Pradedant gilintis į bet kokią naują sritį, pirmiausia reikia susipažinti su tos srities terminologija. Tikriausiai nesijaustume patogiai ar bent jau suabejotume trenerio, kuris kalbėdamas painioja terminus, jų reikšmes, patikimumu. Tas pats galioja ir kalbant apie talentų ugdymą. Tačiau mums, teniso treneriams, labai svarbu suprasti ne tik savo srities terminologiją, bet ir už jos slypinčias sąvokas, susijusias su tinkamu žaidėjų ugdymu. Apžvelkime, kas šiuo metu pateikiama su šia tema susijusioje mokslinėje literatūroje. 

KAS YRA TALENTAS IR KAIP JĮ ATPAŽINTI?

Jei žodyne paieškotume žodžio talentas, rastume tokį jo apibrėžimą: „ypatingas ir natūralus gebėjimas“ ir „gebėjimas siekti laimėjimų ar sėkmės“. Taigi kaip rasti ypatingų gebėjimų turinčius sportininkus ir kaip sudominti juos tenisu? O jau atradus, kaip padėti jiems sistemingai tobulėti? Sakoma, jog beprasmiška taikyti talentą prie sporto šakos, jei talentas pats nepasirinko tos sporto šakos (Dick, 1992). Mūsų patirtis rodo, kad šiame teiginyje yra tiesos, nes motyvacija arba noras pasiekti sėkmę gali būti svarbiausias kompetencijos ugdymo veiksnys. Vis dėlto dera pažymėti, kad dauguma sportininkų pradeda žaisti tenisą šiek tiek pastūmėti tėvų ar kitų jiems svarbių žmonių. Skirtingai nuo kai kurių sporto šakų, pvz., gimnastikos ar krepšinio, tenisas turi tokį privalumą, kad jį sėkmingai gali žaisti įvairaus kūno sudėjimo žaidėjai. 

Sąmoninga praktika ir sąmoningas žaidimas 

Sąmoningos praktikos teoriją sukūrė K. Ericssonas ir kt. (1993) – ji grindžiama idėja, kad bet kurios srities įgūdžiai yra tiesiogiai susiję su atliekamų pratimų skaičiumi ir tipu. Tyrimai rodo, kad daugelis savybių, kurios, kaip anksčiau buvo manoma, atspindi įgimtą talentą, iš tikrųjų yra intensyvios praktikos, trunkančios mažiausiai dešimt metų, rezultatas.Sąmoninga praktika – tai bet kokia veikla, kuria siekiama pagerinti esamus pasiekimus, tačiau tai jokiu būdu nėra tik lengvas žaidimas ar kitų žmonių veiklos stebėjimas. Praktika visada susijusi su veiklos rezultatais, visada reikalauja pastangų ir iš esmės nėra paprastas ir malonus reikalas (Starkes, 2000). Kita vertus, J. Bakeris ir J. Coteʼas (2006) mano, kad, akcentuojant struktūruotas, pastangų reikalaujančias treniruotes, liko primirštas itin svarbus jaunimo įsitraukimo į sportą veiksnys – malonumas. Tyrėjai apibrėžia sąmoningą žaidimą kaip sportinę veiklą, teikiančią daugiau malonumo. Žaidėjai patys gali reguliuoti savo žaidimą, jo tempą vadovaudamiesi ne visai įprastomis teniso taisyklėmis, o šiek tiek pakoreguotomis ir lankstesnėmis. Tiesioginė sąmoningo žaidimo teikiama nauda yra motyvacija toliau žaisti tenisą, o potenciali vėlesnė nauda siejama su tuo, kad jaunieji žaidėjai išsiugdo gebėjimą apdoroti įvairių žaidimo situacijų metu sukauptą informaciją. E. Davids (2000) teigia, kad treniruočių laikas ir jų dažnis neturėtų būti laikomi vienintele įgūdžių įgijimo galimybe. Svarbus ne sukauptų treniruočių valandų skaičius, o ieškojimas sprendimų, kaip pagerinti mokymo kokybę, kad būsimieji talentai negaištų veltui laiko siekdami geresnių rezultatų (van Rossum, 2000). 

Skirstymas į dalis

Žinoma, kad aukščiausio lygio žaidėjai efektyviau nei pradedantieji smūgiuoja kamuoliuką. Iš dalies taip yra todėl, kad profesionalai moka sudėlioti iš atskirų elementų sudarytus skirtingus savo judesių ir „švytuoklės“ komponentus į didesnius rinkinius. Šis procesas vadinamas suskirstymu į dalis, jis leidžia žaidėjams visus elementus surinkti į visumą (Schmidt ir Lee, 1999). Kartais tai dar vadinama motorine programa. 

Statinės ir dinaminės užduotys 

Statinė užduotis apima tam tikro veiksmų rinkinio atlikimą, paprastai vykstantį vadovaujantis taisykle „žingsnis po žingsnio“ (prisiminkite receptą). Daugelyje sričių tai gyvybiškai svarbu: veiksmai atliekami paeiliui, laikantis numatytos tvarkos. Tokio pobūdžio veiklai didžiausią naudą teikia sąmoninga praktika. 

Dinaminės užduotys yra statinių užduočių, kartais atliekamų atsitiktine tvarka, derinys. Tenisas yra sporto šaka, kurioje derinamos statinės ir dinaminės užduotys. Mokymasis smūgiuoti atvira kojų stovėsena žaidžiant vietoje yra statinė užduotis, kurią galima praktikuoti valandų valandas – sportininkui tai padės pagerinti gebėjimą smūgiuoti žaidžiant vietoje. Tačiau šis gebėjimas labai skiriasi nuo gebėjimo smūgiuoti atvira kojų stovėsena ir laikant raketę atsisukus į kamuoliuką (angl. forehand) esant rezultatui 5:5 trečiajame sete prieš žaidėją, kuris smūgiuoja labai stipriais „suktais“ smūgiais (angl. topspin) grunto aikštelėje.

Tyrimai parodė, kad, įsisavinę statinį įgūdį, daugelis sportininkų vengia tolesnės sąmoningos praktikos – vietoj to jie mieliau susitelkia į jau gerai įtvirtintą veiklą, nors tai gali neigiamai paveikti jų tolesnį tobulėjimą (Ericsson, Krampe ir kt., 1993). 

Kūrybiškumas

Teniso žaidėjams būdingas nepaprastas kūrybiškumas – talentingi žaidėjai demonstruoja individualų žaidimo stilių. Kūrybiškumas gali būti apibrėžiamas kaip gebėjimas pateikti naujus (originalius, netikėtus) ir tinkamus (naudingus) konkrečios užduoties sprendimus. Treneriai turėtų suprasti, kaip svarbu padėti žaidėjams ugdyti kūrybiškumą pasinaudojant turimomis žiniomis, derinant skirtingus dalykus, gerinant dėmesio sutelkimo įgūdžius, kurių prireikia patekus į sudėtingas situacijas (Memmert, 2009).

Praktikos kintamumas (kontekstiniai trukdžiai) 

Treneriai turėtų sukurti tokią treniruočių aplinką, kurioje sportininkas galėtų iš karto pradėti ugdyti norimus gebėjimus. Tačiau dažnai trumpalaikė nauda neatsveria ilgalaikių įvairių praktikos strategijų naudos.

Kai žaidėjams reikia išmokti dviejų skirtingų teniso žaidimo elementų, treneriai treniruotę paprastai dalija į kelias dalis: pirmiausia mokomasi vieno elemento, o tada, kai žaidėjas jau būna įvaldęs šį elementą, pradedama mokytis kito. Atlikti motorinio mokymosi tyrimai parodė, kad įgūdžių lavinimas taikant atsitiktinę treniruočių struktūrą užtikrina geresnį ilgalaikį tų įgūdžių išlaikymą (jei prieš tai sportininkas jau turi įgijęs įgūdžių pagrindų). Tai vadinama kontekstine interferencija. Interferencija – anksčiau įgytos informacijos trukdymas naujai informacijai kauptis, nes pastarąją slopina ankstesnioji; interferencija tiriama kartu su atmintimi ir išmokimu; slopinimas – procesas, kai viena funkcija slopina kitą. Mišri skirtingų smūgių mokymosi praktika sukuria trumpalaikę interferenciją, kuri gali būti suprantama kaip suprastėjęs žaidimo elemento atlikimas. Dėl to trumpuoju laikotarpiu gali būti padaroma daugiau klaidų, tačiau ilguoju laikotarpiu įgūdžiai įgyjami geriau. Tyrimai patvirtino šio požiūrio teisingumą kalbant apie daugelį sporto šakų, taip pat ir apie tenisą (Douvis, 2005). 

Gimimo mėnuo ir talentų nustatymas 

Teniso reitinguose, atrankose į nacionalines komandas, rinktines, programas ir kt. vyrauja šališkumas (dažnai netyčinis). Dažniausiai į rinktines patenka sportininkai, kurie pagal savo biologinį amžių yra vertinami kaip fiziškai subrendę. Pirmoje kalendorinių metų pusėje gimę sportininkai paprastai yra tie žaidėjai, kurie pasiekia geresnių rezultatų ir yra fiziškai galingesni, palyginti su savo bendraamžiais. Susidaro tokia situacija, kad daugelis talentingų jaunuolių nesulaukia pakankamo trenerių ir kitų specialistų dėmesio, kadangi jų rezultatai nėra tokie įspūdingi kaip jų sportuojančių bendraamžių, nors tie bendraamžiai gali būti 6–12 mėn. vyresni už juos ir dėl to fiziškai labiau subrendę (Zmajic, 1996; Filipcic, 2001). 

Mokslininkai ir treneriai sutaria, kad ankstyvas talentų pastebėjimas ir ugdymas yra labai svarbus aukščiausio lygio sportininkų ugdymo komponentas (Bouchard, Malina ir kt., 1997; Lidor ir Lavyan, 2002). 

Ne vienas pasaulinio lygio sportininkas savo kelią į didįjį sportą sieja su kokio nors artimo šeimos nario ar kitaip jam svarbaus žmogaus paskatinimu, patarimu pradėti sportinę karjerą (Bloom 1985; Lidor ir Lavyan, 2002). Tik nedaugelį profesionalių sportininkų užsiimti sportu paskatino fizinio mokytojas arba treneris (Lidor ir Lavyan, 2002). Kai kurių tyrimų duomenys rodo, kad tik 20 proc. aukščiausio lygio sportininkų teigia patys savarankiškai pradėję sportuoti ir atradę savo sporto šaką (Lidor ir Lavyan, 2002). Remiantis įvairia tyrimų medžiaga, mokslinės literatūros analize galima teigti, kad sportininkas vienas pats, be šeimos palaikymo negali pasiekti aukščiausio lygio pasiekimų (Bloom, 1985; Cote, 1999). 

Mokslinėje literatūroje nepateikiama neginčytinų ir objektyvių duomenų apie tai, koks yra tinkamiausias amžius pradėti sportuoti, kaip šis amžius susijęs su aukščiausio lygio pasiekimais (Lidor ir Lavyan, 2002). Nebūtina pradėti profesionaliai treniruotis labai anksti, nes kai kuriose sporto šakose (taip pat ir tenise) vėliau pradėję žaisti sportininkai gali pasiekti puikių rezultatų (Bouchard, Malina ir kt., 1997; Lidor ir Lavyan, 2002). Tačiau pastebėtas aiškus skirtumas tarp aukščiausio lygio ir žemesnio lygio sportininkų pagal tai, kiek laiko ir kaip dažnai jie treniruojasi per pirmuosius trejus pasirinktos sporto šakos metus (Lidor ir Lavyan, 2002). Asmenys, pasiekę aukščiausio lygio sportinių pasiekimų, teigė, jog per pirmuosius trejus metus treniruodavosi kur kas dažniau ir ilgiau nei tokių aukštų rezultatų nepasiekę sportininkai (Lidor ir Lavyan, 2002).

Vienos sporto šakos specializacija, palyginti su keliomis fizinėmis veiklomis 

Daugelis mokslininkų ir trenerių praktikų teigia, kad sportininkas, kelią pradėjęs nuo kelių sporto šakų ar fizinių veiklų išbandymo, tokių veiklų naudą turėtų pajusti vėlesniuose savo sportinės veiklos etapuose. Taip yra dėl mokymosi poveikio daugeliui motorinių įgūdžių, įskaitant greitį, vikrumą, jėgos stabilumą, daugybę įvairių judesių modelių, leidžiančių jaunam sportininkui sukurti tvirtą ir gerai funkcionuojančią judesių sistemą (Schmidt ir Lee, 1999).

Motyvacija ir pastangos

Vidinė motyvacija yra vienas didžiausių skirtumų tarp aukščiausio lygio ir žemesnio lygio sportininkų. Tyrimais nustatyta, kad 87 proc. aukščiausio lygio sportininkų teigė turintys didesnę vidinę motyvaciją siekti geresnių rezultatų, palyginti su žemesnio lygio sportininkais (Lidor ir Lavyan, 2002). 

Mokslininkai tyrė žaidėjų, tėvų ir trenerių požiūrį į aukščiausio lygio jaunų teniso žaidėjų ugdymą. Paaiškėjo, kad tokių sportininkų treniravimas yra komandinis darbas, kuriame žaidėjai, tėvai ir treneriai atlieka svarbius vaidmenis. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad tėvams ir žaidėjams tenka ypatingas vaidmuo; svarbiausia tėvų atliekama funkcija yra teikti emocinę ir materialinę paramą. Tačiau dėl to tėvai dažnai traktuojami ir kaip įtampos kūrėjai, kai pernelyg smarkiai įsitraukia į procesą, ir kaip įtakos šaltinis (Wolfenden ir Holt, 2005). Tolesni tėvų vaidmens tyrimai JAV (Gould ir kt., 2008) atskleidė, kad daugelio tėvų daromą įtaką vis dėlto galima vertinti teigiamai. Tėvai paprastai pritaria pasirinktai vaiko sporto šakai, akcentuoja teigiamą vaiko vystymąsi ir kt. Tik nedaugelio tėvų požiūris į vaiko fizinę veiklą yra neigiamas, nedaugeliui tėvų būdingas reiklumas, valdingumas, orientacija į rezultatą. 

Talentų valdymas 

Treneriui svarbu suprasti, kad žaidėjo talentas yra sėkmės sudedamoji dalis, padėsianti žaidėjui siekti svarbiausio tikslo – tapti geresniu žaidėju. Talentas nėra tikslas pats savaime, tikslas yra jo ugdymas. Talento valdymas – tai gebėjimas susieti įsipareigojimą su strateginiais žaidėjo ir trenerio tikslais. Talentas neturėtų būti esminis teniso trenerių rūpestis. Veikiau reikėtų laikytis visapusiško ilgalaikio žaidėjo ugdymo (LTPD) strategijos, suderinančios kiekvieno žaidėjo fizinį, psichinį, taktinį ir techninį tobulėjimą. 

Talentas yra bevertis, jei yra atsietas, nepakankamai ugdomas arba pernelyg akcentuojamas. Talentas praranda visą savo galią, jei jis paliekamas be krypties ar vadovavimo. Talentas atskleidžia savo vertę, jei yra suderinamas su LTPD. Svarbu pažymėti, kad ugdydami talentus treneriai turėtų suvokti vadinamųjų neapčiuopiamų savybių svarbą – tai yra žinios, įgūdžiai, intelektas, savarankiškumas, atsakomybė, darbo etika, pastangos, pagarba, gebėjimas mokytis, prisitaikyti, novatoriškumas, kūrybiškumas ir daugelis kitų.

TALENTINGŲ TENISININKŲ UGDYMO GAIRĖS 

Trenerio vaidmuo – gerinti žaidėjų rezultatus aikštelėje. Yra daugybė metodų, strategijų ir būdų, kaip pasiekti geresnių rezultatų, tačiau visas mokymas ir treniravimas turi būti pagrįstas paradigma, kad treneris yra talentų ugdytojas, o ne talentų kūrėjas. 

Siekdamas veiksmingai treniruoti talentingus tenisininkus, treneris gali: 

• sukurti atsidavimo, sunkaus darbo ir pastangų atmosferą, orientuotą į rezultatus, bendradarbiavimą ir geriausia, ką kiekvienas žaidėjas gali pasiekti; 
• užmegzti ryšį su žaidėjais pasitelkdamas empatiją, bendrų vertybių, įsitikinimų, tikslų siekį, kuriantį tinkamą veiklos kultūrą; 
• ugdyti žaidėjų sąmoningumą ir padėti jiems suprasti save, mokyti reflektuoti, gilintis į savo ir kitų asmenų nuomonę, patirtį; 
• motyvuoti. Svarbus yra procesas, o ne rezultatas. Treneris turi pasirūpinti, kad treniruotės būtų orientuotos į tikslą ir keltų iššūkių, padėtų sportininkams mėgautis savo veikla, mokytų sportininkus vertinti sunkų darbą ir atlygį. Treneris turi skatinti ir apdovanoti už sunkų darbą, valią, atsidavimą; 
• kurti sportininkų pasitikėjimą savimi, paremtą realistiniu požiūriu. Reikia padėti sportininkams tvirtai remti kojomis žemę, o rankas pakelti, kad pasiektų žvaigždes; 
• bendrauti tiesiogiai, veiksmingai ir atvirai. Reikia atidžiai įsiklausyti į žaidėjų poreikius, keisti savo vaidmenį – nuo patarimų davėjo prie žaidėjų skatinimo teikti savo pasiūlymus, prisiimti atsakomybę už treniruotes, pratimus ir galiausiai už didžiąją dalį savo tobulėjimo; 
• išsakyti konkrečius, konstruktyvius ir prasmingus pastebėjimus; 
• padėti žaidėjams sutelkti dėmesį į savo tikslus, sukurti tinkamą kiekvienos situacijos vertinimą. Koncentracija dažnai prarandama, jei talentingi žaidėjai ar jų aplinka daugiausia dėmesio skiria trumpalaikiams tikslams ir pamiršta bendrą vaizdą;
• skatinti žaidėjus mąstyti ir veikti savarankiškai. Padarykite juos atsakingus už savo veiksmų rezultatus;
• būti pasirengęs priimti žaidėjų siūlomus sprendimus; 
• remti žaidėjus, kad jie išmoktų ne tik žaisti tenisą, bet įgautų ir kitų įgūdžių, padėsiančių jiems tapti puikiais žaidėjais (etiško elgesio, pagarbos taisyklėms, sportinio meistriškumo, dėmesio detalėms ir kt.); 
• būti lankstus ir su kiekvienu žaidėju elgtis individualiai, atsižvelgdamas į jo poreikius, stipriąsias ir silpnąsias savybes; 
• kai reikia, elgtis direktyviai ar autokratiškai: kai žaidėjai neturi reikiamos patirties sprendimams priimti, kai susiduriama su sudėtingomis situacijomis arba kai žaidėjai nežino visos reikšmingos informacijos; 
• naudotis visomis įmanomomis žiniomis, technologijomis (informacija, moksliniai tyrimai, mokslo naujovės), kad patobulintų treniravimo procesą.

Literatūra:

1. Bloom, B. S. (1985). Developing talent in young people. New York, Ballantine Books. 
2. Bouchard, C., Malina, M., et al. (1997). Genetics of fitness and physical performance. Champaign, IL, Human Kinetics. 
3. Cote, J. (1999). The influence of family in the development of talent in sport. The Sport Psychologist 13: 395–417. 
4. Douvis, S. J. (2005). Variable practice in learning the forehand drive in tennis. Perceptual and motor skills. Vol. 101, no. 2, 531–545. 
5. Ericsson, K. A., Krampe, R. T., et al. (1993). The role of deliberate practice in the acquisition of expert performance. Psychological Review 100(3): 363–406. 
6. Filipcic, A. (2001). Birth date and success in tennis, ITF Coaching and Sport Science Review, 23, 9–11. 
7. Gould, D., Lauer, L., Rolo, C., Jannes, C., Pennisi, N. (2008). The Role of Parents in Tennis Success: Focus Group Interviews With Tennis Coaches. The Sport psychologist; 22 (1), 18–37. 
8. Guest, C. B., Regehr, G., et al. (2001). The life long challenge of expertise. Medical Education 35: 78–81. 
9. Lidor, R., Lavyan, G. (2002). A retrospective picture of early sport experiences among elite and near-elite Israeli athletes: Developmental and psychological perspectives. International Journal of Sport Psychology 33: 269–289. 
10. Memmert, D. (2009). Noticing unexpected objects improves the creating of creative solutions – inattentional blindness by children influences divergent thinking negatively. Creativity Research Journal, 21 (2–3), 302–304. 
11. Schmidt, R. A., Lee, T. D. (1999). Motor Control and Learning: A Behavioral Emphasis. Champaign, IL, Human Kinetics. 
12. Zmajic, H. (1996). Are the top tennis players born in January, ITF Coaching and Sport Science Review, 9, 3–4.