VERBALINĖS IR NEVERBALINĖS BENDRAVIMO PRIEMONĖS

Trenerio kalba. Kalba yra minties forma, todėl treneriui reikia mokėti kalbėti aiškiai ir paprastai. Kai žmogus mąsto, veikia tas pats nervinis mechanizmas, vartojami tie patys kalbiniai signalai, kaip ir sakant mintį garsiai. Vadinasi, mąstymas, būdamas ir bendrintas tikrovės atspindys, reiškiasi kalba. Žodis, pasakytas garsiai, mintį paverčia realybe. Todėl tik tos žinios yra informatyvios, kurias žmogus geba pasakyti. Apgailėtinai atrodo sporto specialistas, daug kalbantis, bet nieko nepasakantis, nemokąs tiksliai ir sklandžiai aiškinti, pabrėžti svarbiausios minties.

Kalba atspindi žmogaus išsilavinimą, specialybę, jo jausmų turtingumą, nuotaiką. Iš balso galima nustatyti žmogaus amžių ir lytį, temperamentą, geriau suprasti jo motyvus ir interesus. Tartis, leksika nusako ir socialinę aplinką, kuriai priklauso kalbantysis. Žmogaus kalba dažnai gretinama su tam tikru socialiniu vaidmeniu (pvz., šaukia kaip turgaus boba, kalba kaip prokuroras ir pan.). Taigi kalbos kultūra įeina į platesnę sąvoką „žmogaus kultūra“. Be kalbos žmonės negali bendrauti, be jos nėra sąmonės, nėra mokslo, nėra kultūros. Trumpai sakant, be kalbos nėra ir žmogaus. 

Trenerio kalba turi būti taisyklinga leksikos, fonetikos, gramatikos, stiliaus požiūriu (negali būti tokių pasakymų, kaip: „Pas ką yra klausimų?“, „Pas mane mažai laiko“, „To rezultate blogai pasirodė“ ir pan.), gausi palyginimų, metaforų, epitetų, eufemizmų, tropų, priežodžių, retorinių klausimų, sušukimų, tačiau glausta ir logiška. Išsilavinęs treneris visada kalba vaizdingai, raiškiai, aiškiai tardamas žodžius. Jo kalboje neturi būti vietos kalbos šiukšlėms (reiškia, daleiskim, liuks, šakės, kapec, fainas ir pan.). Treneris turi vengti ilgų, sudėtingų sakinių, painių formuluočių ir nesuprantamų sąvokų. Smerktinas keiksmažodžių vartojimas.

Kai kurie treneriai, norėdami įtikinti auklėtinius, pernelyg daug kalba patys. Tai neracionalu. Reikia elgtis priešingai – nepertraukinėti auklėtinio, atidžiai jį išklausyti ir pasistengti suprasti, o ne pačiam daug kalbėti. Apie trenerio mokėjimą kalbėti auklėtiniai sprendžia iš to, koks santykis tarp pasakytų žodžių ir perteiktos formacijos. Taigi žodžiams turi būti ankšta, o minčiai erdvu. Daugiažodiškumas – daugelio trenerių yda. 

Didelį pasitenkinimą patiria auklėtinis, kai treneris jį vadina vardu. Kreipimasis vardu rodo dėmesį asmeniui, pripažįstamas jo reikšmingumas. Reiškinį galima pavaizduoti taip:

• kreipinys vardu;
• dėmesys asmenybei;
• asmenybės pripažinimas;
• pasitenkinimas pripažinimu;
• teigiamos emocijos;
• teigiama nuostata tų emocijų šaltiniui.

Treneris bendrauja su įvairaus išprusimo sportininkais. Jie skiriasi mąstymu, suvokimu, turi skirtingą žinių bagažą. Norėdamas būti suprastas, treneris turi:

• bendraudamas su sportininkais, įvertinti kiekvieno jų išsilavinimą;
• gebėti tapačią informaciją pateikti skirtingomis formomis, būtent tokiomis, kurias geriausiai suprastų sportininkas;
• kalbėti neilgais sakiniais (7±2 žodžiai), kuriuose būtų suprantamai akcentuota esminė mintis;
• žinoti, kad klausytojas suvokia kiek mažiau, negu buvo pasakyta garsiai, kur kas mažiau ir ne taip, kaip kalbėtojas norėjo pasakyti;
• kalbėti vidutinišku tempu, maloniu tembru ir akcentuojama intonacija, gryna, taisyklinga lietuvių kalba. Reikia vengti alegorijų ir labai užkoduotų mistinių posakių;
• vengti painių frazių, mažai girdėtų tarptautinių žodžių, sudėtingų išvedžiojimų. Lietuvių kalba turtinga ir ja galima išreikšti bet kurią mintį;
• būti labai atidus kalbėdamas su užsieniečiais. Reikia jų paklausti, kaip sekėsi kelionė, kokie planai, kelionės tikslas, gal kuo būtų galima padėti. Nekalbėti prie svetimtaučių jiems nesuprantama kalba, nes jie gali jaustis nejaukiai;
• nesigirti, nepasakoti apie savo pergales, laimėjimus, nepervertinti savęs. Žodžiu, kuo paprastesnė ir aiškesnė trenerio kalba, tuo jis bus geriau suprastas.

Kalbėjimo formos

Kalba gali būti sakytinė ir rašytinė. Sakytinis kalbėjimas reiškiamas monologu ir dialogu.

Monologas (gr. monologos: monos – vienas + logos – kalba) – vieno žmogaus kalbėjimas. Tai, pavyzdžiui, trenerio instruktažas prieš varžybas, etinis pokalbis arba paskaita, pranešimas. Rengdamasis ir skaitydamas pranešimą, treneris turi laikytis tam tikrų reikalavimų.

Įžangoje:

• sudominti klausytojus, sukelti jų simpatijas (pradėti patarle, aforizmu arba pateikti kokį nors šokiruojantį pavyzdį, įdomų faktą);
• sukelti klausytojų pasitikėjimą;
• nurodyti temą, paaiškinti jos svarbą ir pagrindinę mintį, apžvelgti svarbiausius teiginius;
• nesigirti, neaukštinti savo asmenybės;
• nesakyti „nesu pasirengęs“, „man liepė kalbėti“, „aš čia gal ne viską išmanau“ ir pan.

Dėstydamas:

• dėstomas mintis pagrįsti faktais, konkrečia medžiaga;
•  nesiremti nepatikrintais duomenimis ar nuogirdomis;
• neakcentuoti faktų, „išpeštų“ iš konteksto.

 Pabaigoje:

• nebrukti to, kas užmiršta pasakyti dėstant;
• baigti kalbėti, kol klausytojų susidomėjimas dar neatslūgęs;
• nekartoti kelis kartus to paties, kad „eilinis baigimas“ nebūtų lyg įžanga į naują pradžią;
• neužtęsti pabaigos;
• apibendrinti kalbos ar pranešimo turinį.

Dialogu (gr. dialogos – pokalbis) vadinamas dviejų arba kelių asmenų kalbėjimasis. Dialogas užmezgamas tada, kai bendravimo partneriai vienas kitam perdavinėja pokalbio giją – ir patys kalba, ir kitų klausosi. Dialogas yra sudėtingesnis už monologą: pašnekovams reikia labiau taikytis vieniems prie kitų.

Dialogo metu treneris turi:

• derinti pokalbį taip, kad abu iš karto nenutiltų arba nepradėtų kalbėti vienu metu;
• nepradėti kalbėti, kol partneris nebaigia savo minties;
• vienam kito nepertraukinėti, nes tai gali sukelti konfliktą;
• nepalikti ilgų pauzių (1–2 sekundžių pauzė yra normali), nes jos gali palikti nepasitenkinimo pokalbiu jausmą;
• įkyriai nekartoti tų pačių argumentų ar motyvų.

Rašytinis kalbėjimas. Rašytinis kalbėjimas atsirado vėliau už sakytinį, todėl jis yra sudėtingesnis. Rašto sakiniai yra ilgesni ir gramatiškai sudėtingesni negu sakytinės kalbos, sudėtinga jų sintaksė, leksika, stilistika. Prastai atrodo tas treneris, kurio laiške auklėtiniui, pakabintame skelbime ar kokiame kitame rašte daug įvairių klaidų, jis ne itin informatyvus, parašytas netvarkingai. Iš rašto kultūros sprendžiama apie žmogų. Norėdamas daryti didesnį poveikį auklėtiniams, treneris turi tobulinti savo rašytinę kalbą.

Etinis pokalbis. Tokio pokalbio paskirtis – plėsti sportininkų dorovines žinias, tobulinti vertinimų ir idealų sistemą, turtinti socialinę ir dorovinę patirtį, skleisti kilnaus elgesio sporte idėjas.

Etinio pokalbio metu auklėtiniai mokosi vertinti įvairius gyvenimo reiškinius, susidaro teisingus vertinimo kriterijus. Treneris pokalbiui turi pasirengti, vertinimus logiškai pagrįsti, argumentuoti, viską gerai apmąstyti, kad pokalbis atitiktų sportininkų interesus, poreikius, amžių ir išsilavinimą.

Disputas (lot. disputo – svarstau, ginčijuosi) – tai ginčas žodžiu, diskusija kuriuo nors klausimu. Senovėje buvo sakoma, kad ginčuose gimsta tiesa. Ir ne tik tiesa: gimsta ir tvirtėja tokios svarbios ginčų dalyvių savybės, kaip siekimas rasti temą, mokėjimas ginti savo pažiūras ir gebėjimas drąsiai pripažinti savo klaidas. Disputas yra gera auklėtinių grūdinimo mokykla. 

Ginčo menas

Dažnai pokalbyje susiduria skirtingos nuomonės, požiūriai, įsitikinimai. Pašnekovas nori įtikinti savo oponentą, siūlo savo sprendimus, atmeta priešingą nuomonę. 

Eristika (gr. eristike (techne) – ginčo menas) – tai menas ginčijantis apginti savo teiginį ir pasiekti, kad kiti jį pripažintų. Jau senovėje buvo sakoma: „Veritas in disputu oritur“ („Tiesa atsiskleidžia ginče“).

Ginčą visada sudaro puolimas ir gynyba. Yra sportinių grupių, komandų, kur įprasta puldinėti vienas kitą, nuolat ginčytis. Gyvenime dažnai nemokama ramiai, santūriai, mandagiai atsakyti net į nekaltą pastabą, menkiausią prieštaravimą ar kitokią nuomonę. Yra daug žmonių, kurie kaip įtempta spyruoklė laukia puolimo ir į kiekvieną bent kiek neatsargesnį pasakymą reaguoja kovinga gynyba, savo ruožtu provokuojančia puolimą. Eristika, kaip tiesos ieškojimas, visada rėmėsi dora. 

Treneris, laikydamasis eristikos dėsnių, turi:

• bet kokiame poleminiame ginče elgtis dorai;
• neprimesti kategoriškai savo nuomonės, bet tik sudaryti sąlygas, kad auklėtinis pats suvoktų savo klaidas;
• su ginčo partneriais elgtis kultūringai ir mandagiai, nežeminti, bet didinti jų reikšmingumą;
• elgtis mandagiai ir pagarbiai net pralaimėjęs ginčą;
• ginčo metu išlaikyti savitvardą, santūrumą, saiką, niekada neprarasti pusiausvyros;
• atsisakyti pretenzijų nugalėti bet kokia kaina;
• esant reikalui, daryti protingus kompromisus;
• reikšti gerą valią.

Klausymasis

Klausymasis – specifinis socialinis ir psichologinis procesas, itin reikšminga bendravimo priemonė. Tyrimais nustatyta, jog klausymuisi skiriama beveik 50 proc. bendravimo laiko. 

• Skaitymui – 16 %
• Kalbėjimui – 30 %
• Klausymui – 45 %
• Rašymui – 9 %

Vienam iš bendravimo partnerių tenka pranešti kokią nors informaciją, o kitam – ją gauti. Jei atidžiai klausomasi, įgyjama kur kas daugiau informacijos, ji geriau suprantama. Be to, atidus klausymasis palankiai nuteikia pašnekovą, padeda geriau spręsti įvairias problemas. J. Lafateris rašė: „Jei nori būti išmintingas, išmok protingai klausinėti, atidžiai klausyti, ramiai atsakinėti ir nutilti, kai nebėra ko daugiau pasakyti.“

Mokėti klausytis aktualu visiems: ir sportininkui, ir treneriui, ir sporto vadybininkui. Klausymosi svarba išskirtina dėl šių ypatumų:

1. Klausymasis nėra girdėjimas. Girdėjimas – vyksmas, kuriuo garsų bangos sukelia būgnelio virpėjimą ir perduoda jį į smegenis. Smegenyse elektrocheminiai impulsai perdirbami, o garsų reikšmė interpretuojama. Klausymasis nėra automatiškas, nes dažniausiai žmogus girdi, bet nesiklauso. Kartais jis nesiklauso sąmoningai (neįdomu, neaktualu, jau girdėta, įkyru).

Žmonės, kurie painioja klausymąsi su girdėjimu, dažnai save tikina, kad jie tikrai supranta kitus. Tačiau iš tikrųjų jie gauna tik signalus. Tikrasis klausymasis apima daugiau vyksmų negu vien pasyvus girdėjimas.

2. Menas klausytis nėra įgimtas. Daugelis žmonių klaidingai mano, kad klausymasis, kaip ir kvėpavimas, yra įgimtas. Mokyklose klausymosi menui visai neskiriama laiko. Mokiniai mokosi kalbėti, rašyti, skaityti, bet ne klausytis. Tai ypač paradoksalu, kai žinome, jog apie 50 proc. bendravimo laiko žmonės klausosi. Patirtis įrodo, kad bendravimas dažnai nukenčia dėl to, jog neatidžiai klausomasi. Todėl reikia išmokti klausytis.

3. Visi klausytojai gali skirtingai suvokti perteikiamą informaciją. Todėl treneris turi pasitikslinti, ar teisingai suvokta jo perteikiama informacija. Klausantysis, jeigu nėra kuo nors visiškai tikras, irgi turi pasitikslinti, ar teisingai suvokė perteiktą informaciją. Mūsų liaudies išmintis irgi teigia, kad visuomet verta atiduoti pirmenybę klausymuisi, o ne kalbėjimui: „Žmogus dvejus metus mokosi kalbėti, o vėliau visą gyvenimą tylėti.“

Klausymosi formos

Klausymasis gali būti reflektyvus ir nereflektyvus.

Nereflektyvus yra toks klausymasis, kai treneris nesikiša į pokalbį su pastabomis, klausimais, pasitikslinimais ir pan. Taip klausomasi:

• kai auklėtinis labai emocionalus, susijaudinęs, dega noru viską išsakyti vienu kartu;
• kai priimamas naujas narys į komandą, grupę ir norima apie jį kuo daugiau sužinoti;
• kai auklėtiniui sunku dėstyti savo mintis. Treneris, sportininko neskubindamas, sudaro jam progą susikoncentruoti, surasti pačiam žodžius, kuriais nori tą mintį išsakyti;
• kai sportininkai būna išgyvenę sudėtingų situacijų, nori, kad treneris būtų ne teisėjas, patarėjas, bet „rezonatorius“.

Reflektyvus yra toks klausymasis, kai treneris aktyviai (žodžiais, gestais, mimika) parodo savo santykį su kalbėtoju arba išsako požiūrį aptariama tema. Toks klausymasis padeda nuodugniau išsiaiškinti smulkmenas, geriau suprasti auklėtinį.

Reflektyvus klausymasis svarbus ir tuo, kad dažnai tas pats žodis gali turėti reikšmių, o kalbėtojas ne visada tiksliai išdėsto savo mintis. Yra kelios šio klausymosi formos:

• išsiaiškinimas – tai toks pokalbio stilius, kai kreipiamasi į kalbėtoją su prašymu paaiškinti pasakytą žodį, frazę, mintį („Prašom pakartoti“, „Prašau paaiškinti dar kartą“, „Nežinau, ką turėjote galvoje“ ir pan.);
• perfrazavimas – tai minties nusakymas kitais žodžiais, dažniausiai savais („Kaip aš jus supratau“, „Jūsų nuomone“, „Kitais žodžiais tariant“). Perfrazavimas naudingas tada, kai kalbėtojo mintis atrodo suprantama;
• jausmų atspindėjimas – kai pabrėžiama ne kalbos turinys, o kalbėtojo jausmai, emocijos. Sportininkas dažnai patiria malonų jausmą, kai treneris, per daug dėmesio neskirdamas kalbai, gerai supranta auklėtinio jausmus, įsigilina į jo būseną;
• reziumavimas – tai pokalbio apibendrinimas, išryškinant pagrindinę idėją ir kalbėtojo santykį su ja. Šis stilius labiausiai tinka užsitęsusiems pokalbiams baigti sureguliuojant konfliktus, aptariant įvairias nuomones ir pan.

Efektyvus klausymasis. Menas kalbėti ir įteigti visada prasideda nuo mokėjimo klausytis. Nemokėti klausytis – ne tik nemandagu, tai ir paniekos požymis.

Kad klausymasis būtų efektyvus, reikia laikytis tokių taisyklių:

1. Gerbti pašnekovą. Nesvarbu, kiek metų sportininkui, kokia jo gyvenime patirtis, kokie sporto laimėjimai – kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos. Treneris visada turi būti mandagus, geranoriškai nusiteikęs klausytojas. Pagarba būtina net tada, kai pašnekovas yra netaktiškas, aiškiai meluoja, puola į isteriją ar pan. Gebėjimas vesti pokalbį ir jo metu atidžiai klausytis yra bendravimo meno viršūnė.

2. Atsisakyti išankstinės nuostatos. Treneris turi susidaryti teigiamą psichologinę nuostatą tiek pašnekovo, tiek gvildenamos temos požiūriu. Gyvenime dažnai pasitaiko, kai argumentai atmetami vien dėl to, kad juos pateikė nepatikimas žmogus. Klausytis reikia ne tik to, ką norima išgirsti, bet ir to, kas sakoma, ką reikia išgirsti ar „skaityti tarp eilučių“. Svarbu numatyti ir tai, ko pašnekovas negali arba nenori pasakyti.

3. Padėti pašnekovui jaustis laisvai. Pritarimas – tai nuostata, rodanti geranorišką nusiteikimą. Palaikantis žvilgsnis, žodis, gestas, šiltas balso tonas, pritarimas nuteikia auklėtinį palankiai ir skatina jį pokalbiui. Svarbu ir empatija (gr. empatheia – aistra), t. y. įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną. Treneriui būtina jautrumą parodyti kitiems, įsijausti į tai, ką mąsto auklėtinis, ko jis nori, ką jaučia. Empatiškas treneris ir pats auklėtinių akimis mokės pažvelgti į save, panagrinėti savo elgesį.

4.  Mokėti išklausyti iki galo. Nors ir labai trūksta laiko, auklėtinį reikia išklausyti, jo nepertraukti, kol nebaigė savo minties, duoti jam galimybę išsakyti viską, išsipasakoti, „nusimesti psichologinį akmenį nuo pečių“. Nereikia skubėti užpildyti pauzių, kol pašnekovas ieško tikslesnio žodžio ar posakio. Dėmesys kalbėtojui rodo, kad klausytojas vertina jį kaip reikšmingą žmogų.

5. Nutraukti tuščią, nereikalingą kalbą. Pasitaiko, kai auklėtiniai kalba apie jau girdėtus dalykus, skundžia savo treniruočių draugus, šmeižia. Tokiais atvejais treneris turi elgtis ryžtingai – nutraukti tuščią, nereikalingą kalbą arba pareikalauti konkrečiai argumentuoti mintis.

6. Jausti atsakomybę už pokalbį. Abu pokalbio dalyviai tai turi jausti, bet didesnė atsakomybė tenka treneriui. Jis – treneris, ir jo atsakomybė nepalyginamai didesnė. Labai svarbu atskirti faktą nuo nuomonės apie jį.

7.  Dėmesingai sekti pašnekovą. Viso pokalbio metu būtina derinti savo ir klausytojo mąstymo tempą.

8. Klausti, jeigu kas neaišku. Konfucijus yra sakęs: „Tas, kuris klausia, būna juokingas penkias minutes, o tas, kuris neklausia, – visą gyvenimą.“ Klausti reikia ne to, ką pašnekovas jau pasakojo, o ko klausytojas neišgirdo ar nesuprato. Nereikia skubėti vertinti to, kas neaišku, ar pirma laiko klausti. Geriau suprasti problemą padeda klausimai:

• Koks sprendimas tau atrodo geriausias?
• Kaip manai, kodėl mūsų nuomonės nesutampa?
• O jeigu mes pamąstytume apie tokį kelią…
• Gal dar ką nors prisimeni? ir pan.

9. Nereikšti pritarimo arba nepritarimo iš karto. Reikia pirma įsiklausyti ir tik tada pasitikslinti, ar pavyko teisingai suprasti tai, kas buvo kalbama. Tam geriausia vartoti tokias frazes:

• Tu norėjai pasakyti, kad…
• Vadinasi, tu į šią problemą žiūri kitaip…
• Jeigu teisingai tave supratau, mes turėtumėme…

Klausymasis – tai bendravimo aktas, kuriame būtinas abipusis kontaktas. Kiekvienas pokalbyje turi turėti savo eilę. Patobulinti savo gebėjimą klausytis galima. Pirmas žingsnis yra suvokti tai, kas trukdo įdėmiai klausytis. Išanalizavus trūkumus ir juos pašalinus, galima tapti geru klausytoju.

Klausymosi klaidos. Klausytis reikia mokėti. Klausymasis yra ne pasyvi pokalbio dalis. Svarbu mokėti klausytis aktyviai, kadangi reikia susikaupti, sutelkti dėmesį į tai, kas sakoma. Todėl klausytis nelengva. Klausantis pavargstama labiau negu kalbant.

Klausantis dažniausiai pasitaiko šios klaidos:

1. Netinkamas klausymosi stilius. Pagal šį požymį galima skirti tokius blogus klausymosi įgūdžius:
2. ignoravimas (klausytojas nekreipia dėmesio į pašnekovo teikiamą informaciją, iškraipo mintis);
3. kamantinėjimas (pokalbis vyksta klausimo-atsakymo forma, treneris gaunamą informaciją vertina tik savo požiūriu);
4. įkyrus klausinėjimas – treneris šiuo atveju daugiau domisi tuo, kas jam pačiam įdomu. Todėl klausimas dažniausiai nukreipia kalbantįjį nuo to, ką šis norėjo pasakyti, ir imama kalbėti apie tai, ką pats klausiantysis norėjo išgirsti. Įkyrus klausinėjimas gali supainioti pašnekovą ar sukelti įspūdį, kad nieko nesuprato;
5. hipotezių kėlimas – treneris, dar neišklausęs ir nesupratęs auklėtinio, perima pokalbio iniciatyvą ir ima kelti įvairias hipotezes apie auklėtinių elgesį, parengtumą, planus ir kt. Auklėtinis tokias hipotezes dažniausiai atmeta, nes jos išsakytos ne jo, o trenerio, arba įžvelgia per didelį kišimąsi į asmeninį gyvenimą;
6. dėmesio blaškymas (treneris klausosi nuolat kartodamas tuos pačius žodelius „aha, aha“, „taip, taip“, „na, na“ ir pan.).
7. Daugiau stebima, negu klausomasi. Per daug dėmesio skiriama kalbėtojo išvaizdai, balsui, kalbos manierai analizuoti ir trūkumams ieškoti, o ne esmei suvokti.
8. Klausantis nežiūrima j pašnekovą. Kalbėdamas treneris savo mintis papildo gestais, mimika, kitomis neverbalinio bendravimo priemonėmis. Sportininkas, nežiūrėdamas į trenerį, negauna dalies informacijos.
9. Netinkama klausytojo poza ir elgesys. Klausomasi sudribus krėsle, žiūrint pro langą, vartant popierius, rišantis batelius. Reikia atsisakyti visų erzinančių veiksnių: nebelsti, nepiešti, nedėlioti ko nors, nesimaivyti, netarti įprastinių žodžių per daug jausmingai. Negalima garsiai juoktis, išgirdus ką nors juokinga ar neįprasta.
10. Užbėgama auklėtinių mintims į priekį. Iki galo neišklausęs auklėtinių, treneris nujaučia, ką šis pasakys, todėl nebesiklauso, o apmąsto savo klausimus ar teiginius („Užteks, nes žinau, ką nori pasakyti“).
11. Dėmesys koncentruojamas tik j faktus. Faktai – svarbu, tačiau jie neturi užgožti pokalbio esmės.
12. Negebama valdyti neigiamų emocijų. Pokalbio metu, išgirdęs sau nepalankią ar jo nuomonei prieštaraujančią informaciją, treneris neįstengia susivaldyti, pradeda atvirai reikšti antipatiją, replikuoti. Tokiais atvejais beveik nesiklausoma, o mintyse ieškoma argumentų, kurie sutriuškintų oponento nuomonę.
13. Kruopščiai konspektuojama. Šiuo atveju klausymuisi lieka pernelyg maža laiko ir dėmesio. Kita vertus, kalbėtojas darosi uždaresnis matydamas, kad jo žodžiai konspektuojami arba įrašomi į diktofoną.
14. Kategoriškai vertinama. Treneris dažnai įžiūri tik balta arba juoda (gerai-blogai). Toks vertinimas užkerta kelią auklėtinį suprasti. Gyvenime būna įvairiausių situacijų, netikėtumų. Be to, trenerio vertinimai, jeigu jie nesutampa su auklėtinio nuostatomis, gali sukelti konfliktą.
15. Pseudoklausymasis. Tai gero klausymosi imitacija. Klausytojas žiūri į akis, šypsosi, linkčioja galva, pateikia klausimus, tačiau jo mintys kitur, jos svarbesnės, jis ignoruoja kalbėtoją. Kartais atvirai parodoma, kad klausantis nuobodžiaujama (nusižiovaujama, žvilgčiojama į laikrodį ir pan.).

Humoras

Humoras – vaizdavimas to, kas juokinga, polinkis juokauti, įvykių, žmonių ydų ir silpnybių rodymas šmaikščiai pajuokiant, ironizuojant. Humoras – pats trumpiausias kelias nuo pačios rimčiausios problemos iki auklėtinio sąmonės. „Žmogus be humoro – tai gėlė be aromato“, – sako liaudies patarlė. 

Sporto pedagogas neturėtų pamiršti, kad riba tarp humoro ir pašaipos kartais vos pastebima: pokštai, dažnai krečiami tam pačiam auklėtiniui, gali būti priimami kaip pašaipa, gali žeisti, skaudinti. Dar blogiau, kai treneris nejaučia ribos tarp pokštų ir įžeidinėjimų. Šiurkščios replikos žeidžia subtilesnius sportininkus, verčia juos užsisklęsti. Taip prarandami vidiniai ryšiai, kuriais remiantis įgyvendinami bendri trenerio ir auklėtinio tikslai.

Juokaujant, šmaikštaujant visada reikia laikytis tokių pedagogikos taisyklių:

1. Negalima juoktis iš sportininko asmenybės. Galima pasijuokti tik iš konkretaus poelgio ar atsitikimo – ir tai tik iš tokio, kurį auklėtinis gali lengvai ištaisyti.
2. Negalima juoktis iš fizinių trūkumų, pavardžių, šeimos narių silpnybių ir pan.
3. Leisdamas sau pajuokauti, treneris turi irgi mokėti reaguoti į juoką iš jo paties – nepykti, nebausti, nekeršyti.
4. Negalima šaipytis, t. y. naudoti sarkazmo, ironijos, iš to, kas žemina kurią nors religiją, tautą, kitų žmonių įsitikinimus. (Netoleruotini anekdotai apie žydus, čiukčius, musulmonus ar pan.)
5. Negalima vartoti „juodojo humoro“ –  pikto, nepakantaus, nešvankaus. Jeigu treneris šaipysis iš merginų figūros ar nevykusiai atliekamų judesių, tai jo elgesys bus neetiškas.
6. Humoras turi būti saikingas: auklėtinis gali jaustis įžeistas, pažemintas, jeigu su juo pokštaujama per dažnai.
7. Juokaujant reikia vengti dviprasmybių, banalumo, nešvankių anekdotų.
8. Negalima juoktis pirmam iš to, ką pats pasakei.
9. Reikia vengti kvailo ir pataikūniško humoro.

Mimika

Mimika (gr. mimikos – mėgdžiojamasis) – savotiškas menas veido raumenų judesiais reikšti mintis, jausmus, nuotaikas, įvairias būsenas – abejingumą, ironiją, ryžtą, paniką, nuostabą ir pan.

Kiekvienas veidas ką nors sako. Vieni veidai gali būti ne tokie išraiškingi, kiti – labai, tačiau visi jie yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimų lenta. Mokėjimas perprasti aplinkinių veidus treneriui leidžia geriau suprasti, kokie jausmai juos tuo metu valdo.

Žmogaus veidas – puikus neverbalinių ženklų veidrodis. Veido raumenų inervacija labai gausi, todėl veidas jautrus ir išraiškingas. Veido mimika išduoda pačius slapčiausius žmogaus išgyvenimus net ir tuomet, kai žmogus nenori to parodyti – nevalingai kilsteli antakiai, suvirpa blakstienos ar nosies šnervės, vos pastebimai trukteli lūpos. Veido mimika susijusi su žmogaus viduje kylančiais jausmais, reakcija į kito žmogaus žodį ar veiksmą. Filosofas A. Šopenhaueris yra pasakęs: „Žmogaus veidas kalba daugiau negu jo burna.“

Nors mimika dažnai nesąmoningai parodome savo psichinę būseną, tačiau treneris  gali sąmoningai naudotis kaip papildoma kalbos priemone. Mandagi šypsena visada maloniai nuteikia pašnekovą.

Siekdamas glaudaus ir produktyvaus bendravimo, treneris turėtų atkreipti dėmesį į šiuos ypatumus:

• žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena. Pavyzdžiui, šypsena gali slėpti neapykantą ir pan.;
• žmogus gali nenorėti parodyti savo jausmų;
• ne visada teisingai galima suprasti vieną ar kitą veido išraišką. Pavyzdžiui, labai susimąstęs žmogus nebūtinai yra liūdnas ar nelaimingas;
• tikros emocijos pasireiškia iš karto, nedelsiant. Pirmoji žmogaus reakcija yra tiksliausia. Po kurio laiko emocijos gali būti nuslopintos arba pakeistos – mimika netikra;
• daugelyje pasaulio šalių nėra priimta atvirai rodyti savo jausmų, ypač neigiamų. Tai viena iš priežasčių, dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.

Dažniausia ir bene išraiškingiausia mimikos forma yra šypsena. Šypsena švelnina veido bruožus, net nesimpatišką veidą daro malonų ir labai veikia tarpusavio santykius. 

Akių kalba

Akys bendravimo metu yra labai informatyvios ir daug ką pasako. Sporto treneris žiūri įdėmiu žvilgsniu į prasikaltusį auklėtinį – netaria nė žodžio, o sportininkas ima nerimauti ir greitai „atsiveria“  – pradeda aiškintis. Jis trenerio žvilgsnyje išvydo viską, ką pastarasis norėjo pasakyti. „Bėgiojančios akys“ labai nemaloniai nuteikia pašnekovą, nes pastarasis jose įskaito nenuoširdumą, norą nuslėpti tiesą ir panašiai. Jei žmogus yra atviras, sąžiningas, tai ir jo žvilgsnis tiesus. Trenerio sąžiningumas skatina ir auklėtinio sąžiningumą. 

Akys pasako, ar ketinama bendrauti su kitu žmogumi. Kai žvilgsnis yra suprantamas, jo nevengiama, į jį reaguojama arba teigiamai, arba neigiamai. Kai žvilgsnio prasmė neaiški – jis gali nuteikti nesmagiai.

Psichologas D. E. Hamačekas siūlo patarimus, kaip sėkmingai bendrauti:

1. Norėdami užmegzti glaudesnį kontaktą su kuriuo nors žmogumi, turite su juo susitikę šiek tiek ilgiau išlaikyti žvilgsnį.
2. Žiūrėdami į žmogų, kuriam ką nors sakote ar jo klausotės, nepamirškite moralaus žvilgsnio laiko.
3. Kai kritikuojate, svarbu, kad akių kalba būtų trumpesnė (žmogus, kurį kritikuoja, turi jausti tam tikrą saugumą).
4. Ilgiau žiūrėdami į akis, turite daugiau galimybių įrodyti, kad sakote teisybę. Žmogumi, kuris nežiūri į akis, abejojama, juo netikima.
5. Jeigu jūsų santykiai yra labiau dalykinio, o ne asmeninio pobūdžio, žiūrėjimo į akis laikas taip pat turėtų būti trumpesnis. Trumpi ir su pertraukomis žvilgsniai rodo, kad jums rūpi ne tiek pašnekovas, kiek problema.

Gestai

Gestai (pranc. geste – judesys, ženklas) – savotiškas menas rankų ir kūno judesiais reikšti savo mintis, jausmus bei nuotaikas. Gestai yra labai įvairūs. Jais sveikinamasi, atsisveikinama, kviečiama, pasitinkama, išlydima, nustembama, įsižeidžiama, džiaugiamasi ir pan. Gestu galima nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti arba ką nors kita veikti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti. Gestų kalba ypač svarbi kurtiesiems – jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme. 

Gestai gali būti:

spontaniški – tokie atsiranda neplanuotai, nekontroliuojamai ir perteikia oresnius, pasąmonės išgyvenimus;

konvencionalūs – visuotinai priimtini. Tose pačiose situacijose, bet skirtingos kultūros žmonėms jie gali reikšti nevienodus dalykus.

Treniruotėse ir varžybose treneris rodo nemažai gestų. Sportinėje veikloje jie atlieka ne tik nurodomąsias, bet ir tam tikrų teiginių, pabrėžimo funkcijas. Tačiau ir trenerio darbe galioja tam tikros taisyklės:

• Gestikuliuoti reikia saikingai. Nesaikingas gestikuliavimas gali sukelti gynimosi reakcijas.
• Gestikuliavimas negali pažeisti jūsų partnerio asmeninės erdvės.
• Norint teisingai paaiškinti gestus, būtina atsižvelgti į kontekstą, kurį jie aiškina.
• Reikia vertinti gestų visumą ir tai, kaip perduodami verbaliniai bei neverbaliniai signalai. Negalima išskirti vieno gesto ir jo nagrinėti izoliuotai nuo kitų ar esamų aplinkybių.
• Reikia atsižvelgti į žmogaus socialinę ir profesinę padėtį. Kuo labiau išsilavinęs žmogus, tuo gausesnę turi žodžių atsargą ir mažiau vartoja gestų.

Kūno kalba

Garsus amerikiečių psichologas V. Džeimsas dar XX a. pradžioje pastebėjo kūno užimamos padėties svarbą, parodant savo požiūrį į bendravimą. Kūno kalba dažnai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei, todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, kad būtent kūno padėtis mums gali atskleisti gilesnius žmogaus jausmus.

Treneriui svarbu ir kiti išorinės elgesio kultūros dalykai: mokėjimas vaikščioti, sėdėti, stovėti ir kt. Tai svarbios kūno kalbos sudedamosios dalys, nes kiekviena iš jų savaip veikia auklėtinius. Juos lavinant didelę reikšmę turi ir kūno kultūra, ir savarankiški pratimai. Treneris, aiškindamas vaikams judesių naudingumą, savo išvaizda, t. y. taisyklinga laikysena, gražia eisena, orumu, turi patvirtinti sakomus žodžius. Visi judesiai ir laikysena turi patraukti grakštumu, paprastumu. Stengdamasis savo auklėtinius paveikti emociškai, pedagogas, kaip ir aktorius, vengia pompastikos, dirbtinumo, monotoniškumo, o savo vaidmenį atlieka išradingai ir kūrybingai.

Asmeninė erdvė

Kiekvienas žmogus geriausiai jaučiasi tada, kai išlaiko aplink save tam tikrą asmeninę erdvę. Pavyzdžiui, moteris ar mergina blogai jausis, jeigu vyriškis atsisės ar atsistos per arti, lies jos kūną. Asmeninė erdvė – tai tam tikra erdvė apie žmogų, kurią jis nuolatos sąmoningai ar nesąmoningai stengiasi išlaikyti. Ši erdvė padidėja ar sumažėja priklausomai nuo to, kur ir su kuo esama. Perpildytame autobuse ji pasidaro labai maža, gamtoje ar namie – pakankamai didelė. Taip žmogus, verčiamas aplinkybių, vienaip ar kitaip reaguoja į savo erdvės pažeidžiamumą. Amerikiečių antropologas E. T. Holas nurodo tokias pagrindines erdvės zonas:

1. Intymioji zona (nuo 15 iki 46 cm). Ši zona skirta labai artimam bendravimui, susijusiam su meile, globa, apsauga, nuraminimu, pamaloninimu ir pan. Esant tokiam atstumui, žmogų veikia daugybė dirgiklių – kvėpavimo, kūno šilumos, kvapų ir dėl to bendravimas pasidaro labai intensyvus. Tai labai artimų žmonių zona ir į ją įsiveržti nedera. Tai turėtų gerai žinoti treneris. 
2. Asmeninė zona (nuo 46 cm iki 1,2 m). Tai normali zona tarp žmonių, kurie vienas kitą pažįsta ir daug metų bendrauja. Tokio atstumo palaikymas suprantamas ir kaip palankumo išraiška arba noras geriau susipažinti.
3. Socialinė zona (nuo 1,2 iki 3,6 m). Tokia zona susidaro tarp žmonių, kurie kartu dirba, sprendžia bendras problemas, nagrinėja dalykinius klausimus ir pan.
4. Visuomeninė zona (toliau nei 3,6 m). Tokią zoną stengiasi išlaikyti valdininkai, dideli viršininkai. Esant tokiai zonai, asmeniniai klausimai nesprendžiami.

Stengdamasis korektiškai bendrauti, treneris turi galvoti apie tam tikrą žmogaus  asmeninę erdvę, stengtis jos nepažeisti, neleisti auklėtiniui pasijusti nejaukiai, jeigu reikia – išlaikyti tinkamą atstumą.

Prisilietimas – vienas iš ankstyviausių ir paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų, kuriuo paprastai parodomi teigiami jausmai. Pavyzdžiui, treneris gali:

• patapšnoti auklėtiniui per petį ir ką nors malonaus pasakyti;
• išskėsti rankas ir stipriai apglėbti auklėtinį – tuo parodomas didelis pasitenkinimas auklėtinio laimėjimais, elgesiu.

Pasirinkdamas šį bendravimo būdą, treneris privalo atsižvelgti į asmenybės ypatumus ir auklėtinį liesti korektiškai.

Literatūra: 

1. Martinaitis, M. (1977). Poezijos kasdieninė duona. Mūsų kalba, 1977, I, 12–18.
2. Pikčilingis, J. (1982). Žodžio interviu. Vilnius. 
3. Makarenka, A. (1957). Rinktiniai pedagoginiai raštai. T. 1. Kaunas. 
4. Tarptautinių žodžių žodynas (2013). Vilnius.
5. Stoškus, K. (1996). Eristika. Vilnius. 
6. Bendravimo menas (1993). D. 1. Vilnius. 
7. Razauskas, R. (1994). 365 vadovo dienos. Vilnius. 
8. Černius, V. (1992). Mokytojo pagalbininkas. Kaunas. 
9. Polukordienė, K. O. Kūno kalba. Psichologija Tau, 1993, 2. 
10. Želvys, R. (1995). Bendravimo psichologija. Vilnius.