BENDRAAMŽIAI, SOCIALINIS PRIPAŽINIMAS IR SOCIALINĖ ATSKIRTIS

Įrodymų apie paauglių jautrumą bendraamžių spaudimui (ypač jei siekiama, kad tie bendraažmiai juos primtų į savo ratą) nors vežimu vežk. Tai galima pademonstruoti ir eksperimentais. Vieno Steinbergo tyrimo metu paaugliai ir suaugusieji turėjo tiek pat rizikuoti lenktynių vaizdo žaidimo metu. Šalia atsiradę du už nesėkmes kritikuojantys bendraamžiai suaugusiųjų elgesiui įtakos neturėjo, o paaugliai ėmė rizikuoti trigubai dažniau. Be to, tyrimai naudojant neurovaizdinimą parodė, kad per garsiakalbių sistemą iš kito kambario girdima bendraamžių kritika slopina paauglių avPKŽ ir jaudrina apatinę dryžuotojo kūno skiltį, o suaugusiųjų smegenims šis veiksnys įtakos neturi.

Iš kur paauglių bendraamžiai įgauna tokią svarią socialinią įtaką? Visų pirma, paaugliai labiau linkę bendrauti ir jų socialinė sistema sudėtingesnė nei vaikų ar suaugusiųjų. Pavyzdžiui, 2013 metais atliktas tyrimas parodė, kad paaugliai turi vidutiniškai keturis šimtus draugų socialiniame tinkle „ Facebook” – gerokai daugiau nei suaugusieji. Paauglių socialinės struktūros taip pat labiau grįstos įtaka kitiems ir atsaku į emocinius signalus – pamenate, emocionalūs veidai paaugliams sukelia didesnį limbinės sistemos atsaką, o kaktinė žievė reaguoja silpniau? Galų gale, paaugliai keturis šimtus ir daugiau draugų socialiniuose tinkluose susirenka ne todėl, kad jiems relkia duomenų sociologios daktaro disertacifai. Tokį elgesį lemia sunkiai valdomas noras atrasti “savo” grupę ir būti pripažintiems jos dalimi.

Iš čia ir atsiranda paauglių jautrumas bendraamžių spaudimui ir „užsikrėtimas” kitų emocijomis. Be to, toks spaudimas paprastai skatina nusižengti taisyklėms: išauga smurto, piktnaudžiavimo priklausomybė skatinančiomis medžiagomis, nusikaltimų, nesaugaus sekso ir nesirūpinimo sveikata tikimybė (juk nedaug paauglių gaujų spaudžia vaikus kartu valytis tarpdančius, o vėliau daryti gerus darbus nepažįstamiesiems). Pavyzdžiui, studentų bendrabutyje nuolatos geriantis jaunuolis greičiau jau neigiamai paveiks blaivininką kambarioką negu atvirkščiai. Valgymo sutrikimai paauglių grupėse plinta panašiai kaip virusas. Tas pats galioja merginų depresijai – tai paaiškina jų polinkis kolektyviai sielvartauti dėl patiriamų problemų taip kiekvienai sustiprinant kitų neigiamas emocijas.

Tyrimai taikant neurovaizdinimą rodo, kaip jautriai paaugliai reaguoja į bendraamžių iš tos pačios socialinės grupės reakcijas. Paklauskite suaugusiojo, ką, jų manymu, apie juos galvoja kiti, tada pasiteiraukite, kaip save vertina jie patys. Į šiuos du klausimus reaguoja du skirtingi, bet iš dalies persidengiantys nerviniai tinklai kaktinėje galvos smegenų žievėje ir limbinėje sistemoje. Paaugliai abiem atvejais reaguoja vienodai. Jų smegenys į klausimą „Ka, manai apie save?” atsako pasiremdamos informacija, ka apie juos galvoja visi kiti.

Chaotiškas paauglių siekis jsitvirtinti grupėje gražiai atsiskleidžia socialinės atskirties neurobiologiniuose tyrimuose. Kalifornijos universiteto Los Andžele socialinė psichologė Naomi Eisenberger sukūrė nepaprastai populiarią „Kiberbolo” paradigmą, simuliuojančią atstūmimą grupės kontekste. Smegenų skaitytuvą dėvintis eksperimento dalyvis įsitikinęs, kad žaidžia internetinį žaidima su dar dviem žmonėmis (jie, savaime aišku, neegzistuoja – tyrimo metu naudojama kompiuterinė programa). Kiekvienas žaidėjas ekrane užima tam tikrą vietą ir jie išsidėstę trikampiu. Tarpusavyje jie mėtosi virtualiu kamuoliu, eksperimento dalyvis pasirenka, kam mesti kamuolį, ir mano, kad kiti du žaidėjai elgiasi taip pat. Taip žaidimas vyksta kurį laiką, galiausiai, tiriamajam nežinant, prasideda esperimentas – kiti du žaidėjai nustoja duoti jam ar jai kamuolį ir mėtosi tik tarp savęs. Atstumia mūsų bandomąjį triušį, bjaurybės. Suaugusiųjų smegenyse tokiu atveju sureaguoja centrinė pilkoji medžiaga, priekinė juostinė smegenų žievė, migdolinis kūnas ir sala. Kaip ir turėtų būti – šios smegenų dalys reguliuoja skausmo, pykčio ir pasibjaurėjimo suvokimą. Po tam tikro laiko sureaguoja apatinę šoninė PKŽ, nuo kurios aktvvumo atvirkčiai priklauso juostinės smegenų žievės ir salos signalų intensyvumas, ir kuo labiau reaguoja ašPKŽ, to menkesnis tiriamųjų, nusivylimas po tyrimo (remiantis jų pačių nuomone). Iš kur atsiranda ši pavėlinta ašPKŽ reakcija? O ko aš nervinuosi? Tai tik kvailas žaidimukas su kamuoliu. „Mus gelbsti kaktinė smegenų žievė, pasiūlydmas naują, perspektyvą, racionalų vertinimą ir suvaldydama emocijas.

Dabar pakartokime tyrimą su paaugliais. Kai kurių neurovaizdinimo rezultatai atitinka suaugusiųjų reakcijas – tokie paaugliai patys save vertina kaip ne itin jautrius socialiniam atstūmimui ir daugiau laiko leidžia su draugais nei kiti bendraamžiai. Tačiau daugumos atstūmimą patyrusių paauglių ašPKŽ beveik nesureaguoja, kiti pokyčiai jų smegenyse ryškesni nei suaugusiųjų ir po tyrimo jaunuoliai dažniau prisipažįsta patyrę neigiamas emocijas. Paauglių galvos smegenų kaktinė žievė per silpna, kad lengvai ir greitai įrodytų, jog ši situacija visai nesvarbi. Atstūmimas paauglius įskaudina labiau ir dar labiau skatina troškimą būti primtiems į grupę. 

Kitame eksperimente, kuriame buvo naudojamas neurovaizdinimas, buvo tiriamas prisiderinimo prie grupės (konformizmo) reiškinys. Stebint judančią ranką truputį suaktyvėja ir už jūsų rankos judesius atsakingi premotoriniu centrų neuronai – jūsų smegenys yra per žingsnį nuo matomo judesio atkartojimo. Tyrime dalyvavę dešimtmečiai žiūrėjo vaizdo įrašus, kuriuose buvo matyti judanti ranka arba veido išraiškos. Jautriausių bendraamžių spaudimui vaikų (vertinant pagal Steimbergo sukurtą skalę) premotoriniai centrai būdavo sužadinami labiausiai, tačiau tik reaguojant į veido išraiškas. Kitaip tariant, kitų spaudimui labiau pasiduodantys vaikai greičiau jau atkartos bendraamžių emocijas negu veiksmus (Atsižvelgdami į tiriamųjų amžių, tyrėjai bandymo rezultatus apibendrino kaip galimai lemsiančius elgesį paauglystėje).

Tokia teorinė prisiderinimo prie grupės analizė, išskaidanti šį reiškinį į komponentus, gali padėti nuspėti, kurie paaugliai greičiausiai prisidėtų prie riaušių. Bet tai ne itin padeda atsakyti, kurie paaugliai labiau linkę nepakviesti kito į vakarėlį, nes “kietuolių” grupė tą, asmenį laiko nevykėliu.

Dar vienas tyrimas atskleidė abstraktesnio derinimosi prie grupės priklausomybę nuo neurobiologinių mechanizmų. Tai susiję su paauglių, dryžuotojo kūno apatine skiltimi, padedančia galvos smegenų kaktinei žievei iš naujo įvertinti patirtą socialinę atskirtį. Šiame tyrime dalyvavusių paauglių, atspariausių, bendraamžių spaudimui, dryžuotasis kūnas tokio atstumimo atvejais reaguodavo labiausiai. Kas galėjo nulemti intensyvesnį apatinės dryžuotojo kūno skilties atsaką? Nebeturėtumėte nustebti išgirdę, kad apie tai sužinosite kituose skyriuose.

ATJAUTA, GAILESTIS IR SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS MORALINIU PAGRINDU

Sulaukę paauglystės žmonės jau gana gerai moka vadovautis kitų perpektyvomis, žvelgti į pasaulį ne savo akimis. Paprastai tuo metu imame girdėti tokias frazes: “Na, aš vis tiek nesutinku, bet atsižvelgdamas į jo patirtį suprantu, kodėl jam taip atrodo.”

Tačiau paaugliai vis dar nėra suaugusieji. Kitaip nei pastariesiems, jaunuoliams vis dar geriau sekasi įvertinti tiesioginę perspektyvą (“Kaip tu jaustumeisi tokioje situacijoje?”), o ne pažvelgti į viską iš šalies (“Kaip ji jaučiasi tokioje situacijoje?”). Nors paauglių moralinis kompasas darosi vis įmantresnis, nuo suaugusiųjų jis vis dar atsilieka. Paaugliai nebesivadovauja vaikiškais egalitarizmo (lygybės) principais, nebebando išteklių paskirstyti visiems po lygiai. Paauglių sprendimai daugiausia grįsti meritokratija (kartais įmaišant utilitarizmo ir libertarizmo); meritokratinis mąstymas pranašesnis už paremta lygybę, nes atsižvelgia ne tik į veiksmų rezultatus, bet ir į jų priežastis. Vis dėlto paauglių meritokratinė filosofija dar ne tokia išsivysčiusi kaip suaugusiųjų: pavydžiui, paaugliai ne prasčiau už vyresnius asmenis supranta, kokią įtaką, elgesiui daro individualios aplinkybės, bet prasčiau geba vertinti sistemines aplinkybes.

Bręsdami paaugliai vis geriau atskiria netyčinę žalą nuo tyčinės, šią vertindami labiau neigiamai. Apsvarstant netyčinės žalos apraiškas mažiau naudojamasi trimis smegenų sritimis, susijusiomis su skausmo suvokimu: migdoliniu kūnu, sala ir premotoriniais centrais (jie skatina susiraukti išgirdus apie kam nors keliamą skausmą). O štai mąstant apie tyčinę žalą labiau suaktyvėja všPKŽ ir avPKŽ. Kitaip tariant, kad suvoktume ir įsisąmonintume svetimą skausmą, labiau turi pasistengti kaktinė žievė.

Taip pat paaugliai laikui bėgant vis geriau skiria žalą, daiktams nuo žalos žmonėms (ši vertinama labiau neigiamai). Žala „žmonėms vis labiau sužadina migdolinį kūną, o kai nukenčia daiktai, vyksta atvirkštinis procesas. Įdomu tai, kad bėgant laikui paaugliai už žala daiktams skiria kuo toliau, tuo vienodesnes bausmes, nesvarbu, žala tyčinė ar ne. Kitaip sakant, svarbiausiu aspektu šiuo atveju tampa faktas, kad sulūžusį daiktą vis tiek reikės taisyti, koks skirtumas, ar jis sulaužytas tyčia, ar ne. Gal ir neverta taip graudžiai verkti dėl nenoromis išlieto pieno, tačiau valyti jį vis tiek teks.

O kaipgi vienas nuostabiausių paaugliskų bruožų, glaudžiai susijęs su pagrinde  šios knygos tema: jų chaotiškas, itin jautrus ir su stipriomis emociomis sietinas gebėjimas jausti kažkieno kito – tiesą sakant, visų – skausmą, ir noras ištaisyti visas pasaulio negandas. Tolesniame skyriuje gilinsimės į skirtumą tarp užuojautos ir atjautos, tarp apgailestavimo, nes kažkam skauda, ir sielvartavimo, nes tau skauda taip pat, kaip kitam. Paaugliai yra pastarojo jausmo ekspertai, gebantys taip intensyviai išgyventi svetimus jausmus, kad kone susitapatina su tuo asmeniu.

Šis intensyvumas neturėtų stebinti, jis yra daugelio paauglystės aspektų sankirta. Paauglys išgyvena daugybę emocijų ir limbinė sistema primena chaotišką vilkelį. Hormonų šuolių amplitudė didesnė nei bet kuriuo kitu gyvenimo laikotarpiu, atjautos sukeliamas skausmas tiesiog svilina, o galimybė pasielgti teisingai masina, skatindama manyti, kad šiame pasaulyje esame ne be reikalo. Dar prisideda atvirumas naujovėms. Atviras protas – būtina sąlyga atvirai širdžiai, ir paaugliškas naujovių alkis padeda atsidurti gausybės kitų žmonių kailyje. Nepamirškime ir paaugliams būdingo egoizmo. Savo vėlyvojoje paauglystėje leidau laiką su kvakeriais ir vienas jų mėgstamų posakių buvo šis: „Dievas teturi tave.” Kalbame apie ribotą, Dievą: norint ištaisyti kokią, negerovę, jam ne tik reikia žmonių pagalbos, jam reikia, kad įrankiu taptum butent tu. Egoizmo argumentas paaugliams tinka lyg nulietas. Pridėkime neišsenkančią jų energiją, visagalybės jausmą ir staiga atrodo, kad visą pasaulį galima sutvarkyti, tai kodėl gi nepabandžius?

Tryliktame skyriuje paaiškės, kad net pati karščiausia atjauta ir įmantriausi moralinio kompaso viražai nepadidina tikimybės, kad žmogus iš tiesų pasirinks sudėtingą ir drąsos reikalaujantį sprendima. Taigi, paaugliškos atjautos apibrėžimą, reikia papildyti.

Kaip sužinosime vėliau, tam tikrais atvejais atjauta nebutinai virsta veiksmais – kai ganėtinai racionaliai apmąstome situaciją („ši problema pernelyg išpūsta” arba kažkas kitas tuo pasirūpins”). Tačiau per daug jausmų kelia savų problemų. Nuo svetimo skausmo skauda ir mums, ir labiausiai atjaučiantys, dėl to besijaudinantys ir nerimaujantys žmones rečiausiai pasirenka elgtis bendruomeniškai. Asmeninė kančia skatina susitelkti į save, ir tai atveda prie vengimo: „ši situacija pernelyg siaubinga, nebegaliu ilgiau čia pasilikti.” Augant atjautos keliamam skausmui labiausiai imame rūpintis savo pačių vargais.

Ir atvirkščiai: kuo geriau asmuo geba valdyti neigiamas emocijas skatinančia atjautą, tuo didesnė tikimybė, kad jis imsis veiksmų problemai spręsti. Jei sukrečiančios, atjauta, sukeliančios aplinkybės jums paspartina širdies plakimą, tikimybė, kad imsitės padėti, mažėja, o jei širdis ima plakti lėčiau – gal ir pabūsite geruoju samariečiu. Taigi, viena iš sąlygų imtis veiksmų kito kančios akivaizdoje yra jūsų sugebėjimas išsilaikyti ant kojų užgriuvus atjautos bangai, leistis jos nešamam link nelaimės šaltinio.

Kaipgi elgiasi emocijų neslepiantys paaugliai, kurių limbinė sistema veikia visu pajėgumu, o galvos smegenų pusrutulių kaktinė žievė vargiai spėja iš paskos? Akivaizdu. Perteklinė atjauta įaudrina ir trukdo efektyviai imtis veiksmų.

Suaugusiesiems ši paauglių atjautos audra gali pasirodyti bereikalinga, tačiau kai pamatau šios būsenos apimtus geriausius savo studentus, mane visada aplanko ta pati mintis: o ankščiau buvo daug lengviau taip elgtis pačiam. Mano suaugusi kaktinė žievė gali paskatinti be stirpresnių emocijų atlikti kone bet kokį gerą darbą. Tačiau, be abejo, ta pati emocijų stoka gali atvesti ir prie sprendimo, kad viena ar kita situacija visai ne mano reikalas.

PAUGLIŲ SMURTAS

Be abejo, paauglystė pasireiškia ne tik naminių pyragų pardavinėjimu siekiant surinkti pinigų kovai su visuotiniu atšilimu. Vėlyvoje paauglystėje ir pirmaisiais suaugystės metais būname labiausiai linkę smurtauti, nesvarbu, ar tai būna iš anksto apgalvotas ir impulsyvus veiksmas, leidžiamės į karalienės Viktorijos laikų muštynes ar griebiamės ginklo, veikiame vieni, o gal pasikviečiame draugų (uniformuotų, o gal ir ne), smurtaujame prieš nepažįstamąjį, o gal antrąją pusę. Ir praėjus tam laikotarpiui agresijos apraiškų staiga smarkiai sumažėja. Ne be reikalo sakoma, kad geriausias ginklas kovoje su nusikalstamumu – trisdešimtasis gimtadienis. 

Paauglį plėšikauti pastūmėjantis biologinis mechanizmas iš dalies sutampa su veiksniais, lemiančiais, kad jo bendraamžis įsitrauks į ekologų klubo veiklą ir kišenpinigius paaukos rytinėms kalnų goriloms išgelbėti. Tos pačios itin intensyvios emocijos, troškimas sulaukti bendraamžių pritarimo, naujovių siekis ir taip, nedera pamiršti tebesiformuojančios kaktinės žievės. Tačiau ties ja panašumai baigiasi. 

Taigi, kas nulemia smurto padažnėjimą paauglystės laikotarpiu? Neurovaizdinimas neatskleidžia akivaizdžių skirtumų, lyginant su suaugusiųjų smurto apraiškomis. Tiek paauglių, tiek suaugusių psichopatų PKŽ ir dopamino sistema ne tokios jautrios neigiamam grįžtamajam ryšiui, jie mažiau jautrūs skausmui ir migdolinis kūnas ne taip glaudžiai bendrauja su kaktine žieve vykdant morale grįstų sprendimų arba atjautos reikalaujančias užduotis. 

Be to, paaugliško smurto antplūdžio nesukelia testosterono banga. Kaip jau aptarėme ketvirtame skyriuje, testosteronas nesukelia vyriškos lyties suaugusiųjų agresijos, tas pats galioja ir paaugliams. Dar reikėtų pasakyti, kad testosterono organizme daugiausia ankstyvoje paauglystėje, o smurto apraiškos piką pasiekia vėliau.

Kitame skyriuje aptarsime kai kurias paaugliško smurto priežastis. Kol kas svarbiausia atsiminti, kad vidutinis paauglys save kontroliuoja ir racionalius sprendimus priima prasčiau už vidutinį suaugusįjį. Šis faktas gali paskatinti manyti, jog įstatymus pažeidę paaugliai nusipelno švelnesnės bausmės nei suaugusieji. Kita vertus, galima teigti, kad, nepaisant menkesnio gebėjimo vadovautis sveiku protu, bausmės vis vien turėtų būti lygios, nepriklausomai nuo amžiaus. Pirmąja perspektyva vadovautasi dviejose svarbiose JAV Aukščiausiojo teismo nutartyse.

2005 metų byloje „Roperis prieš Simmonsą“ Aukščiausiasis teismas minimalia balsų persvara – penki prieš keturis – nusprendė, kad mirties bausmė už nusikaltimus, padarytus nesulaukus aštuoniolikos metų, prieštarauja Konstitucijai: pažeidžiama aštuntoji Konstitucijos pataisa, draudžianti žiaurias ir neįprastas bausmes. 2012 metų byloje „Milleris prieš Alabamos valstiją“ Aukščiausiasis teismas vėl minimalia balsų persvara tuo pačiu pagrindu uždraudė nepilnamečiams taikyti bausmes iki gyvos galvos be teisės būti paleistiems lygtinai. 

Teismas tokius sprendimus grindė tartum tiesiai iš šio skyriaus pasiskolinta logika. Raštu dėstydamas daugumos teisėjų nuomonę 2005 metų byloje, teisėjas Anthony Kennedy pareiškė: „Visų pirma [kaip visiems žinoma], jaunimas dažniau nei suaugusieji pasižymi brandos stoka ir ne iki galo susiformavusiu atsakomybės jausmu, ir jaunimo atveju tokie bruožai labiau pagrįsti ir tikėtini. Jie dažnai lemia skubius ir neapgalvotus veiksmus bei sprendimus.“ 

Visiškai pritariu šioms teismo nutartims, tačiau, neslėpsiu, jie, mano supratimu, tik grybšteli problemos paviršių. Ilgame ir nuobodokame šešioliktame skyriuje paaiškinsiu, kodėl manau, kad šioje knygoje išdėstomi moksliniai argumentai turėtų iš pagrindų pakeisti kiekvieną kriminalinės justicijos sistemos kertelę.

IR GALIAUSIAI: KODĖL KAKTINĖ ŽIEVĖ NESUGEBA ELGTIS, KAIP JAI PRIKLAUSO PAGAL AMŽIŲ?

Kaip ir žadėjau pradžioje, pagrindinė šio skyriaus tezė ta, kad galvos smegenų pusrutulių kaktinės skilties žievė subręsta vėliau nei likusios smegenys. Kodėl apskritai esama šio vėlavimo? Ar dėl to, kad kaktinė žievė yra sudėtingiausia galvos smegenų struktūra? 

Vargu. Smegenų kaktinės skilties žievėje veikia ta pati neuromediatorių sistema, tą žievę sudaro tokie patys neuronai kaip ir visas smegenis. Nervinių ląstelių tankis ir tarpusavio ryšių sudėtingumas panašus kaip ir likusių įmantriosios galvos smegenų žievės dalių. Kaktinei žievei susiformuoti nereikia smarkiai daugiau laiko ar išteklių nei kitų smegenų skilčių žievei. 

Vadinasi, mažai tikėtina, kad jei smegenys „galėtų“ kaktinę žievę užauginti sparčiau, taip ir padarytų. Manau, vėluojanti šios smegenų dalies branda turi evoliucinį pagrindą. 

Jei kaktinė žievė subręstų taip pat sparčiai kaip ir likusios smegenys, nebeliktų paaugliško chaoso, taip pat ir deginančio, nekantrumu trykštančio troškimo tyrinėti ir kūrybiškumo, nebeturėtume nė vieno to spuoguoto jauno genijaus, išmesto iš mokyklos ir vėliau savo garaže išradusio ugnį, urvų tapybą ir ratą. 

Galbūt. Vis dėlto, svarstant šį įsivaizduojamą scenarijų, reikia atsižvelgti, kad evoliucijos procesas elgesį suformuoja ne visos rūšies bendrajam gėriui, o siekiant išsaugoti ir ateities kartoms perduoti individų genų kopijas (prie to grįšime dešimtame skyriuje). Taip, paauglių išradingumas ne kartą išėjo į naudą žvelgiant iš reprodukcinės perspektyvos, tačiau tų pačių paauglių neapgalvotas elgesys daug dažniau baigėsi sulaužytais kaklais. Nemanau, kad pavėlinta kaktinės žievės branda atsirado tam, kad paaugliai galėtų elgtis nutrūktgalviškai. Manau, ši smegenų žievės dalis bręsta lėčiau todėl, kad jai formuojantis liktų kuo mažiau klaidų. Be abejo, visose smegenų dalyse turėtų likti kuo mažiau klaidų, tačiau kaktinės skilties žievė šiuo atveju ypatinga. Praeitame skyriuje aptarėme smegenų plastiškumą: kaip formuojasi naujos sinapsės, užgimsta nauji neuronai, neuronų tinklai persiorientuoja, konkrečios smegenų dalys išsiplečia arba susitraukia, – taip mes mokomės, keičiamės, prisitaikome. Visi šie procesai aktualiausi būtent kaktinei žievei. 

Kalbant apie paauglius dažnai sakoma, kad emocinio ir socialinio intelektų rodikliai geriau už klasikinį intelekto koeficientą ar standartizuotų žinių testų rezultatus leidžia prognozuoti, kiek sėkmės ir laimės žmogus patirs suaugęs. Svarbiausia socialinė atmintis, gebėjimas prisiimti kitų emocinę perspektyvą, valdyti emocijas, atjausti, kokybiškai bendradarbiauti su kitais ir save kontroliuoti. Šiuo atžvilgiu galima įžvelgti panašumų su kitais primatais, kurių galvos smegenų kaktinės skilties žievė didelė ir lėtai bręsta. Pavyzdžiui, kas rodo, kad dominavimu grįstoje pavianų bandos hierarchijoje konkretus patinas sulaukė sėkmės? Kad įgautum aukštą statusą, prireiks raumenų, aštrių ilčių ir savalaikės agresijos. Kad tą statusą išlaikytum, teks pasitelkti socialinius įgūdžius: žinoti, su kuo verta bendradarbiauti, kaip išgąsdinti varžovą, kaip suvaldyti impulsus ir nekreipti dėmesio į daugumą provokacijų, nepersistengti išliejant susikaupusią agresiją ant kitų bandos narių. Be to, kaip jau minėjau antrame skyriuje, didesnę kaktinę žievę turintys rezusų patinai linkę socialiai dominuoti savo grupėje. 

Suaugusiųjų gyvenime netrūksta svarbių kryžkelių, kai tikrai sunku pasirinkti naudingesnį iš dviejų variantų. Už teisingų sprendimų priėmimą tokiais atvejais atsakinga būtent kaktinės skilties žievė, o kad galėtume kaskart teisingai pasirinkti įvairiomis aplinkybėmis, būtina sukaupti atitinkamos patirties.

Tad galbūt čia ir slypi atsakymas. Aštuntas skyrius atskleis, kad genai smegenims daro išties didelę įtaką. Tačiau nuo gimimo iki ankstyvos jaunystės labiausiai mūsų elgesį lemianti smegenų dalis vis dėlto labiau priklauso ne nuo prigimtinių genų, o nuo visko, su kuo teko susidurti gyvenime. Kadangi galvos smegenų pusrutulių kaktinės skilties žievė subręsta vėliausiai, savaime suprantama, būtent šią smegenų dalį genai veikia mažiausiai, o patirtys šiuo atveju lemia daugiausia. Tai būtina, kad susiformuotų mūsų rūšiai būdingos nepaprastai sudėtingos socialinės sistemos. Ironiška, tačiau greičiausiai žmogaus galvos smegenų raidos genetinė programa laikui bėgant keitėsi taip, kad kaktinės pusrutulių skilties žievė kuo mažiau priklausytų nuo genų.

Literatūra:

• Robert M. Sapolsky (2022), ELGESYS, Kaip mokslas paaiškina geriausius ir blogiausius mūsų sprendimus.