenimą savo asmenine atsakomybe, – kitaip apskritai neverta imtis filosofijos“, reikėtų pasakyti: kas neturi išsiugdęs atsa­komybės, tas iš viso negali būti pedagogu. JAV mokslininkas A. T. Dodžas įverčio (reitingo) metodu nustatė, kad didžiausių laimėjimų pasiekia tie pedagogai, kurie turi ryškių bendravimo, atsakingumo, emocinio pastovumo bruožų.

Atsakomybė turi būti orientuota į ateitį, t. y. prieš pasirinkdamas veikimo laisvę specialistas privalo suvokti, kad pats ir atsakys už savo veikimo padarinius. Tik tokia atsakomybė skatina sporto pedagogą labiau suprasti ir įvertinti situaciją, siekti pačiam susidoroti su kilusiomis problemomis, ieškoti tinkamiausio sprendimo ir pan.

Atsakomybės problema ypač aštri sporto pedagogikoje, kadangi nuo sporto pedagogo priklauso ne tik sportiniai rezultatai, bet ir sportininko sveikata. Žinoma daugybė atvejų, kai sporto pedagogo dalykinis neišmanymas, susipynęs su atsakomybės stoka, sužalojo ne vienam jaunam žmogui sveikatą, netgi atėmė gyvybę.

Sporto medikas E. Švedas į klausimą, ar sportas žaloja sportininkų sveikatą, atsakė taip: ,,Sportas sportininko sveikatos negadina, gadina tie, kurie yra šalia – gydytojai ir treneriai, nesugebantys tiksliai įvertinti sportininko galimybių.“

Stebint trenerių veiklą, susidaro įspūdis, kad kai kurie neįstengia suvokti, kas yra svarbiausia, ir atsakyti už savo veiksmus. Todėl ieškoma kaltų aplink: kaltinami sportininkai, jų artimieji, varžybų teisėjai, sąlygos, politinė santvarka ir pan.

Sportininkas ar sporto pedagogas, susidūręs su rimtesnėmis kliūtimis, pasilieka galimybę trauktis, mėgina suversti kaltę kitiems. Jis tik bando, o susidūręs su neganda, kuriai įveikti reikia laiko, pastangų, vidinio sutelkimo ryžto, altruizmo, pasitraukia, nepamiršęs kaltinti kitų ir apskritai gyvenimo, bet  pamiršęs paanalizuoti savo elgesį, pamiršęs atsakomybę.

Kaltinti kitus ir gyvenimą – pats lengviausias kelias, tačiau gyvenimas nėra nei teisingas, nei neteisingas. Gyvenimas – kaip upė, kuria žmogus plaukia savo valtele. Ar moka žmogus irkluoti ir vairuoti? Ar nuplauks į tikslą, ar užplauks ant seklumos, pražus atsitrenkęs į akmenį? Tiems, kas silpni, nejaučia atsakomybės už savo veiksmus, kam trūksta ryžto, atkaklumo, valios, kas neturi tam tikrų filosofinių nuostatų, gyvenimas atrodo neteisingas. Tokie žmonės niekada neklausia savęs, kodėl nepasiekė to, ko siekė. Tokie ir toliau klys.

Išsiugdytos filosofinės nuostatos moko, kad gyvenimo kliūtys nėra svarbiausios. Kliūtis susikuria pats žmogus. Reikia išmokti pačiam taisyti savo „mechanizmą“, įrodyti atsakomybę už viską, ką darai ir kaip darai. Sportininkas ar sporto pedagogas, jaučiąs atsakomybę, siekia ir savo asmeninės pilnatvės – jis suvokia, kad tokių galių turi, ir tvarko savo gyvenimą taip, kad galėtų jas atskleisti.

Treneris privalo ne tik pats išsiugdyti gilų edukacinės atsakomybės jausmą ir juo vadovautis gyvenime, bet ir siekti, kad jį turėtų ir sportininkai. Ugdydamas atsakomybę, treneris turi:

•  reikalauti, kad bet kurie įpareigojimai būtų atlikti laiku ir gerai;

•  nepalikti be dėmesio abejingumo, atsainumo, tingumo, bet kokių kitų nei­giamų elgesio apraiškų;

• pratinti kiekvieną sportininką pirmiausia išanalizuoti savo poelgius, o tik paskiau kitų (trenerio, teisėjų, komandos draugų);

•  akcentuoti nuostatą, kad gyvenimas yra nei teisingas, nei neteisingas, kad kliūtis, sunkumus dažniausiai susikuria patys sportininkai savo mąstysena, savo poelgiais;

•  ugdyti sportininkų savarankiškumą, įprotį įvairias situacijas spręsti pačiam, nes tik savarankiškas žmogus gali jausti atsakomybę už savo veiksmus;

•  suteikti savo auklėtiniams kuo daugiau laisvės, nes tik laisvas žmogus gali išsiugdyti atsakomybės jausmą. Sportininkas, neturėdamas galimybės rinktis ir apsispręsti, nėra savo elgesio šeimininkas, todėl ir negali visiškai atsakyti už savo poelgius;

•  ugdyti atsakomybės jausmą, nukreiptą į ateitį, t. y., prieš pasirinkdamas sprendimus, sportininkas privalo suvokti, kad jis pats atsakys už savo veiks­mus;

•  įdiegti sportininkams nuostatą, kad asmeninės atsakomybės jutimas padeda ugdyti tokias valios savybes, kaip drąsa, ryžtas, drausmė.

Ugdydamas savo auklėtinių atsakomybę, treneris turi vadovautis tokiomis nuostatomis:

•  niekada nėra per anksti skatinti ir didinti auklėtinių atsakomybę;

•  sportininkai, kuriems niekada nebuvo suteikta galimybė priimti sprendimus, kartu prisiimti dalį atsakomybės už jų vykdymą, taip ir neišmoks jausti atsakomybės;

•  išmokyti jausti atsakomybę tik tiek, kiek sportininkas tam pasirengęs. Svarbu atidžiai parinkti užduotis;

•  ugdant sportininkų atsakomybę, reikia būti kantriam. Perduodant dalį įgaliojimų ir skatinant atsakomybę už juos, galima sulaukti daugiau klaidų. Kai auklėtiniai pripras prie pareigų ir atsakomybės, klaidų mažės;

• žinoti, kad atsakomybės jausmas ne tik stiprina sportininkų motyvaciją, bet ir greitina bendrą tobulėjimą;

• perduodant dalį atsakomybės, nereikia būti labai demokratiškam. Jei sportininkas ir nenorės prisiimti kokių nors įgaliojimų, vertėtų prisiminti, kad padėti sportininkui tapti atsakingu žmogumi svarbiau negu paties nepasitenkinimas;

•  itin svarbu treneriui leisti sportininkui pajusti, kad jis jam svarbus kaip žmogus, kad priima jį kaip asmenybę ir tiki juo.

Edukacinės atsakomybės ryšys su pedagogo pareigingumu

Asmeninės atsakomybės jausmas yra artimai susijęs su pareigingumu, kadangi tiek atsakomybė, tiek pareigingumas remiasi žmogaus dvasia ir išreiškia pedagogo gebėjimą savanoriškai rinktis ir būti savo elgesio šeimininku. Kitaip tariant, iš pareigos kyla atsakomybė. Savo ruožtu ji grįžtamai veikia pareigą. Taigi atsakomybė skatina atlikti pareigą, pareigingumas skatina atsakomybę. Pedagoginiame darbe nuo edukacinės atsakomybės jutimo priklauso, kaip atliekamos pareigos. Pareigingumas pasireiškia kaip žmogaus išmąstytas nusiteikimas įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Ė. Fromas rašė: „Pagrindinė žmogaus pareiga gyvenime sukurti save. Pats reikšmingiausias jo pastangų kūrinys yra jo paties asmenybė.“

Pareigingumas yra visuomeninės prigimties. Pareiga kyla iš įsisąmoninto pedagogo santykio su auklėtiniais, visuomene, valstybe, tėvyne, šeima, draugais ir pačiu savimi. Pareigingas pedagogas dirba skatinamas dorovinio poreikio. Todėl pareigingumas yra ne išorinė priedermė, o susidarytos filosofinės nuostatos vykdymas. Tiesioginis darbas dažnai atliekamas formaliai, o pareigą žmogus atlieka savo iniciatyva, kūrybiškai, aktyviai. Šia prasme pareigingumas yra ne dorovinių reikalavimų santykis su žmogumi, o paties žmogaus santykis su doroviniais reikalavi­mais. Pareigingumas labai gerai įprasmina žmogaus gyvenimą. 

Pareigingumas, kaip dorovinės brandos bruožas, turi tapti vidiniu asmenybės poreikiu, nes kitaip treneris negalės visko išreikalauti iš auklėtinių. Dirbdamas treneris dažnai patiria įvairiausių vidinių prieštaravimų, kurie kyla tarp pareigos jausmo ir potraukių, emocijų, norų, tarp asmeninių bei visuomeninių interesų. Išsiugdytas pareigingumo jausmas slopina bet kuriuos svyravimus ar pašalinius potraukius ir skatina ryžtingai vykdyti pareigą.

Pareigingumas glaudžiai susijęs su principingumu. Principingumas – tai kiekvieno pedagogo sąžiningumas, pilietiškumas. Jis padeda pedagogui išlikti teisingam, išsiugdyti aktyvią gyvenimo poziciją, tapti nuosekliam ir nuoširdžiam su auklėtiniais, jų tėvais, kolegomis, vadovais. Treneris negali taikstytis su drausmės laužymu, nepareigingumu, netvarka, pasyvumu, noru visiems įtikti ir kitomis blogybėmis. Tačiau „pradinis“ principingumas, netaktiškumas gali palikti neigiamų pėdsakų jautrioje jauno žmogaus psichikoje, išugdyti nevisavertiškumo kompleksą. „Tu neperspektyvus“, „abejotini tavo gabumai”, „ir vėl nekaip sužaidei“ – tokios ir panašios replikos stiprina nevisavertiškumo jausmą, verčia anksti palikti sporto aikštes ir pasirinkti kitą domėjimosi objektą. Daug perspektyvių vaikų ir jaunuolių nubyra kaip tik dėl panašių priežasčių.

Darbštūs, pareigingi ir jaučiantys atsakomybę treneriai rimtai žiūri į savo darbą, yra moraliai ištvermingi, valingi ir savikritiški. Pareigingas pedagogas pakyla iki tokio dorovinės brandos lygio, kad jo veikla, darbo rezultatai kontroliuojami ne tik aplinkos tikrintojų, kiek savo vidinio balso – sąžinės.

Literatūra:

  1. Kantas, I. (1970). Apie pedagogiką. Kaunas. P.7.
  2. Barkauskaitė, M., Žygaitienė, B. (1997). Mokytojas – tai psichologas. Mokykla, 6, 8.
  3. Jovaiša, L. (1981). Asmenybė ir profesija. Kaunas. P. 52.
  4. Structures of the Education and Initial Training Systems in the European Union ECSC-EC-IAEC. (1995). Brussels.
  5. McGraw, P. C. (2000). Gyvenimo strategija. Vilnius. P. 67.
  6. Anzenbacher, A. (1995). Etikos įvadas. Vilnius. P. 15.
  7. Sodeika, T. (1980). Atsakomybės problema Romano Ingardeno etikoje. Etikos etiudai. T. 4. Vilnius. P. 176.
  8. Dodge, A. T. (1948). Srudy Personality Traits of Successful Treadrears. Occupation, 27, 62.
  9. Petrauskaitė, V. (1996). Didysis sportas: kokia rekordų kaina? Veidas, 29, 40.
  10. Jenkins, J. (1997). Šių laikų problemos. Vilnius. P. 17.
  11. Jovaiša, L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas. P. 184.
  12. Miškinis, K. (2002). Sporto pedagogikos pagrindai. Kaunas. P. 314.