Pokalbis su Jonu Dagiu

Jonas Dagys – buvęs ilgametis Lietuvos teniso sąjungos teisėjų kolegijos pirmininkas, vienas pirmųjų Baltijos šalyse teisėjų, kuriam pavyko įgyti aukščiausią tarptautinės teniso federacijos (ITF) sidabrinį ženkliuką. Per savo dvidešimties metų teisėjo karjerą teisėjavo daugybėje aukščiausio lygio tarptautinių vyrų ir moterų turnyrų. Lietuvių kalba publikavo teniso taisykles.

Šiuo metu Jonas Dagys yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas, Vilniaus universiteto Filosofijos instituto direktorius. Mokslinių tyrinėjimų sritys: šiuolaikinė analitinė filosofija, sąmonės ir kalbos filosofinės problemos, logikos teorija ir istorija. Paskelbė kelias dešimtis publikacijų tarptautiniuose mokslo žurnaluose ir Lietuvos kultūrinėje spaudoje. Jonas Dagys toli nuo teniso nepasitraukė – šiuo metu Lietuvos teniso sąjungoje eina viceprezidento pareigas.

– Apibūdinkite save keliais žodžiais: kas esate sau pačiam ir kas esate kitiems (socialinei aplinkai)?

– Esu vidutinio amžiaus, gerokai žilstelėjęs vilnietis.

– Jonai, kur, kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado tenisas, teisėjavimas ir filosofija?

– Man nusišypsojo laimė gimti šeimoje, kurioje tenisas atsirado anksčiau už mane. Mano tėtis buvo labai neprastas tenisininkas, vienu metu netgi šiek tiek treniravo ir nemažai teisėjavo. Vaikystėje man ta tėčio veikla darė didelį įspūdį. Turėjau progą įgyti puikius teisėjavimo pagrindus anksčiau, nei spėjau suprasti, kuo tai gali baigtis.

– Kai rinkotės teisėjavimą, kokie buvo Jūsų lūkesčiai?

– Aš gana anksti supratau, kad žaidimo rezultatų kaina tenise yra nežmoniška. Teisėjavimas man suteikė galimybę būti svarbiu ir reikalingu šio žaidimo dalyviu. Niekada nebūčiau žaidęs tokiame lygyje, kokiame turėjau progų teisėjauti.

– Ko Jus kaip žmogų išmokė teisėjavimas? O gal dėl jo ką nors praradote?

– Man teko teisėjauti įvairiausio lygio varžybose, įvairiomis sąlygomis, dirbti komandoje su labai skirtingais žmonėmis. Tokios patirties keliais sakiniais neišsakysi. Apibendrindamas sakyčiau, kad teisėjavimo metai išmokė suprasti, jog gyvenime būna momentų, kai reikia ryžtingai ir atsakingai priimti sudėtingus sprendimus, kurių pasekmes ne visada maloniai pajus kiti žmonės. 

– Jei būtų galimybė pakeisti vieną taisyklę tenise, kokią taisyklę norėtumėte pakeisti?

– Pagrindinių žaidimo taisyklių geriau visiškai neliesti. Būtent taisyklių stabilumas užtikrina sporto tęstinumą ir tradiciją, kartu ir socialinę, ir, jeigu norite, politinę šio žaidimo svarbą. Svarstytinos nebent permainos, susijusios su bendra tvarka – medicininių pertraukų ar tualeto pertraukų reglamentavimas. Beveik niekas nesupras, bet, žvelgdamas į dabartinę situaciją, aš labiausiai norėčiau grąžinti reikalavimą, kad dvejetus žaidžiančios poros vilkėtų tų pačių spalvų drabužius.

– Ar yra tokių varžybų, kurių nenorite prisiminti? Kodėl? 

– Galiu tik spėti, kad yra. Bet sunku pasakyti ką nors daugiau. Tokių varžybų, kurių nenoriu prisiminti, ko gero, tiesiog neprisimenu taip gerai, kad galėčiau įvardyti konkrečią vietą ar sportininkus. Dažniausiai tai yra tokie mačai, kurie būdavo neįdomūs net ir patiems žaidėjams, kurių metu vis dažniau imdavau mąstyti, ką aš čia veikiu.

–  Varžybos ar turnyras, kuriame norėtumėte teisėjauti?

–  Šiandien aš jau nebenoriu teisėjauti jokiame turnyre. O anksčiau didžiausią malonumą patirdavau teisėjaudamas aukštų organizacinių standartų turnyruose ATP „Challenger“ ar ATP „World Tour“ serijoje. Ir, žinoma, Daviso taurės varžybose. Iš esmės mes kalbame apie lygiaverčių, aukštu meistriškumu ir didele motyvacija pasižyminčių varžovų mačus, kuriuos stebi daug gerai tenisą išmanančių ir emocingų žiūrovų.

– Geriausia Jūsų pamoka, gauta teniso aikštelėje?

– Vienkartinės pamokos nėra. Turėjau galimybę išmokti atvirai, neišsisukinėdamas ir nieko nekaltindamas pripažinti savo klaidas, kai nutikdavo tokių padaryti.

– Kokį vieną patarimą duotumėte žmogui, besiruošiančiam tapti teisėju?

–  Vienas mano bičiulis kažkam į tokį klausimą atsakė: pirmiausia reikia (kai niekas nemato) užlipti į teisėjo bokštelį ir šiek tiek jame pasėdėti, kad įsitikintum, jog nesisuka galva. O jei rimčiau… Kai išlaikiau egzaminą ir gavau pirmąjį savo tarptautinį ženklelį (ITF „White Badge“), maniau, kad visai netrukus turėsiu galimybę laikyti aukštesnio lygio egzaminą. Įsivaizdavau, kad tai tik sėkmingo pasirengimo egzaminams ir procedūrinių formalumų reikalas. Tos progos man teko laukti šešerius metus. Ką jau kalbėti apie tai, kad daugelis jos apskritai nesulaukia. Tad pagrindinis palinkėjimas ne tik norintiems tapti teisėju, bet apskritai visiems jauniems žmonėms, turintiems kažkokią ateities viziją, yra kantriai ir nuosekliai dirbti. Rezultatai paprastai ateina lėčiau, nei norėtųsi.

– Jei reikėtų apibūdinti tenisininką kaip žmogų, kokias vertybes jam priskirtumėte?

– Tenisas yra vienas iš nedaugelio nekontaktinių individualių žaidimų. Žaidėjai įpranta laikytis ne tik fizinio, bet ir psichologinio atstumo. Manau, tas ilgainiui tampa jų savastimi.

– Ko labiausiai reikėtų vengti teisėjo darbe?

– Kiekvienam pradedančiam teisėjui būna sudėtinga išmokti vengti artimų ar perdėm draugiškų santykių su žaidėjais ir treneriais, bet kartu išvengti ir visiško atsiribojimo. Jauniems žmonėms nėra lengva rasti komforto zoną tarp šių dviejų kraštutinumų. Tai sunkiai pasiekiama nedidelėje ir familiarioje sporto bendruomenėje.

–  Ar turėjote teisėjo darbe kokių prietarų, ritualų?

–  Ne. Bet prieš kai kuriuos mačus įtampos būdavo tikrai daug. Gal būtų buvę neblogai ką nors sugalvoti. Kita vertus, kaip juokaudamas rašė vienas garsus logikas, – prietarai atneša nelaimę.

– Teisėjavimas ir filosofija kurį laiką, o gal ir nuolat, ėjo Jūsų gyvenime kartu. Kodėl filosofija nugalėjo?

–  Vargu ar galima sakyti, kad nugalėjo filosofija. Niekada nemaniau, kad šios veiklos trukdo viena kitai. Gal ir sunku patikėti, bet kai pradėjau teisėjauti, pasaulis buvo šiek tiek kitoks nei šiandien. Tuo metu profesionalių teniso teisėjų visame pasaulyje beveik visiškai nebuvo. Buvo įprasta, kad teniso teisėjavimas yra papildoma veikla, kuria užsiimama laisvu nuo pagrindinio darbo metu – mano kolegos neretai būdavo gydytojai, policininkai, teisininkai, verslininkai, kulinarai… Imdamasis šios veiklos įsivaizdavau, kad kitaip ir būti negali. Tačiau per keletą dešimtmečių administracinis teniso peizažas neatpažįstamai pasikeitė. Buvo sukurtos sąlygos, įgalinusios užauginti vadinamuosius profesionalius teisėjus, t. y. nieko kito gyvenime neveikiančių, o dažnai niekuo kitu ir nesidominčių teniso teisėjų kartą. To rezultatas – kvalifikuotų entuziastų perteklius, dažnai virstantis negailestinga tarptautine konkurencija, kurią atlaikyti galima tik šeimos ir kitų gyvenimo veiklų sąskaita.

– Kurioje veikloje Jūs labiau atsiskleidėte kaip žmogus – teniso teisėjo ar filosofijos dėstytojo?

– Tenise aš praleidau nuostabią dalį savo gyvenimo, iš to gavau tikrai ne mažiau, nei pats atidaviau. Bet esu tikras, kad jau buvau pasiekęs savo galimybių ribas. O akademinėje veikloje, tikiu, dar turiu šiek tiek nerealizuoto potencialo.

– Ar savo filosofijos studentams pateikiate pavyzdžių, susijusiu su tenisu? Ar studentai žino, kad esate profesionalus teniso teisėjas? 

– Kai kurie studentai tą mano biografijos faktą kažkaip sužino, o kitiems tai nelabai įdomu. Pastaruoju metu dažniau pateikiu pavyzdžių iš buriavimo nei iš teniso, nes mano mintys dažniau nuklysta į jūrą nei į teniso aikštelę. 

– Kas labiausiai Jus erzino tenise ir kas erzina filosofijoje?

– Klausimai, į kuriuos nežinau atsakymų.

–  Lietuva yra ta šalis, kurioje visiškai galite realizuoti save kaip asmenybę?

–  Žinoma. Su sąlyga, kad tai apskritai priklauso nuo šalies.

–  Jei ne filosofija šiandien, kas tada būtų Jonas Dagys?

–  Galbūt toliau gyvenčiau ant lagaminų, teisėjaudamas po 20–25 savaites per metus.

– Ką nematerialaus norėtumėte padovanoti sau ar savo artimam žmogui? 

– Kiek įmanoma daugiau laiko praleisti drauge buriuojant šiltesniuose vandenyse, pavyzdžiui, Egėjo jūroje.

– Darbas, kurio taip ir nepavyko pabaigti?

– O, jų yra ne vienas! Bet kitaip ir būti negali. Pavyzdžiui, turiu filmuotos medžiagos, kurią reikėtų sutvarkyti, sumontuoti, kam nors parodyti. Niekaip neateina tinkamas laikas.

– Be ko šiandien Jonas negalėtų gyventi?

– Be oro, vandens ir maisto medžiagų. Kaip ir visi gyvi padarai.

–  Kuo gyvenate, kai nereikia dirbti?

–  Riba tarp gyvenimo ir darbo veiklų gana slidi, kartais sunkiai pagaunama. Bet kokia rimtesnė veikla ilgainiui gali įgauti darbo požymių, pavirsdama įsipareigojimu, rutina ar prievole. Todėl kur nors užsibuvus – darbe, pliaže, jachtklubo krantinėje ar teniso aikštelėje – gyvenimą visada praskaidrina mintys apie galimybę bent kuriam laikui pakeisti aplinką ar veiklą.

– Ar norėtumėte sužinoti, kas Jūsų laukia po penkerių metų? Kodėl?

– Ateitis visuomet yra tik tikėtina ir šiek tiek atvira. Dabar verčiau žinoti, ko aš pats norėčiau sulaukti po penkerių metų, ir koordinuoti veiksmus.

–  Jūsų gyvenimo herojus?

–  Pagrindiniai ir svarbiausi mano gyvenimo herojai yra mano šeimos nariai, su kuriais kasdien vienas kitam padedame pažinti pasaulį.

– Jei galėtumėte, ką pakeistumėte savo vaikystėje?

–  Nieko.

– Kaip manote, kodėl su metais mūsų artimųjų ratas tik mažėja?

– Pirmiausia tam esama grynai biologinių priežasčių – žmonės yra mirtingi. Manau, kad kitų neįveikiamų priežasčių, kodėl kiekvieno žmogaus artimųjų ratas turėtų nuolat mažėti, tiesiog nėra. Tai yra nusiteikimo reikalas.

– Jūsų mentalinė higiena?

– Tai gana asmeniška. Bet kartais sunkesnę akimirką pamėginu aprašyti ją, tiesiog paimti baltą popieriaus lapą ir ranka užsirašyti kelis sakinius ar kelias pastraipas apie tai, kas ir kodėl vyksta. Tai paprastai padeda blaiviau ir įvairiapusiškiau vertinti situaciją, atrasti reikalingą sprendimą.

– Kaip manote, ar esate šiuo metu kažkam labai svarbus žmogus?

– Be abejo.

– Kaip ar kuo šiandieninė filosofija gali padėti žmogui?

– Šiandieninė filosofija yra baisiai plati sritis. Bet bendriausiu požiūriu žmogui ji gali padėti geriau suprasti savo vietą gamtiniame ir socialiniame pasaulyje, pasiekti daugiau aiškumo tvarkant savo mintis ir įsitikinimus. O tai nėra taip jau mažai.

– Ar sutinkate, kad žmonės, atradę išorinius dalykus kitame žmoguje, nustoja domėtis savimi?

– Šis klausimas man per sudėtingas.

– Jei būtų galimybė pasikalbėti su Frydrichu Nyče, apie ką norėtumėte pasikalbėti?

–  Priklausytų nuo aplinkybių, kurias dabar sunku net įsivaizduoti. Manau, kad neišvengiamai kalbėtume apie kažkokias buitines smulkmenas – neplautus indus ar kylančias kainas.

– Paskutinė Jūsų suvokta gyvenimo tiesa?

–  Rasti gerus problemų sprendimus lengviau, nei įtikinti žmones, kad tie sprendimai yra geri.

– Paskutinė skaityta knyga, pakeitusi Jus? 

– Čia jau nelygu, ką reiškia pakeitė. Nemanau, kad yra tokių knygų, kurios gali žmogų kaip nors iš esmės pakeisti prieš jo valią. Man patinka kartais pavartyti 1981-ųjų Vilniaus miesto gyventojų telefonų knygą. Paminėsiu ir keletą grožinės literatūros kūrinių, prie kurių mėgstu sugrįžti: Maxo Frischo „Gantenbeinas“ ir Thomo Bernhardo „Grimzdėjas“.

– Jei Jonas Dagys būtų kino režisierius, kokį filmą sukurtų jis apie save ir ką norėtų parodyti žiūrovui?

–  Kino režisieriai retai kuria filmus apie save.

– Ką palinkėtumėte T-Coach projektui?

–  Suburti ir išlaikyti nedidelę, bet tvirtą bendraminčių komandą.

Dėkojame Jonui Dagiui už pokalbį ir linkime jam kuo didžiausios sėkmės ne tik  akademinėje veikloje, bei ir asmeniniame gyvenime.