Pokalbis su Lina Stančiūtė
„T-Coach“ projekto rengėjai tęsia rubriką Teniso žmonės ir šiandien kalbina vieną geriausių visų laikų Lietuvos moterų „Fed Cup“ rinktinės narę ir lyderę Liną Stančiūtę.
Lina teniso raketę pirmą kartą į rankas paėmė būdama aštuonerių metų. Kaip pati minėjo, raketė buvo labai sunki, tačiau nuo to momento suprato, kad daugiau jos nenori paleisti iš rankų, o teniso nebekeis į jokią kitą sporto šaką. Linos karjeroje išties netrūko įsimintinų momentų. Vienas iš jų, kurį prisimena sportininkė, tai ITF junior „Didžiojo kirčio“ turnyras US OPEN, kuriame ji sėkmingai įveikė kvalifikacijos barjerą. Po turnyro Lina pasakojo, kad tai buvo neįkainojama patirtis bei didelė motyvacija sportuoti toliau. 2009 m. rugsėjo 28 d. sportininkė pasiekė savo didžiausią karjeroje WTA reitingo viršūnę – 197 vietą pasaulyje.
Šiuo metu Lina jau yra baigusi karjerą, tačiau, sukūrusi gražią šeimą, nuo sporto neatsitraukė. Vilniuje ji kartu su tėčiu įkūrė Linos Stančiūtės teniso akademiją.
„T-Coach“ projekto rengėjai parengė 30 klausimų, atsakymai į kuriuos leis kitaip pažvelgti bei pamatyti Liną Stančiūtę.
– Lina, palygink savo profesionalios sportininkės karjerą su motinyste? Kokie skirtumai ir iššūkiai?
– Tenisas individualus sportas, ten viskas sukasi tik apie tave. Treniruotės, poilsis, varžybos, visi stengiasi, kad tavo psichologinė ir fizinė būsena būtų kuo geresnė. Motinystė yra visai kas kita, visas tavo laikas ir jėgos atiduodami tam mažam žmogučiui, dėl to susilaukus Emos (pirmagimės) man tikrai buvo labai sunku psichologiškai, nes mano visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Užtruko tikrai ilgai, kol prie to pripratau. Tik manau, kad jeigu daugiau mamų apie tai šnekėtų atvirai, tai būtų tikrai lengviau, nes daug kas motinystę piešia tik gražiomis spalvomis.
– Jei gali, palygink savo pirmą trenerį ir save kaip trenerę iki motinystės, kokiomis savybėmis jūs skiriatės?
– Mano pirmas treneris buvo… tiesą sakant, aš net nelabai atsimenu jo kaip trenerio, nes lankiau treniruotes pas jį labai trumpai. Po to sportavau pas trenerę Vilkienę. Ji buvo labai stipri moteris ir itin griežta, bet tais laikais tai buvo labai normalu. Manau, čia ir būtų mūsų didžiausias skirtumas, aš kartais turbūt buvau per daug atlaidi.
– Pasakyk, jei gali, savo tris linkėjimus pačiai sau (gimtadienio proga, švenčių ir pan.). Kodėl būtent tokie?
– Linkėčiau sau turėti daugiau kantrybės ir nenorėti visko padaryti čia ir dabar ir dar tobulai. Dėl to, kad kartais save labai spaudžiu ten, kur tikrai nereikia, tiesiog reikėtų dažniau atsipalaiduoti ir mėgautis tuo, kas yra aplink.
– Geriausia tavo pamoka, gauta vaikystėje?
– Visko, ko tu nori, turėsi pasiekti pats.
– Ką reiškė tau pralaimėjimas ir pergalė: kaip sportininkei ir kaip žmogui?
– Ir vienu, ir kitu atveju tai yra gera pamoka. Visas gyvenimas yra pamoka, tik klausimas, ar sugebi pasimokyti ir dar kartą nekartoti tų pačių klaidų.
– Alexandra Mary Windsor. Vieno klausimo tikrai neužtektu. Jos gyvenimas per daug ilgas ir įdomus.
Kim Clijsters. Manau, kad būtu ilgas pokalbis ir daugiausiai ne apie tenisą, o apie vaikus, arba kaip jinai suderina tenisą ir vaikų auginimą.
Bonheur „Coco” Chanel. Apie tai, kaip tais laikais jai pavyko prasimušti ir sukurti tokį prekės ženklą būnant moterimi.
Bradu Pittu. Kodėl išsiskyrė su Jennifer Aniston? 🙂
Lina Stančiūtė. Ar atsukus laiką atgal, daryčiau kažką kitaip.
– Kokiomis priemonėmis tu padedi sau augti kaip asmenybei?
– Bandau save analizuoti ir dirbti su savimi.
– Jei galėtum pakeisti ką nors iš to, kaip tave auklėjo tėvai, ką pakeistum?
– Pakeisčiau tai, kad galbūt mano tėtis galėjo mus visas (mane ir mano seses) auginti taip, kad labiau savimi pasitikėtume, kai buvom vaikai.
– Jei turėtum galimybę pakeisti teniso žaidime vieną taisyklę, ką pakeistum ir kodėl?
– Sunku pasakyti dabar, kai nežaidžiu. Galbūt kažkaip norėčiau palengvinti gyvenimą žaidėjams, kurie nėra TOP 100 ATP ir WTA reitinge.
– Jei galėtum ryte prabusti įgavusi kokią nors vieną savybę ar sugebėjimą, koks jis būtų?
– Turėti visada daug energijos (dabar labai aktualu, kai esu mama).
– Geriausia išgirsta sentencija ar istorija, kuri tave įkvėpė kaip žmogų?
– Įkvepiančių istorijų yra tikrai labai daug, būtų sunku vieną išskirti, bet neseniai perskaičiau vieną citatą:
– Apibūdink save trimis žodžiais kaip buvusią sportininkę ir kaip mamą.
– Sportininkė – užsispyrus, darbšti, per daug galvojanti apie pasekmes. Mama esu tik porą metų, atsidavusi.
– Jausmas po pirmo sužaisto mačo savo karjeroje ir po paskutinio mačo? Jei gali, palygink juos.
– Jeigu atvirai, tai neatsimenu nei to, nei to :). Kad nebežaisiu teniso, žinojau apie pusę metų iki tol, kol oficialiai tai pranešiau. Tuo laiku oficialiose varžybose nebedalyvavau (išskyrus FED CUP) ir galvojau, kad tiesiog pasimėgausiu tenisu, bet tai daryti buvo sunku, nes nors neturėjau jokio spaudimo, žaidžiau labai blogai, negalėjau susitvarkyti su savo jauduliu, man dar iki dabar yra labai keista, kodėl taip atsitiko.
– Kokio prisiminimo nenorėtum pamiršti ir kokį norėtum užmiršti visam laikui?
– Norėčiau pamiršti dienas, kai matydavau savo mamytės kančias dėl ligos, o niekada nepamiršti jos (mamos) juoko.
– Jeigu laimė taptų pagrindine uždarbio valiuta, kokį darbą norėtum dirbti?
– Manau, kad daryčiau lygiai tą patį, ką ir dabar darau.
– Šalis, kurioje tu galėtum geriausiai realizuoti save kaip žmogų?
– Lietuva.
– Tavo mačas, kuris tave kaip sportininkę pakeitė? Papasakok apie tai ir kodėl privertė pasikeisti?
– Kai pirmą kartą žaidžiau ITF junior US OPEN turnyre, įveikusi kvalifikaciją, pakliuvau į pagrindines varžybas, tuomet viskas ir pasikeitė, nes teko pamatyti „Didžiojo kirčio“ užkulisius iš labai arti, supratau, kad noriu viską padaryti kaip sportininkė, kad sugrįžčiau dar kartą į „Didžiojo kirčio“ turnyrą.
– Ar draugautumei pati su savimi? Pakomentuok savo sprendimą.
– Manau, kad taip. Nes man atrodo, kad esu pakankamai paprastas žmogus, su kuriuo galima lengvai susitarti.
– Žmogus, kuriam teniso aikštelėje neišdrįsai pasakyti „ačiū”?
– Nežinau tokio.
– Darbas, kurio taip ir nepavyko pabaigti iki šiol? Kas tai?
– Pabaigti universitetą.
– Ką kitaip darei savo sportininkų ugdymo procese (iki motinystės) nei kiti teniso treneriai?
– Nežinau, ar kažką dariau kitaip nei kiti, bet bandžiau būti ir trenerė, ir draugė viename. Labai sunku rasti tą aukso vidurį, bet manau, kad tai yra labai svarbu.
– Geriausias tavo sutiktas ar žinomas treneris tau ir kodėl?
– Sunku pasakyti. Kai dabar galvoju apie trenerius, kuriuos pažįstu, lyg ir prie kiekvieno galėčiau prisikabinti ir pasakyti, kas man atrodo yra negerai jo darbe, bet čia tik mano nuomonė, ir apskritai manau, kad nėra tobulų trenerių, kaip ir žmonių, svarbiausia, kad treneris būtų geras tau ir tu juo tikėtum ir pasitikėtum, ir tau pačiam tiktų jo treniravimo metodikos, kas galbūt kitam visiškai netiktų.
– Tavo akimis, kaip turėtų atrodyti: profesionali sportininkė, profesionalus treneris ir gera mama?
– Svarbiausia, manau, kad jie visi turėtų mylėti tai, ką daro, ir mėgautis procesu, atiduoti visą save. Faktas, kad tai labai sunku, bet manau, kad tai svarbiausia, norint pasiekti geriausių rezultatų.
– Užbaik sakinį: „Norėčiau turėti žmogų, su kuriuo galėčiau pasidalyti…”
– Aš jau turiu žmogų šalia, su kuriuo ir dalinuosi viskuo.
– Akimirka sporte, į kurią norėtum sugrįžti dar kartą?
– TE (Tennis Europe) iki 14 metų, Les Petite (Prancūzija), 1 kategorija, varžybų finalas prieš Dinarą Safiną.
– Kokią knygą paskutinį kartą skaitei ir kodėl būtent ją?
– Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“. Girdėjau gerus atsiliepimus apie šią knygą.
– Labiausiai įkvepianti tavo citata, kuri buvo skirta tavo draugams ir kodėl būtent ji?
– Niekada nebandžiau įkvėpti savo draugų.
– Jei turėtum artimą draugą, pasakyk, ką svarbaus apie tave jis turėtų žinoti?
– Sunku pasakyti, tikrai nežinau.
– Jei turėtumei rankose voką, kuriame būtų parašytas ateinančių penkerių metų tavo likimas, ar atplėštum jį? Pakomentuok savo sprendimą.
– Ne. Nes nebūtų įdomu gyventi.
– Trys tavo patarimai tėvams, kurie pirmą kartą atvedė vaiką į teniso treniruotę?
– Pasitikėti treneriu ir leisti jam dirbti savo darbą. Nenorėti užauginti čempioną, o leisti vaikui pačiam nuspręsti, kaip rimtai jis norėtų užsiimti tenisu. Palaikyti ir paguosti, kai to tikrai reikia.
– Kuris iš šių visų klausimų tau buvo netikėtas arba niekada nebuvai susimąsčiusi?
– Apie citatą, skirtą draugams.
– Ko palinkėtum „T-Coach“ projektui?
– Linkiu, kad žmonės kuo daugiau skaitytų ir panaudotų jūsų publikuojamą informaciją, nes tai svarbu ir yra didelė pagalba teniso vystymui ir sportininkų ugdymui.
„T-Coach“ rengėjai dėkoja Linai už nuoširdumą ir lojalumą, linkime ateityje kuo geriausios kloties.
