Dvasinis žmogaus gyvenimas yra kur kas trapesnis už kūną: dvasia giliau ir greičiau pažeidžiama. Deja, mes dažniausiai daugiau dėmesio skiriame kūnui: sužeistą vietą aprišame, rūpestingai gydome traumas, tobuliname taktikos ir technikos veiksmus, didiname treniruočių intensyvumą, rengiame fizinio rengimo treniruotes. Tačiau kaip gydome savo bei jaunojo tenisininko vidų? Klausimas, apie kurį retai kas pagalvoja.
Tas, kuris žaidžia tenisą, suvokia geriausiai, kad neįmanoma pasiekti aukštų sportinių rezultatų, jeigu neigiamos emocijos, nepasitikėjimas savo jėgomis, atsakomybės stoka pasiglemžia jo teigiamas savybes. Taigi dabartiniu labai aukštų sportinių rezultatų laikotarpiu svarbu, kad treneris skiepytų, o sportininkas išsiugdytų tam tikras filosofines nuostatas, kurios padėtų siekti tų rezultatų. Beje, galima pažymėti, kad patys geriausi treneriai iš kitų skiriasi savo originaliu mąstymu, polinkiu filosofuoti.
Istorija iš trenerio patirties
Sportininkas dalyvavo svarbiame teniso turnyre. Į jį susirinko patys pajėgiausi to amžiaus sportininkai ir sportininkas nebuvo laikomas turnyro favoritu. Tačiau sportininkas visą savaitę demonstravo puikų žaidimą ir taip nukeliavo iki pat finalo. Finale laukė turnyro favoritas ir labai pajėgus tenisininkas ir niekas kito finalo scenarijaus nesitikėjo kaip turnyro favorito pergalės. Vakare, prieš finalą vakarieniaujant, treneris paklausė sportininko, kokius tikslus sau kelia rytojaus finalui. Sportininkas šiek tiek pamąstęs atsakė: „Kuo mažiau prieš visus pasidaryti gėdos (prieš draugus, žiūrovus, tėvus ir trenerius).“ Trenerį toks atsakymas suglumino, treneris tęsė toliau: „Betgi tu visą savaitę žaidei puikiai ir daug pajėgesnių varžovų už save įveikei, šiandienos tavo žaidybinė forma išties gera, tad kodėl tu sau išsikėlei tikslą, kuriame nėra to dėl ko tu taip sunkiai dirbai treniruotėse ir ruošeisi šiam turnyrui? Tavo tikslas paremtas baime, bet ne tavo kaip sportininko galimybėmis ir tuo, ką sugebi parodyti teniso aikštėje šiandieną. Tu juk sunkiai dirbai ne dėl to, kad sau gėdos prisidarytum, bet dėl to, kad sugebėtum kaip sportininkas parodyti sau tai, kaip tu tobulėji ir sugebi judėti pirmyn. Juk tai finalas ir tai paskutinis susitikimas šių varžybų, galbūt paskutinis tavo tenisininko karjeroje, kodėl reikia galvoti apie gėdą?“ Sportininkas susimąstė. Šiek tiek pagalvojęs apie savo tikslus suvokė, kad tai ne tikslas, o baimė, kuri gimė tik dėl to, kad buvo aplinkos sudarytas puikus turnyro favorito įvaizdis, bet priešininkas juk toks pat žmogus ir kasdien jis vis kitoks. Eiti į teniso aikštę ir kovoti niekam nėra atimta galimybė. Kitą dieną po labai atkaklios kovos sportininkas nugalėjo turnyro favoritą ir tai buvo didelė turnyro staigmena.
O dabar pabandykime įsivaizduoti, jei iš vakaro nebūtų įvykęs trenerio ir sportininko pokalbis, kaip manote, kuo būtų pasibaigęs finalas?
Kiekvieno žmogaus sąmonėje miega sėkmės pradas, galintis atnešti įstabių rezultatų. Tereikia jį pažadinti ir priversti veikti. Taigi priklauso nuo to, kaip mąstoma: konstruktyviai ar destruktyviai. Žmogaus pasąmonė gali paklusti tiek negatyviems destruktyvios prigimties, tiek pozityviems konstruktyviems prigimties impulsams. Tai lemia savotišką fenomeną, kad visos mintys, susijusios su emocijomis ir paremtos tam tikru mąstymo būdu, virsta fiziniu ekvivalentu, t. y. gali atsiskleisti teigiamai ar neigiamai. Deja, nuosavas mintis tvarkyti būna ne mažiau sunku kaip ir pasaulį.
Konstruktyvus mąstymas teikia mintims gyvybingumo ir veiksmingumo, o žmogui didelių galių. Toks mąstymas paremtas dideliu tikėjimu, o tikėjimas yra tokia būsena, kurią galima pasiekti savitaiga. Taigi mąstymo eiga priklauso nuo paties žmogaus, o ne nuo tam tikrų atsitiktinumų, piktos lemties ar pan. Sportininkas turi skatinti savo teigiamas emocijas ir stengtis, kad jos dominuotų. Neigiamas emocijas reikia keisti į teigiamas. Visiems žinoma elementari tiesa, kad žmogus tuo pačiu metu negali galvoti apie įvairius dalykus. Vadinasi, būtina mokėti savo mintis koncentruoti į pozityvius, t. y. mobilizuojančius, dalykus ir nemąstyti apie negatyvius dalykus, kurie žmogų demobilizuoja. Taip nusiteikiame varžytis, kovoti ir nugalėti, kartu išvengti ir demobilizuojančių veiksnių. Graikai šį metodą vartojo prieš kelis tūkstančius metų. Neatsitiktinai Markas Aurelijus teigė: „Pakeiskite savo mintis ir jūs pakeisite savo gyvenimą.“
Nėra nieko neįmanoma ir nepasiekiama. Tam reikia tik proto, valios ir darbo. Žmogaus protas traukia idėjas, giminingas toms, kurios jau vyrauja (pvz., tenisininkams nori laimėti varžybas arba išmokti geros technikos ir pan.). Bet kuri mintis, planas ar tikslas, puoselėjimas galvoje pritraukia daugybę minčių „giminaičių“, padedančių siekti tikslo. Taip proto pastangomis mes užkoduojame pasąmonę tokiais impulsais, kurie atitinkamai modeliuoja sportininko veiklą, verčia jį tikėti, tikėti net tuo, kas neįmanoma, ir, žinoma, atitinkamai veikiant siekti gerų rezultatų. Tikėjimas savimi atveria kelią nepaprastiems sugebėjimams.
Užkoduoti pasąmonę galima tiek konstruktyviais, tiek destruktyviais impulsais. Ji minta žaliava, kurią teikia mūsų mintys. Pasąmonė gali paversti realybe mintį, pagimdytą baimės, taigi taip pat mintį, pagimdytą tikėjimo. Jeigu tenisininkas leis baimei ir abejonėms užvaldyti savo sąmonę, netikės, kad įmanoma pasiekti geriausių rezultatų, taip ir atsitiks – pasąmonė tai pavers realybe. Šiuo teiginiu galima pagrįsti faktus, kodėl stipresnis pralaimi silpnesniam. Esu matęs ne kartą, kaip tikrai pajėgūs tenisininkai pralaimi už save mažesniu meistriškumu pasižyminčiam sportininkui. Juos užvaldo baimė ir jie vengia tikrojo žaidimo ar bent to, kuris buvo žaidžiamas per treniruotes. Pasąmonė modeliuoja tenisininkų žaidimą tiek pralaimėjimui, tiek laimėjimui.
Nuo senų senovės visų religijų sekėjai atkakliai aptarinėjo žmonijai tikėti vienokiomis ar kitokiomis tiesomis. Tikėjimas yra būsena, padedanti siekti tikslo, o tikėjimo įtaka sportiniams rezultatams tampa akivaizdi, kadangi visos žmogaus mintys, susijusios su emocijomis ir paremtos tikėjimu, anksčiau ar vėliau virsta fiziniu ekvivalentu, t. y. realybe.
Dažnai sportininkai tampa savo pačių nusiteikimo aukomis: paskyrė ne tą teisėją, teniso aikštė po lietaus – negerai, pučia vėjas – blogai, labai šilta ar šalta – irgi blogai, varžovą palaiko daug draugų ir t. t. Nuolat kaupiamos neigiamos emocijos sukelia galingą impulsų srovę į galvos smegenis, kur kyla chaotiška reakcija tuose centruose, iš kurių valdomos viso organizmo sistemos. O neigiamos emocijos todėl ir vadinamos neigiamomis, kad sukelia negatyvias organizmo reakcijas. Tikriausiai nereikia pasakoti, kaip jos veikia sportinius rezultatus.
Trenerio tikslas ne slopinti neigiamas emocijas, o pakeisti jas į teigiamas, nuteikti sportininką. Tokiu būdu jis formuoja sportininkui nusiteikimą. Nusiteikimas – ilgalaikė stipri intelektinė- emocinė nuostata, telkianti jėgas ar jas slopinanti. Nusiteikimas, gebėjimas neigiamus veiksnius transformuoti į teigiamus padeda sutelkti jėgas ir pasiekti gerų sportinių rezultatų.
Vadinasi, į tą patį dalyką arba tas pačias aplinkybes galima žiūrėti įvairiai. Perspektyvus būdas – kuo mažiau dejuoti, kuo mažiau ieškoti kaltų, kuo mažiau pulti neviltin. Ir sporte, ir gyvenime tas pasiekia laimėjimų, kuris nusiteikia, kuris sugeba „iš minuso padaryti pliusą“.
Starto linija – tai sportininko pradžia, tačiau finišą pasiekia kiekvienas kitaip. Norint eiti į priekį reikalingas tikslas. Tikslas – žmogaus veiklą ar elgesį pranokstantis mintimis veiksmų rezultatas. Jis kartu yra ir veiksmo motyvas, lemiantis tikslo siekimo būdą bei priemones.
Sportininkas privalo turėti realų tikslą. Sportuoti jis turi aiškiai žinodamas, ko nori, ko siekia, ir neįtikinėti savęs (pabandysiu ir žiūrėsiu, kas bus ir pan.). Sportininko gyvenimas – tai ėjimas kiekvieną savo gyvenimo minutę tikslo link, tai sunkus ir alinantis darbas siekiant tikslo. Tikslas turi didžiulę psichoterapinę reikšmę. Gyvenimas tuo prasmingesnis, kuo sudėtingesnis tikslas keliamas sau. Suprantama, tikslas turi dvejopą prasmę – tai ir geri sportiniai rezultatai, ir savęs kaip asmenybės atskleidimas. Didelis tikslas nesiderina su pasitenkinimu elementariu minimumu (sportuoju nemokamai, aplankysiu daug šalių, nereikės eiti į mokyklą ir t. t.). Filosofinė nuostata, jog „geriau žvirblis rankoje negu erelis danguje“, yra didelio tikslo priešas, gniuždantis pastangas jį pasiekti. Pažadai sau (nuo kitos savaitės pradėsiu rimtai treniruotis, nustosiu daužyti raketę, pradėsiu lankyti fizinio rengimo treniruotes…) yra ne kas kita, kaip nerangumas, ištižimas, tingumas, pigus triukas apgauti save ir kitus. Taigi siekti didelio tikslo reikia dabar, šią minutę, visada, o ne rytoj, po savaitės ar kitais metais.
Didelis tikslas – tai maksimalizmas. Būti maksimalistu – vadinasi, siekti to, kas nėra pasiekta, o gal net nepasiekiama. Maksimalizmas – tai ištisas kliūčių ruožas, kurį reikia įveikti. Tinkamiausias čia pavyzdys upė. Paimkite bet kokią upę, ji visada pasiekia savo tikslą, esant bet kokiai kliūčiai ji tiesiog apeina ją, nebando kariauti ar kitaip kovoti su ja, tačiau ji tiesiog pakeisdama tėkmės eigą apiplaukia kliūtį.
Treneris turi išugdyti sportininko nuostatą, kad tikslas suteikia jo sportinei veiklai prasmę, ir tas, kuris turi dėl ko žaisti tenisą, visada žinos, kaip siekti pergalės. Psichologo Rimanto Kočiūno žodžiai: „Nepamirškime, kad žmogus – tai ne poilsio vieta. Žmogus strėlė skrydyje. Ir ilsėtis, būnant Žmogumi, negalima.“
Siekdamas didelio tikslo, sportininkas kartu išryškina savąjį „aš“, gyvenimą priima kaip misiją, kurią yra pasiryžęs atlikti, nepaiso ir nevengia sunkumų. Esant tokiai nuostatai, sunkus ir alinantis darbas treniruotėse atliekamas ne dėl išorinių (treneris liepė, taip reikia…), o dėl vidinių paskatų (aš galiu…, aš turiu…, aš pasieksiu…). Vidinės paskatos sušvelnina objektyvius ar subjektyvius sunkumus ir turi didelę psichoterapinę reikšmę. Netgi priešingai – kuo sunkesnius ir sudėtingesnius uždavinius sportininkas sau kelia arba su didesniais sunkumais susiduria, tuo jo gyvenimas darosi prasmingesnis, teikia daugiau dvasinio pasitenkinimo.
Istorija iš trenerio patirties
Kartą sportininkas grįžęs iš puikiai sužaisto tarptautinio teniso turnyro, treniruotės metu treneriui pareiškė, kad nori pakliūti į prestižinį TOP-8 tarptautinį teniso turnyrą, kuris vyksta metų gale ir jame susirenka pajėgiausi aštuoni viso sezono to amžiaus tenisininkai. Norint ten pakliūti sportininkui reikia laimėti bent keturis tarptautinius teniso turnyrus, už kuriuos gaus tam tikrą reitingo taškų sumą, kuri leis būti tarp aštuonių pajėgiausių sportininkų. Treneris nudžiugo ir suvokė, kad tikslas, kurį išsikėlė sportininkas, realus ir pasiekiamas. Sportininkas turėjo labai aiškų savo suformuotą motyvą, jis buvo labai stiprus, noriu pabrėžti savo, ne trenerio ar aplinkos suformuotą, bet savo aiškų tikslą, kuris jam viduje kėlė didžiulį pasitenkinimą ir motyvaciją sportuoti. Treneriui beliko sudėlioti strategiją, kaip taip padaryti ir pasiekti, sportininkas ir treneris tapo vienu objektu, kuris gyveno ir siekė tuo paties tikslo. Metu gale sportininkui pavyko įgyvendinti savo tikslą, jis puikiai pasirodė Europos TOP-8 tenisininkų turnyre.
Svarbu leisti planuoti sportininkams patiems savo tikslus, tokiu būdu treneriui lengviau įgyvendinti tikslus ir organizuoti patį procesą, nes treneriui paprasčiau dirbti su sportininku, kuris žino, ko nori. Sportininkas, turėdamas savo tikslą, formuoja ir atsakomybės jausmą, nes jis tam atsakingas už save ir už savo siekiamus rezultatus.
Šiandienos pagrindinė problema, kad aplinka, kurioje yra sportininkas, suformuoja jam tikslus, bet ne jis, tokiu atveju jis tik tampa eiline „mašina“, kuri neturi vairuotojo, rieda ten, kur jį stumia aplinka, o turėtų juk būti atvirkščiai: tegul sportininkas vairuoja savo tikslų mašiną, o treneris tegul būna vairuotojo pagalbininkas, rodantis kelią, kai sportininkui to reikia.
Taigi treneriui svarbu ne tik žinios ar konkretūs jų perteikimo metodai, bet ir jo santykis su sportininkais, jo gebėjimas suformuoti tam tikras sportininkų filosofines nuostatas ir siekimas, kas sportuodami vadovautųsi jomis. Tačiau didelių tikslų siekimas galimas tik esant vienai sąlygai – abipusei pagarbai. Tokioje terpėje žingsnis po žingsnio galima siekti tikslų. Trenerio ir sportininko tikslai turi būti vienodi, kitu atveju bus abipusis nenusipratimas ir tai atsilieps jų bendravime, o vėliau ir elgesyje.
Stebint trenerių ir sportininkų veiklą, susidaro įspūdis, kad, sprendžiant gyvenimiškas problemas sportinėje veikloje, dažnai nesugebama suvokti, kas yra svarbiausia, ir atsakyti už savo veiksmus. Todėl nuolat ieškoma kaltų: kaltinami artimieji, treneriai, sporto vadovai, sąlygos ir t. t. Kodėl taip yra? Viena iš priežasčių galėtų būti daug metų slopinamas atsakomybės jausmas. Daugelis sportininkų pasilieka galimybę trauktis. Jie bando, o susidūrę su rimtesne kliūtimi, kuriai reikia įveikti pastangų, vidinio susitelkimo, ryžto, pasitraukia.
Kaltinti kitus ir gyvenimą – pats lengviausias būdas, tačiau gyvenimas nėra nei teisingas, nei neteisingas. Gyvenimas kaip upė, kuria žmogus plaukia savo valtele. Ar moka jis irkluoti ir vairuoti? Ar nuplauks į tikslą, ar užplauks ant seklumos, suduš, atsitrenkęs į akmenį? Tiems, kurie yra silpni, kuriems trūksta ryžto, atkaklumo, valios, gyvenimas atrodo neteisingas. Tokie žmonės niekada neklausia savęs, kodėl nepasiekė to, ko siekė. Jie ir toliau klaidingai elgsis. Gyvenimo kliūtys nėra svarbios. Kliūtis susikuria pats žmogus. Reikia išmokti taisyti pačiam savo mechanizmą, ugdyti atsakomybę už viską, ką darai ir kaip darai. Žmogus, jaučiąs atsakomybę, siekia ir savo asmenybės pilnatvės – jis suvokia, kokių potencialių galimybių turi, ir tvarko savo gyvenimą taip, kad galėtų jas realizuoti.
Treneris privalo ugdyti savo auklėtiniams atsakomybės jausmą. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai treniruočių procese sportininkas yra ne tik objektas, bet ir subjektas. Žinome, kad pirmoji ir pagrindinė atsakomybės prielaida yra laisvė. Be laisvės nėra ir atsakomybės. Vadinasi, jei sportininkas ką nors daro ne laisvai, per prievartą, t. y. neturėdamas galimybės pasirinkti ir savarankiškai apsispręsti, jis nėra savo elgesio šeimininkas. Išugdyti stiprų sportininko atsakomybės jausmą labai svarbu, kadangi jis suponuoja tokias valios savybes, kaip drąsą, ištvermę, ryžtą ir drausmę. Neturint šių savybių sporte nėra kas veikti. Prisiimdamas atsakomybę už savo veiksmus ir poelgius, sportininkas reiškiasi kaip savarankiška asmenybė. Tik tokia asmenybė gali siekti sportinių aukštumų.
Literatūra:
- Hilas N. Mąstyk ir turėk // Dienovidis, 1993 m.
- Jovaiša L. Pedagogikos terminai, 1993 m.
- Kancleris A. Sportas mokslo veidrodyje // Jaunimo gretos, 1980 m.
- Karnegis A. Kaip įveikti stresą ir pradėti gyventi, 1981 m .
- Kočiūnas R. Kaukė ar veidas? // Literatūra ir menas, 1984 m.
- Meškauskienė S. Psichologinė savireguliacijja // Jaunimo gretos, 1984 m.
- Šekmanas S. Kaip būti laimingu // Mokslas ir gyvenimas, 1985 m .
