Tenisas su žmonėmis, turinčiais negalią (I dalis)

T-Coach.lt > Treneriams > Tenisas su žmonėmis, turinčiais negalią (I dalis)

Tenisas su žmonėmis, turinčiais negalią (I dalis)

2023-02-19

Rekomendacijos treniruojant pradedančiuosius ir vidutinio lygio žaidėjus, turinčius negalią

Pasaulyje vis dažniau tenisą žaidžia ir juo domisi žmonės su negalia. Sportininkai su negalia gali dalytis ta pačia patirtimi, kaip ir bet kuris sportininkas. Svarbu, kad treneriai turėtų galimybę ir noro treniruoti žaidėjus, turinčius negalią. Treneriams gali padėti dalyvavimas seminaruose, mokymasis, kaip treniruoti žaidėjus, turinčius negalią, supratimas apie skirtingas žmonių grupes turinčius negalią ir kt. Labai svarbu kiekvienai progai pasitaikius populiarinti tenisą kurį žaidžia žmonės turintys negalią.

Treniruojant žmones turinčius negalią pradedančiuosius ir vidutinio lygio žaidėjus rekomenduotina vadovautis šiomis gairėmis:

su asmeniu elkitės kaip su pajėgiu žaidėju – treneriai turi sutelkti dėmesį į žaidėjo gebėjimus, o ne į jo negalią;
įvertinkite žaidėjo gebėjimų pobūdį: treneris turi įvertinti žaidėjo individualias savybes, išsiaiškinti, ką gali ir ko negali padaryti žaidėjas arba kas jam sukelia diskomfortą, skausmą ir pan. Treneris gali pasikonsultuoti su žaidėjo tėvais ar globėjais, kad gautų reikiamos informacijos, padedančios užtikrinti kokybišką procesą;
kelkite iššūkius, o ne brėžkite ribas: treneris turėtų sutelkti dėmesį į tai, kad žaidėjas įgytų papildomų įgūdžių, leidžiančių jam įveikti naujus iššūkius;
leiskite žaidėjui patirti įvairių situacijų: treneris turėtų padėti žaidėjui išsiugdyti gebėjimą susidoroti su nusivylimu, nesėkme mokantis žaisti tenisą, patyrus pralaimėjimą. Treneriui derėtų parodyti užuojautą neįgaliam žaidėjui tada ir taip, kaip jis elgtųsi treniruodamas bet kokį kitą sportininką.

Į ką reikia atkreipti dėmesį treniruojant pradedančiuosius ir vidutinio amžiaus žaidėjus su negalią?

Žaidėjai. Kas gali žaisti?

Žaisdami tenisą sportininkai, turintys negalią, siekia tų pačių tikslų kaip ir visi kiti sportininkai. Žmonės su negalia nori, kad jų gebėjimas žaisti tenisą niekam nekeltų abejonių. Bet koks žmogus, kuriam nustatyta judėjimo negalia, gali žaisti tenisą, dalyvauti varžybose su specialiai šiam sportui pritaikytais vežimėliais. Tenisą gali žaisti įvairių negalių turintys sportininkai: čia varžosi asmenys, kurių paralyžiuotos rankos ir kojos, amputuota viena ar dvi galūnės, turintys įgimtą stuburo smegenų išvaržą ir kt.

Fizinė negalia pasitaiko gana dažnai. Tai nėra vien tik judėjimas naudojantis vežimėliu ar kitomis pagalbinėmis priemonėmis. Yra nemažai atvejų, kai liga ar sutrikimas išoriškai nėra pastebimi, bet šių ligų ar sutrikimų pasekmė – fizinė negalia.

Esant judėjimo negaliai (paraplegija, kvadriplegija, paralyžius, cerebrinis paralyžius, raumenų ar kaulų ligos) žmogaus galimybės judėti, valdyti rankų ar kojų judesius yra ribotos. Teniso organizacijos, pavieniai sportininkai, žmonės turintys negalią, jų draugijos, asociacijos, politikai turėtų būti suinteresuoti, kad visuomenė kuo daugiau žinotų apie negalią turinčių žmonių norą sportuoti, žaisti tenisą, apie būtinybę sudaryti jiems sąlygas tai daryti sporto klubuose, galimybę organizuoti bei dalyvauti turnyruose ir kt.

Kas gali žaisti?

Bet kuris asmuo, turintis su mobilumu susijusią fizinę negalią, gali žaisti tenisą. Šių negalių diapazonas yra platus:

stuburo traumos (paralyžius);
vienos ar dviejų galūnių amputacija;
kitos traumos.

Teniso žaidėjai, kuriems atlikta amputacija:

tai yra žaidėjai, kuriems trūksta bent vieno pagrindinio sąnario;
dauguma šių žaidėjų turi pusiausvyros problemų, jiems būdingas judėjimo funkcijų praradimas ar judėjimo ribotumas dėl klubo sąnario skausmų, funkcijų pokyčio;
tokie žaidėjai pavargsta greičiau nei sveikieji;
dėl įvairių medicininių procedūrų ir intervencijų šiems žaidėjams labai svarbu laikytis asmens higienos taisyklių, kad būtų išvengta infekcinių ligų.

Teniso žaidėjai, sergantys cerebriniu paralyžiumi

Cerebrinis paralyžius – bendra sąvoka, apimanti raidos sutrikimus, pasireiškiančius kūno padėties, judėjimo ir pusiausvyros sutrikimais, atsiradusiais dėl smegenų dalių, kontroliuojančių raumenų veiklą ir valingus judesius, pažeidimo. Jis yra dažniausia vaikų judėjimo negalios priežastis. Nėra dviejų panašių cerebrinio paralyžiaus atvejų, o pati sąvoka apima daugybę sutrikimų – nuo vos pastebimų iki labai didelių.

Cerebrinio paralyžiaus tipai

Spazminis (sustingęs) – dažniausiai pasitaikanti cerebrinio paralyžiaus forma, atsirandanti dėl smegenų žievės pažeidimo. Šio tipo cerebriniu paralyžiumi sergantiems asmenims būdingi sustingę raumenys ir riboti sąnarių judesiai. Spazminiam tipui būdinga:

hemiplegija – būklė, kai pažeista viena kūno pusė;
diplegija – būklė, kai kojos pažeidžiamos stipriau nei rankos;
tetraplegija – būklė, kai pažeidžiamos ir kojos, ir rankos.

Atetozinis tipas yra toks, kai pažeidžiami pagrindiniai rankų mazgai. Pasireiškia greitu pakaitinių raumenų išglebimu ir įsitempimu, kas lemia nevalingus judesius. Sergantiesiems dažnai pasireiškia ir klausos sutrikimų. Aplinkiniams gali būti sunku suprasti šiuo tipu sergančių žmonių kalbą, nes jiems sunku valdyti liežuvį, kvėpavimą, balso stygas.

Ataksinis – retas sutrikimas, kurį lemia galvos smegenų dalies – smegenėlių – pažeidimas. Žmonės, turintys šį sutrikimą, sunkiai išlaiko pusiausvyrą ir prastai orientuojasi erdvėje. Jiems gali drebėti rankos, trūkčioti kalba.

Kadangi cerebrinio paralyžiaus poveikis labai skirtingas, paralyžiaus tipą dažnai sunku diagnozuoti, be to, daugeliui žmonių būdingas kelių tipų cerebrinio paralyžiaus derinys. Sunku numatyti, kokią įtaką sutrikimas turės tolesnei žmogaus raidai. Cerebrinis paralyžius nėra progresuojantis sutrikimas, tačiau, vaikui augant, kai kurie ligos simptomai gali darytis vis pastebimesni. Sutrikimas neišgydomas. Parinkti tinkami žaidimai, pratimai ankstyvajame amžiuje, fizioterapija gali akivaizdžiai pagerinti vaiko laikyseną ir gebėjimą valdyti savo raumenis.

Žmonėms, sergantiems cerebriniu paralyžiumi, būdingos šios savybės:

blogas judesių koordinavimas ir reakcijos laikas;
galūnių judėjimo ribotumai;
trumpalaikis atminties praradimas;
pusiausvyros ir suvokimo problemos;
mokymosi sutrikimai.

Kai kurie žaidėjai, sergantys šia liga, sportuoja pasinaudodami vežimėliais kurie skirti žmonėms su negalia. Įvairios treniruotės padeda tokiems žaidėjams tobulinti jiems reikalingus įgūdžius. Rekomenduojamos trumpos treniruotės iki 30 minučių, kelis kartus per savaitę.

Teniso žaidėjai, turintys intelekto negalią

Pasak doc. Eglės Šumskienės, intelekto sutrikimas (dar vadinamas protine negalia) ir psichosocialinė (arba psichikos) negalia – ne tas pats.

Protinė negalia – tai žymus protinių gebėjimų nukrypimas nuo normos, pasireiškiantis elgesio, emocijų ir socialinio prisitaikymo sutrikimais. Ši negalios rūšis yra įgimta ir pasireiškia ankstyvoje vaikystėje.

Intelekto sutrikimas – tai įgimta arba iki aštuoniolikos metų įgyta asmens būklė, nekintanti visą gyvenimą. Šio sutrikimo priežastys gali būti įvairios: ir genetiniai, ir aplinkos veiksniai (infekcijos, smegenų pažeidimai, galvos traumos). Negalią gali sukelti ir vaisiaus deguonies trūkumas nėštumo ar gimimo metu, būsimos mamos piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis.

Intelekto sutrikimą turinčių asmenų mąstymas ir elgesys šiek tiek skiriasi nuo laikomo įprastu. Tokiems asmenims sunkiau išmokti naujų dalykų, prisitaikyti prie visuomenės ir aplinkos. Derėtų pabrėžti, kad turinčiųjų šią negalią gydyti nereikia. Jiems reikalinga socialinių darbuotojų pagalba, įvairios užimtumo veiklos, padedančios geriau adaptuotis visuomenėje, išmokti bendrauti, tvarkytis buityje.

Psichosocialinė negalia – tai psichikos, mąstymo, elgsenos, jausmų sutrikimas. Dažniausiai ši negalia pripažįstama žmonėms, sergantiems sunkiomis psichikos ligomis. Tai gali būti depresija, dvipolis sutrikimas, šizofrenija, šizoafektiniai sutrikimai ir pan. Psichikos sutrikimų simptomai kiekvienam žmogui pasireiškia individualiai. Pasitaiko, kad kartais jokių simptomų nelieka, tačiau yra rizika, kad jie gali grįžti, liga – paūmėti. Psichosocialinė negalia glaudžiai siejama su socialinėmis negalios pasekmėmis – ribojimu visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Kai kuriems žmonėms pripažįstama kompleksinė negalia: sutrikusio intelekto asmenys gali turėti ir psichikos sveikatos problemų.

Dauno liga sergantys žaidėjai

Fiziniai sergančiojo Dauno liga požymiai – apkūnus kūnas, nedidelė galva, trumpos ir storos rankos, išsikišęs liežuvis, įstriži akių plyšiai, odos raukšlės vidiniuose akių kampuose. Dauno sindromą turintys asmenys patiria sunkumų kasdienio gyvenimo situacijose, jų kalbinės raiškos priemonės ir savarankiško gyvenimo įgūdžiai yra silpni. Žmonės, turintys Dauno sindromą, yra labai mieli ir šilti, tą šilumą jie nori skleisti visiems, yra linkę liestis, apkabinti, bučiuoti ir bandyti būti arčiau kito žmogaus. Svarbu, kaip jūs į tai reaguosite. Neišsigąskite – toks šių žmonių elgesys yra natūralus.

Autizmas

Autizmas – tai neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdingi socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio sutrikimai. Pagrindiniai šį sindromą turinčių asmenų bruožai – sutrikęs asmens socialinis bendravimas, sutrikusi kalbos raida, keistas, neįprastas elgesys, pasikartojantys judesiai. Autistai turi sunkumų bendraudami su žmonėmis, bet gali turėti išskirtinių gabumų kitose srityse, pvz., būti gabūs muzikai, dailei, gali turėti gerą atmintį.

Šiems žaidėjams būdinga:

vidutinė intelektinė veikla;
komunikacijos, sveikatos, saugos ribojimai;
žemesnis nei įgalių žaidėjų fizinio parengtumo lygis;
jiems reikia aiškių ir tikslių nurodymų ir jų pademonstravimo;
jie mėgsta būti giriami, jų atliekama veikla jiems turi būti įdomi.

Žaidėjams, turintiems intelekto sutrikimą, skirkite tinkamą fizinio aktyvumo formą ir fizinį krūvį, kad jie galėtų ugdyti ir tobulinti savo įgūdžius.

Teniso žaidėjai, patyrę galvos ar smegenų sužalojimus

Šie žaidėjai kenčia nuo smegenų sužalojimo, kurį gali sukelti įvairios traumos. Traumos paprastai sutrikdo smegenų funkcijas.

Galvos ar smegenų sužalojimus patyrusiems žaidėjams būdingi:

kognityvinių gebėjimų sutrikimai (t. y. atminties praradimas);
elgesio (t. y. koncentracijos) ar emocijų (t. y. sujaudinimo) sutrikimai;
dalinė ar visiška negalia (t. y. regėjimo ir klausos sutrikimai).

Žaidėjai, paveikti šios būklės, gali dažniau jausti nerimą, depresiją, nusivylimą nei žaidėjai, turintys intelekto negalią.

Treneriai, dirbantys su šiais žaidėjais, turėtų:

nepamiršti poilsio pertraukėlių treniruočių metu;
nepervarginti žaidėjų;
reguliariai girti ir kitaip palaikyti, skatinti žaidėjus.

Teniso žaidėjai, turintys psichinę negalią

Psichinė negalia – sudėtingas sutrikimas, paveikiantis smegenų funkcijas, sutrikdantis mąstymą, jausmus, suvokimą, bendravimą, kasdienę asmens veiklą. Ši negalios rūšis nėra akivaizdžiai matoma, todėl bendraujant su žmogumi, kai nėra ryškių ligos požymių, sutrikimo galima ir nepastebėti.

Skiriami šie psichinės sveikatos sutrikimai:

šizofrenija – tai girdėjimas, matymas ir jautimas dalykų, kurių tikrovėje nėra, t. y. kontakto su realybe praradimas;
depresija – giliai ir stipriai išgyvenamos neigiamos emocijos, sukeliančios menkavertiškumo jausmą, noro gyventipraradimą;
bipolinis sutrikimas – vienas kitą keičiantys ciklai, turintys priešingą emocinį krūvį. Vieno ciklo metu asmuo jaučia energijos ir teigiamų emocijų antplūdį, kito metu panyra į gilią depresiją;
nerimo sutrikimai – panikos priepuoliai, potrauminio streso sutrikimas;
valgymo sutrikimai – anoreksija (nevalgymas), bulimija (persivalgymas ir vėmimas).

Šie žaidėjai kenčia nuo ligos poveikio, jų koncentracija ir motyvacija dažnai būna menka, mintys sutrikusios. Mokymosi procesas gali užtrukti ilgai, informaciją gali tekti kartoti keletą kartų.

Žaidėjai, patyrę organų transplantaciją

Pradedančiojo ir vidutinio lygio žaidėjai gali būti treniruojami taip pat kaip ir sveikieji.

Tokie žaidėjai gali jausti vartojamų vaistų poveikį, todėl reikia labai atidžiai stebėti šių žaidėjų savijautą. Treneriams rekomenduojama kreiptis į medicinos įstaigą, galinčią suteikti aiškią informaciją, kaip reikia treniruoti žaidėjus, jau patyrusius organų transplantaciją, ir tuos, kurie dar laukia transplantacijos.

Žaidėjai, turintys regėjimo sutrikimų

Tai visiškas ar dalinis negalėjimas priimti regimąją informaciją. Aklumas – visiškas negalėjimas matyti. Silpnaregiais arba turinčiais regėjimo sutrikimų vadinami asmenys, turintys tam tikrą, kad ir ribotą, galimybę priimti regimąją informaciją.

Aklieji ir silpnaregiai tenisą žaisti pradėjo Japonijoje maždaug prieš 20 metų.
Žaidėjams, turintiems regėjimo sutrikimų ir žaidžiantiems tenisą, nustatomas regėjimo sutrikimo laipsnis, galintis svyruoti nuo sutrikusio spalvos, šviesos ir šešėlio suvokimo iki visiško aklumo.
Tokie žaidėjai paprastai klasifikuojami pagal įvertinamą regos lygį.
Visiškai akli sportininkai priskiriami B1 kategorijai. Jie žaidžia su akiniais, žaidžiant leidžiami trys kamuolio atšokimai.
B2, B3 ir B4 kategorijoms priskiriami žaidėjai yra silpnaregiai – jiems leidžiami du kamuolio atšokimai.
B4 kategorijos žaidėjai turi regėjimo sutrikimų – jiems leidžiamas vienas kamuolio atšokimas.
Dauguma regėjimo sutrikimų turinčių žmonių nėra visiškai akli.

Žaidėjams, turintiems regos sutrikimų, parenkami kamuoliai:

dideli ir ryškūs kamuoliai, kad gerai matytųsi ant tamsesnės aikštelės dangos;
garsą skleidžiantys kamuoliukai (t. y. kamuoliukai su varpeliais viduje), padedantys silpnaregiams mokytis naujų teniso įgūdžių;
pradžioje galima žaisti mažoje teniso aikštelėje taikant dviejų kamuoliuko atšokimų taisyklę.

Teniso žaidėjai, turintys klausos sutrikimų, ir kurtieji žaidėjai

Tai visiškas negalėjimas arba ribota galimybė priimti garsinę informaciją. Klausa reikalinga norint išmokti kalbėti, todėl klausos sutrikimas labai dažnai pasireiškia kartu su kita sensorine negalia – kalbos sutrikimu. Kurčiasis – tai žmogus, visiškai praradęs klausą, negalintis suprasti kalbos. Asmuo, turintis klausos sutrikimų, yra žmogus, kurio galimybės girdėti yra ribotos, tačiau suprasti kalbą jis gali.

Žaidėjai, turintys klausos sutrikimų, gali žaisti tenisą visais lygmenimis be jokių didesnių kliūčių. Tiesa, kai kuriems žaidėjams gali kilti problemų dėl pusiausvyros.

Svarbiausia dirbant su tokiais žaidėjais – bendravimo efektyvumas. Treneriai turėtų suprasti, kad kurtieji žaidėjai greičiausiai reaguoja į regimąją informaciją.

Šis sutrikimas paprastai neturi įtakos žaidėjų gebėjimui pagerinti savo įgūdžių lygį ir mėgautis teniso žaidimu.

Teniso žaidėjai, kurie naudojasi vežimėliais skirtais su negalią turintiems žmonėms.

Tokie žaidėjai dažniausiai būna patyrę:

galūnių amputaciją;
smegenų paralyžių;
insultą;
kvadriplegiją – visišką ar dalinį visų keturių galūnių funkcijų praradimą;
paraplegiją – visišką ar dalinį apatinių kūno galūnių paralyžių;
Spina Bifida – nugarkaulio pažeidimą.

Sąlygos sportuoti

Teniso aikštynus galima palyginti lengvai pritaikyti žaidėjams turintiems negalią. Prieinamumas nėra toks sudėtingas, kaip gali pasirodyti. Svarbiausia, kad žaidėjai, kurie naudojasi vežimėliais skirtiems su negalia žmonėms, galėtų lengvai ir be pagalbos iš automobilių stovėjimo aikštelių pasiekti teniso kortus. Klubo pastatas ar patogumai (pvz., tualetai) tampa lengviau prieinami įrengus rampą, pašalinus ar pakeitus duris.

Reikia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

laiptai yra didelė kliūtis, todėl būtina įrengti rampas;
takų į teniso aikšteles, vartų ir (arba) įėjimų į aikšteles, durų į tualetus, persirengimo kabinas ir klubo patalpas plotis skiriasi: vidutinis vėžimėlių plotis yra 60–90 cm, o žaidžiant naudojamo vežimėlio plotis gali viršyti 100 cm;
pageidautina lygi takų paviršių danga;
atstumai tarp tinklo stulpų turėtų būti platesni, kad žaidėjai su vežimėliais galėtų be trukdžių prasilenkti.

Įranga, aikštelė ir taisyklės

Vežimėlis skirtas negalią turintiems žmonėms:

vežimėliai, pastaraisiais metais smarkiai patobulėjo – daugiausia dėl modernesnių vežimėlių atsiradimo. Tenisas tapo greitesnis ir įdomesnis. Svarbu, kad vežimėlių ratai būtų lengvi ir standūs. Žmonėms turintiems negalia tenisui, geriausiai tinka radialiniai ratai su stipinais. Kai kurių geriausių žaidėjų vežimėliai turi du mažus ratukus priekyje ir nuo pasvirimo saugančią juostą gale;
vežimėlių kėdės gali būti pagamintos pagal užsakymą arba reguliuojamos. Kiekvieno žaidėjo sėdėjimo padėtis yra individuali. Rekomenduojamos reguliuojamos kėdės, ypač pradedantiesiems žaidėjams, nes jos leidžia eksperimentuoti su kėdės padėtimi;
pradedantiesiems ir vidutinio lygio neįgaliems žaidėjams rekomenduojama naudoti raudoną, oranžinį ir žaliąkamuoliuką. Įrodyta, kad regos negalią turintiems žaidėjams labai tinka poroloninis kamuolys, kurio viduje yra barškantis stalo teniso kamuoliukas. Kiti žaidėjai gali naudotis gerai matomais ﬂuorescenciniais kamuoliukais (fluorescencija – reiškinys, būdingas kai kurioms medžiagoms; apšviestos dažniausiai ultravioletiniais spinduliais, jos sugeria tuos spindulius ir skleidžia regimąją šviesą, t. y. didesnio bangos ilgio šviesą) arba didesniais kamuoliukais;
regėjimo negalią turintys teniso žaidėjai naudojasi mažomis teniso raketėmis, kuriomis smūgiuoja į barškantį poroloninį kamuoliuką. Kiti pradedantieji ir vidutinio lygio žaidėjai naudoja įprastas raketes, kaip rekomenduojama pagal jų žaidimo lygį;
pradedantieji ir vidutinio lygio teniso žaidėjai su negalia gali žaisti tuose pačiuose kortuose kaip ir visi kiti žaidėjai. Su vežimėliais tenisą galima žaisti ant visų dangų. Žmonių su negalia vežimėliai nedaro jokios žalos kortams, net ir teniso aikštelėms su grunto danga. Rekomenduojama gruntinių dangų kortams skirti didesnį dėmesį perimetro zonos srityje, nes žaidėjai, naudojantys vežimėlius, paprastai išnaudoja aikštelių plotus, esančius arčiau tvorų;
pradedantiesiems ir vidutinio lygio turintiems negalią žaidėjams rekomenduojama naudoti raudonojo, oranžinio ir žaliojo kamuolio bei teniso aikštelių progresiją;
teniso žaidimo taisyklės nesikeičia, jei sportininkai žaidžia sėdėdami su negalia vežimėliuose, išskyrus vieną išimtį – dviejų atšokimų kamuoliuko taisyklę. Pirmą kartą atšokęs kamuoliukas neturi atsidurti už teniso aikštelės ribų;
kai žaidžia regos sutrikimų turintys žaidėjai, yra du esminiai skirtumai: 1) atšokimų skaičius ir 2) paduodantysis kamuoliuką žaidėjas, prieš atlikdamas padavimą, turi pasakyti: Ready (Pasiruošęs), o priimantysis žaidėjas turi atsakyti: Yes (Taip).

Žmonių su negalia, vežimėlių mobilumas

Judrumas priklauso nuo žaidėjo rankų jėgos, jų judėjimo greičio ir diapazono.

Techninis mobilumas:

vežimėliuose sėdinčio teniso žaidėjo judesiai yra apskritimo pobūdžio;
apsisukimas judant aikštelėje didina momentinį greitį;
kuo ilgesnis atsistatymo laikas, tuo greitesnis pasiruošimo sekančiam smūgiui.

Taktinis mobilumas:

optimali pasiruošimo padėtis teniso aikštelėje yra iki dviejų metrų (ar truputį daugiau) už pagrindinės linijos;
HUB reiškia įsivaizduojamą apskritimą, esantį už vieno ar dviejų metrų už galinės teniso aikštelės linijos, du ar tris metrus į šoną nuo centrinės aikštelės dalies.

Žmonių su negalia, vežimėlio stūmimo seka

Rekomenduojama:

pasukti vėžimėlio ratą arba ratlankį paprastai – laikantis už sėdynės atlošo;
spausti rankas į apačią, kad tvirtai sukibtų su ratlankiu ir sumažėtų slankumas;
stumti į priekį;
rankomis stumti dar kartą, nekilnojant galvos ir pečių aukštyn ir žemyn.

Žmonių su negalia, vežimėlis. Posūkiai

Yra trys pagrindiniai posūkio tipai:

išorinis posūkis – pasukimas nuo tinklo pusės, dažnai vadinamas gynybos posūkiu;
vidinis posūkis – pasisukimas į tinklo pusę, laikomas pranašumo įgijimu;
grįžtamieji judesiai – pasitraukimas nuo tinklo, stumiantis atgal, kai kamuoliukas atskrenda į žmogų;
vidiniai ir išoriniai posūkiai reikalingi, kai norima sugrįžti į buvusią poziciją arba ruošiamasi pulti.

Keturračiai vežimėliai

Didžiausias skirtumas atsiranda dėl to, kad dauguma keturračių vežimėlių nepritaikyti valdyti juos rankomis, o kai kurie žaidėjai su negalia laiko raketę rankose naudodamiesi specialiai suprojektuotais įtvarais. Kai raketė pritvirtinama prie žaidėjo rankos, jos padėtis nebegali keistis. Rekomenduojama raketės laikysena yra pusiau „vakarietiška“.

Taktika ir technika treniruojant pradedančiuosius ir vidutinio lygio tenisininkus

Žmonių su negalia, vežimėlių naudojimo strategijos

Pradedantieji ir vidutinio lygio žaidėjai turintys negalia, naudojantys vežimėlius, iš pradžių žaidžia atlikdami du kamuoliukų atšokimus, bet kai jų žaidimas patobulėja, jie irgi pradeda žaisti laikydamiesi vieno kamuoliuko atšokimo taisyklės.

Pradedantiesiems žaidėjams patariama:

judėti į šonus;
žaisti giliais (kuo arčiau galinės teniso aikštelės linijos) kamuoliais;
sėdėti giliai vežimėlyje ir likti atsitraukus už teniso aikštelės galinės linijos;
grąžinti kamuoliuką tiesiai į varžovą (į teniso aikštelės vidurį), kad kitam žaidėjui būtų kuo sudėtingiau manevruoti vežimėliu;
žaisti lėtai;
gintis žaidžiant suktais (topspin) kamuoliukais.

Technika

Žmonių skirtiems su negalia, vežimėliuose, žaidžiančių tenisininkų smūgių technika nedaug skiriasi nuo visų kitų žaidėjų smūgių technikos. Raketės laikymas yra labai panašus, išskyrus backhand (ne dominuojančios rankos pusė) raketės laikymą (t. y. žaidėjas raketę laiko vakarietišku forehand (dominuojančios rankos pusė) būdu atlikdamas topspin (aukšta bei sukta trajektoriją skriejantis teniso kamuoliukas), backhand smūgius, taip smūgiuodamas ir forehand bei backhand smūgius ta pačia raketės „galvos“ plokštuma).

Tenisininkai, sėdėdami su negalia skirtuose vežimėliuose, smūgio metu raketę laiko arčiau žemės nei kiti žaidėjai. Smūgį rekomenduojama atlikti prieš galinį vežimėlio ratą ir kelius. Atlikdami ilgesnę trajektoriją skriejanti teniso kamuoliuką, tenisininkai laisvąja ranka turėtų laikytis už vežimėlio galinio rato, priešingos kėdės pusės arba kairiojo kelio (dešiniarankiams atliekant priekinį smūgį), kad išlaikytų pusiausvyrą.

Žmonių su negalia, technika

Padavimas:

rekomenduojamas trumpesnis užsimojimas, nes negalima su rakete atsimoti;
reikia pataikyti į padavimo kvadratą;
visi vežimėlio ratai turėtų būti už galinės teniso aikštelės linijos;
Kai padavimo metu žaidėjas išsimetą kamuolį priešais save, išmetimo metu sportininkas turėtų patraukti vežimėlio ratą, kad jis neperžengtu galinės teniso aikštelės linijos.

Padavimo priėmimas:

Pradedantieji žaidėjai turėtų stengtis padavimą priimti kuo giliau aikštelėje, kad galėtų atmušti kamuolį antrojo atšokimo metu ir turėtų daugiau laiko sugrįžti ir užimti tinkamą poziciją.

Žaidimas iš oro:

geriausia pozicija yra prie padavimo linijos – tai leis žaidėjui kamuoliukus nukreipti į abi puses;
raketę reikia laikyti taip pat kaip žaidžiant nuo galinės linijos.