Biomechanikos suvokimas tenise (I dalis)

Kad galėtų veiksmingai analizuoti ir tobulinti judesių techniką, šiandien teniso treneriai turi gerai išmanyti biomechaniką. Biomechanika – tai žmogaus judesių tyrimas. Kalbant apie tenisą, biomechanika reiškia veiksmus, kurie atliekami, kad žaidėjas galėtų bėgti, šokinėti, greitai sustoti, smūgiuoti kamuoliuką ir pan. Biomechanika – tai principai, kuriais grindžiamas kūno judėjimas, arba tai, kaip mes judame. Paprastai šiems judesiams atlikti reikia, kad būtų tinkamos tam tikros sąlygos, kad būtų pasiekti geriausi rezultatai (arba optimalus judėjimas). Pavyzdžiui, žaidėjas, norėdamas smūgiuoti teniso kamuoliuką priekyje arba greitai pakeisti judėjimo kryptį, turi koordinuoti tam tikras kūno dalis; aktyvuoti atitinkamas raumenų grupes tinkamu intensyvumu ir laiku.Kitas žodis, kurį treneriai dažnai ir laisvai vartoja kalbėdami apie biomechaniką, yra „technika“. Svarbu, kad treneriai suprastų, jog šie du dalykai, nors ir susiję, nėra tapatūs. Biomechanika, kaip minėta anksčiau, yra sporto mokslas, tiriantis principus, kurie daro įtaką žmogaus judesiams. Technika reiškia praktinį šių principų taikymą tam tikram žaidėjui atliekant tam tikrą smūgį ar kūno judesį. Pavyzdžiui, du žaidėjai gali turėti labai skirtingas technikas (t. y. pilnas ir sutrumpintas padavimo veiksmas), tačiau biomechanikos principus (t. y. segmentų koordinaciją ir seką, elastingą energiją) naudoti tinkamai, kad abu smūgiai būtų veiksmingi. Nustatydamas efektyviausius judesių modelius, reikalingus smūgiui atlikti, teniso treneris gali analizuoti žaidėjo judesių efektyvumą ir bandyti nustatyti, ar žaidėjas galėtų dirbti bei žaisti tenisą efektyviau. Tikras biomechanikos supratimas padės atsakyti į pagrindinį klausimą: „Kas yra optimali technika?“ Optimalią techniką galima apibrėžti kaip tokią, kuri leidžia efektyviausiai derinti jėgą ir kontrolę tiek smūgio, tiek judesio technikoje, kartu sumažinant traumų riziką. Analizuojant ir tobulinant žaidėjus, geras biomechanikos supratimas padės treneriams išvengti dėmesio sutelkimo į idiosinkratines (būdas matyti, jausti ir reaguoti kiekvienam asmeniui) ir „kosmetiškai“ nepatinkančias smūgio savybes (t. y. smūgio išvaizdą), o padės sutelkti dėmesį į smūgio efektyvumą. „Techniką reikia keisti ne tada, kai mums ji atrodo negraži, o tada, kai ji yra neefektyvi.“

Svarbu žinoti: Biomechanika yra labai svarbi žaidėjo tobulėjimui, nes visi tenisininko smūgiai turi pagrindinę mechaninę struktūrą. Treneriai, kurie supranta pagrindines mechanines smūgio ypatybes, moka ir geba analizuoti kūno judesius, kurie leidžia žaidėjams optimaliai tobulėti su minimalia traumų rizika.

Pagrindinius teniso biomechanikos principus galima lengvai įsiminti naudojant anglų k. akronimą BIOMEC. Tai reiškia:

  • Pusiausvyra (Balance);
  • Inercija (Inertia);
  • Priešinga jėga (Opposite force);
  • Momentas – impulsas (Momentum);
  • Elastinė energija (Elastic energy);
  • Koordinacinė grandinė (Co-ordinator Chain).

Pusiausvyra

Pusiausvyra – fizinė ypatybė – gebėjimas išlaikyti santykiškai pastovią kūno padėtį įvairiomis pozomis, atliekant įvairius judesius ar veiksmus, veikiant išorinėms jėgoms. 

Yra dvi pusiausvyros rūšys: statinė ir dinaminė.

  • Statinė pusiausvyra – tai gebėjimas išlaikyti atramos pagrindą su minimaliu judesiu.
  • Dinaminė pusiausvyra – tai gebėjimas atlikti užduotį išlaikant stabilią kūno padėtį.

Tenisas yra nuolatinio judėjimo sporto šaka, kurioje žaidėjai judėdami turi kontroliuoti kūną ir raketę. Dėl šios priežasties dinaminė pusiausvyra yra ypač svarbi. Norėdamas išlaikyti dinaminę pusiausvyrą, žaidėjas turėtų stengtis kuo labiau kontroliuoti savo svorio centrą žaisdamas. Treneriui svarbu stebėti, ar žaidėjas išlaiko tiesią liniją (vertikalią ašį) nuo galvos iki žemės, kuri leistų perduoti linijinį ir kampinį momentą.

Pavyzdžiui, geriausi žaidėjai sugeba išlaikyti galvą ir viršutinę kūno dalį stabilią net ir sudėtingiausiose situacijose.

Pratimai skirti pusiausvyros lavinimui (tenise)

Inercija

Inercija – fiz. kūnų savybė nekeisti savo pirminės būsenos (stovėti ar judėti), kol pašalinė ar išorinė jėga jų neveikia.

Inercijos dėsnis teigia, kad kūnas išlieka ramybės arba judėjimo būsenos tol, kol jo neveiks išorinė jėga. Kitaip tariant, inercija – tai kūno pasipriešinimas judėti arba sustoti. Pavyzdžiui, tenisininkas iš nejudančios padėties greitai pajuda, sulėtėja ir greitai pakeičia kryptį.

Paprastai tenisininkai turi įveikti inerciją. Pavyzdžiui:

  • Kai tenisininkai yra pasiruošę, jų kūnas ir raketė nejuda, todėl turi tam tikrą ramybės inerciją. Norėdami pradėti judėti, jie turi įveikti (ramybės) inerciją.
  • Kai tenisninkai bėga prie „sunkaus“ kamuolio, turi įveikti inerciją, kad sustabdytų kūną ir pakeistų kryptį, kad atsigriebtų.
  • Kai tenisininkai smūgiuoja šiek tiek sulenkta ranka, yra mažesnis inercijos momentas nei smūgiuojant tiesia ranka, todėl yra mažesnis pasipriešinimas sukimuisi, taigi ir didesnis raketės galvutės greitis.
Pratimai skirti inercijai

Priešinga jėga

Trečiasis Niutono judėjimo dėsnis teigia: „Kiekvienam veiksmui yra lygiavertė ir priešinga reakcija.“Atlikdamas smūgį žaidėjas judesį ir smūgio techniką inicijuoja kojomis, stumdamasis į žemę, tada žemė tokia pat jėga stumia atgal. Ši žemės reakcijos jėga suteikia impulsą sprogstamajam pirmajam veiksmui.

Tenise žaidėjai naudoja priešingą jėgą atlikdami daugelį veiksmų, pvz.:

  • Kelio sulenkimas paduodant. Šis veiksmas suteikia jėgą galingam padavimui, nes stumia į žemę.
  • Raketės ranka ir nežaidžiančioji ranka atliekant viena ranka padavimą į nugarą. Laisvosios rankos, judančios priešinga raketės rankai kryptimi, veiksmas padidina smūgio jėgą.
Pratimai skirti lavinti priešingą jėgą (opposite force)

Momentas – impulsas

Jėgos momentas (p) – tai jėga, kurią sukuria kūnas. Tai dviejų mechaninių kintamųjų – kūno masės (m) ir jo greičio (v) – sandauga. Todėl (p = m x v). Tai reiškia, kad, esant tam pačiam greičiui, didesnio svorio kūnas turės didesnį pagreitį. Yra dvi momento rūšys: linijinis ir kampinis.

  • Linijinis momentas reiškia žaidėjo turimą linijinio judesio kiekį. Jis svarbus tokiose situacijose, kai žaidėjas juda į priekį tiesia linija (t. y. veržiasi į tinklą) arba tiesiog perkeldamas kūno svorį į priekį smūgio kryptimi (t. y. smūgiuodamas nugara).
  • Kampinis momentas reiškia objekto ar kūno kampinį judėjimą. Teniso žaidėjai kampinį momentą naudoja didesnei jėgai sukurti. Pavyzdžiui, nuo kūno rotacijos, vykstančios ties klubais ir liemeniu (t. y. top spin forehand).

Peržiūrėkite kitą vaizdo įrašą, kuriame pateikiama keletas pratimų, skirtų momentui lavinti, pavyzdžių:

Biomechanikos suvokimas tenise. Pratimai skirti momentui – impulsui lavinti.

Elastinė energija

Elastinė energija – tai raumenyse ir sausgyslėse sukaupta energija, atsirandanti raumeniui išsitempus.Ištempti raumenys ir sausgyslės kaupia energiją taip pat, kaip ir elastinė kūno juosta, kai ji ištempiama. Teorija, kuria grindžiamas tampriosios energijos panaudojimas tempimo ir trumpinimo ciklo veikloje, yra palyginti paprastas procesas. Per tempimo fazę raumenys, sausgyslės ir susiję audiniai iš tikrųjų yra tempiami ir kaupia energiją.

Todėl atliekant teniso smūgį energija kaupiama per raketės ir viršutinės liemens dalies sukimąsi (grįžtamąjį šuolį) arba judesio parengimo fazę (t. y. kojų lenkimą per padalytą žingsnį prieš smūgį). Judesiui grįžtant atgal, sutrumpėjimo fazės metu ištempti raumenys (kurie dabar yra aktyvesnės raumenų būsenos nei ramybės metu) ir sausgyslės atsitraukia atgal į pradinę formą ir tokiu būdu dalis sukauptos energijos atgaunama ir padeda judesiui. Taigi raketės judėjimas į priekį (t. y. išorinis, o po to vidinis viršutinės rankos dalies sukimasis paduodant) sustiprėja dėl šios elastinės energijos panaudojimo ir dėl to, kad raumenys jau yra iš anksto įtempti ir todėl geriau pasirengę panaudoti jėgą.

Peržiūrėkite kitą vaizdo įrašą, kuriame pateikiama keletas pratimų, skirtų elastinei energijai lavinti, pavyzdžių:

Biomechanikos suvokimas tenise. Pratimai skirti elastiniai energijai lavinti (Elastic energy).

Koordinavimo grandinė

Treneriai dažnai vartoja tokius žodžius kaip „laikas“ ir „ritmas“. Tačiau ką jie iš tikrųjų reiškia ir kaip galime išmokyti žaidėjus tobulinti šias pagrindines smūgio mechanikos savybes? Atsakymas į šį klausimą slypi kūno koordinacijos grandinės principe. Koordinacinė grandinė – tai „kūno segmentai, veikiantys kaip grandinės grandžių sistema, kurioje vienos grandies arba kūno dalies sukuriama jėga nuosekliai perduodama kitai grandžiai“. Optimali šių kūno segmentų koordinacija (laiko suderinimas) leis efektyviai perduoti greitį per kūną, pereinant iš vieno kūno segmento į kitą. Ankstesnės kūno dalies greitis pridedamas prie kito kūno segmento, kuris prie bendro greičio prideda savo greitį. Tai tęsiasi iki paskutinės sekos dalies, kai idealiausiu atveju raketė pagreitėja visu susumuotu greičiu link kamuoliuko.

Pratimai skirti koordinacinei grandiniai lavinti

Literatūra:

  • Bourquin, O. (2003). Co-ordination. In M. Reid, A. Quinn, and M. Crespo (Eds.). ITF Strength and Conditioning for Tennis. ITF Ltd, London (pp. 71-77). 
    • Crespo, M., & Miley, D. (1998). ITF Advanced Coaches Manual. ITF Ltd. London. 
    • Crespo, M., & Reid, M. (2002). Biomechanics and teaching methodology. In B. Elliott, M. Reid, and M. Crespo (Eds.), ITF Biomechanics of Advanced Tennis. ITF Ltd, London (pp. 13-30). 
    • ITF. (2007). Rules of Tennis. ITF Ltd. London. 
    • Knudson, D. (2006). Biomechanical principles of tennis technique. Racquettech Publ. Vista.  
    • Roetert, P., & Ellenbecker, T. (2001). Biomechanics of movement in tennis. ITF CSSR, 24:10-11. 
    • Roetert, P., & Groppel, J. (2001). World-Class Tennis Technique. Human Kinetics, Illinois. 
    • Schonborn, R. (1999). Advanced techniques for competitive tennis. Meyer & Meyer Verlag. Aachen.
    • Crespo, M., & Miley, D. (1998). ITF Advanced Coaches Manual. International Tennis Federation.
    • Elliot, B., & Reid, M. (2004). Analysing serve and groundstroke technique on court. ITF Coaching and Sport Science Review, 32(12), 2-4.
    • Elliot, B., Reid, M., & Crespo, M. (2003). ITF Biomechanics of Advanced Tennis. International Tennis Federation.
    • Elliott, B. (2001). Biomechanics and stroke production: implications for the tennis coach. ITF Coaching and Sport Science Review, 24(9), 2-3.
    • Elliott, B., & Colette, D. (1993). Biomechanics. ITF Coaching and Sport Science Review, 1(1), 4-6.
    • Knudson, D. (2001). Improving stroke technique using Biomechanical principles. ITF Coaching and Sport Science Review, 24(9), 11-13.
    • Stonkus S. (2002). Sporto terminų žodynas. Kaunas.