Išugdyti sportininką reikia ne vienų metų atsakingo, kryptingo ir sunkaus darbo. Teniso trenerio darbas išties sudėtingas, reikalaujantis nuolatinio tobulėjimo bei gebėjimų įsisavinti naujausias ugdymo tendencijas. Sėkmė trenerio profesijoje priklauso nuo jo pasirinktos ilgalaikės ugdymo strategijos ir kasdieninio rengimo plano. 

Trumpam pabandykime įsivaizduoti statybininkus, statančius namą be jokio projekto, arba širdies kraujagyslių chirurgą, kuris operacijos metu neturi jos eigos plano,  – tikriausiai geras rezultatas sunkiai įsivaizduojamas abiem atvejais.

• 

• 

Trenerio ir auklėtinio sėkmė  formuojama ne vienus metus, tad sunku būtų įsivaizduoti  trenerio darbą be jokio plano. Dirbti kasdien ir nesuvokti treniruotės kryptingumo, perspektyvos ir realizacijos, tikriausiai, skamba juokingai, tačiau praktikoje tai gana dažnas atvejis. Planavimas suteikia nuoseklumo, padeda racionaliau išnaudoti laiką, atpažinti bei laiku užkirsti kelią klaidoms, traumoms ir suteikia  galimybes realizuoti savo  gebėjimus.

Prieš pradėdamas planuoti ir modeliuoti savo veiklą (treniruočių procesą), teniso treneris turi teisingai suvokti, kas yra treniruotės struktūra ir kokios dalys ją sudaro. Treniruotės struktūra – sudedamųjų rengimo (fizinio, techninio, taktinio, intelektinio, teorinio, varžybinio) rūšių palyginti pastovi tvarka, jų santykis apimties ir laiko atžvilgiu. Yra trys treniruotės struktūros lygiai: mikrostruktūra, mezostruktūra ir makrostruktūra.

Kiekviena treniruotės struktūros dalis (daugiame­tė, metinė, treniruotės makrociklas, mezociklas, mikrociklas, pratybų dienos, pratybos ir jų dalys) nepriklausomai nuo trukmės turi tam tikrus uždavinius ir specifinį turinį. Treniruotės vyksmas apima atskirų struktūros dalių visumą, sprendžia svarbiausią strateginį sportininko rengimo užda­vinį, užtikrinant visapusišką fizinį, techninį, taktinį, psichologinį ir integralųjį sportininko parengtumą remiantis konkrečios sporto šakos didelio meistriškumo sportininkų rengimo dėsningumais.

Svarbus pratybų elementas yra motorinio veiks­mo judesiai ir jų struktūra. Judesys – motorinio veiksmo sudedamoji dalis, kurią nusako atskirų kūno dalių (arba viso kūno) padėties pakeitimas atskaitos taško atžvilgiu. Judesio struktūra – tam tikras judesio dalių derinys, jų jungimas į darnią visumą – judesį. Be to, judesio struktūrą sudaro visuma motorinių aktų, susijusių tarpusavyje erdvės ir laiko atžvilgiu, atliekamų tuo pačiu metu arba nuosekliai vienas po kito. Yra dinaminė, kinetinė ir ritminė judesių struktūra.

 Dinaminė judesio struktūra – tai vidinių ir išorinių jėgų tarpusavio sąveika bei energijos sąnaudos atliekant judesį. Kinetinė judesio struktūra – tai judesio forma, kryptis, kelias, greitis ir pagreitis.  Ritminė judesio struktūra– tai tolygus judesio elementų ir pastangų derinimas laiko ir erdvės atžvilgiu bei nuoseklus judesio darbinių fazių ir poilsio derinimas atliekant fizinį pratimą. Pratybos yra mokymo, treniravimo ir tobulinimo pratimais būdas, įgyti judesiai įtvirtinami juos kartojant ir pritaikant praktiniams veiksmams. Pratybų struktūra – pratybų sudeda­mųjų dalių (parengiamosios, pagrindinės ir baigiamosios) sąveika, kurios metu sprendžiami skirtingi, tačiau tarpusavyje susiję uždaviniai.

Treniruotės struktūra – tai treniruotės turinio, eigos sandara sportininkams lavinamiesiems ir auklėjamiesiems tikslams siekti. Sporto pratybų struktūrą sudaro trys (įvadinė, pagrin­dinė ir baigiamoji) arba keturios (įvadinė, paren­giamoji, pagrindinė ir baigiamoji) treniruotės dalys.

Sportinio parengtumo struktūrą sudaro pastovi tarpusavyje susijusių, tam tikru būdu sutvarkytų veiksnių (sportininko organizmo funkcijų ypatu­mų, gebėjimų) visuma. Sportinis parengtumas tenise – tai konkretaus žaidėjo gebėjimų, išugdytų kryptingo ilgalaikio sportinio rengimo vyksme, išraiška. Jį galima suprasti kaip sportinės veiklos raidą ir rezultatą, kuris rodo žaidėjo ypatybių (įgimtų ir įgytų), padedančių kuo geriau atlikti žaidimo veiksmus, išugdymo dydį.

• 

• 

Sportinį parengtumą sudaro:

• įgimti gabumai (prielaidos, kurios atitinka konkrečius sporto šakos reikalavimus);
• įtaka natūralios ir socialiosios aplinkos, kuri lemia sportininko įgimtų ypatybių lavėjimą (reikėtų išskirti materialines sąlygas ir sportininko amžiaus ypatumus);
• sportinio rengimo (pirmiausia sporto treniruo­tės) vyksmo įtaka (ilgalaikis ir tikslingas pra­tybų ir varžybų krūvio poveikis).

Visos trys įtakos rūšys yra artimai susijusios, viena kitą papildo ir beveik negalima nustatyti kiekvienos iš jų svarbos ar tikslaus įnašo į sporti­ninko parengtumą.

Planuojant treniruotes, sprendžiami du klausimai:

• koks turi būti treniruotės turinys;
• kokia turi būti sporto pratybų struktūra, t. y. kaip optimaliai parinkti treniruotės priemones ir metodus įvairiais rengimo ciklais, etapais, periodais. Ciklas – sportininko rengimo laiko tarpas, per kurį sportininkas gali prisitaikyti prie tam tikro darbo ir poilsio režimo bei įgyvendinti jam iškeltą konkretų uždavinį.

Daugiametės treniruotės struktūra yra ilgalaikės (nuo 8 iki 30 metų ir ilgiau) sporto treniruotės vyksmo grandžių tvarka, nuoseklumas ir tarpusa­vio ryšys. Daugiametės treniruotės struktūrą sudaro keturmečiai, dvimečiai ir metiniai ciklai, laikotarpiai (parengiamasis, varžybų, pereinamasis ir kt.), etapai (pradinio rengimo, bazinio rengimo), mezociklai, mikrociklai, varžybos, darbingumo atgavimo dienos, pratybos, pratybų dalys, pratimai.

Etapas – treniruotės laiko tarpas, turintis skirtingus rengimo tikslus, uždavinius, metodus, priemones. 

Periodas – laiko tarpas, apimantis kurį nors užbaigtą vyksmą.

Mikrociklas – kelias dienas (nuo 3–4 iki 10–14) vykdomų pratybų serija ir poilsis po jų. Toks darbas laiduoja kompleksinį tam tikro sportinio rengimosi etapo svarbiausių uždavinių įgyvendinimą.

Mezociklas – santykinai vientisas, iš kelių mikrociklų susidedantis sporto treniruotės etapas, trunkantis nuo 3 iki 6 savaičių. Pagrindiniai mezociklo uždaviniai: esant optimaliai krūvių dinamikai, įvairiais metodais bei priemonėmis garantuoti veiksmingą pedagoginį poveikį ir atgauti sportininko organizmo darbingumą.

Makrociklas – ilgas (nuo kelių mėnesių iki ket­verių metų) planingas sporto pratybų ir varžybų laiko tarpas. Makrociklo trukmę ir struktūrą lemia atskiro daugiametės treniruotės etapo pagrin­diniai uždaviniai, būtinybė parengti sportininką konkrečioms varžyboms.

Visi šie išvardyti ciklai sudaro tam tikrą struk­tūrą, kuri remiasi pedagoginio treniruotės vyksmo organizavimo dėsniais (bendrojo ir specialiojo rengimo vienove, cikliškumu, nepertraukiamumu, krūvio ir poilsio sistemingumu). Nuoseklus, darnus ir metodiškai teisingas pratybų priemonių ir metodų naudojimas mikro-, mezo- ir makrocikluose laiduoja sudėtingą jų vyksmą. Šio vyksmo nuosekli, sisteminga ilgos trukmės eiga ugdo fizines ypatybes, tobulina techninius ir taktinius gebėjimus, stiprina psichines galias ir garantuoja didžiausią darbingumą per svarbiausias varžybas. Treniruotės struktūrą apibūdina:

• atskiros pratybos ir jų dalys, treniruotės etapai, periodai, ciklai, kuriuos sudaro nuoseklios fazės, susijusios laiko atžvilgiu;
• pratybų elementų santykis (greitumo, jėgos, ištvermės, bendrojo ir specialiojo fizinio bei techninio rengimo ir kt.) ir jo pokytis atskirose pratybose, perioduose, cikluose;
• krūvio parametrų (intensyvumo, apimties dydžių) santykis, jų pokytis atskirose pra­tybose, etapuose, perioduose, cikluose.

Praktika patvirtino, kad naujos teorijos pagrindą sudaro:

• treniruotės specifiškumas (pirmenybė teikia­ma specializuotoms pratyboms);
• ilgas organizmo prisitaikymas prie treniruotės krūvio;
• treniruotės krūvio pobūdžio ir kryptingumo reguliavimas, lemiantis adaptacinį vyksmų organizme intensyvumą.

• 

• 

     Didelio meistriškumo sportininkas gali įgyti gerą specialųjį parengtumą (tai svarbiausia tobulėjimo sąlyga), jei naudoja veiksmingus specifinius atitinkamo kryptingumo, techniškai ir taktiškai koordinuotus judesių ir jų derinių variantus, sąlygojančius organizme gilius adapta­cinius pokyčius. Tai gerina bendrąjį motorikos lygį, didina specialiojo fizinio parengtumo efektą.

     Organizmo prisitaikymas prie keliamų reikalavimų vyksta pagal galimybių principą, t. y. organizmas prisitaikydamas tarytum iš anksto numato rezultatus, kai tam tikra aplinkos įtaka (taip pat pratybos) nepastovi. Šiuo atveju kintamos apimties ir intensyvumo pratybų krūvis, atsižvelgiant iš anksto į specifinius varžybų reikalavimus, sudaro sporto treniruotės metodinį pagrindą. Ypač būtina kreipti dėmesį į treniruotės komponentų kaitą, individualias sportininko organizmo funkcines galimybes ir jo gebėjimą prisitaikyti.

Sportininko rengimo etapuose būtina naudoti koncentruotus vienos krypties specifinius krūvius. Tai garantuoja gilius adaptacinius pokyčius, būtinus specifinei varžybų veiklai. Nuoseklumas treniruotės struktūroje reiškia tam tikrą tvarką ir cikliškumą, atitinkamai naudojant įvairaus kryptingumo koncentruotus krūvius. Tai didina kumuliacinį specifinio poveikio efektą sportininko organizmui. Pratybų specifiškumas sąlygoja kompleksinių pratybų būtinumą. Kompleksinių pratybų rezultatai turi įtakos tobulinant judesių techniką. Per specifines pratybas sportininko organizmas ugdomas vienpusiškai, o per komp­leksines – sudaromos puikios galimybės įvairia­pusiam sportininko organizmo tobulėjimui. Taigi norima pabrėžti, kad optimaliai derinant specifines ir kompleksines pratybas sportininkas tobu­lėja įvairiapusiškai. Siekiant efektyvių rezultatų, veiksmingos yra specifinės koncentruotos pratybos.

Kompleksinės pratybos yra viena specia­lizacijos formų. Įvairių sporto šakų kompleksinių pratybų turinį sudaro bendrojo ir specialiojo rengimo priemonės, tobulinančios sportininko įgūdžius, techniką ir taktiką. Per kompleksines pratybas naudotinos įvairios treniruotės formos.

 Sportininko organizmo prisitaikymą prie krūvio galima vertinti pagal pratybų efekty­vumą. Sportininko tobulėjimo pagrindas – po krū­vio atsirandantys ir palaipsniui tampantys stabilūs pokyčiai. Ryškiai pakinta svarbiausios organizmo funkcijos, kai krūvio dydis ir intensyvumas kaskart keičiamas. Ypač didelę reikšmę turi kumuliaciniai pratybų krūviai. Kad pokyčiai būtų didesni, naujas krūvis skiriamas nelaukiant visiško organizmo atsigavimo. Tačiau po tokių kumuliacinių krūvių reikia ilgesnio poilsio. Kumuliaciniai pratybų efektai yra prisitaikymo reakcijų padarinys, kuris rodo po tam tikro laiko atitinkamą pasiektų re­zultatų lygį.

Tikslinga sporto treniruotės specializacija – tai nuoseklus treni­ruotės komponentų derinys, jų tarpusavio sąsaja laiko atžvilgiu. Treniruotės tikslų numatymas yra būtina sąlyga, kad pamažu organizmas prisitai­kytų. Bendrąjį treniruotės krūvį sudaro krūvio apimtis, intensyvumas ir  krūvio paskirstymas laiko atžvilgiu. Planuojant metinį krūvį, nustatomi konkretūs jo dydžiai, atsižvelgiama į atitinkamų etapų suminius dydžius siekiant ilgos trukmės organizmo prisitaikymo.

   Modernizuojant sporto treniruotės struktūrą, kiekvienoje jos dalyje būtina atsižvelgti į specialiojo rengimo intensyvinimą, nes itin dideli krūviai negarantuoja rezultatų gerėjimo. Sportinis meistriškumas susi­jęs su specialiojo rengimo intensyvumo didėjimu, kuris stimuliuoja specialųjį parengtumą. Specia­liojo (fizinio, techninio, taktinio, psichologinio) rengimo priemonių metiniame treniruotės ciklo etape, mikrocikle intensyvumas turi būti adekva­tus ugdomai ypatybei ir kisti priklausomai nuo atliekamų lokaliojo arba bendrojo poveikio pratimų. Naudojant kryptingo poveikio specia­liojo rengimo metodą, galima ryškiai padidinti taikomų priemonių intensyvumą. Vis dėlto per didelė vieno iš specialiojo rengimo komponentų koncentracija mažina kitų komponentų ugdymą ir rezultatai stabilizuojasi arba ima prastėti. Todėl būtina naudoti variacinio (kaitumo) poveikio metodą, optimaliai kaitaliojant kryptingo poveikio pratimus, kurie gerintų specialųjį parengtumą.

Apžvelgus pateiktus mokslininkų teiginius, matyti, kad, esant įvairioms treniruotės struktūrų formoms, treniruotės krūviams, reikia kreipti dėmesį į krūvio specifiškumą. Turi būti orientuo­jamasi į specifinės varžybinės veiklos reikala­vimus, sistemingai didinant pratybų veiksmingu­mą,  t.  y. perioduose, cikluose, etapuose, mikrocikluose būtina kaitalioti įvairias treniruotės prie­mones keičiant krūvio kryptingumą, dydį, intensyvumą. Bendroji krūvio apimtis, specifišku­mas ir atitinkamo intensyvumo krūvis sąlygoja svarbiausius organizmo pokyčius. Būtina kore­guoti treniruotės krūvio apimtį didinant intensy­vumą. Bendras krūvio komponentų ir jų intensy­vumo poveikis, komponentų variacinis derinimas garantuoja sportininko organizmo ilgesnį prisi­taikymą ir geresnį pasirengimą varžyboms.

Sumažinus krūvio apimtį, bet padidinus intensy­vumą gaunamas geresnis ilgos trukmės uždelstas pratybų efektas. Todėl, optimaliai paskirstant treniruotės krūvį, iš pradžių rezultatai prastėja, sumažinus krūvio apimtį ir padidinus intensy­vumą, gaunamas ilgos trukmės pratybų efektas. Svarbiausias treniruotumo veiksnys yra koncent­ruotas krūvis metiniame cikle. Jei krūvio etapas yra ilgesnės trukmės, naudojamas didesnis greitu­mo jėgos potencialas, vėliau prasideda ryški superkompensacija. Taikant šį variantą, daugiau sunaudojama organizmo energijos, labai išryškėja kompensacinės organizmo reakcijos.

• 

• 

Treniruočių kryptingumas

Pratybos yra pagrindinis, bet mažiausias sporto treniruotės vyksmo struktūrinis vienetas. Pagal tikslus, kryptingumą bei organizavimo ypatumus jos skirstomos į mokomąsias ir sporto. Per treniruotes gali būti taikomos įvairios sportinio rengimo priemonės ir metodai fiziniam, techniniam, taktiniam, psichiniam tenisininko parengtumui gerinti, sudaromos sportininko organizmo adaptacijos fiziniams krūviams prielaidos. Mokomosiose pratybose vyrauja naujos medžiagos mokymasis ir jau išmoktos tobulinimas. Mokomosios pratybos yra pagrindinės pirmaisiais jaunųjų tenisininkų daugiametės treniruotės metais. Sporto pratybos – bendra sportininkų ir trenerio arba savarankiška tenisininko veikla – teniso mokėjimų ir įgūdžių sudarymo, sportinio parengtumo ir harmoningo asmenybės ugdymo būdas, tikslingai ir nuosekliai atliekant arba kartojant judesius, pratimus bei lavinantis kitomis priemonėmis. Sporto teorijoje pateikiamą pratybų struktūrą sudaro įvadinė (parengiamoji), pagrindinė ir baigiamoji dalys. Tokia struktūra pagrįsta organizmo struktūrinių sistemų būklės dėsningais pokyčiais darbo metu. Pratybų dalys turi sudaryti darnią funkcionuojančią visumą, o sportininko veiksmai per atskiras pratybų dalis – orientuoti į bendrą pratybų tikslą. Tenisininkų pratybos pagal jų organizavimo ypatumus gali būti frontaliosios, grupinės, individualiosios, oficialiosios, ratu, žaidimų, savarankiškosios. 

Frontaliosios – pratybos, kuriose visa jaunųjų tenisininkų grupė atlieka tą pačią užduotį, daro tuos pačius pratimus, tobulina tų pačių judesių techniką (imitacijos).  Šios pratybos dažniausiai rengiamos jauniesiems tenisininkams pradinio rengimo etapu, mokant teniso žaidimo pradedančiuosius (naujokus). 

Pavyzdys frontaliosios treniruotės: mušdami kamuoliuką  į sieną, sportininkai turi atlikti tam tikrą kiekį smūgių, naudodami skirtingą judesių techniką.

Grupinės – pratybos, kuriose dalyvaujantys tenisininkai suskirstomi į grupes ir atlieka įvairias užduotis. Per treniruotumą ugdančias pratybas sportininkai gali būti suskirstomi į grupes pagal žaidimo lygį bei fizinį pajėgumą ir kiekviena grupė žaidžia arba atlieka bendrojo fizinio rengimo užduotis ratu. 

Pavyzdys grupinės treniruotės: ant kelių mini teniso aikštelių jaunieji tenisininkai atlieka skirtingas trenerio užduotis: pirmoje teniso aikštelėje sportininkai nuo galinės linijos turi kuo daugiau vienas kitam permušti kamuolį, antroje mini teniso aikštelėje jaunieji tenisininkai turi iš oro kuo daugiau vienas kitam permušti. 

Individualiosios – pratybos, kuriose kiekvienas tenisininkas treniruojasi pagal individualų, kartu su treneriu sudarytą planą arba atlieka taktinio suvokimo, technikos įgūdžių, fizines ypatybes lavinančias užduotis. Pratybos vyksta dalyvaujant arba nedalyvaujant treneriui. Individualiai daug treniruojasi didelio meistriškumo sportininkai. 

Pavyzdys individualiosios treniruotės: trenerio nurodymu sportininkas individualiai po treniruotės ar sau tinkamu laiku kasdien savarankiškai turi atlikti padavimų po 300 kartų.

Oficialiosios – pratybos, rengiamos vieną dvi dienas prieš varžybas, tai gali būti ir toje vietoje, kur vyks varžybos, ar savo sporto bazėje.

Pavyzdys oficialiosios treniruotės: kontroliniai „mačai“ prieš varžybas, rekomenduojama skirtinguose aikštynuose.

Pratybos ratu – pagal numatytą planą paskirtose vietose – stotyse atliekami fiziniai pratimai ir tiksliai dozuojamas darbo ir poilsio laikas. Tenisininkai tokias pratybas dažniausiai skiria bendrajam fiziniam parengtumui tobulinti. 

Pavyzdys treniruotės pratybos ratu: treneris arba fizinio rengimo treneris parengia teniso aikštėje 4 užduočių stoteles, kiekvienoje užduočių stotelėje sportininkai atlieka skirtingas užduotis. 

Žaidimų – pratybos, per kurias žaidžiami įvairūs žaidimai arba atliekami kintamo intensyvumo žaidimų pratimai. Tokios pratybos tinka bendrajam fiziniam parengtumui gerinti, fizinėms ypatybėms ugdyti. 

Pavyzdys treniruotės žaidimų: keliose teniso aikštėse žaidžiama skaičiui, tačiau skaičiuojama skirtingai: vienoje skaičiuojama 1, 2, 3, 4… ir t. t., kitoje 15:0 , 30:0… ir t. t.

Savarankiškosios pratybos – sportinio rengimosi sudedamoji dalis, sportininko savirangos būdas: savarankiškas fizinių pratimų darymas ugdant fizines ypatybes, palaikant ir gerinant darbingumą, stiprinant sveikatą. 

Pavyzdys savarankiškosios treniruotės: trenerio nurodymu sportininkas individualiai po treniruotės ar sau tinkamu laiku kasdien savarankiškai turi atlikti padavimų po 300 kartų. Arba fizinio rengimo trenerio nurodymu savarankiškai tam tikra pratimų grupe stiprinti pilvo raumenis.

Specifinėse pratybose varžybiniais pratimais, specialiojo rengimo priemonėmis ir efektyviausiais metodais ugdomos fizinės ypatybės, kurios lemia tenisininkų sportinius rezultatus, taip pat tobulinamas techninis, taktinis ir psichinis sportininkų parengtumas.

Pavyzdys specifinės treniruotės: tinka viskas, kas atitinka varžybines žaidimo situacijas. Šios krypties treniruotėse rekomenduojame daugiau dirbti taktiniams sprendimams. Prieš varžybas kuo mažiau akcentuoti technines spragas.

Kompleksinėse pratybose lavinamos kelios sportininkų fizinės ypatybės, keli gebėjimai, tobulinama technika ir kartu ugdomos fizinės ypatybės arba atliekami skirtingos krypties fiziniai krūviai, pvz., anaerobinis ir aerobinis. 

Pavyzdys kompleksinės treniruotės: geriausia šios krypties treniruotėse naudoti kamuolių krepšį?, ilgos serijos nuo 8 iki 30 smūgių, sportininkai vienu metu ugdys kamuolio kontrolę ir žaidybinę ištvermę.

Pagrindinėse pratybose atliekamas pagrindinis fizinis krūvis, reikalingas tam tikro treniruotės laikotarpio, etapo ar mezociklo sportinio rengimo uždaviniams įgyvendinti. 

Pavyzdys pagrindinės treniruotės: bendrojo fizinio rengimo stovykla.

Didžiausio krūvio pratybose tam tikru sportinio rengimo etapu siekiama sukelti didelius organizmo funkcinių sistemų pokyčius ir atliekami didžiausiomis pastangomis fiziniai krūviai. Atliekančiame tokius fizinius krūvius organizme vyksta dideli funkciniai pokyčiai, laikinai sumažėja fizinis darbingumas, pasireiškia nuovargis. Gerai pailsėjęs organizmas atsigauna, labai pagerėja jo funkcinės galios ir fizinis darbingumas. Tokios pratybos literatūroje dar vadinamos smūginėmis.

Pavyzdys didžiausio krūvio treniruotės: galima naudoti tiek teniso, tiek  fizinio rengimo treniruotes. Teniso aikštėje tai ilgos serijos, kurios gali siekti iki 50 smūgių, dideliu intensyvumu su atsigavimu bei kelių serijų kartojimas, širdies susitraukimo dažnio vidurkis iki 180 tv./min.

Atletinėse pratybose racionaliausiomis priemonėmis ir metodais ugdomos fizinės ypatybės ir kompleksiniai fiziniai gebėjimai. Tokioms pratyboms daugiau laiko skiriama pradinio rengimo etapais, treniruojant jaunių grupių tenisininkus.

Pavyzdys atletinės treniruotės: bendrojo lavinimo fizinės treniruotės, kuriose kompleksiškai lavinamos tam tikros tenisininkų fizinės ypatybės (greitumas, vikrumas, lankstumas, pagrindinių raumenų grupių stiprinimas).

Izotoninės pratybos – tai jėgos ugdymas dinaminiais fiziniais pratimais.

Pavyzdys izotoninės treniruotės: bendrojo fizinio rengimo pratimai dažniausiai atliekami su svarmenimis.

Izokinetinės pratybos – jėgą ugdantys fiziniai pratimai atliekami su specialiais treniruokliais, kad raumenys susitraukinėtų reikiamu greičiu ir amplitude. 

Modelinės pratybos rengiamos prieš pat varžybas ir jose modeliuojama tenisininko varžybinė veikla – žaidžiama ant tokios aikštės dangos, ant kurios sportininkas žais varžybose, žaidžiama su tais pačiais teniso kamuoliukais kaip ir varžybose. 

Pavyzdys modelinės treniruotės: prieš varžybas žaidžiama skaičiui, svarbu, kad visos sąlygos būtų kuo arčiau varžybinių (aikštelės danga, kamuoliukai, inventorius, aplinkos sąlygos, jei tai laukas).

Tenisininkų atliktas per pratybas krūvis nuvargina organizmą. Pagal nuovargio laipsnį vertinamas krūvio dydis. V. Platonovas siūlo sportininkų atliktą per pratybas krūvį vertinti keturiais lygiais (didžiausias, didelis, vidutinis ir mažas krūvis) ir pateikia vertinimo rodiklius pagal atlikto darbo apimtį ir nuovargį, išreikštus procentais. 

Iš nuovargio požymių galima spręsti apie sportininko atlikto per pratybas fizinio krūvio poveikį organizmui ir koreguoti kitų pratybų turinį. Nuovargis ir atsigavimas – svarbiausios pratybų valdymo sudedamosios dalys. Kad pratybos būtų veiksmingos ir sportininkų treniruotumas gerėtų, būtina nuolat registruoti pratybų krūvio apimtį, intensyvumą, sportininkų nuovargio požymius.

Pedagoginėmis priemonėmis tobulinti pratybų turinį: 

• didinti arba mažinti krūvius;
• keisti pratybų intensyvumą;
• tinkamai parinkti poilsio pertraukas; 
• keisti treniruotės priemones; 
• koreguoti pratybų struktūrą. 

Nuovargis yra būtina treniruotumo gerinimo sąlyga, nes po pratybų atsigaunant pasireiškia darbingumo superkompensacijos fazė. Per sporto  pratybas reikia treniruotis, kol pajuntamas nuovargis, ir vengti pernelyg didelio daugkartinio nuovargio, kuris sekina organizmo adaptacijos galias ir pervargina. 

• 

• 

Pagrindinės treniruotės dalys

Parengiamoji treniruotės dalis (dar kitaip vadinama įvadine). Joje tenisininkai supažindinami su treniruotės tikslu, aptariamas visos treniruotės eiga. Šios dalies trukmė priklauso nuo pagrindinės pratybų dalies trukmės, sportininko parengtumo ir vietos sąlygų. Ypač šioje treniruotės dalyje svarbu atlikti raumenų ir sąnarių tempimo pratimus. Veiksmingas raumenų tempimas gali būti dvejopas: aktyvusis raumenų tempimas, atliekamas be išorinių jėgų ar partnerių pagalbos, ir pasyvusis raumenų tempimas, atliekamas padedant partneriui ar kitoms išorinėms jėgoms. Tempimo pratimai, atliekami parengiamojoje pratybų dalyje, didina svarbiausių organizmo funkcinių sistemų aktyvumą ir skatina efektyvesnį pasirengimą tolesnei pratybų daliai. Tempimo pratimus rekomenduojama atlikti tam tikru nuoseklumu priklausomai nuo krūvio apimties ir intensyvumo. Treneriui ir sportininkui reikia atsiminti, kad mažos reakcijos jėga gali skatinti slopinimą, o didelės – susijaudinimą. Be to, ir per didelis susijaudinimas gali sukelti slopinimą. 

Žalingi raumenų tempimo metodai ne tik sukelia skausmą, bet ir mikroskopinius raumenų skaidulų plyšius, dėl to susiformuoja randinis audinys ir raumuo po truputį praranda tamprumą, sustandėja, jį skauda. Raumenų tempimo procesą būtina visiškai individualizuoti, vengti varžybinių elementų, atlikti pratimus reguliariai ir gan dažnai. Pradžioje gerai kartu su trenerio pagalba išmokti pratimą, o paskui imtis specialaus jų komplekso.

Treniruočių procese bei varžybose tenka stebėti tenisininkų tempimo pratimus ir bendrąjį apšilimą. Galima drąsiai sakyti, kad iš visų atliekančių sportininkų tempimo pratimus 90 proc.  tenisininkų nesuvokia pratimo atlikimo kokybės ir reikšmės. Sportininkai, ypač jaunieji tenisininkai, nesupranta, kokias raumenų grupes tempia, kokią naudą duos tempimo pratimai jiems vėliau ir kaip juos reikia atlikti taisyklingai. Pratimai atliekami mechaniškai be jokio sąmoningumo, nes taip liepė mama, tėtis ar fizinio rengimo treneris. Vaikai, atlikdami netaisyklingai tempimo pratimus, ne tik kad neparuošia savo raumenyno tolesnei treniruočių ar varžybų eigai, bet ir pakenkia savo raumenims, sąnariams ir savo techniniams  judesiams. Bendrojo fizinio rengimo treneris turi sportininkams aiškiai paaiškinti, kokios yra pagrindinės tenisininkų raumenų grupės, kokie konkretūs raumenys ar raumenų grupės reikalingos atliekant techninių judesių visumą, kokia tempimų pratimų grupė yra efektyviausia prieš treniruotes, kokia skirta prieš varžybas ir kokie pratimai skirti po varžybų ir treniruotės. Sportininkai tempimo pratimus turi  atlikti ne mechaniškai, o sąmoningai ir visiškai suvokdami jų naudą.

Pagrindinė treniruotės dalis. Šioje dalyje krūvis paskirstomas atsižvelgiant į užduotis, tobulinamas sportininko treniruotumas, ugdomos fizinės ypatybės, lavinama technika ir taktika. Pratybų turinį sudaro specialieji pratimai, fizinių ypatybių – greitumo, ištvermės, koordinacijos – ugdymas. Jei per pratybas sprendžiami keli uždaviniai, tai jų tvarka tokia:

• taktinio žaidimo suvokimo tobulinimas;
• technikos mokymas ir tobulinimas;
• mentalinių savybių ugdymas;
• greitumo, jėgos bei ištvermės ugdymas.

Sėkmingo mokymosi sąlygos: aktyvumas ir savarankiškumas, sistemingumas ir nuoseklumas, žinių, mokėjimų ir įgūdžių  įtvirtinimas, moralės ir valios savybių (drąsos, savarankiškumo, aktyvumo, drausmingumo, kolektyviškumo) ugdymas, sveikatos stiprinimas, fizinio brendimo ir parengtumo gerinimas. Treneriui svarbu nustatyti sportininko daromas klaidas ir jų atsiradimo priežastis. 

Klaidų atsirasti gali dėl:

• nuovargio;
• sutrikusios judesių koordinacijos;
• dėl mokymo metodikos trūkumų;
• dėl nepakankamų mentalinių savybių.

Norint išvengti klaidų ugdymo procese turėtų būti:

• aiškus tikslas;
• aiškus taktinio teniso žaidimo mokymas;
• aiški suprantama technika (naudojama vaizdo medžiaga, filmai, kinogramos) ir aiškus  išsamus praktinis jos rodymas;
• vienkartinis ir serijinis pratimų atlikimas arba kartojimas;
• klaidų taisymas.

Technikos veiksmų tobulinimo metodai esant įvairiai organizmo būklei, sunkinančiai technikos veiksmų atlikimą:

• veiksmų atlikimas nuvargus;
• veiksmų atlikimas esant emocinei įtampai;
• partnerio pasipriešinimo didinimas;
• maksimalus veiksmų greitis ir tikslumas;
• veiksmų atlikimas mažinant ir didinant teniso aikštės plotą;
• veiksmų atlikimas neįprastomis sąlygomis;
• ryžtingumo veiksmui atlikti formavimas.

Taktinis  sportininko parengtumas glaudžiai susijęs su techniniu parengtumu. Mokantis taktiškai pranokti varžovą, reikia atsižvelgti į techninį sportininkų parengtumą, rezultato kaitos įtaką ir psichologinį kovos komponentą. Taktiniam parengtumui didžiulę reikšmę turi varžybų patirtis, įsisąmonintas technikos stilius, sportininko mąstymas, mintis ir valia. Taktinis sportininko rengimas pagrindinėje pratybų dalyje turi atsispindėti varžybinių situacijų principą, formuoti fizines galimybes, padėti sportininkui išmokti veiksmingiausios technikos, taktikos ir strategijos.

• 

• 

Pagrindinėje pratybų dalyje naudojamos veiksmingiausios priemonės ir metodai, didžiausi krūviai. Trukmė priklauso nuo atliekamų pratimų metodikos ir pratybų krūvio dydžio. Pratybų kryptingumą sąlygoja pratimų parinkimas ir kiekis. Pagrindinėje treniruotės dalyje ypač svarbus kryptingas sportininko rengimas. Šio vyksmo tikslas – gerinti funkcines galias, ugdyti fizines ypatybes bei kompleksinius gebėjimus, tiesiogiai susijusius su varžybine veikla. Tuo tikslu  parenkami tokie pratimai ir jų taikymo metodai ir būdai, kurie erdvės ir laiko, dinamikos ir  laiko požiūriu bei atlikimo pobūdžiu artimi varžybinei veiklai – taktinių įgūdžių tobulinimas. Šio rengimo efektyvumą rodo sportininko fizinis parengtumas, techninis parengtumas, taktinis žaidimo suvokimas ir individualusis parengtumas. 

Svarbu atsiminti, kad dažniausiai teniso treneris veda dviejų krypčių treniruotes: individualias ir grupines.  Šių treniruočių pagrindinėse dalyse yra skirtingi tikslai ir pagrindinės treniruotės turinio išdėstymas.

Individualios treniruotės pagrindinės dalies turinys išdėstomas į tris dalis:

1. Pirmoje dalyje treneris sprendžia technikos judesių klausimus, kurie glaudžiai siejami su žaidimo taktika. Treneris mokymui naudoja taikinius, „kamuolių krepšį“. 
2. Antroje dalyje treneris bando įtvirtinti technikos įgūdžius per taktines žaidimo situacijas,  žaisdamas kartu su sportininku. Treneris mokymui naudoja taikinius, „kamuolių krepšį“. 
3. Paskutinėje pagrindinės treniruotės dalyje treneris sukuria taktinę situaciją, kurioje sportininkas bando panaudoti išmoktus ir patobulintus techninius įgūdžius. Treneris mokymui naudoja tik taikinius.

Grupinės  treniruotės pagrindinės dalies turinys skaidomas į tris dalis:

1. Pirmoje dalyje treneris sprendžia taktinių situacijų klausimus. Treneris mokymui naudoja taikinius, „kamuolių krepšį“.
2. Antroje dalyje treneris bando įtvirtinti sportininkų taktinių žaidimo situacijų suvokimą,  žaisdamas kartu su sportininkais. Treneris mokymui naudoja taikinius, „kamuolių krepšį“.
3. Paskutinėje pagrindinės treniruotės dalyje treneris toliau moko tenisininkus pasirinktą taktinę situaciją, tačiau jau patys sportininkai bando tai atlikti žaisdami tarpusavyje. Treneris mokymui naudoja tik taikinius.

Svarbu treneriams. Individualiose teniso treniruotėse rekomenduojama spręsti sportininko technikos įgūdžių klausimus, panaudojant taktines žaidybines  situacijas. Technika – įrankis įgyvendinti taktiniams sumanymams. Taktinis mokymas turi būti individualiose ir grupinėse treniruotėse. Kalbant apie grupines treniruotes, rekomenduojama formuoti užduotis, kurios skatintų sportininką naudoti  taktinio žaidimo suvokimo žinias. Grupinėse treniruotėse mokyti judesių technikos nėra efektinga, nes tai atima daug laiko, o sportininkų technikos skirtingos. Treneris turi gebėti parinkti tokias taktines žaidimo situacijas, kad būtų tinkama tobulinti ir lavinti judesių techniką visiems sportininkams vienu metu.

Baigiamoji treniruotės dalis. Joje pamažu mažinamas krūvis ir keičiamos priemonės. Kad sunormalėtų širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų veikla, atliekami tempimo, bėgimo pratimai, pasirenkamos įvairios formos žaidimai.

Teniso treneriai baigiamojoje treniruotės dalyje turėtų sudaryti galimybes sportininkams pažaisti patiems nekeliant jiems jokių taktinių ar techninių tikslų. Žaidimai gali būti įvairūs nuo skaičiui geimais iki paprastų taškų, pasirinktinai tai, ką labiausiai mėgsta tenisininkai, ar to, ko reikia labiausiai. 

Po treniruotės rekomenduojama aptarti su sportininku ar sportininkais visos treniruotės užduočių atlikimą, ką būtų galima padaryti geriau kitoje treniruotėje ir kokių klaidų išvengti ateityje. Grįžtamas ryšys sporto praktikoje, vienas svarbiausių sėkmės veiksnių.

• 

• 

Literatūra:

1. Martin D. Handbuch Trainingslehre / D. Martin, K. Carl, K. Lehnertz. – 2., unveränd. Aufl. Schorndorf: Hoffmann, 1993. 
2. Milašius K. Ištvermę lavinančių sportininkų organizmo adaptacija prie fizinių krūvių: monografija. Vilnius: VPU, 1997.   
3. Karoblis P. Sporto treniruotės teorija ir didaktika. Vilnius: Egalda, 1999. 
4. Karoblis P. Sportinės treniruotės struktūra ir valdymas. Vilnius: RSITC, 1994.  
5. Karoblis P. Bėgimo treniruočių metodika. ­Vilnius: Mintis, 1974.  
6. Karoblis P., Krasaitienė A., Krasaitis A. Tempo run­ning II Track Technique, 1978, Vol. 73. 
7. Karoblis P., Skernevičius J. Sportinės treniruotės pagrindai. Vilnius: Mintis, 1978. 
8. Karoblis P. Bėgimo treniruočių metodai ir ilgių nuotolių mikrociklų variantai. Vilnius: RSMK, 1980.  
9. Karoblis P. Lengvoji atletika: vadovėlis respublikos aukštųjų mokyklų geografijos ir fizinio lavinimo specialybės studentams. Vilnius: Mintis, 1985.  
10. Karoblis P. Moterų barjerinio bėgimo treniruotė.­ Vilnius: RSMK, 1985.  
11. Karoblis P. Lengvaatlečių pedagoginės kontrolės metodinės rekomendacijos. Vilnius: RSMK, 1987.  
12. Karoblis P. Jaunųjų bėgikų treniruočių metodika.­ Vilnius: RSMK, 1987. 
13. Karoblis P. Bėgikų treniruočių pagrindai: monogra­fija. Vilnius: Mokslas, 1989. 
14. Karoblis P., Sokas J., Juocevičius A. Atstatomųjų priemonių panaudojimas bėgikams treniruotėse. ­Vilnius: RSITC, 1989.  
15. Karoblis P. Sportinės treniruotės struktūra ir valdymas.  Vilnius: RSITC, 1994.
16. Karoblis P. Sportininkų ištvermės ugdymas. ­Vilnius: LTOK, 1996.  
17. Karoblis P. Fizinių pratimų kompleksai.  Vilnius: RSITC, 1996. 
18. Kepežėnas A., Žemaitytė D. Relation between peri­odical structure of the rhythmogram and working ca­pacity in sportsmen II Abstracts of lQ-th International Congress Elekctrocardiology. Bratislava, 1983.
19. Skernevičius J. Sporto treniruotės fiziologija. Vilnius: LTOK, 1997.  
20. Sporto terminų žodynas / Parengė S. Stonkus. Kaunas: LKKI, 1996.  
21. Stonkus S. Žaidimų teorija // Žaidimai: teorija ir didaktika: vadovėlis / S. Stonkus, A. Zuoza, V. Jankus, R. Pacenka. Kaunas: LKKI, 1998, p. 7–196.
22. Платонов В. Н. Общая теория подготовки спортсменов в олимпийском спорте. Киев: Олимпийская литература, 1997.  
23. Теория и методика физического воспитания / Под общ. ред. Л. П. Матвеева и А. Д. Новикова. Москва, 1976, Т. 1. 
24. Запорожанов В. А. Педагогический контроль как аппарат управления тренировочным процессом // Управление тренировочным процессом высококвалифицированных спортсменов / Под ред. В. А. Запорожанова, В. Н. Платонова. 1985, с. 52–79.