Edukacinės atsakomybės ryšys ir su sąžiningumu
Sąžiningumas – tai atviras teisingas elgesys, dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas. Sąžiningas treneris yra pareigingas, nuoširdus, nemeluoja, neišsisukinėja, nesiekia sau naudos. Kuo pedagogas sąžiningesnis, tuo didesnę atsakomybę jis jaučia. Vadinasi, asmeninės atsakomybės jausmas, pareigingumas ir sąžiningumas yra panašios, glaudžiai tarp savęs susijusios filosofinės nuostatos ir sudaro tą sporto pedagogo moralinės savimonės trikampį, kurio pagrindu formuojasi tikrasis dorovinis pedagogo vertingumas. Stiprus edukacinės atsakomybės pajautimas skatina trenerį geriau suprasti ir įvertinti bet kokią pedagoginę situaciją, numatyti tinkamiausius elgesio variantus, taip pat atsižvelgti į savo realias galimybes. Išsiugdęs edukacinės atsakomybės jausmą, pedagogas pakyla iki tokios dorovinės brandos, kai jo veikla, darbo rezultatai kontroliuojami labiau savo paties sąžine negu išorinių veiksnių.
Nuo senų laikų sąžinė vadinama vidiniu žmogaus teisėju. Sąžinės teismas griežtas, ir nuo jo pasislėpti sunku. Padaręs ką blogo, žmogus graužiasi, sielojasi, daro išvadas. Nuo kitų – draugų, auklėtinių, vadovų – daug ką galima nuslėpti, juos apgauti, sumeluoti, tačiau nuo sąžinės pasislėpti neįmanoma.
Treneriai, ugdydami savo auklėtinių sąžiningumą, turėtų vadovautis šiomis nuostatomis:
• sąžiningumas ugdomas ne perteikiant tam tikras normas bei taisykles, bet jas išgyvendinant;
• sąžinės apsisprendimas yra ne tam tikrų normų, taisyklių ar įstatymų paskelbimas, bet ir autentiška atsakomybė už vertybių atskleidimą ir įgyvendinimą.
Prievarta ir laisvė trenerio darbe
Prievarta – toks ugdymo metodas, kuriuo įveikiamas atkaklus priešinimasis vykdyti reikalavimus, režimo normas.
Prievarta yra pagrindinis ankstyvesnių kartų apibendrintos patirties perteikimo būdas. Kada prievartos taikymas laikomas tikslingu?
1. Prievarta yra tikslinga, kai perteikiamas visuminis privalomas mokymo turinys.
2. Prievartos taikymas pateisinamas pradiniu mokymo etapu, kada dėl tam tikrų reikalavimų mokymas tampa organizuotas ir laiduoja sistemingą žinių pasisavinimą, mokėjimą ir įgūdžių formavimą (verčiama laikytis tvarkaraščių ir grafikų, pratybų tvarkos, vienos ar kitos mokymo institucijos nustatytų taisyklių pan.). Įprantant laikytis tvarkos, prievartos elementai pamažu nyksta.
3. Specialūs draudimai, kurių sportininkams privalu laikytis. Pavyzdžiui, kai kurie treneriai draudžia sportininkams važiuojant į varžybas kalbėtis mobiliuoju telefonu. Draudimo logika paprasta: pokalbiai telefonu gali trukdyti sportininkams susikoncentruoti. Vykdami į varžybas ar treniruotes, jie iš artimųjų gali išgirsti kokią nors žinią, kuri paveiks emociškai ir pablogins žaidimo kokybę.
4. Draudimai, padedantys šalinti žalingus įpročius:
• neleidžiama vartoti svaigiųjų gėrimų;
• neleidžiama valgyti tam tikrų maisto produktų;
• draudžiama keiktis, nešvankiai kalbėti ir pan.
5. Prievarta taikoma išgyvendinant šiurkščius drausmės pažeidimus, priešgyniavimą treneriui ar teisėjui.
Trenerio taikoma prievarta – tai tam tikras spaudimas sportininkams, kad būtų nugalėtas pasipriešinimas neatsižvelgiant į asmeninius norus. Kartu pabrėžtina, kad dažnas ir netinkamas prievartos vartojimas nėra toleruotinas dalykas. Ugdymo procese ateina toks momentas, kai prievartos elementai tampa menkaverčiai ir neveiksmingi, netgi sukelia priešingą efektą – stiprina priešiškumą treneriui, nuteikia elgtis agresyviai (žinoma, kad šiurkštumas skatina šiurkštumą, agresyvumas – agresyvumą). Ypač žalinga prievarta sportininkų doroviniam auklėjimui. Sportininkai turi suvokti laisvės ir pareigos ryšį, o autoritarinio ugdymo stiliaus praktikavimas sietinas su akivaizdžia prievarta.
Treneriams būtina laikytis auksinės taisyklės: prievarta ugdymo procese, kur tik įmanoma, turi reikštis netiesioginiu būdu, t. y. ji turi būti siejama su galimybe rinktis. Taip pat būtina įvertinti nesėkmės vaidmenį. Žmogus – tiek treneris, tiek sportininkas – tobulėja, kai pastebi savo, kitų klaidas, kai nori jas šalinti ir būna aktyvus tai darydamas. Turėdamas progą rinktis, sportininkas reiškiasi kaip asmenybė, atsakinga už savo pasirinkimą. Tik asmenybė, susidariusi atitinkamas filosofines nuostatas, gali siekti sporto aukštumų.
Ugdymo procese laisvė yra prievartą papildanti jos priešybė. Pedagogikoje ypač priimtina Spinozos pateiktoji laisvės, kaip įsisąmonintos būtinybės, samprata. Tokia laisvės samprata grindžiama tiek progresyviąja ugdymo praktika, tiek šiuolaikine ugdymo teorija. Sportininkai, įsisąmoninę būtinybę paklusti, nepažeidinėja trenerio nustatytų elgesio ar veiksmų normų ir jam pateikiamus reikalavimus priima kaip neišvengiamą būtinybę, nesukeliančią prievartos pojūčio. Taigi laisvė negali būti išlaisvinta nuo tam tikrų reikalavimų. Sportininkas yra laisvas tiek, kiek jam treneriai, vadovai ar dorovinės normos suteikia tos laisvės. Tokia aplinka sportininkui yra neišvengiama būtinybė, o laisvė gali būti nusakoma tik apibrėžus jos santykius su šia būtinybe. Laisvė yra vienos iš esamų galimybių pasirinkimas, jos realizavimas per veiksmą ir atsakomybę. Laisvės ribas nubrėžia kitų žmonių egzistavimas. Tačiau laisvė neišnyksta, jeigu sporto pedagogas, įgyvendindamas savo planus, save, pripažįsta kitų – kolegų, auklėtinių – laisvę, jeigu, kurdamas savirealizacijos panoramą, remiasi nuostata, kad kiti irgi yra laisvi. Taigi žmogaus laisvė yra jo veiklos sąlyga.
Specialisto laisvės suvokimas ne tik skatina dorovinės būtinybės pajautimą, bet ir savižiną, gebėjimą vadovauti sau ir palenkti save, kad būtų įgyvendinti užsibrėžti tikslai. Žmogus, praktiškai netaikydamas savo žinojimo, nebus laisvas. Treneris, deklaruodamas vien tiesas ir leidžiantis sau jų nevykdyti, bus žmogus, stimuliuojamas atsitiktinių veiksnių, nelaisvas nuo savo ydų, nedarantis ugdomojo poveikio savo auklėtiniams. Taigi žmogaus poelgiai neatskiriami nuo valios akto. Laisvas žmogus visada atsako už tai, kaip pasinaudoja savo laisve. Lygiai taip pat jis atsako ir už tai, kad ja nepasinaudoja, nes, atsisakydamas laisvės rinktis, jis ramina savo orumo pagrindą – atsisako to, kas daro jį žmogumi.
Ugdymo struktūroje sportininkas yra aktyvus ugdymo subjektas, kuris bendravimu ir veikla, trenerio padedamas, išreiškia, įkūnija, realizuoja save patį, savo prigimtines fizines bei dorovines galias. Kuo sudėtingesnis ir subtilesnis individo vidinis pasaulis, tuo jis geriau pažįsta pats save, tuo daugiau jis gali remtis savimi, tuo didesnės jo galimybės rinktis veiksmus ir elgseną, tuo jis laisvesnis.
Tikroji laisvė negali būti ribota, nes tada ji nebus laisvė. Žmogus pradeda būti žmogumi tik būdamas laisvas nuo tipologijos. Mašina yra tuo geresnė, kuo labiau standartizuota, o žmogus – atvirkščiai.
Būti savimi – tai atsisakyti baimės būti savimi. Keistis – tai augti, atsisakyti šablonų, absoliučių tiesų, kasdienybės rutinos, įprasto „viskas gerai“. Laisvas mąstymas – tai ne vien kritinis nusiteikimas, bet ir gebėjimas pažvelgti į save kaip į pareigos subjektą. Laisvai apmąstyta ir pasirinkta pareiga tampa veiksmingu moraliniu veiksmo kriterijumi, todėl filosofinis mąstymas yra būtina moralinių principų gyvybingumo sąlyga. Tik išugdyta pareiga ir atsakomybė skatina žmones reguliuoti tai, ką jie pasirenka patys ir ką leidžia sau riboti. Vadinasi, laisvė galima tik tada, kai išugdytas didžiulis atsakomybės jausmas. Be laisvės nėra atsakomybės, be atsakomybės negali būti laisvės. Jeigu sportininkas ką nors daro nelaisvai, per prievartą, t. y. neturėdamas galimybės rinktis ir savarankiškai apsispręsti, jis nėra savo elgesio šeimininkas. Suprantama, kad autokratinio darbo stiliaus treneris neturėtų reikalauti besąlygiškos sportininko atsakomybės, nes kuo siauresnė asmens laisvė, tuo menkesnė ir atsakomybė. Išugdyti stiprų sportininko atsakomybės jausmą labai svarbu, kadangi ji lemia tokias valios savybes, kaip drąsą, ištvermę, ryžtą ir drausmę. Neturint šių savybių, sporte nėra kas veikti. Prisiimdamas atsakomybę už savo veiksmus ir poelgius, sportininkas reiškiasi kaip savarankiška asmenybė. Tik tokia asmenybė gali siekti sportinių aukštumų. Taigi laisvė visada turi būti siejama su pareiga, sąžiningumu ir atsakomybe. Laisvė yra darbas, o ne laisvė nuo darbo.
Būti laisvam – tai turėti galimybę būti savimi.
Literatūra:
- Kantas, I. (1970). Apie pedagogiką. Kaunas. P.7.
- Barkauskaitė, M., Žygaitienė, B. (1997). Mokytojas – tai psichologas. Mokykla, 6, 8.
- Jovaiša, L. (1981). Asmenybė ir profesija. Kaunas. P. 52.
- Structures of the Education and Initial Training Systems in the European Union ECSC-EC-IAEC. (1995). Brussels.
- McGraw, P. C. (2000). Gyvenimo strategija. Vilnius. P. 67.
- Anzenbacher, A. (1995). Etikos įvadas. Vilnius. P. 15.
- Sodeika, T. (1980). Atsakomybės problema Romano Ingardeno etikoje. Etikos etiudai. T. 4. Vilnius. P. 176.
- Dodge, A. T. (1948). Srudy Personality Traits of Successful Treadrears. Occupation, 27, 62.
- Petrauskaitė, V. (1996). Didysis sportas: kokia rekordų kaina? Veidas, 29, 40.
- Jenkins, J. (1997). Šių laikų problemos. Vilnius. P. 17.
- Jovaiša, L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas. P. 184.
- Miškinis, K. (2002). Sporto pedagogikos pagrindai. Kaunas. P. 314.
