Pokalbis su Edgaru Jankausku

Edgaras Jankauskas  – vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų, buvęs Lietuvos rinktinės puolėjas (56 rungtynės, 10 įvarčių), 5 kartus pripažintas geriausiu Lietuvos futbolininku (1997–2004 m.). Karjerą Lietuvoje Edgaras pradėjo Vilniaus „Panerio“ komandoje, būdamas 16 metų perėjo į Vilniaus „Žalgirį“. Buvęs sportininkas turėjo puikią karjerą užsienio klubuose: 1996 m. tapo Maskvos CSKA žaidėju, vėliau žaidė Maskvos „Torpedo“. Neilgai trukus Edgaras Jankauskas perėjo į belgų „Brugge“ komandą, vėliau žaidė „Real Sociedad“, Lisabonos „Benfica“, Porto „FC Porto“, su kuriuo tapo Čempionų lygos laimėtoju.  2005–2006 m. tapo Škotijos vicečempionu bei vienu naudingiausių čempionato žaidėjų. 2009 m. birželio 28 d. pasirašė sutartį su MLS lygos komanda New England „Revolution“, o tame sezone  Jankausko įmuštas įvartis į „Kansas City Wizards“ klubo vartus išrinktas vienu gražiausių sezono įvarčių.

Baigęs profesionalaus futbolininko karjerą, ėmėsi trenerio darbo. Iš pradžių dirbo CSKA ir Edinburgo „Hearts“ klubuose trenerio asistentu, o vėliau tapo FK „Trakai“ vyr. treneriu. 2016–2018 m. buvo Lietuvos nacionalinės vyrų futbolo rinktinės vyr. treneris.

Edgaro gyvenimas gan aktyvus ir tikrai nuoboduliui jo kasdienybėje vietos nėra. Buvęs profesionalus sportininkas atviras visoms naujovėms, tokia viena iš jų tapo ir tenisas. T-Coach projektas nepraleido progos pakalbinti Edgarą apie įspūdžius žaidžiant tenisą ir ne tik.

– Kaip Tavo gyvenime atsirado futbolas ir tenisas?

– Pirmieji mano futbolo žingsniai atsirado tikriausiai kaip ir kiekvieno tuometinio vaiko vaikystėje – kieme. Gyvenau šalia tuometinio „Žalgirio“ stadiono, vasarą paslapčia pralįsdavom pro stadiono tvorą ir ten žaisdavom futbolą. Žiema, ko gero, buvo man pats nedėkingiausias metų laikas, nes nebūdavo kur žaisti, tai tekdavo namie improvizuoti. Kaip dabar pamenu, kaimynai dažnai skųsdavosi,  galvodavo, kad pas mus vyksta remontai. 

Jei atvirai, tenisas niekada man nebuvo pirmoje vietoje, žinojau šią sporto šaką, ji man patiko, tačiau neprisiversdavau jos išbandyti iki praeitos vasaros, kol savo laisvas dienas leidau prie jūros Palangoje. Ten susipažinau su treneriu Simu Kuču, po keleto pokalbių ir palankių aplinkybių aš jau stovėjau teniso aikštelėje. Motyvaciją dar labiau pakurstė pažįstami ir draugai, kurie jau seniai žaidžia tenisą. Kadangi atsakingai į viską žiūriu, nenorėjau pasirodyti prastesnis už juos, ir tai buvo pašalinis motyvas dar labiau stengtis. Pradėjau nuo nulio visiškai, kadangi esu toks žmogus, kad kai pradedu užsiimti, toje srityje bandau ir atiduodu save 100 procentų.

– Kuos skiriasi Tavo pirmieji žingsniai futbole nuo pirmų žingsnių tenise?

– Kieme ištisai žaisdavau futbolą, tai net kartais buvo sunku suprasti, ar aš sportuoju ar tiesiog žaidžiu. Buvau savarankiškas vaikas, tad į pirmąsias futbolo treniruotes nuėjau pats. Šalia „Žalgirio“ stadiono buvo tokia aikštė, kurios pagrindas buvo ne žolė, o žvyras, dar mes tą futbolo aikštę vadinome Marakana. Kaip dabar prisimenu, aikštės kokybė buvo labai prasta, nuolat dulkių būdavo, mašinos važiuodavo ir laistydavo ją, kad ten žaidžiantys visai neužsikastų dulkėmis nuo žvyro. Taip ir prasidėjo mano didysis kelias į futbolo olimpą. Pamenu, treniruotėse vaikų buvo labai daug, buvo tokia vaikų „mėsmalė“, kad net dažnai nieko ir nesuprasdavom, kas su kuo žaidžia. O tenisas prasidėjo visai netikėtai, sukrito daug aplinkybių, ilsėdamasis Palangoje, sutikau teniso trenerį Simą, taip ir prasidėjo mano pirmieji žingsniai tenise.

– Tenisas pakankamai azartiškas žaidimas. Ar mėgsti rizikuoti gyvenime?

– Niekada neturėjau silpnybių azartiškiems žaidimams, nes kai sportuodavau profesionaliai, adrenalino ir azarto būdavo pakankamai. Profesionalaus futbolininko kelias nelengvas, manau, atvirkščiai, ieškojau visada ramybės. Sunkios treniruotės, stovyklos, varžybos, jos visą mano azartą atimdavo, todėl visada būdavo svarbu ne ieškoti kokių pramogų (azarto), o kuo greičiau atsigauti emociškai ir pasiruošti artėjančioms rungtynėms. Žaisdamas tenisą azartą jaučiu tik tuomet, kai reikia aplenkti savo draugą ar treniruočių partnerį. Manau, tai sveikas azartas, kuris parodo tavo progresavimą tenise.

– Kaip manai, žaidžiant tenisą žmogaus ego auga ar mažėja? 

– Manau, žmogaus ego augina pats žmogus ir jo požiūris į sėkmę. Ego sporte glaudžiai susijęs su pasitikėjimu savimi, nes kitiems žmonėms kito žmogaus pasitikėjimas gali atrodyti kaip ego apraiška, tai yra labai individualu, o atpažinti tą tikrą ego išties nelengva. Visada įdomu stebėti žmones, kurie laimi sunkų mačą ar turnyrą. Kol kas per savo trumpą tenisininko karjerą nepastebėjau daug tokių žmonių, kurie švytėtų nuo arogancijos ar savo ego. Tenisas – aristokratų žaidimas, tad čia žmonių intelektas skiriasi nuo kitų sporto šakų atstovų. Asmeniškai neturiu problemų su savuoju ego, nes puikiai suvokiu savo galimybes, suprantu, kokioje stadijoje esu ir ko man trūksta. Pūsti savo ego būnant eiliniu teniso mėgėju nematau reikalo.

– Teniso varžybos, kurias labai norėtum pamatyti gyvai? 

– Labiausiai ką prisimenu, tai nuolatines kovas tarp Andrė Agasio ir Pito Sampraso, jų finalai man būdavai kažkas tokio nepakartojamo. Tenisininkai, žaisdami po penkias valandas, sugeba išlaikyti  tokio aukšto lygio tenisą. Jų mentalinės, fiziologinės savybės man buvo didelė mįslė. Jei būtų galimybė, mielai gyvai pažiūrėčiau jų kovą.

– Ką pasirinktum teniso aikštelėje: racionalų protą ar gerai parengtą kūną? 

– Manau, čia mažiausiai reikia svarstyti, žinoma, rinkčiausi racionalų protą. Prisimenu kartą man teko žaisti su vyresnio amžiaus teniso žaidėju (apie 60 m.). Jis buvo po neseniai atliktos klubo operacijos, galvojau, kad įveiksiu jį atletiškumu ir jaunyste, bet buvo viskas atvirkščiai, teko labai greitai savimi nusivilti. Žmogus praktiškai be didesnio vargo ir didelių pastangų mane įveikė.  Žaisdamas protingai net nedavė vilties, kad gali žaidimas pakrypti kita linkme. Gavęs tokią pamoką supratau, kad  racionalus protas kur kas svarbiau nei ištreniruotas kūnas.

– Jausmas po pirmo sužaisto mačo? 

– Pirmas mano mačas įvyko po pirmų trijų teniso treniruočių, kai treneris Simas mane užrašė į teniso turnyrą. Tuomet buvo dviprasmiškas jausmas, kaip tai, juk nieko nemoku, nei servuoti, nei taisyklių visų žinau, tačiau treneris mane patikino, kad žaisiu pradedančiųjų grupėje ir visi ten panašaus lygio kaip aš. Staiga išgyvenau tokį tarsi deja vu, atrodo, persikėliau į senus laikus ir prisiminiau pasiruošimus bei disciplinas prieš pirmąsias savo varžybas. Grįžo tas jaudulys, pasijautau tarsi vėl profesionaliu sportininku, malonūs jausmai užplūdo ir gera vėl tai buvo patirti, išgyventi, nors ir pralaimėjau tą mačą, bet jausmas buvo geras.

– Tavo akimis, kaip turėtų atrodyti Edgaras tenise po 5 metų? 

– Tenisas man yra daugiau kaip savęs pažinimas, tad kažkokių ambicijų ar planų didelių neturiu, noriu gerai jaustis žaisdamas tenisą, bendrauti su teniso žmonėmis, būti dalimi teniso bendruomenės. Žinoma, norėčiau tobulinti judesių techniką bei taktiką, tačiau esminis faktorius – tai turiningas laiko praleidimas.

– Geriausias Tavo „ginklas“ teniso aikštelėje?

– Šiuo metu, manau, teniso aikštelėje daug neturiu vadinamųjų ginklų, išskyrus fizinį parengimą, nes mano taktinis ir techninis lygis gana vidutinis, todėl mano fizinis parengtumas tikrai lenkia teniso technikos bei taktikos galimybes. Fizinis parengtumas yra kol kas vienintelis mano privalumas teniso aikštelėje, bet tikiuosi, kad ateityje pavyks tobulėti visais kitais aspektais.

– Jei galėtum tenise pakeisti vieną taisyklę, ką norėtum pakeisti?

– Teniso taisyklių dar gerai nežinau, tad šiandieną tikrai nekeisčiau nieko, nes man svarbiau išmokti žaisti, nei galvoti apie taisyklių logiškumą.

– Su kokiu partneriu Edgaras negalėtų žaisti teniso dvejetų?

– Kai žaidi futbolą ir iš dešimt žmonių tau nepatinka nors vienas, tai dar galima kentėti arba kažkaip nepastebėti, ir tuomet nejausi emocinio diskomforto. Žaidžiant tenisą viskas kitaip, kiekviename taške turi bendrauti ir kalbėtis, todėl man svarbu, kad šalia manęs būtų tas žmogus, kuris emociškai būtų stabilus ir kad nesidalintų negatyvumu. Kai iš partnerio trykšta negatyvumas, tai gero rezultato jau nebereikia tikėtis, nes norint pasiekti rezultatą pirmiausia turi turėti gerą ir pozityvų ryšį su partneriu.

– Trys Tavo patarimai draugams, kurie pirmą kartą atėjo į teniso treniruotę?

– Pirmiausia, turėti kantrybės, kurioje svarbiausia vidinė ramybė, teks ne kartą perlipti per save. Tenise niekur nenuskubėsi, kuo daugiau koncentruosies į esamąjį laiką, tuo tavo galimybės judėti į priekį didės. Antra, ką galėčiau išskirti, tai trenerio kompetencija: prieš eidamas pasidomėk apie trenerį, nepulk pas bet ką, nes, kaip sakoma, gera pradžia pusė darbo.  Trečia, tikriausiai dėl ko tu ir atėjai į tenisą, juo mėgaukis kiekvieną akimirką, nes malonumas – tai pagrindinis motyvas toliau žaisti tenisą.

– Kokį blogiausią ir geriausią komentarus esi girdėjęs apie save teniso aikštelėje? 

– Tenisą žaidžiu dar labai neseniai, galima sakyti, esu visiškai naujokas, tačiau jau spėjau dalyvauti keliuose turnyruose. Po jų teko išgirsti visko. Vienas galbūt toks man įsimintiniausias atvejis buvo, kai po pralaimėjimo man keli mėgėjai guodėsi, kaip jis gali mus aplošti, kai žaidžia vos du mėnesius, o mes penketą metų. Dar buvo ir tokių drastiškų pasisakymų, kai po mačo mano buvę varžovai sakydavo, kad jei būčiau tau pralaimėjęs, būčiau metęs tenisą visam. Suprantu, kad mano žaidimas nėra labai kokybiškas, vienintelis pastebimas mano privalumas – tai mano fizinė būsena, esu aktyvus žmogus, daug sportuoju, tad šios savybės leidžia man turėti pranašumą prieš tuos, kurie tuo užsiima mažiau.

– Kaip manai, kokias savybes žaisdamas tenisą gali išsiugdyti arba kokias norėtum atrasti savyje?

– Tenise tikrai viskas kitaip, esu žmogus iš futbolo, komandinės sporto šakos, charakterio savybės tos pačios, bet ugdymo specifika kitokia. Žaisdamas tenisą esi vienas, už nugaros niekam nepasislėpsi, niekas tavęs nepakeis, turi atsilaikyti vienas, todėl tos savybės, kurios buvo giliai užslėptos, atradus tenisą kyla į paviršių ir yra geras jausmas jas prisiminti. Pirmiausia, ką galėčiau pažymėti, tai emocijų kontrolė, susidedanti iš įvairiausių emocijų, kurios pasireiškia tam tikrose žaidybinėse situacijose, kiekviena situacija skirtinga emocija ir tai tampa iššūkiu. Kaip ją pažaboti kuo greičiau pavyks, tuo geresnio rezultato gali tikėtis. Man tai puiki priemonė, galbūt net nauja emocijų valdymo mokykla.

– Kaip sau padedi susitvarkyti su emocijomis teniso aikštelėje?

– Man čia padeda mano sportinė patirtis: teko gyvenime būti įvairiausiose situacijose, esu daug išgyvenęs, daug patyręs iš mentalinės pusės, esu sukaupęs didelį bagažą teorinių žinių. Kai jaučiu, kad mano emocijos kyla, visada stengiuosi įjungti racionalų protą ir kažkaip pavyksta nuslopinti tą iškilusį negatyvumą, bet, prisipažinsiu, būna ir sunkių momentų. Dabar suvokiu, kad emocijos destabilizuoja patį žmogų, tad stengiuosi šiuo klausimu dirbti.

– Dešimt dalykų, iš kurių tau reiktų rinktis?

– 1,5 val. teniso ar 1,5 val. masažo. Tenisas.

1,5 val. teniso ar 1,5 val. pietų miego po sočių pietų. Tenisas.

1,5 val. teniso ar geras kinas. Tenisas.

1,5 val. teniso ar 1,5 val. įdomios knygos skaitymas. Tenisas.

1,5 val. teniso ar 1,5 val. mėgėjiškas futbolas su draugais. Futbolas.

1,5 val. teniso ar 1,5 val. pasivaikščiojimas gamtoje. Tenisas.

1,5 val. teniso ar 1,5 val. žaidimai prie kompiuterio. Tenisas.

1,5 val. teniso ar 1,5 val. žūklės. Tenisas.

1,5 val. teniso ar 1,5 val. buities darbų namuose. Tenisas.

1,5 val. teniso ar 1,5 val. treniruoklių salėje. Tenisas.

– Kaip turėtų atrodyti tobulas, Edgaro nuomone, teniso žaidėjas? 

– Teko būti Ispanijjoje ir stebėti gyvai Novako Džokovičiaus treniruotes. Atsisėdęs kamputyje negalėjau atsistebėti jo meistriškumu. Man liko nepamirštami įspūdžiai iš arti stebint tokio lygio sportininko žaidimą, išties įspūdingai atrodo jo techninis arsenalas, stebėjau kaip mažas vaikas ir grožėjausi. Teko gyvai dar matyti varžybas, kaip Rafaelis Nadalis žaidžia. Nadalis paliko įspūdį savo fiziologiniu atletiškumu, bet šiandieną mano favoritas tenise yra Džokovičius.

– Žmogaus savybės, kurias  Edgaras vertina? 

– Labiausiai vertinu žmogaus tikrumą. Tikrumas, kai būnant su žmogumi tau nereikia spėlioti dėl nieko, vertinti, mąstyti, nuogąstauti. Tikrumas bendravime suteikia pilnavertį aiškumą, su kuriuo tavo vidus jaučia harmoniją. Kai taip nutinka, bendravimas tampa lengvas ir paprastas.

– Kas Tave įkvepia gyvenimui?

– Stengiuosi neužsibūti viename lygyje, kaip žmogus esu ganėtinai smalsus, trokštantis žinoti, todėl visada ieškau būdų, kaip tobulėti, kad galėčiau savo vertybių bagažą kuo daugiau papildyti. Būdų tam yra išties pakankamai: knygos, sportas, bendravimas su įdomiais žmonėmis. Stengiuosi, kad mano aplinkoje  būtų kuo daugiau tokių žmonių, iš kurių būtų galima kuo daugiau išmokti ar sužinoti. Mėgstu skaityti knygas įvairiomis kalbomis, tai padeda man neužmiršti išmoktų įgūdžių ir kartu dar geriau pažinti kitos šalies kalbą. Visą laiką stengiuosi investuoti į save kažkokioms naujovėmis, tik ne visada to pavyksta pasiekti kasdienybėje.

– Įvykis ar istorija, kuri apvertė Tavo gyvenimą?

– Daug istorijų ir įvykių buvo mano gyvenime, dauguma jų privertė gyvenimą judėti kita linkme. Kiekvienas išgyventas įvykis, pozityvus ar skausmingas, palieka  įspaudą tavyje, po kurio kažkas pradeda keistis tavo gyvenime. Gyvenimas mums siunčia išbandymus ne tam, kad  baustų mus, bet tam, kad suteiktų impulso pokyčiams, kurie tuo metu mums reikalingi ar net būtini,  gyvenimas mus mato iš šono ir, manau, jis geriausiai žino, ko mums reikia. Patirtis ar įvykis mus augina, žinoma, jei mes tai suvokiam ir priimam kaip pamoką ir tik  tuomet galime judėti toliau.

– Žmogus, kuriam neišdrįsai pasakyti „ačiū“?

– Nepamenu tokio žmogaus, kuriam būčiau likęs skolingas žodį „ačiū“. Su metais dėkingumą suvokiame vis kitaip, jo mūsų kasdienybėje turėtų būti kur kas daugiau. Būtina dalintis pozityvumu ir taip suteikti gerą nuotaiką kitam, tai puiki dovana žmogui ir kartu pačiam sau.

– Jei turėtumei rankose voką, kuriame būtų aprašyta smulkiai Tavo praeitis su visais Tavo sprendimais ir šalia parašyta, kaip turėjai pasielgti, ar atplėštum jį? 

– Manau, kad atplėščiau. Gyvenime mes klystame ir mokomės iš klaidų, būtų įdomu peržiūrėti tam tikrus gyvenimo sprendimus ypač sunkiais momentais ir kaip viskas būtų pasisukę vienu ar kitu atveju.

– Kokią knygą paskutinį kartą skaitei? Ir kodėl buvo ar yra toks pasirinkimas? 

– Nuo vaikystės nemažai skaičiau. Vienas mano mėgstamiausių rašytojų – Erichas Marija Remarkas, galima sakyti, vaikystėje buvau jo fanas. Neseniai bandžiau skaityti dar vieną jo kūrinį, tai man tokio didelio įspūdžio nebepaliko. Nežinau, gal išaugau iš jo knygų, bet  labiausiai įsiminė tai „Juodasis obeliskas“.

– Jankauskas daugiau gyvenime būna personažu ar žmogumi? 

– Geriausias žmogaus personažas gyvenime yra būti tikru žmogumi. Todėl sau taikau tą patį, žmogiškumas žmogui man yra vertybė. Mes galime būti kitiems personažai, bet tai jau kitų žmonių reikalas, mes neatsakingi už jų mąstymą. Bet kokiu atveju nemokėčiau vaidinti ar slėpti savo tikrojo „aš“ po svetimu personažo amplua ir klausimas, ar vis tiek tuomet patiksiu visiems.  Nemeluosiu, buvo laikas, kai sulaukdavau daug dėmesio, pradžioje man patiko, bet laikui bėgant supratau, kad tai labai varginantis procesas, kuris dažniausiai nukloja kelią į žmogaus tuštybę ir gali privesti prie savo asmenybės susinaikinimo. Nenorėjau pamesti savęs kaip žmogaus, sugebėdavau laikui bėgant nuo to atsiriboti ir išlikti pats sau žmogumi.

– Kas Tau padeda augti kaip asmenybei? 

– Kaip žmogus, nemėgstu leisti laiko tuščiai, stengiuosi savo laiką leisti produktyviai, kad būtų ką prisiminti, sužinoti ar patirti. Gyvenimas niekada nebūna vienodas du kartus, visi susiduriame su įvairiais išgyvenimais ir tam tikromis patirtimis, o tai nuolat verčia ieškoti atsakymų, todėl man labai patinka įvairios tematikos tinklalaidės (angl. Podcast). Jos man tarsi kaip gera mentalinė treniruotė klausantis protingų žmonių patirties bei patarimų, apie kuriuos kartais net nesusimąstai, o jie tokie akivaizdūs. Labai patinka skaityti knygas, mėgstu net originalo kalba skaityti, skaitau prancūziškai, angliškai. Neseniai teko rusų kalba skaityti Fiodoro Dostojevskio knygą „Nusikaltimas ir bausmė“, skaičiau išties labai ilgai, tačiau pavyko ją įveikti ir neteko nusivilti.

– Jei galėtum pakeisti ką nors iš to, kaip Tave auklėjo tėvai, ką pakeistum?

– Klausimas, kuris išties priverčia atidaryti vaikystės stalčius ir prisiminti. Ryškiausiai ką prisimenu arba tikslingiau ko labiausiai trūko man asmeniškai sunkiais momentais – tai savivertės jausmo. Apskritai ankstesnių kartų auklėjime tėvai mažai gilindavosi į aplinkybes ir problemos esmę. Jei kildavo koks nesusipratimas, kalčiausias likdavai pats, tokiais atvejais likdavai dažnai nesuprastas. Tuo tarpu Vakarų kultūroje būdavo atvirkščiai – ten vaikai nebijo bandyti ir klysti, nes juos bet kokiu atveju palaikys, o už nesėkmes niekas nepasmerks. Todėl jie turėdavo didesnį pasitikėjimą. Manau, to trūko mūsų auklėjime, jokiu būdu tai nėra priekaištas mano tėvams, tai tik mano subjektyvi nuomonė.

– Jeigu laimė taptų pagrindine uždarbio valiuta, kokį darbą norėtum dirbti?

– Nežiūrint į visas aplinkybės ar sąlygas, žinoma, tai būtų veikla, susijusi su futbolu. Man patinka būti aikštėje, patinka būti rungtynėse, patinka siekti aukščiausių tikslų, jausti rungtynių atmosferą, kalbėtis su žaidėjais, spręsti problemas, nes tai viduje sukelia gerą jausmą, pilnavertiškumą, o tokio jausmo už jokius pinigus nenupirksi. 

– Geriausia Tavo išgirsta sentencija, susijusi su sportu?

– Sentencijos dabar taip greitai nepasakysiu, tiesiog kas man labai yra užstrigę iki šiol, tai įvykis, kai dar žaidžiau futbolą Portugalijoje „FC Porto“. Tuo metu šį klubą treniravo Žozė Morinjas. Buvo toks etapas man sunkus ir nelabai sekėsi žaisti, po vienų rungtynių treneris mane pasikvietė ir sako: „Suprantu, kad dabar nežaidi savo geriausio žaidimo, bet atmink viena –  tol, kol aš matysiu, kad esi reikalingas ir naudingas komandai, tol visada žaisi startinėje sudėtyje.“ Po tų trenerio ištartų žodžių kažkas manyje apsivertė, trenerio nuoširdumas ir atviri žodžiai mane ne tik nuramino, bet ir įkvėpė. Pamenu, po to pokalbio mano žaidimo kokybė pagerėjo ir visos kaip žaidėjo abejonės ir baimės dingo.

– Koks turėtų būti Tavo gyvenimo treneris?

– Geras klausimas. Galvoju dabar, kokio trenerio aš pats būčiau norėjęs, bet kartu užduodu klausimą, koks aš galėčiau būti treneris savo žaidėjams, auklėtiniams, kaip man pavyktų susitvarkyti ir padėti jiems, kai jiems to labiausiai reikėtų, kokius būdus ar metodus  sugebėčiau atrasti ir pritaikyti sportininkams.Geriausios trenerio savybės, vertybės atsiskleidžia tada, kai žaidėjui sunku, trenerio sprendimo būdai padėti sportininkui – tai jo vizitinė kortelė.  Tuomet ir matosi, ar treneris tuo metu žaidėjui suteiks jėgų atsikelti ir eiti toliau, ar, atvirkščiai, atims paskutines. Man nepatinka tokio tipo treneriai, kurie klykia tiesiogine to žodžio prasme ant žaidėjų. Vieniems tai padeda, tačiau daugumai tai nėra paskata. Todėl mano gyvenimo treneris turėtų būti toks žmogus, kuris leistų man tobulėti kaip žmogui pačiam, o prireikus pagalbos, kad ją suteiktų su pozityvumu ir nuoširdumu.

– Paskutinė Tavo gyvenime išgirsta tiesa? 

– Prisiminiau vieną frazę, nepamenu, kur ją perskaičiau, tačiau ji man įstrigo: kai žmogus susierzina viduje, tuomet tai parodo pirmą jo žingsnį link supratimo, pyktis kyla iš to, kam jo vidus priešinasi, žmogus suvokia, kad griūva jo vidinės nuostatos.  Man šis faktas toks kaip ir savotiškas atradimas. Po to prisiminiau pokalbį su sūnumi, teko diskutuoti su juo apie jo ateitį, perspektyvą gyvenime, ir mūsų pokalbyje pajutau, kaip jis susierzino po mano kažkokių patarimų, išsakytų pastabų, ir čia prisiminiau tą frazę, po kurios nusiraminau, nes supratau, kad jis suprato, nors jo reakcija ir nebuvo pozityvi.

– Jei galėtum sužinoti vieną tiesą apie save ir kas Tavęs laukia ateityje, ką norėtum sužinoti?

– Jei atvirai, nenorėčiau sužinoti savo ateities. Savo ateitį regiu aiškiai ir ji priklauso tik nuo manęs. Sužinojus, kas laukia, tai būtų didelis nusivylimas man. Mėgstu savo likimą kurti pats, jei kažkas nepavyks, tai bus pamoka, jei pavyks, tad mėgausiuosi tuo. Kol žmogus gyvas, jis kiekvieną akimirką gali keisti savo likimą.

– Jei turėtum galimybę pokalbiui su ryškiausiomis teniso žvaigždėmis, su kuo norėtum pasikalbėti ir apie ką? 

– Nežinau, gal keistai pasirodysiu, bet prisimenu pokalbį Lietuvoje su Ričardu Berankiu. Jo kuklumas ir nuoširdumas mane sužavėjo, man buvo malonu bendrauti ir jo klausytis, kartu buvo sunku suvokti, kad tiek pasiekęs tenisininkas išliko žmogumi. Pinigai, dėmesys, atrodo, jį, kaip žmogų, aplenkė, jo nepalietė. Su Ričardu gali visi bendrauti paprastai, jis su visais vienodai išliks nuoširdus ir paprastas, o tai sporte retenybė. Kiek teko su juo bendrauti, jo pozityvumas ir nuoširdumas mane tikrai lengvai nustebino, kuo daugiau tokių sportininkų, tuo geriau.

– Kokias priemones naudoji kovai prieš  rutiną?

– Manau, kažkokių didelių problemų su rutina neturiu, esu aktyvus žmogus, todėl man yra paprasčiau. Rutina visų pirma nėra blogai, ji kaip tik įneša aiškumo, bet rutina gali būti aktyvi ir pasyvi, problema, manau, didesnė, jei kalbame apie pasyvią rutiną. Kovojant su rutina svarbiausias pirmas žingsnis, čia reikia sutelkti daugiausiai valios pastangų, o po to žmogus jau iš eigos juda pirmyn.

– Kokia yra Tavo mentalinė higiena (kaip sau padedi psichologiškai, išsivalyti ar apsivalyti nuo viso purvo, intrigų, negatyvo ir t. t.)?

– Visada gyvenime laikiausi nuostatos kuo mažiau klausytis gandų ar kažkokių apkalbų, žinoma, tai nėra lengva atsiriboti, su tuo taip pat reikia nemažai dirbti. Tačiau aš asmeniškai buvau labai savikritiškas, kartais gal net per daug, tad į tokią kritiką, kuri mane pasiekdavo iš aplinkos, nelabai ir reaguodavau. Visa pradedu nuo savęs, nes tik aš geriausiai žinau, dėl ko vienaip ar kitaip man nutinka tam tikri dalykai gyvenime.

– Jei galėtum pasirinkti šiandieną būti profesionalus sportininkas, kokios sporto šakos profesionalas norėtum būti ir kodėl?

– Kažkaip per daug nemąsčiau apie tai, bet šiandieną vis tiek rinkčiausi futbolininko karjerą, nepaisant to, kad domiuosi visu sportu, tačiau save vis tiek atiduočiau futbolui.

– Šalis, kurioje galėtum geriausiai realizuoti save?

– Negalėčiau įvardinti konkrečios šalies, bet man asmeniškai prioritetas būtų susijęs su sportu. Kuo stipresnė šalis iš sporto pusės arba kuo geresnis valdžios bei pačių žmonių požiūris į sportą, tokioje šalyje, ko gero, lengviausia būtų realizuoti save. Kuo daugiau aplinkui žmonių, kurie gyvena aistra sportui, tuo daugiau gali nuveikti. Tad mano toks argumentas būtų.

– Akimirka iš sporto, į kurią norėtum grįžti dar kartą?

– Įsimintinų akimirkų tikrai  daug esu sukaupęs pasąmonėje per profesionalaus sportininko karjerą. Įsimintiniausios, aišku, iš futbolo rungtynių, kuriose teko mušti net po kelis įvarčius per rungtynes ir per pridėtą laiką. Mano įmušti įvarčiai, nulėmę komandos pergalę svarbiose rungtynėse,  pasąmonėje paliko ryškų pėdsaką.

– Dėl kokių priežasčių šiandieną galėtum atsisakyti teniso?

– Tenisas nėra man gyvybiškai svarbus, nes gyvenime turiu daug mėgstamų užsiėmimų, tad jei nebebūtų galimybės žaisti, per daug neliūdėčiau. Vilniuje žaisti tenisą gana sudėtinga, negali žaisti kada nori, tai nedaro šios sporto šakos patrauklios mėgėjams dėl esamos infrastruktūros. 

– Ką palinkėtum T-Coach projektui?

– Stenkitės išlikti tokie, kokie esate, matykite daugiau, nei galima matyti plika akimi ne tik tenise, bet ir visame sporte. Man patinka, kad bandote parodyti tenisą iš kitos, nematomos, pusės, nes šią nematomą pusę ne kiekvienas gali pastebėti, suprasti ir juo labiau rašyti apie ją atvirai. 

Dėkojame Edgarui Jankauskui už pokalbį ir linkime jam kuo didžiausios sėkmės ne tik teniso aikštelėje, bet ir gyvenime.