Pokalbis su Simona Albavičiūtė-Bandita

„T-Coach“ projektui –  vieno iš gražiausių TV ir radijo balsų savininkė, žinoma laidų vedėja Simona Albavičiūtė- Bandita. Radijo ir televizijos laidų kūrėja savo įtemptame darbo grafike sugeba surasti laiko ir  savo  kūno puoselėjimui. Tenisas  Simonai tapo puikia priemone, kuri stiprina ją ne tik iš išorės, bet ir vidaus. Šia proga Simona sutiko atsakyti į jai parengtus „T-Coach“ projekto klausimus.

– Simona, palygink šou verslo gyvenimą su sportu. Kokie skirtumai, ar yra panašumų, jei taip, tai kokie?

– Jei žaisdamas tenisą bet kur ir bet kaip daužysi kamuoliuką, nieko gero iš to nebus. Pramogų pasaulyje kai kurių žmonių klaidos kartais išeina jiems į naudą. 

– Kaip į tavo gyvenimą atėjo tenisas ir kodėl pasirinkai būtent šią sporto šaką? 

– Turiu labai atkaklų ir tenisui atsidavusį bičiulį – trenerį Simą Kučą,  kuris taip myli tenisą, jog labai nuoširdžiai kviečia į treniruotes visus savo bičiulius. Kadangi vasaras leidžiu Palangoje, vis ateidavau pamušinėti. Tačiau mano entuziazmas greitai baigdavosi, kol nepradėjome lankyti teniso drauge su sužadėtiniu Andriumi. Kadangi Andrius – profesionalus ledo ritulininkas, atėjus rudeniui, važiuodavo į treniruotes, nusprendžiau tą laiką užpildyti tenisu. Taip šiek tiek labiau pramokau žaisti. 

– Jei gyvenime galėtum pasirinkti profesiją: žinoma pasaulinio lygio aktorė, profesionali sportininkė,  garsi politikė, gražaus balso savininkė, kulinarijos virtuozė, garsi dizainerė, ką pasirinktum ir kodėl?  

– Jei tik galėčiau būti kažkurios iš išvardintų sričių profesionalė, bet kuris atsakymas būtų teisingas. Bet kokiu atveju – esu laiminga savo gyvenime. Ir stengiuosi realizuoti save kūrybiniuose darbuose. 

– Tenisas pakankamai azartiškas žaidimas. Ar mėgsti rizikuoti gyvenime?

– Pagal tai, kiek keistų ir ekstremalių dalykų esu išbandžiusi, galima pamanyti, jog esu labai drąsi. Tačiau iš tiesų – esu smalsi bailė, kuriai taip patinka naujovės, kad atsidūrus situacijoje, kurioje niekada nebuvau, sukyla milžiniškas azartas tai išbandyti. Azartiška esu ir darbuose. Prisiminusi pačius sėkmingiausius savo projektus, suprantu, jog dažnai pasirinkdavau itin sudėtingą kelią dėl savo galvoje susikurto rezultato, nemiegodavau naktimis, o dažnai ir problemų turėdavau, ypač,  kai susidurdavau su ne tokiais gyvenimui „azartiškais“ žmonėmis. Tačiau tik dėl šios savybės šiandien turiu ką prisiminti, kuo pasidžiaugti. 

– Koks turėtų būti tavo gyvenimo treneris?

– Žmogus, kurio mintimis, o svarbiausia – elgesio modeliu aš pasitikėčiau. Ir jausčiau, kad, būdama su juo, augu ir pati. 

– Geriausia išgirsta sentencija ar istorija, kuri tave įkvepia kaip žmogų?

– Kiekvieną dieną savo gyvenimą gerinti bent 1 % (ar tai būtų mityba, ar darbų efektyvumas, ar laisvalaikio kokybė etc.). Taikant šią schemą, per mėnesį jis pagerėtų 30 %.

– Kaip manai, žaidžiant tenisą žmogaus ego auga ar mažėja?

– Manau, jog tenisas treniruoja ego. Nei per daug užriesti nosį, nei per daug nusivilti. Nes vieną dieną tu gali būti geresnis už kažką, o kitą – būsi sumaltas į miltus. Visada atsiras už tave geriau žaidžiantis. Tenisas moko konkuruoti ne su priešininku, bet su pačiu savimi. Ir stengtis po kiekvienos treniruotės būti bent kažkiek geresniam, nei buvai vakar. Ir tai pastebėti. O iš kiekvieno pralaimėjimo – taip pat pasiimti gerų pamokų. 

– Jei turėtum galimybę pokalbiui su ryškiausiomis teniso žvaigždėmis, su kuo norėtum pasikalbėti ir apie ką?  

– Pakalbinčiau Aną Kurnikovą:  kaip tenise išmoktos psichologijos pamokos jai padėjo santykiuose su Enrique Iglesias :)) 

– Geriausia pamoka, gauta vaikystėje?

– Niekas už mane nieko nepadarys, neuždirbs ir nepasieks. Jei kažko noriu – turiu tai susikurti savo rankomis, protu ir pastangomis. Iš tėvų. 

– Žaisdama tenisą, kaip manai, kokias savybes gali išsiugdyti arba kokias norėtum atrasti savyje? 

– Kol kas nesu taip fiziškai stipri, kokia norėčiau būti, todėl nors dažnai žaisdama mačą startuoju puikiai  ir iš pradžių laimiu, vėliau pavargstu. Ir, paleidusi kontrolę, imu pralaimėti ir nebesugebu atsitiesti. Norėčiau išsiugdyti pasitikėjimą savimi net tada, kai pralaimiu. Ir žinoma, būti fiziškai geriau pasiruošusi. 

– Jausmas po pirmos tavo teniso treniruotės? 

– Palangoje. Buvo daugiau juokų nei sėkmingai atmuštų kamuoliukų. 

– Teniso varžybos, kurias labai norėtum pamatyti gyvai? 

– Norėčiau nusikelti į filmą „Bjornas Borgas prieš Makenrojų“  ir dalyvauti paskutiniame jų mače. 

– Šalis, kurioje tu galėtum geriausiai  realizuoti save kaip žmogų?

– Kiek esu buvusi skirtinguose žemynuose /  valstybėse – man visur įdomu. Net besilankydama Ganoje, jaučiausi taip, jog galėčiau ten gyventi. Man labai patinka posakis „nesvarbu kur, svarbu su kuo ir kaip“. Jau daug metų savo darbo vietą susikuriu pati. Man patinka naujovės, netikėtos situacijos., aš iš esmės myliu žmones. Todėl manau, kad galėčiau gyventi bet kur. Galbūt tik nematyčiau savęs itin musulmoniškuose kraštuose, nors gyvenime buvo ir toks etapas, kai mokiausi turkų kalbą ir turėjau išvažiuoti gyventi į Stambulą bei ten dirbti vienoje didžiulėje medijų korporacijoje. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad turiu itin stiprų ryšį su Lietuva. 

– Jei turėtum galimybę pakeisti teniso žaidime vieną taisyklę, ką pakeistum ir kodėl?

– Neįskaityčiau taško, kai kamuoliukas vos ne vos persiverčia per tinklą. Labai skaudus momentas. 

– Ką pasirinktum teniso aikštėje: racionalų protą ar gerai parengtą kūną? 

– Manau, jog rinkčiausi kūną. Kad ir kokia sumani bebūčiau, su vos pajudančiu kūnu nelabai ką ir nuveikčiau. Tačiau, išėjusi iš aikštelės, vėl norėčiau grįžti į racionalų protą 🙂 

– Tavo akimis, kaip turėtų atrodyti Simona tenise po 5 metų? 

– Tikiuosi taip, kad galėsiu jau sakyti, jog moku žaisti, o ne tik mušinėtis. 

– Jei galėtum sužinoti visą tiesą apie save ir tai, kas tavęs laukia, ką norėtum išgirsti?

– Nenorėčiau. Ateities žinojimas gali išvesti iš proto ir ją sugriauti, net jei ten tavęs laukia, kaip kažkada dainavo Egidijus Dragūnas, Sweet ateitis 🙂 

– Žmogus, kuriam neišdrįsai pasakyti „ačiū“?

– Manau, kad tokių yra daug. Visi žmonės, kurie įskaudino, pasakė „ne“. Ir ant kurių kažkada dėl kažko pykau. Jie buvo didžiausi mokytojai. 

– Trys dalykai, be kurių negalėtum šiandien gyventi?

– Be galimybės kurti ir daryti tai, ką noriu. Be galimybės juoktis ir girdėti juokingus pasakojimus. Ir be legendinių „Babkiny Semechki“ – jos yra mano pastarųjų savaičių vakarinis nusidėjimas ir laimė. Tikriausiai dvidešimt metu nevalgiau saulėgrąžų, dabar už visus tuos metus atsiimu :)) 

– Jeigu laimė taptų pagrindine uždarbio valiuta, kokį darbą norėtum dirbti?

– Norėčiau groti labai gražią muziką, kurioje daug gyvų instrumentų. O kartais ir pati prisėsti prie pianino. 

– Esi pramogų pasaulio atstovė ir puikiai supranti, koks trapus ir nenuspėjamas  šou gyvenimas. Kokia yra tavo mentalinė higiena? Kaip sau padedi psichologiškai išsivalyti ar apsivalyti nuo viso purvo, intrigų, negatyvo ir t. t.? 

– Niekada nebuvau ta, kuri buvo per daug susižavėjusi šou pasauliu. Nevaikštau į vakarėlius tam, kad atsigerčiau šampano ar nusifotografuočiau prie sienelės. Nemėgstu ir naktinių klubų. Savaitgalius mieliau leidžiu gamtoje, prie jūros, keliauju pas mamą arba susitinku su draugais, man prioritetas – ne restoranas, o namai. Mano antroji pusė – sportininkas, todėl laisvalaikiu mes pramogaujame aktyviai sportuodami, plaukiodami ar važinėdami. Visomis įmanomomis transporto ir vandens pramogų priemonėmis. Nors ir dirbu televizijoje, su ja esu susijusi tik tiek, kad daug laiko praleidžiu rašydama scenarijų laidai. Todėl gyvenu paprastą, kokybišką gyvenimą, kuriame nėra intrigų, netikrų žmonių ar purvo. O darbų trapumą taip pat sprendžiu nuolatos turėdama galvoje projektą, kurio galėčiau imtis pasibaigus vienam ar kitam darbui. 

– Darbas, kurio taip ir nepavyko pabaigti iki šiol? Kas tai? 

– Vis dar nemoku stipriai servuoti. 

– Žmogiškos tavo savybės, su kuriomis tu pati kovoji arba norėtum atsikratyti?

– Per didelė kantrybė. Ji ir mano stiprioji pusė, ir mano priešas.

– Trys tavo patarimai draugams, kurie pirmą kartą atėjo į teniso treniruotę?

– Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės :)) 

– Tavo svajonių darbas?

– Mokykloje labiau sekėsi tikslieji mokslai. Kadangi tėtis buvo matematikas, ir aš matematikos uždavinius spręsdavau desertui prieš miegą. Beje, labai azartiškas užsiėmimas! Kartais pagalvoju, jog jei būčiau ėjusi tiksliųjų mokslų, o ne radijo ir televizijos keliu, galbūt dirbčiau kokioje laboratorijoje. Kadangi man labai patinka kurti, svajonė būtų moksliškai išspręsti kokią nors labai didelę žmonių problemą. Manau, kad mokslinis darbas – taip pat labai azartiška.

– Ką reiškia tau pralaimėjimas ir pergalė kaip žmogui?

– Didžiausi pralaimėjimai atvedė prie didžiausių pergalių. 

– Kokią knygą paskutinį kartą skaitei ir kodėl būtent ją?

– Robino Sharmos „The 5 AM Club“. Norėjau šiek tiek pakoreguoti savo įpročius. 

– Jei turėtumei rankose voką, kuriame būtų aprašyta smulkiai tavo praeitis su visais tavo sprendimais, ir šalia parašyta, kaip turėjai pasielgti, ar atplėštum jį? 

– Atplėščiau. Žmonės dažnai sako, kad nieko nekeistų savo gyvenime, tačiau  būtų labai įdomu sužinoti, kokio stiprumo buvo kiekvienas sprendimas, ir iš to pasimokyti. 

– Tavo palinkėjimas „T-Coach“ projektui…

– Kad kuo daugiau žmonių, kurie  nemėgsta sportuoti, vis dažniau užsuktų į Jūsų puslapį ir perskaitytų bent po vieną naudingą straipsnį per savaitę. Ir pasisėmę motyvacijos nuspręstų pagerinti savo laisvalaikio kokybę. 

„T-Coach“ projektas dėkoja Simonai už sugaištą laiką atsakinėjant į klausimus. Tikimės, kad mūsų skaitytojams neprailgo laikas, o Simonai linkime didžiausios sėkmės.