Judėjimo mechanika

Skirstymas, stūmimas, bėgimas, prisitaikymas, slydimas, pasisukimas, kryžminis ir šoninis žingsnis – skamba kaip daug darbo reikalaujantys, bet iš tikrųjų viskas, ką tenisininkas padarė, tai susidėjo į smūgį! Tenise tokia judesių seka gali būti atliekama kelis kartus per tašką ir daugybę kartų per visą mačą. Šiuolaikiniame žaidime neabejotinai svarbu efektyviai užimti poziciją. Todėl teniso žaidėjo gebėjimas koordinuoti visus šiuos judesius dideliu greičiu, kad būtų galima veiksmingai atlikti smūgį, tampa svarbiu veiksniu, lemiančiu rezultatus.

Galima manyti, kad visi teniso judesiai yra priskiriami vienai iš keturių kategorijų: judėjimas nuo pagrindinės linijos iki tinklo, judėjimas iš arti, „išvedantis“ kamuolys ir atsigavimas bei sprintas. Visų šių teniso judesių pirmtakai yra pasiruošimo padėtis ir padalytas žingsnis.

Yra keletas veiksnių, darančių įtaką judesių aikštelėje mechanikai:

• žaidimo stilius ir korto danga;
• žaidėjo morfologija ir lytis;
• kamuoliuko tipas;
• avalynė.

Kaip ir vertindamas smūgio atlikimą, treneris turi gebėti įvertinti žaidėjo judesius aikštelėje ir rekomenduoti tinkamas intervencijos ir (arba) judesių gerinimo strategijas. Šią užduotį treneriams galima palengvinti tiksliai nustačius skirtingus tenisininkų atliekamų judesių tipus ir nuosekliai juos analizuojant tiek atlikimo, tiek rezultatų požiūriu.

• 

• 

Nuo pradedančiųjų iki profesionalų lygio efektyvus ir veiksmingas judėjimas korte yra raktas į teniso sėkmę. Judesius galima suskirstyti į šiuos: nuo pagrindinės linijos iki tinklo, iš arti, „išvedančiu“ kamuoliu ir atsigavimu bei sprintu, o padalytas žingsnis ir paruošta padėtis yra visur esanti parengiamųjų judesių seka. Moksliniais tyrimais nustatytos kai kurių iš šių įprastų judėjimo strategijų mechaninės savybės, o tokie veiksniai, kaip žaidimo stilius, žaidėjo morfologija ir lytis, korto danga, kamuoliuko tipas ir avalynė, padeda nustatyti konkrečias žaidėjo naudojamas judėjimo strategijas.

Teniso žaidėjų smūgių mechanika 

Toliau pateiktoje diagramoje pavaizduoti trys pagrindiniai veiksniai, kuriais biomechanika prisideda prie teniso žaidėjųsmūgių atlikimo.

Gebėjimas generuoti raketės greitį, esant priimtinam kontrolės lygiui, yra pagrindinis sėkmingo teniso žaidimo veiksnys. Nors raketės konstrukcija ir stygų įtempimas yra svarbūs generuojant kamuoliuko greitį, raketės greitis smūgio metu yra labai svarbus siekiant minėto tikslo. Raketės ir kamuoliuko greitį didina keli elementai:

• elastinės energijos naudojimas;
• raketės judesio atstumo iki kamuoliuko padidėjimas;
• koordinuotas judesys;
• linijinio ir kampinio judesio susiejimas;
• raumenų jėgos / galios / ištvermės poreikis;
• smūgio „sunkumas“;
• įrangos konstrukcija.

• 

• 

Eleastinės energijos panaudojimas

Nors neurologiniai veiksniai taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį didinant teniso raketės greitį, bene lengviausia šio greičio padidėjimą po prieš priskirti būtų galima dėl įvykusio raumenų ir sausgyslių komplekso ištempimo, o konkrečiai:

• sukauptos elastinės energijos atgavimu;
• didesne aktyviąja raumenų būsena koncentrinio susitraukimo pradžioje (pirmyn-atgal) bei po ekscentrinio ištempimo (užsimojant);

Raketės judesio atstumo iki kamuoliuko padidėjimas

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl reikia atlikti užsimojimą, yra ta, kad padidėtų atstumas, kurį įveikiant raketės judėjimo į priekį iki kamuoliuko greitis gali būti išvystytas.

Koordinuoti judesiai – tenise, kur paprastai reikalingas didelis raketės greitis, norint pasiekti greitį ir tikslumą, reikia koordinuoti kelis kūno segmentus. Kai reikia tikslumo, pavyzdžiui, atliekant pasirinktus smūgius, segmentų skaičius, reikalingas galutiniam greičiui pasiekti, yra mažesnis, o judesiai tarp segmentų vyksta vienu metu, o atliekant galingus smūgius koordinuotai juda didesnis segmentų skaičius.

Linijinio ir kampinio judesio susiejimas

Žaidėjai naudoja impulsus, kad sukurtų linijinį ir kampinį judesius, kad veiksmingai valdytų raketę atlikdami grunto smūgius ir padavimus. Idealiu atveju šie du smūgio jėgos šaltiniai turėtų būti koordinuojami, kad veiktų kartu kuriant veiksmingus smūgius. Vis dėlto atrodo, kad taktiniai pagrindo smūgių aspektai (t. y. atvira, kvadratinė ar uždara stovėsena) dažnai lemia linijinio ir kampinio impulso kiekį, kuris gali būti naudojamas raketės greičiui sukurti. Svarbu suprasti, kad tiek linijinio, tiek kampinio momento vystymasis prasideda nuo žemės jėgos, kurią žaidėjai sukuria dirbdami kojomis. Linijinis momentas gali būti naudojamas kampiniam momentui, kuris gali būti perduodamas iš vieno segmento į kitą, sukurti. Būtent šis momento srautas kartu su raumenų aktyvinimu sukuria segmento ir galiausiai raketės greitį.

• 

• 

Raumenų jėgos, galios ir ištvermės poreikis

Tenise sunku kiekybiškai įvertinti ryšį tarp pasirinktų fizinių pajėgumų, pavyzdžiui, raumenų jėgos / galios, ir našumo. Nustatyta įvairių sąsajų tarp raumenų jėgos ir padavimo greičio, nors tyrimai parodė, kad specialiai parengta pratimų programa gali pagerinti raketės greitį. Įrodyta, kad treniruočių specifiškumas gerina įvairių kitų sporto šakų sportininkų jėgą ir galią. Sunkiaatlečiai ir rankininkai pademonstravo didesnę jėgą ir galią nei distancijų bėgikai ir netreniruoti sportininkai, o tai rodo, kad ilgalaikės sporto treniruotės sukelia adaptacijas, būdingas kiekvienai konkrečiai sporto šakai.

„Sunkus“ smūgis

Profesionalūs žaidėjai dažnai mini sąvoką „smūgio sunkumas“ kaip konkretaus žaidėjo sėkmės priežastį. Šis „sunkumas“ bus įvardijamas kaip kamuoliuko sukimosi kiekis kartu su jo greičiu prieš pat smūgį. Kamuoliuko sukimąsi sukuria raketės judėjimas ir orientacija kamuoliuko atžvilgiu. Po smūgio tarp raketės ir kamuoliuko nėra jokio tikslingo judesio, todėl raketės judėjimas turi vykti pagal iš anksto numatytą kelią.

Įrangos konstrukcija

Per daugelį metų teniso įranga, kurią sudaro raketė, kamuoliukai, stygos, aikštė ir įvairi apranga, labai pasikeitė. Medžiagų technologijų pažanga per pastaruosius 30 metų sukėlė dizaino revoliuciją, kuri neabejotinai prisidėjo prie žaidimo stiliaus pokyčių.

Mitai ir faktai apie biomechaniką

1 mitas: žaidėjai turi pasukti visą kūną šonu žaidžiant prie tinklo. 

1 tiesa: šiuolaikinis žaidimas reikalauja, kad žaidėjai galėtų žaisti įvairiomis kūno pozomis.  

Pečių ir klubų pasukimas yra būtinos smūgio atlikimo sudedamosios dalys. Tačiau lydintis arba perdėtas kojų sukimasis (taigi ir tam tikros, t. y. uždaros, laikysenos užėmimas) gali slopinti pečių ir klubų sukimąsi, o tai gali trukdyti raketės greičio vystymuisi. Šiuolaikiniame žaidime atvira laikysena yra svarbus smūgio atlikimo ir taktinio žaidimo bruožas. 

2 mitas: žaidėjai sąmoningai pašoka padavimo metu nuo žemės, kad galėtų atlikti galingesnius padavimus ir smūgius nuo žemės. 

2 tiesa: žaidėjai nuo žemės atsiplėšia dėl kojų veiksmų ir energingos kūno rotacijos.  

Nors atsiplėšimas nuo žemės yra šiuolaikinio smūgio atlikimo ypatybė, paprastai tai yra efektyvios segmentų koordinacijos, o ne tyčinio smūgio rezultatas. Tai reiškia, kad jei žaidėjai anksti palieka žemę (t. y. pašoka), kojos, klubai ir liemuo negali optimaliai prisidėti, o viršutinės kūno dalies segmentai turi atlikti daugiau darbo. 

• 

• 

3 mitas: geri žaidėjai kontakto su kamuoliu metu stebi kamuolį.  

3 tiesa: žaidėjo žvilgsnis išlieka sukoncentruotas maždaug 1 metro atstumu nuo kontakto su kamuoliu. 

Tyrimai parodė, kad kamuolys tampa šiek tiek neryškus 1–2 m atstumu nuo raketės ir kamuoliuko kontakto. „Žiūrėkite, kaip kamuoliukas atsitrenkia į raketę“ – trenerių dažnai naudojama mokymo rekomendacija – gali paskatinti pradedančiuosius žaidėjus į smūgį įtraukti nereikalingą galvos sukimąsi. Todėl treneriams geriau tiesiog paskatinti žaidėjus kuo ilgiau stebėti arba susikoncentruoti į kamuoliuką. 

4 mitas: geri žaidėjai anksti atsimoja su rakete. 

4 tiesa: kūno rotacija iš tikrųjų prasideda gerokai anksčiau nei raketės judesys. 

Naujausi didelės spartos vaizdo įrašų duomenys rodo, kad tradicinis požiūris apie ankstyvą raketės judėjimą prieštarauja šiuolaikiniams, kontroliuojamiems elito lygio žaidėjų judėjimo modeliams. Stebėjimai iš tikrųjų rodo, kad elitiniai žaidėjai pradeda pečių (kūno) rotaciją gerokai anksčiau nei raketės judesys. 

5 mitas: teniso žaidėjai žaidžia ant pirštų galų arba ant kulnų. 

5 tiesa: teniso žaidėjai aikštelėje juda naudodami tą pačią judesių eigą nuo kulno iki pirštų galiukų, kaip ir bėgikai bei kiti sportininkai. 

Ištyrus bet kurio profesionalaus tenisininko pėdas, dažnai matyti, kad ant pirštų ir priekinės pėdų dalies susiformavusios didelės nuospaudos. Tačiau, kaip ir bėgikai bei vaikščiotojai, įprastinio judėjimo aikštelėje metu jie taip pat patiria dideles apkrovas per užpakalinę pėdos dalį (t. y. kulną). 

6 mitas: atliekant „šuoliuką“ abi pėdos nusileidžia ant žemės vienu metu. 

6 tiesa: įrodyta, kad elitinio lygio žaidėjai, atlikdami „šuoliuką“ ant grunto galinės linijos, turi specifinę nusileidimo  pėdų padėties seką. 

Nusileidimo sekos atliekant „šuoliuką“ yra individualios. Tačiau geriausi žaidėjai paprastai nusileidžia toliausiai nuo kamuoliuko nutolusia pėda, likus daliai sekundės iki arčiausiai kamuoliuko esančios pėdos. Kai pagrindinė pėda (arčiausiai kamuoliuko) ruošiasi nusileisti, elitiniai žaidėjai iš tikrųjų pradeda sukti šią pėdą į numatytą judėjimo link kamuoliuko kryptį.

• 

• 

Literatūra:

• Bourquin, O. (2003). Co-ordination. In M. Reid, A. Quinn, and M. Crespo (Eds.). ITF Strength and Conditioning for Tennis. ITF Ltd, London (pp. 71-77);
  • Crespo, M., & Miley, D. (1998). ITF Advanced Coaches Manual. ITF Ltd. London;
  • Crespo, M., & Reid, M. (2002). Biomechanics and teaching methodology. In B. Elliott, M. Reid, and M. Crespo (Eds.), ITF Biomechanics of Advanced Tennis. ITF Ltd, London (pp. 13-30);
  • ITF. (2007). Rules of Tennis. ITF Ltd. London; 
  • Knudson, D. (2006). Biomechanical principles of tennis technique. Racquettech Publ. Vista;  
  • Roetert, P., & Ellenbecker, T. (2001). Biomechanics of movement in tennis. ITF CSSR, 24:10-11;
  • Roetert, P., & Groppel, J. (2001). World-Class Tennis Technique. Human Kinetics, Illinois; 
  • Schonborn, R. (1999). Advanced techniques for competitive tennis. Meyer & Meyer Verlag. Aachen;
  • Crespo, M., & Miley, D. (1998). ITF Advanced Coaches Manual. International Tennis Federation;
  • Elliot, B., & Reid, M. (2004). Analysing serve and groundstroke technique on court. ITF Coaching and Sport Science Review, 32(12), 2-4;
  • Elliot, B., Reid, M., & Crespo, M. (2003). ITF Biomechanics of Advanced Tennis. International Tennis Federation;
  • Elliott, B. (2001). Biomechanics and stroke production: implications for the tennis coach. ITF Coaching and Sport Science Review, 24(9), 2-3;
  • Elliott, B., & Colette, D. (1993). Biomechanics. ITF Coaching and Sport Science Review, 1(1), 4-6;
  • Knudson, D. (2001). Improving stroke technique using Biomechanical principles. ITF Coaching and Sport Science Review, 24(9), 11-13;
  • Stonkus S. (2002). Sporto terminų žodynas. Kaunas.