Bendravimo su tėvais reikšmė. Bendravimas su tėvais – reikšmingas kiekvieno trenerio darbobaras. Treneris ne tik daro įtaką savo auklėtiniams, bet ir veikia pačius tėvus – skiepija teigiamą jų požiūri į kūno kultūrą ir sportą. Jis išsiugdo gausų būrį talkininkų, kurie padeda spręsti įvairius uždavinius. Suprantama, kad svarbu glaudžiai bend­rauti sujaunu sportininkų tėvais. Treniruojant didelio meistriškumo sportininkus ar olimpiečius, bendravimas su tėvais – tik epizodiškas (švenčiant, palydint, pažy­mint ir pan.) ir nėra toks aktualus.

Užmegzti pedagogiškai tikslingus santykius su auklėtinių tėvais nėra lengva, nes treneris, be savo autoriteto, neturi jokios administracinės valdžios. Antra vertus, tėvai yra nevienodo išsilavinimo, išsiauklėjimo, skirtingai žiūri į įvairius gyvenime reiškinius, taip pat į kūno kultūrą ir sportą.

Bendravimas ir yra pagrindinė priemonė, kuria įgyvendinami užsibrėžti tikslą:

Prasto bendravimo su tėvais priežastys. Užmegzti puikius santykius bus galima tik tada, kai treneris gerai supras netinkamo bendravimo priežastis. Pagrindines iš jų yra tokios:

1. Skirtingas požiūris į vaiko mokymosi ir elgesio rezul­tatus. Vaikui pradėjus prasčiau mokytis ar elgtis, neišsiaiš­kinama, kodėl taip atsitiko, nesistengiama pašalinti objek­tyvių priežasčių, o pradedama kaltinti kitus. Tėvai mano, kad to priežastis – per dažnos treniruotės ir varžybos arba draugų įtaka. Treneris kaltina tėvus, kad šie mažai rūpinasi savo vaiku, jam nepadeda, kaltina tik jį, trenerį, arba treniruotes.

2.  Oficialūs, dalykiški santykiai. Kai su auklėtiniais ir jų tėvais
bendraujama tik būtiniausiais atvejais, kertasi tėvų ir trenerio požiūriai: treneris
nesistengia suprasti tėvų išgyvenimų ir baiminimosi dėl vaiko likimo, mano, kad
tai lepinimo, neprotingo auklėjimo požymiai.

• Nesuderinti reikalavimai, kuriuos kelia vieni kitiems. Pavyzdžiui, treneris reikalauja išleisti vaiką į ilgalaikę stovyklą, o tėvai nesutinka, nes nenori, kad jis nutrauktų mokslą. Konkrečios padėties nežinojimas, jokių kompromisų nepri­pažinimas kelia nepasitenkinimą, nesupratimą ir abipusį nedėkingumą.
• Nevienodas tėvų ir trenerio pedagoginis parengtumas. Treneriui pedagoginis darbas yra profesija, tėvams – dažniausiai ne. Dėl skirtingo išmanymo vaikų ugdymo klausimais atsiranda pažiūrų skirtumų. Treneriui, geriau išmanančiam pedagogiką, kyla noras nurodinėti, pamokslauti, nepaisyti tėvų nuomonės. Tėvai paprastai tokio trenerio nemėgsta, nėra linkę su juo bendrauti, vykdyti jo nurodymų.
• Nevienoda informacija apie vaiką. Tėvai geriau pažįsta vaiko gyvenimą – žino, ką jis mėgsta, o ko ne, kuo ir kada sirgo, kokie jo charakterio bruožai, kaip jį paveikti. Treneris daugelio dalykų nežino.

DARBO SU TĖVAI TURINYS

Kad sektųsi bendrauti su tėvais, treneris turi švelninti nesu­tarimus su auklėtinių tėvais arba jų išvengti. Trenerio pa­reiga:

   1. Suprasti ir jausti moralinę atsakomybę prieš auklėti­nių tėvus už jų vaikų sveikatą, gyvybę, visapusišką ugdymą.

Atiduodami vaiką trenerio globai, tėvai tikisi, kad jis bus gerai auklėjamas, fiziškai grūdinsis, stiprės, augs sveikas ir stiprus, taps garsus sportininkas. Todėl tėvai negali pateisinti trenerio abejingumo jų vaiko auklėjimui, sveikatai ar net gyvybei.

2. Nuolat ieškoti ryšių su auklėtinių tėvais, suvokti savo atsakomybę už glaudų bendradarbiavimą.

Treneris ir tėvai – dvi šalys, kartu su mokykla atsakingos už tinkamą jauno­sios kartos ugdymą. Treneris turi ryžtingai ieškoti ryšių su auklėtinių tėvais. Šio reikalavimo pedagoginis tikslingumas grindžiamas tuo, kad sporto treniruotės vyks­mas neapsieina be ugdomosios informacijos. O auklėtinio gyvenime yra tokių sričių, kurias kontroliuoja daugiausia tėvai. Todėl keldamas reikalavimus auklėtiniams, treneris turi įveikti nesutarimus su tėvais, pasiekti, kad jų reikalavimai būtų vienodi.

Tvirti ryšiai su tėvais būna tada, kai šie bičiuliškai tariasi su treneriu įvairiais klausimais, patiki jiems šeimos ar vaikų paslaptis. Tai liudija, kad treneris pelnė didelį šeimos autoritetą, čia juo pasitikima ir tikima.

3. Neįžeidinėti tėvų jausmų nepagarbiu ir nepagrįstu vaiko gebėjimų ar
elgesio vertinimu.

Kiekvienam tėvui savas vaikas – tai viltis, lūkesčiai, ateitis, todėl tėvai dažnai liguistai reaguoja į trenerio viešai reiškiamus priekaištus arba neigiamus vertinimus.

Nepedagogiška, kai treneris įspėja: „ Tikriausiai reikės išbraukti jūsų vaiką iš grupės sąrašų, nes jis negabus”. Bet juk tą patį galima pasakyti ir kitaip, pavyzdžiui: „Man atrodo, kad jūsų vaikui labiau tiktų kita sporto šaka, kur jo gabumai labiau atsiskleistų”.

Neužmiršdami apibūdinti ir teigiamų auklėtinio savybių, treneriai privalo teikti įvairią informaciją tėvams, tartis su jais. Vien neigiamų savybių išvardijimą tėvai vertina kaip priešiškumą jų vaikui, kartu ir jiems patiems, širdyje tam nepritaria. Reikia atsisakyti vykti į sporto mokyklą, jeigu kvietimas pradedamas formuluotėmis „Prašau būtinai atvykti”, „Jeigu neatvyksite” ir pan. Patys veiksmingiausi pagarbaus kreipimosi į tėvus žodžiai: „Paklausk tėtį, kada mums patogu susitikti – man reikia su juo pasitarti”. Žodis pasitarti čia pats tinkamiausias: jis nesisieja su grasinimu, prievarta, pamokymu, nemalonumais.

4. Kelti tėvų autoritetą vaikų akyse, įžvelgti ir atskleisti vertingiausias jų tėvų savybes.

Dorovinis reikalavimas ugdyti vaikų pagarbą tėvams turi didelę pedagoginę ir socialinę prasmę. Ugdyti vaikų pagarbą tėvams – reiškia mokyti jaunimą doro­vingumo, padėti įžvelgti tokias tėvų savybes, kuriomis vaikai gali didžiuotis (darbš­tumą, sąžiningumą, profesinį meistriškumą ir kt.). Nuoširdi pagarba tėvams stiprina trenerio kaip auklėtojo autoritetą. Už tokį vaiko orientavimą tėvai būna dėkingi treneriui, patys didina jo autoritetą, rodo palankumą jam („Klausyk trenerio, jis -protingas žmogus”, „Tavo treneris – geras specialistas, jis blogo nemoko, klausyk jo” ir pan.).

Treneris, nepaisantis šio reikalavimo ir žeminantis tėvus auklėtinio akivaizdoje („Tikriausiai tavo tėvas irgi keikiasi”, „Matyt, tavo mama irgi nesipraususi vaikš­čioja”), nuteikia prieš save ir auklėtinius, ir jų tėvus. Tokiose pastabose auklėtiniai įžvelgia nepagarbą tėvams, kiti pradeda manyti, kad jų tėvai netikę. Tai griauna tėvų autoritetą vaikų akyse, kenkia visam auklėjamajam darbui. Todėl skiepydamas vaikų pagarbą tėvams, treneris turi vadovautis doroviniu reikalavimu gerbti tai, kas nusipelno pagarbos.

5. Reikalavimus tėvams kelti taktiškai ir pagrįstai, neužkrauti tėvams savo pareigų.

Sporto treniruotės vyksmą organizuoja treneris, todėl jis atsako ir už auklėtinių požiūrį į darbą per sporto pratybas. Tėvų pareiga – sudaryti tinkamą vaiko dieno­tvarkę, atsižvelgiant ir į trenerio patarimus.

Treneris turi nesibarti, nešaukti. Nepriimtinas ir netikslingas reikalavimas imtis griežtų priemonių: dažnai tėvai jį supranta kaip reikalavimą bausti vaikus (kartais -net fizinėmis bausmėmis). Toks poelgis sukelia vaidus šeimoje, o į trenerį žiūrima kaip į skundiką.

6. Kantriai ir jautriai išklausyti kritines auklėtinio tėvų pastabas, gerbti ir vertinti jų nuomonę.

Suvokdamas ir jausdamas atsakomybę už savo auklėtinių sveikatą, gyvybę, jų visapusišką ugdymą, treneris privalo domėtis, ką auklėtinių tėvai mano apie jo darbą, kaip jį vertina. Pedagoginė etika reikalauja, kad treneris palankiai ir savikri­tiškai reaguotų į tėvų pastabas.

Psichologiniu požiūriu treneriui ne visada malonu klausytis pastabų, nes tai -savotiškas kišimasis įjo veiklą. Kartais pastabas reiškia žmonės, mažai išmanantys trenerio darbą. Tačiau, skatindamas atvirumą, treneris turi išsiaiškinti, ar teisingai jį supranta auklėtinių tėvai, ar jo darbe nėra trūkumų. Sužinojęs auklėtinių tėvų nuomonę, treneris taktiškai išaiškina, kur tėvai klysta ir kodėl. Taip pasiekiama nuomonių ir veiksmų vienovės.

7. Žinoti tipiškas tėvų daromas auklėjimo klaidas, kad galėtų metodiškai jas šalinti. Pagrindinės yra šios:

• sistemingos, organizuotos pedagoginės veiklos stoka ir skubotos (kartais net neracionalios) auklėjimo priemonės, vaikui ką nors blogai padarius;
• vaikui suteikiama visiška laisvė, kuriai jie yra neparengti;
• per didelis tėvų griežtumas (vaiko elgesys įkyriai kontroliuojamas, slopina­mas savarankiškumas, pabrėžiamas nelygiateisiškumas) sukelia vaiko pasi­priešinimą šiai šiurkščiai reikalavimųformai;
• nenuoseklūs, nesuderinti tėvų ir kitų vyresnių šeimos narių pedagoginiai veiksmai. Dėl sudėtingų šeimos santykių vyresni jos nariai nesuderina savo veiksmų ir veikia nenuosekliai, be aiškios krypties. Pavyzdžiui, tėvas su­draudžia, o motina užtaria, tėvai neduoda, o seneliai duoda, tėvas neleidžia, o motina leidžia. Tėvai kartais imasi priemonių, turėdami ne visai tikslią informaciją apie vaiką. Susidūrę su realiomis ar išgalvotomis problemomis, tėvai nustoja auklėti pagal savo gebėjimus ir puola nuo vieno kraštutinumo prie kito. Ši klaida dažniausiai susijusi su daugeliu kitų.

Bendravimas, darantis gerą Įtaką tėvams ir garantuojantis konkrečią pedagoginę pagalbą, priklauso nuo trenerio pedagoginio meistriškumo, jautrumo, dorovinės kultūros. Jeigu treneris žino dažniausiai tėvų daromas auklėjimo klaidas, randa būdų nuoširdžiai pasikalbėti, priverčia juos susimąstyti ir pakeisti požiūrį į neteisingai suprantamus vaikų ugdymo klausimus. Toks treneris visada pasiekia norimų rezultatų.

Laukite tęsinio.