MIKROCIKLŲ KLASIFIKAVIMAS IR TURINIO FORMAVIMAS

Labai svarbus struktūrinis vienetas yra pratybų mikrociklas – kelias dienas (nuo 3–4 iki 10–14 d.) vykdomų pratybų serija ir poilsis tarp jų. Toks darbas padeda kompleksiškai įgyvendinti svarbiausius tam tikro sportinio rengimosi etapo uždavinius. Labiausiai paplitę mikrociklai, kurių skaitmeninė išraiška tokia: 2-1; 3-1; 2-1 + 3-1; 4-1; 5-1; 6-1 (pirmasis skaitmuo rodo darbo dienų, antrasis – po jų einančių poilsio dienų skaičių). Mikrociklai gali būti: įvadinis, didelio krūvio (bazinis), intensyvusis, priešvaržybinis, varžybinis, atgaunamasis.

• 

• 

Mikrociklų struktūros formavimas – vienas svarbiausių sportininkų treniruotės didaktikos elementų, nes įvairios apimties, intensyvumo bei krypties krūviai per pratybas mikrociklų programoje sudaro tobulėjimo esmę. Treniruotės mikrocikle labai svarbu numatyti pratybų dienas su didžiausiais krūviais. Krūvis – poveikis sportininko organizmui, sukeliantis papildomą funkcinį aktyvumą (lyginant su ramybės ar kita pradine būsena) ir nusakantis įveikiamų sunkumų dydį. Treniruotumą ugdančiuose mikrocikluose krūvis gali būti išdėstytas per dvi ar tris didžiausio krūvio dienas. Mikrociklų struktūra priklauso nuo pratybų krūvio (dydžio ir trukmės) ir jų priemonių išdėstymo tvarkos. Planuojant mikrociklų krūvį, turi būti atsižvelgiama į sportininko organizmo būsenos kitimą ir jo atsigavimo trukmę. Sportiniai rezultatai priklauso ne tik nuo pratybų krūvio dinamikos, bet ir nuo naudojamų atsigavimo priemonių. Nuovargis per pratybas yra natūralus reiškinys, rodantis darbingumo mažėjimą. Išskiriamos dvi jo fazės. Pirmai nuovargio fazei būdinga tai, kad galima greitai atsigauti. Antra faze pasižymi kompleksinis organizmo nuovargis, nes naudojamos specialios treniruotės priemonės. Kiekvienos sporto šakos sportininkui svarbu nustatyti mikrociklo krūvio apimties ir intensyvumo dydį, kuris turėtų didžiausią įtaką rezultatams. Pagal krūvio kitimą galimi trys savaitės mikrociklo variantai: 

• mikrociklas su viena aukščiau didėjančio krūvio viršūne (mikrociklo viduryje) ir vėl mažėjančiu krūviu; 
• mikrociklas su dviem aukščiausiomis krūvio viršūnėmis, kurias skiria dvi dienos – vieną dieną mažesnis krūvis ir kitą dieną didesnis; 
• mikrociklas su dviem aukščiausiomis krūvio viršūnėmis (antradienį ir penktadienį) bei santykiškai dideliu krūviu tarp krūvių viršūnių. 

Savaitės mikrociklo trys krūvio kitimo variantai

• 

• 

• 

Sportininko tobulėjimo pagrindas – po krūvio organizme atsirandantys ir palengva tampantys stabilūs pokyčiai. Ypač ryškiai kinta svarbiausios funkcijos, kai krūvio dydis ir intensyvumas kaskart keičiamas. Kad pokyčiai būtų didesni, naujas krūvis skiriamas nelaukiant visiško organizmo atsigavimo, tik po to reikia ilgesnio atsigaunamojo periodo.

Treniruočių kryptingumas sąlygoja sportininko nuovargio laipsnį ir atsigavimo trukmę. Krūvio kryptingumas – tai pagrindinių fizinio krūvio konponentų (pratimų trukmės ir intensyvumo, poilsio pertraukų tarp pratimų pobūdžio ir trukmės, pratimų skaičiaus pratybose, mikrocikle ir kt.) taikymo ypatumai bei jų derinimo tvarka. Jis gali būti atrankinis ir kompleksinis.

Atrankinis krūvio kryptingumas – tai krūvio komponentų, kurie labiausiai veikia sportininko organizmo funkcinę sistemą, ugdančią vieną kurią nors ypatybę ar gebėjimą, taikymas. Kompleksinis krūvio kryptiningumas – tai krūvio komponentų, kurie veikia dvi ar daugiau sportininkų organizmo funkcinių sistemų, taikymas. Adaptaciniai organizmo procesai vyksta efektyviai tada, kai cikliškai kaitaliojamas darbas ir poilsis. Atliekant tam tikrą darbą, organizmo funcijos pereina tam tikras fazes: įdirbio, pastovaus darbo, kompensuoto nuovargio. Po kiekvieno darbo pamažu atsigauna nuvargintos struktūros ir funkcijos. Žmogaus organizmas jau taip sutvarkytas, kad po darbo funkcijos ne tik atsigauna, bet ir pasiekia aukštesnį lygį, nei buvo. Tai vadinama organizmo funkcijų ir struktūrų superkompensacija. Organizmo funkcijų superkompensacijos mechanizmas remiasi greitąja ir ilgąja adaptacija. Jei nebūtų šio mechanizmo, organizmas negalėtų tobulėti, sportininkas negalėtų pasiekti aukštą funkcinį lygį. Superkompensacijai būdinga yra tai, kad krūvis yra specifinis ir kryptingas.Praktika patvirtino, kad pratybų krūviai, atliekami mažesnio darbingumo fazėje keletą savaičių, sąlygojo geresnius rezultatus negu tie, kurie buvo atliekami didesnio darbingumo fazėje. Nevisiškas atsigavimas – laikinas reiškinys tobulinant sportinį meistriškumą. Didėjant treni­ruotumui, po atsigavimo gerėja daugelis fiziolo­ginių rodiklių, kurie garantuoja geresnius rezul­tatus. Pastarųjų metų mikrociklų struktūroje ryš­kus varžybinių pratimų krūvio apimties didėjimas, modelinių mikrociklų taikymas, atitinkantis var­žybų specifiką. Taigi sportininko treniruotumas gerėja todėl, kad po pratybų krūvio funkcijų pokyčiai yra ne visai pašalinami, o pasilieka ir įsitvirtina. Ypač ryškūs svarbiausių funkcijų po­kyčiai, kai kitokios apimties ar intensyvumo krūvis atliekamas dar nesibaigus organizmo atsigavimo procesams. Sumuojantis tokiems krūviams, gau­nami daug didesni organizmo pokyčiai. Tada reikia daugiau laiko atsigavimui, bet superkom­pensacija bus daug didesnė negu atliekant vien­kartinį krūvį.

Superkompensacijos susidarymo eiga po fizinio krūvio

• 

• 

Sumuotis gali tiek vienodų, tiek skirtingų pratybų krūvių efektai. Teigiamas suminis poveikis pa­sireiškia tada, kai ankstesnių pratybų krūvis padi­dina vėlesnių efektyvumą. Treniruotės efektas ­– pokyčiai sportininko organizme, atsiradę dėl sporto treniruotės poveikio. Galimi du treniruotės efektai:

• momentinis greitis;
• kumuliacinis.

Greitasis treniruotės efektas – tai morfologiniai, fiziologiniai ir biocheminiai pokyčiai, atsiradę dėl fizinių krūvių poveikio per pratybas arba tuoj po jų. 

Kumuliacinis treniruotės efektas – tai morfolo­giniai, fiziologiniai ir biocheminiai pokyčiai, atsiradę susidedant kelerių pratybų liekamiesiems efektams. Įvairių pratybų krūvių greiti efektai duoda įvairių variantų kumuliacinius efektus. To­dėl mikrocikluose būtina cikliškai krūvius kartoti. Adaptaciniai procesai organizme vyksta ne tik cikliškai, bet ir tam tikru nuoseklumu. Koncent­ruoti ir kumuliaciniai pratybų krūviai ne tik efek­tyviai tobulina organizmą, bet jie turi būti adek­vatūs norimos funkcijos treniruotumui. 

Pratybų krūvių efektas priklauso nuo krūvio dydžio, specifiškumo ir įvairių pratybų krūvių su­mos. Pratybose būtina nepertraukiamai, nuosek­liai, eiliškai krūvį kartoti. Tik vyraujantys krūviai duoda norimą efektą. Cikliškai kartojami gali būti iš karto kelių tipų krūviai, tačiau vienas iš jų turi būti vyraujantis. Svarbiausia mikrocikle taikyti kuo specifiškesnius krūvius, kurie turi daugiau varžybinių elementų. Tai labai gerai ugdo funkci­nius gebėjimus. Praktiškai per pratybas vieno mikrociklo metu taikomi skirtingo tipo pratybų krūviai.   

Mikrociklai vienas nuo kito skiriasi: 

• krūvio dydžiu ir intensyvumo santykiu; 
• krūvio kaita (ji priklauso nuo sportininko gebėjimo pakelti tam tikrą krūvį); 
• specialiojo arba bendrojo fizinio rengimo priemonėmis; 
• didėjančio krūvio trukme (ji priklauso nuo to, kiek laiko sprendžiami numatyti uždaviniai). 

Vėliau, atsižvelgiant į rezultatus, koreguojama pratybų eiga. Savaitės mikrocikle: 

• krūvis turi būti banguotas, iš pradžių mažas arba vidutinis; 
• didžiausią krūvį būtina kaitalioti su mažu ar vidutiniu; 
• vienu metu negalima taikyti didelio ir inten­syvaus krūvio; 
• jėgos ir greitumo pratimus geriausia atlikti didžiausio darbingumo dienomis; 
• būtina atsižvelgti į sportininko ypatybes, jo gebėjimą prisitaikyti prie krūvio; 
• reikia mažinti priešvaržybinio mikrociklo krūvį, bet didinti jo intensyvumą. 

Savaitės mikrociklai būna dviejų tipų: laips­niškai didėjančio ir koncentruoto krūvio. Pirma­jam priklauso pratybos su dviem ar trimis krūvio viršūnėmis, o antrajam – su viena krūvio viršūne (sportininkas atgauna jėgas praėjus 72–96 val.). Stresinių pratybų poveikis priklauso nuo bendrojo ir intensyviojo krūvio, pratimų pobūdžio ir kt. Šis mikrociklas vadinamas dar akcentuotuoju – didelio ir intensyvaus fizinio krūvio. Akcentuotajame mikrocikle skatinami sportininkų organizmo prisitaikymo vyksmai, įgyvendinami pagrindiniai fizinio, techninio, integraliojo rengimo uždaviniai. Laipsniškai didėjantis krūvis pratina organizmą prie didelio krūvio. Dviejų ar trijų krūvio viršūnių  mikrociklai padeda lavinti funkcines sistemas, gerina organizmo atsigavimą po krūvio. Vengiant pervargimo, trukmė tarp krūvio viršūnių turi būti tokia, kad praeitų nuovargis. Pratybų mikrociklas kartojamas tiek kartų, kiek reikia etapo uždaviniais spręsti. Kartojimo cikluose nekeičia­mas pratybų kryptingumas, bet keičiamos prie­monės, metodai, krūvio dydis ir intensyvumas. 

Savaitės mikrociklų variantai

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Skiriami tokie savaitės mikrociklai: 

• įvadinis; 
• didelio krūvio;
• intensyvusis; 
• atgaunamasis;
• priešvaržybinis; 
• varžybų. 

Įvadinis mikrociklas: uždavinys – parengti organizmą našiam, specifiniam darbui, palaikyti treniruotumą. Jis būtinas parengiamojo laikotarpio pradžioje, po ilgos traumos, aklimatizuojantis, po sunkių varžybų. Šiame mikrocikle naudojami ištvermę, greitumą, jėgą bei kitas fizines ypatybes ir kompleksinius gebėjimus ugdantys fiziniai pratimai.

Tenisininkai dažniausiai šį mikrociklą naudoja pereinamajame laikotarpyje, kai keičiamos treniruotės sąlygos (perėjimas iš lauko teniso kortų  į uždarus kortus ir atvirkščiai), siekiant organizmą paruošti tinkamai, ypač funkcines jo savybes. Šiame mikrocikle dažniausiai vyrauja bendrojo ir specifinio fizinio rengimo treniruotės.

• 

• 

Bazinis (pagrindinis didelio krūvio ) mikrociklas: uždavinys – ugdyti širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų galias, didinti greitumo jėgos potencialą. Sportininko organizmas aktyviai reaguoja į didelį krūvį pritaikydamas savo funkcines sistemas taip, kad kitas darbas būtų lengvesnis, jo ekonominis ir energetinis efektas būtų didesnis. Tačiau šiandieną didelės krūvio apimties pratybos tam tikrais etapais vyksta daug greitesniu tempu, su daug trumpesnėmis poilsio pertraukomis, nes tai didina poveikio organizmui efektyvumą ir intensyvumą. Tai atlikti galima esant geram funkciniam organizmo parengtumui, gerai išugdytai greitumo jėgai. Taip sukuriamas būsimos sportinės formos pagrindas. Daug dėmesio didelio krūvio mikrocikle skiriama tam, kad būtų tinkamai suderinti krūvio parametrai siekiant ugdyti fizines ypatybes arba tobulinti techninį parengtumą. Didelio krūvio  mikrociklai naudojami pagrindiniame parengiamojo laikotarpio etape, kurio trukmė 10 –12  savaičių. Visų sporto šakų didelio krūvio mikrocikluose būtina daug dėmesio skirti bendrajam ir specialiajam fiziniam parengtumui, taktiniam, techniniam ir mentaliniam rengimui. 

Bėgimas, šuoliavimas ugdo koordinaciją, specialiąją jėgą, greitumą. Po keleto didelio krūvio mikrociklų sportininko organizme vyksta dideli funkciniai pokyčiai: suretėja ramybės pulsas, po krūvio greičiau sunormalėja širdies ritmas, padidėja cirkuliuojančio kraujo kiekis, eritrocitų kiekis, alveolėse pagausėja deguonies, padidėja minutinis širdies tūris, pagerėja aprūpinimas deguonimi raumenyse, greičiau pašalinama pieno rūgštis. Įgyti funkciniai organizmo pokyčiai turi lemiamą reikšmę tolesniam sportinės formos tobulinimui siekiant geriausių rezultatų per varžybas.

Baziniame mikrocikle rekomenduojama spręsti sportininko judesių technikos klausimus ir judesių technikos pritaikymą taktiniam žaidimo suvokimui. Šiame rengimo cikle atliekamas pats sunkiausias darbas su didžiausiais krūviais. Mentalinis rengimas didžiausiame krūvio etape labai svarbus. Treneriai neturėtų pamiršti, kad šiame cikle be valios, užsispyrimo nieko nebus. Sportininkams baziniuose mikrocikluose ypač reikalingas palaikymas.

Geriausiai šį mikrociklą  naudoti rengimo etape, kai iki varžybų lieka ne mažiau kaip 4 savaitės. Nes šiame mikrocikle tenisininkų organizmas patiria didžiausius krūvius. Tam, kad viskas atsigautų ir organizme įvyktų superkompensacija, reikia laiko. Šiame mikrocikle nerekomenduojama dalyvauti varžybose.

• 

• 

Intensyvusis (specializuotas) mikrociklas: uždavinys –  tobulinti dominuojančias fizines ypatybes, rengtis varžyboms, ugdyti valią. Konkretūs  intensyvumo rodikliai (aktyvūs žaidimai iš „krepšio“) ir krūvio apimtis (pratimų kartai, aikštelės ilgis, pratimo trukmė) leidžia tiksliai planuoti sportinį rengimą, kontroliuojant jo eigą ir vertinti gautus suminius dydžius per atitinkamą laikotarpį. Remiantis gautais rodikliais galima sudaryti metinės treniruotės krūvio apimties ir intensyvumo kaitą ir ją atitinkamai valdyti. Treniruotės krūvis, apimtis ir intensyvumas yra kintami dydžiai, jie keičiasi tam tikrais rengimo etapais, mikrociklais, todėl būtinas pratybų krūvio ir intensyvumo banguotas kitimas per visą sportinio rengimo laiką. Ypač svarbu mikrocikluose taikyti stresinio krūvio (smūgines) pratybas. Treneris privalo reguliuoti streso dydį. Svarbiausia, kad įvairiai kaitaliojant stresinį krūvį sportininkas treniruotųsi didžiausiomis pastangomis, įveiktų didelį fizinį krūvį ir didžiulę įtampą per kiekvienas mikrociklo stresines pratybas. Tik tokios pratybos užtikrina sportininko organizmo fiziologinius pokyčius ir skatina tobulėti. Tačiau treneris, prieš pradėdamas tokias intensyvias pratybas, turi atsižvelgti į individualius sportininko gebėjimus pakelti krūvį, taip pat ir į sąlygas, kuriomis vyksta pratybos. Jei pateiktas didžiausio intensyvumo krūvis atitinka sportininko gebėjimus, tai treniruotumas didėja normaliai, sportininko testų, kontrolinių pratimų bei varžybų rodikliai gerėja.

Geriausiai šį mikrociklą  naudoti rengimo etape, kai iki varžybų lieka ne mažiau kaip 2–3 savaitės. Šiame  cikle darbo krūvis pradedamas mažinti, vyrauja  vienos arba dviejų krūvio viršūnės. Treniruotėse daugiau sprendžiami taktiniai ir mentaliniai uždaviniai.

Atgaunamasis mikrociklas: uždavinys – aktyvus poilsis, nervinės įtampos mažinimas po rungtynių, varžybų ar sunkių pratybų. Šis mikrociklas planuojamas ištisus metus po 2–3 didelio krūvio arba intensyvaus mikrociklų. Bendras krūvis mažinamas 50–60 proc. Tinkamai organizmas atsigauna naudojant mikrocikle pedagoginių, medicininių ir biologinių priemonių kompleksą. Naudojant pedagogines atgavimo priemones reikia kreipti dėmesį, kad: 

• pratybų ir varžybų krūvis atitiktų sportininko organizmo funkcines galimybes; 
• bendrasis ir specialusis fizinis rengimas būtų optimalus; 
• pratybų ir varžybų mikrociklai būtų planuojami taip, kad gerėtų sportininko rezultatai, tobulėtų fizinės ypatybės ir jis visiškai atgautų jėgas;
• į pratybų programą būtų įtraukiami atgaunamieji mikrociklai;
• kryptingo specialiojo rengimo priemonės ir metodai nuolatos būtų keičiami ir tobulinami;
• būtų nuolat atliekami pratimai, beveik nesisiejantys su specialiuoju rengimu;
• mėnesio, pratybų etapo ar laikotarpio pabaigoje ir po rungtynių, varžybų būtų planuojamos poilsio dienos;
• po pratybų, rungtynių ar varžybų kitą dieną būtų skiriamas aktyvus poilsis;
• sportininkas prie varžybas ir pratybas darytų aktyvią mankštą;
• po rungtynių, varžybų ar pratybų sportininkas atliktų individualų kompleksą pratimų, padedančių pamažu atgauti jėgas, pašalinti raumenų nuovargį;
• pratybų metodai ne tik didintų organizmo darbiningumą, bet ir skatintų atsigavimą, sportininkas per trumpas poilsio pertraukas darytų nesudėtingus atpalaidavimo pratimus.

Tinkamai per pratybas naudojamos šios pedagoginės atsigavimo priemonės padeda sportininko organizmui greičiau atsigauti. Esant ypač sunkiems pratybų krūviams, per atgaunamuosius mikrociklus tikslinga vartoti  gydytojų rekomenduotus farmakologinius preparatus. Treneris mikrociklų programose turi numatyti atgaunamąsias priemones ir procedūras, suplanuoti atsigavimo pertrauką, vadinamąsias mažesnio darbo pratybas arba poilsį. Atsigavimo trukmė gali būti trumpinama į mikrociklo struktūrą įtraukiant bendrojo fizinio rengimo pratimus, kurie lemia aktyvų poilsį. Šitaip galima spręsti fizinio ir psichologinio rengimo uždavinius. Be to, atsigavimas pagreitėja, jeigu kaitaliojamos pratybų priemonės ir kaskart apkraunamos vis kitos organizmo sistemos ir funkcijos. Tokia kaita leidžia skirti sportininkui didelį krūvį ir kartu apsaugoti jį nuo traumų ir persitreniravimo, visa tai sudaro tobulėjimo esmę. Kuo monotoniškesnės ir vienpusiškesnės pratybos, tuo greičiau organizmas pripranta prie jų, tuo mažiau ugdoma judėjimo ypatybė.

Šio mikrociklo pagrindinė užduotis leisti sportininko organizmui atsigauti po sunkių prieš tai buvusių mikrociklų. Tai nereiškia, kad sportininkas būdamas šiame mikrocikle nesportuoja ar nesitreniruoja, nes ir toliau vykdomos treniruotės, tačiau specifinio pobūdžio ir su minimaliu fiziniu krūviu bei intensyvumu. Sveika keisti treniruočių pobūdį, pvz.: viena teniso treniruotė, kita bendrojo ar specifinio fizinio rengimo treniruotė.

• 

• 

Priešvaržybinis mikrociklas: uždavinys – tiesiogiai pasirengti varžyboms, sumažinti krūvį ir jo intensyvumą. Šis mikrociklas reikalingas prieš svarbias varžybas. Bendras krūvis sudaro 40–60 proc. didžiausio. Šiame mikrocikle reikalingos specializuotos pratybos, kurios būtų panašios į varžybas, tokiose pratybose sportininkas stengiasi iš visų jėgų treniruotis. Paskutinės pratybos prieš varžybas turi būti tikslingos, taupančios sportininko jėgas ir kartu padedančios per varžybas parodyti per daugelį metų sukauptą taktinę išmintį. Taigi organizuojant pratybas švytuoklės principu sportininko organizmas rengiamas kaupti ir atiduoti visas jėgas ne bet kada, o tiksliai nustatytu laiku – taip formuojamas darbo ritmas. Per specializuotas pratybas sportininkas nuosekliai rengiamas realioms varžybų sąlygoms, o per kitas stengiamasi jį psichologiškai nuteikti poilsiui, jėgų atgavimui. Jei treneris numatys racionalų šių pratybų ciklų derinimą, atitinkantį individualius sportininko ypatumus, tuomet sportininkas daug ilgiau išlaikys sportinę formą, o per svarbiausias varžybas pasieks geriausią rezultatą.

Šiame mikrocikle sumažinamas bendrojo fizinio rengimo krūvis iki minimumo. Treniruotėse sprendžiamos taktinės ir mentalinės problemos, bendras treniruočių krūvis mažinamas, tačiau intensyvumas didinamas. Rekomenduojame šiame mikrocikle žaisti skaičiui arba kuo daugiau kontrolinių mačų su tam tikromis taktinėmis užduotimis.

Varžybų mikrociklas: uždavinys – pereiti iš kiekybės į kokybę. Varžybų laikotarpio mikrociklai priklauso nuo laiko trukmės tarp dviejų atsakingų varžybų. Jei tarp varžybų dviejų savaičių pertrauka, mezociklas susideda iš vieno intensyviojo ir vieno priešvaržybinio mikrociklų. Trijų savaičių varžybų mezociklas sudaromas iš dviejų intensyviųjų ir vieno priešvaržybinio mikrociklų. Varžybų laikotarpiu iškiriami trys savaitės mikrociklo variantai: 

1. kai nėra varžybų;
2. prieš pat varžybas; 
3. povaržybiniai.

Kai nėra varžybų, per mikrociklo pratybas būtina ugdyti sportininko gebėjimus, tobulinti techninį ir taktinį parengtumą, išlaikyti įgytą sportinę formą, ugdyti patvarumą sportinei įtampai, kovinius gebėjimus ir pasiekti gerą organizmo  darbingumą. Kai nėra varžybų, svarbi programos dalis  yra kontroliniai testai, įvertinantys fizinių ypatybių išugdymo lygį. Nors rengiantis varžyboms treniruotės krūvis planuojamas individualiai, tačiau bendros taisyklės yra tokios: 

1. Jei sportininko rezultatai yra stabilūs, jis gali pakelti didelį fizinį krūvį, tai treniruotės krūvis turi padėti išlaikyti organizmo darbingumą. Jei rengiantis svarbiausioms varžyboms krūvis mažas, etapo pradžioje būtina palengva didinti specifinį varžybų krūvį; 
2. Jei sportininkas prieš tai dažnai dalyvavo varžybose, jo treniruotės krūvis buvo mažas, bet vidutinis santykinis intensyvumas didelis, tai reikia specifinį varžybų krūvį sumažinti, o padidinti specialių priemonių krūvį. Bendras krūvis gali būti toks, koks buvo parengiamojo laikotarpio pabaigoje. Padidinus treniruotės intensyvumą  (parenkamas specifinis krūvis, sportininkas dalyvauja kitose varžybose), sportiniai rezultatai turi pagerėti;
3. Jeigu antroje varžybų etapo pabaigoje pasireiškia nuovargis, tai iki varžybinio etapo  tikslas yra normalizuoti ir palaikyti treniruotumą. Sumažinamas intensyvumas, ypač specifinio krūvio, taikomos papildomos reabilitacijos priemonės. Kai tik būklė sunormalėja, po truputį mažinamas bendrojo fizinio rengimo krūvis ir didinamas specifinis.

• 

• 

Dabar, susipažinę su mikrociklais ir jų struktūra bei krūviais, pabandykime įsivaizduoti, kokiais krūviais dirba garsiausios pasaulio teniso akademijos. Neįvardinkime nei vienos, tačiau visi esate puikiai girdėję, kokius krūvius jose patiria sportininkai. Pateikiame standartinį fizinio krūvio pavyzdį: dvi teniso treniruotės, kurių trukmė iki 2,5 val., ir viena bendrojo fizinio rengimo treniruotė, kurios trukmė iki 1,5 val., visos dienos krūvis 5–6 val. Taip sportininkai dirba 5–6 dienas per savaitę ir ištisus mėnesius, o kai kurie ir metus. Svarbu, kaip krūvis išdėstomas visą savaitę, per mėnesį ir metus. Pagal šį modulį, kurį naudoja teniso akademijos, sportininkai turi daugiau žalos nei naudos, dar blogiau dažniausias atvejis, kas nutinka su sportininkais – patiria traumas. Naudoti vieną ir tą patį didžiulį krūvį visą savaitę be jokio atsigavimo ir taip ištisus mėnesius yra didžiulis nusikaltimas sportininko atžvilgiu. Dideli krūviai sportininko organizmą sekina, o funkciniai rodikliai ne tik kad negerėja, bet ir lėtėja. Visi, kas važiuoja į teniso akademijas, nori daug žaisti, sunku būtų įsivaizduoti, jei akademijos treneris pasakytų, kad kas antrą dieną žaisite tenisą tik kartą per dieną ir tik po 1,5 val., tuomet jums kiltų klausimas, ko mes čia atvažiavom, mes juk norime daug žaisti, tai standartinis mąstymas, kuris veda į niekur arba į traumas. Tik vienu atveju galima taip dirbti teniso akademijose, kai tenisininkas turi savo nuosavą komandą, kuri sudaryta iš kineziterapeuto (kuris prižiūri sportininko kūną), fizinio rengimo trenerio (kuris pagal kineziterapeuto rekomendacijas specialiais pratimais stiprina bei ugdo funkcines organizmo savybes) ir teniso trenerio (kuris klausosi rekomendacijų kineziterapeuto, fizinio rengimo trenerio bei sudaro visą veiklos planą atsižvelgiant į sportininko individualius poreikius). Kitais atvejais didelės naudos iš tokio kiekio teniso tikėtis reikėtų mažai, iš pradžių bus poveikis, bet ilgainiui rezultatai nebus tokie, kokių tikėjotės prieš važiuodami. Tikriausiai suprantame, kad ne visi gali sau leisti turėti tokią komandą, bet reikalauti informacijos iš trenerių apie krūvius tikrai galima.

Mes treneriai, kaip niekas kitas, turime suvokti fizinio krūvio poveikį jaunojo sportininko organizmui. Privalome žinoti, kas konkrečiai vyksta su organizmu, kai jį veikia didžiausios krūvio apkrovos, kaip kinta vidaus organizmo funkcijos, kiek laiko reikia organizmui atsigauti, kad jis būtų vėl pajėgus atlaikyti krūvius, ir kokią naudą gaus sportininkas po sistemingai veikiančio krūvio. Esate ne vienas girdėjęs frazę: ligos atsiranda nuo streso, traumos nuo krūvio. Pagrindinis tikslas trenerio – sveikas ir visada pasiruošęs varžyboms sportininkas. Planuokite iš anksto savaitinius darbo krūvius, būkite reiklūs patys sau, stebėkite, kaip jūsų suplanuotas krūvis veikia sportininką, jei yra poreikis, nebijokite keisti, po treniruočių paklauskite, kaip jis jaučiasi. Sporto pratybose naudokite išmaniąsias technologijas, kurios jums padės geriau įvertinti sportininko funkcinius rodiklius (laikrodžius, matuojančius širdies susitraukimo dažnius ir parodančius treniruotės intensyvumą, ir t. t.). Konspektuokite savo darbo metodus apie krūvius, nes tai gali būti pagrindinis jūsų veiklos atsakymas geram ir nepavykusiam rezultatui.

• 

• 

Literatūra:

1. Sporto terminų žodynas / Parengė S. Stonkus. Kaunas: LKKI, 1996.  
2. Stonkus S. Žaidimų teorija. Žaidimai: teorija ir didaktika: vadovėlis / S. Stonkus, A. Zuoza, V. Jankus, R. Pacenka. Kaunas: LKKI, 1998. P. 7–196. 
3. Karoblis P. Sporto treniruotės teorija ir didaktika. Vilnius: Egalda, 1999. 
4. Karoblis P. Sportinės treniruotės struktūra ir valdymas. Vilnius: RSITC, 1994.  
5. Martin D. Handbuch Trainingslehre / Dietrich Martin, Klaus Carl, Klaus Lehnertz. – 2., unveränd. Aufl. Schorndorf: Hoffmann, 1993. 
6. Milašius K. Ištvermę lavinančių sportininkų organizmo adaptacija prie fizinių krūvių: monografija. Vilnius: VPU, 1997.  
7. Skernevičius J. Sporto treniruotės fiziologija. Vilnius: LTOK, 1997. 
8. Hegendus J. La Ciencia del entrenamienta deportivo. Bueno Aires: Stadium, 1992.  
9. Karoblis P. Bėgimo treniruočių metodika. ­Vilnius: Mintis, 1974.  
10. Karoblis P., Krasaitienė A., Krasaitis A. Tempo run­ning. Track Technique, 1978. Vol. 73. P. 2335–­2337. 
11. Karoblis P., Skernevičius J. Sportinės treniruotės pagrindai. Vilnius: Mintis, 1978. 
12. Karoblis P. Bėgimo treniruočių metodai ir ilgų nuotolių mikrociklų variantai. Vilnius: RSMK, 1980. 
13. Karoblis P. Lengvoji atletika: vadovėlis respublikos aukštųjų mokyklų geografijos ir fizinio lavinimo specialybės studentams. Vilnius: Mintis, 1985. 
14. Karoblis P. Moterų barjerinio bėgimo treniruotė.­ Vilnius: RSMK, 1985. 
15. Karoblis P. Lengvaatlečių pedagoginės kontrolės metodinės rekomendacijos. Vilnius: RSMK, 1987.  
16. Karoblis P. Jaunųjų bėgikų treniruočių metodika.­ Vilnius: RSMK, 1987. 
17. Karoblis P. Bėgikų treniruočių pagrindai: monogra­fija. Vilnius: Mokslas, 1989. 
18. Karoblis P., Sokas J., Juocevičius A. Atstatomųjų priemonių panaudojimas bėgikams treniruotėse. ­Vilnius: RSITC, 1989.  
19. Karoblis P. Sportinės treniruotės struktūra ir valdymas. Vilnius: RSITC, 1994.  
20. Karoblis P. Sportininkų ištvermės ugdymas. ­Vilnius: LTOK, 1996.  
21. Karoblis P. Fizinių pratimų kompleksai. Vilnius: RSIST, 1996.
22.  Kepežėnas A., Žemaitytė D. Relation between peri­odical structure of the rhythmogram and working ca­pacity in sportsmen. Abstracts of lQ-th International Congress Elekctrocardiology.  Bratislava, 1983. P 67. 
23. Платонов В. Н. Общая теория подготовки спортсменов в олимпийском спорте. Киев: Олимпийская литература, 1997.  
24. Теория и методика физического воспитания / Под общ. ред. Л. П. Матвеева и А. Д. Новикова. Москва, 1976. Т. 1. 
25. Алабин В. Г., Сутула В. А., Никитушкин В. Г. Комплексный контроль в спорте. Теория и практика физической культуры, 1995, No. 3, с. 43–45. 
26. Запорожанов В. А. Педагогический контроль как аппарат управления тренировочным процессом. Управление тренировочным процессом высококвалифицированных спортсменов/ Под ред. В. А. Запорожанова, В. Н. Платонова. Киев: Здоровья, 1985. С. 52–79.