Roberto Sapolskio knyga „Elgesys“ pretenduoja tapti psichologijos mokslo klasika ir šiandien daro didžiulę įtaką gretimoms mokslo sritims – biologijai, genetikai, sociologijai, istorijai, filosofijai ir kt. Šis veikalas, palyginti su kitais tokio tipo leidiniais, piešia vieną išsamiausių žmogus elgesio paveikslų ir atsako į klausimą, kodėl elgiamės taip, kaip elgiamės. 

Šiandien daugybė mokslininkų visame pasaulyje remiasi jo idėjomis kaip pamatinėmis pristatydami naujausius tyrimus, o dėl patrauklaus stiliaus ir iki šiol neregėtos mokslų sintezės apie žmogaus elgesį ją pamėgo ir platesnis skaitytojų ratas. Tikimasi, kad ir Lietuvoje ji bus vertinga ne tik specialistams ar studentams bet ir platesnei auditorijai, kuri domisi žmogaus prigimtimi.

Psichologijos, sociologijos, biologijos specialistams ir plačiam skaitytojų ratui, norinčiam išsamiau suvokti savo elgesio priežastis, žmogaus prigimtį.

Kodėl kartais pasielgiame netinkamai? Nuo ko tai priklauso? Kodėl vienus poelgius vertiname kaip gerus, kitus – kaip blogus? Žymus neurobiologas ir primatologas Robertas Sapolsky (gim. 1957) išsamiai analizuoja, kokie veiksniai lemia mūsų elgesį. Kas dėjosi mūsų smegenyse tą akimirką, kai vienaip ar kitaip pasielgėme? Gal nervų sistemą sudirgino vaizdas, garsas ar kvapas? O gal čia kalti hormonai? Kokią reikšmę turi paauglystės, vaikystės, ankstyvosios raidos patirtys ir genetinės ypatybės? Galbūt ieškant atsakymų reikia tūkstantmečius grįžti į praeitį ir prisikasti iki pat evoliucinių mūsų rūšies šaknų?

Ši knyga – įspūdinga mokslo apie žmogaus elgesį sintezė. Remdamasis naujausiais įvairių mokslo sričių tyrimais autorius nagrinėja tokias aktualias temas, kaip gentinis mąstymas, ksenofobija, hierarchija, konkurencija, moralė, laisva valia, karas ir taika.

„Tai puikus elgesio mechanizmų aiškinimas skirtingų lygmenų derinimu – nuo išoriškai stebimo elgesio sanklodos iki nervinių ir molekulinių jo mechanizmų. Kitas knygoje pristatomų aiškinimų ypatumas: prieiga prie reiškinių esmės grįsta poelgio kilmės laiko skale. Pirmieji skyriai taip ir pradedami: kas vyksta organizme tam tikro poelgio metu, likus sekundei, kelioms sekundėms, valandoms, dienoms ar net metams iki jo. Manau, skaitytojui patiks toks netradicinis ir gilus būdas aiškinti žmogaus poelgių prigimtį.

„Prof. dr. Albinas Bagdonas, psichologas, neurofiziologas, sociologas

„Perskaitę Roberto Sapolsky knygą „Elgesys” niekada nebesistebėsite savo pačių blogo elgesio amplitude. Visi turime vienodas galimybes pasiduoti nesąmoningoms išankstinėms nuostatoms, vaikystėje patirtoms traumoms ir tuo pakenkti artimiesiems. Taip pat visi galime suformuoti „saviškių” gentis, kurios „svetimus” vertins kaip menkesnius. Tačiau puikiausia tai, jog ši knyga jums suteiks vilties, kad savo elgesį galite valdyti daug geriau, negu jums atrodo.”

Charles Duhigg, knygos „Įpročio galia” autorius

PAAUGLYSTĖ

Kodėl paaugliai mus taip siutina, yra nuostabūs, tikri asilai, impulsyvūs, įkvepiantys, destruktyvūs, kenkiantys sau, altruistai, savanaudiški, nepakenčiami ir gebantys keisti pasaulį? Tokį klausimą užduoda ir atsakymo savo knygoje „Elgesys“ ieško žymus neurobiologas ir primatologas Robertas M. Sapolsky.

Ši knyga („Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas) – įspūdinga mokslo apie žmogaus elgesį sintezė. Remdamasis naujausiais įvairių mokslo sričių tyrimais autorius nagrinėja tokias aktualias temas, kaip gentinis mąstymas, ksenofobija, hierarchija, konkurencija, moralė, laisva valia, karas ir taika, rašoma leidyklos atsiųstame pranešime. Skaitytojams pateikiame ištrauką iš skyriaus „Paauglystė, arba seni, kur mano kaktinė žievė?“, kuriame mokslininkas aiškina, kas vyksta paauglių smegenyse, ir kokią įtaką tai turi jų elgesiui. 

Šiame skyriuje svarbiausias vienas faktas. Penktame skyriuje atsikratėme nuostatos, kad suaugusiųjų smegenys nekinta. Esama ir kito įsitikinimo: smegenys praktiškai baigia vystytis dar ankstyvoje vaikystėje – šiaip ar taip, sulaukus dvejų smegenų apimtis jau siekia maždaug aštuoniasdešimt penkis procentus suaugusio organizmo smegenų dydžio. Tačiau raida iš tiesų vyksta daug lėčiau. Šio skyriaus kertinė tezė, kad paskiausiai subręstanti smegenų sritis yra kaktinė pusrutulių žievė (sakydamas „subręstanti“ turiu omenyje sinapsių kiekį, mielino dangalo apimtį ir medžiagų apykaitą). Visavertiškai funkcionuoti ji pradeda tik trečios dešimties viduryje.

Iš to išplaukia dvi nepaprastai svarbios išvados. Pirmoji: daugiausia tarp paauglystės ir suaugystės besikeičianti galvos smegenų dalis yra būtent kaktinė pusrutulių žievė. Antra: visa, ką žinome apie paauglystę, reikia vertinti ne iki galo išsivysčiusios kaktinės žievės kontekste. Jei turėsime omenyje, kad paauglių limbinė sistema, autonominė nervų sistema ir endokrininiai mechanizmai jau veikia visu pajėgumu, o kaktinės skilties žievė dar net nebaigta konstruoti, paaiškės, kodėl paaugliai mus taip siutina, yra nuostabūs, tikri asilai, impulsyvūs, įkvepiantys, destruktyvūs, kenkiantys sau, altruistai, savanaudiški, nepakenčiami ir gebantys keisti pasaulį. Pagalvokite: paauglystėje ir ankstyvoje suaugystėje esama didžiausios tikimybės, kad asmuo žudys, bus nužudytas, visam laikui paliks gimtuosius namus, išras naują meno rūšį, prisidės prie diktatoriaus nuvertimo, išžudys kaimo gyventojus etninio valymo pagrindais, paaukos savo laiką ir pastangas stokojantiems, taps priklausomas nuo substancijų, susiras antrąją pusę už savo visuomenės grupės ribų, visam laikui pakeis fizikos mokslą, ims rengtis siaubingai neskoningais drabužiais, pramogaudamas susilaužys kaklą, paskirs gyvenimą Dievui, gatvėje apiplėš senutę arba patikės, jog visa iki tol vykusi pasaulio istorija atvedė iki šios svarbiausios, pavojingiausios, perspektyviausios akimirkos, ir kad jis tiesiog privalo kaip nors prisidėti ir palikti savo pėdsaką. Kitaip tariant, tai laikotarpis, kai daugiausia rizikuojama, ieškoma naujovių, stengiamasi užmegzti ryšius su bendraminčiais. Ir viskas dėl tos nesubrendusios kaktinės žievės.

PAAUGLYSTĖS REALYBĖ

 Ar paauglystė apskritai egzistuoja? Ar esama aiškių kokybinių skirtumų, lyginant šį laikotarpį su ankstesniais ir vėlesniais raidos etapais, ar tai tiesiog sklandus perėjimas nuo vaikystės prie suaugystės? O gal paauglystė tėra kultūrinis konstruktas? Geresnė mityba ir sveikatos priežiūra Vakarų šalyse lėmė lytinio brendimo paankstėjimą, o šiuolaikiniai švietimo ir ekonominiai veiksniai paskatino vėliau gimdyti vaikus – taip ir atsirado tarpinis etapas tarp vaikų ir suaugusiųjų. Vualia, turime paauglystę. Netrukus sužinosime, kad vadovaujantis neurobiologija paauglystė neabejotinai egzistuoja ir kad paauglių smegenys nėra nei pusžalės suaugusiųjų smegenys, nei per ilgai ne šaldytuve laikytos vaikų smegenys. Daugumoje tradicinių kultūrų paauglystė taip pat pripažįstama kaip atskiras raidos etapas, t. y. jos metu asmeniui suteikiamos kai kurios, tačiau ne visos, suaugusiojo teisės ir pareigos. Tačiau Vakarai išties pasižymi ilgiausiu paauglystės laikotarpiu. O štai paauglystės kaip kartų konflikto laikotarpio apibrėžimą, atrodo, tikrai galima laikyti individualizmą skatinančių bendruomenių konstruktu. Kolektyvinių bendruomenių jaunimas, regis, mažiau linkęs vartyti akis reaguodamas į suaugusiųjų, ypač tėvų, protinį nerangumą. Be to, net ir individualizmu grįstose bendruomenėse paauglystė ne visuomet tampa spuogais nusėtu psichologinių audrų ir streso laikotarpiu. Dauguma šį laikotarpį išgyvena be didesnių sunkumų. 

KAKTINĖS ŽIEVĖS BRANDOS PRAKTINIAI NIUANSAI

Vėliau subręstanti galvos smegenų kaktinė žievė atveda prie gana nuspėjamos situacijos: paauglystės metu kaktinėje žievėje mažiau neuronų, dendritų atšakų ir sinapsių nei suaugusiojo smegenyse ir trečios dešimties viduryje visų šių dalykų padaugėja. Bet iš tikrųjų tai jų sumažėja. 

Taip nutinka dėl išmanaus žinduolių smegenyse išsivysčiusio proceso. Neįtikėtina, tačiau embriono smegenyse išauginama daug daugiau neuronų, nei vėliau būna suaugusiojo galvoje. Kodėl? Vėlyvoje vaisiaus vystymosi stadijoje smegenyse vyksta aršios varžybos, kurias laimėję neuronai nukeliauja į jiems skirtą galvos smegenų vietą ir ima formuoti sinapsių jungtis. Kas nutinka su nepakankamai kokybiškomis nervinėmis ląstelėmis? Jas ištinka „užprogramuota ląstelių mirtis“ – suaktyvinami genai, pamažu sunaikinantys nebereikalingus neuronus, tuomet jų sudedamosios dalys perdirbamos į žaliavas ir panaudojamos kitur. Perteklinė neuronų gamyba ir po jos einantis konkurencinis retinimas (pramintas „neuroniniu darvinizmu“) leidžia susidaryti geriau optimizuotiems neuronų tinklams, kitaip tariant – kokybė šiuo atveju nepriklauso nuo kiekybės. 

Tas pats vyksta ir su paauglių smegenų kaktine žieve. Paauglystės pradžioje tą smegenų dalį sudaro daugiau pilkosios medžiagos (ir tai netiesiogiai reiškia daugiau neuronų ir dendritų atšakų) ir daugiau sinapsių nei suaugusiųjų smegenis, per vėlesnį dešimtmetį pilkoji medžiaga praretėja – neoptimalios dendritų atšakos ir jungtys „išgenimos“. Pirmiausia subręsta seniausiai evoliucijos eigoje išsivysčiusios kaktinės žievės dalys, o štai pati naujausia, už pažinimą atsakinga viršutinė šoninė kaktinės skilties prieškakčio žievė (PKŽ) tik vėlyvoje paauglystėje pradeda atsikratyti perteklinės pilkosios medžiagos. Šio raidos etapo reikšmę atskleidė svarbus eksperimentas, kurio metu dalyvių smegenys nuo vaikystės iki suaugystės buvo reguliariai fiksuojamos neurovaizdinimo priemonėmis, taip pat tiriamieji atlikdavo intelekto testą. Kuo ilgiau ankstyvoje paauglystėje buvo kaupiama pilkoji masė PKŽ ir kuo vėliau prasidėdavo „genėjimas“, tuo aukštesnis būdavo suaugusiųjų tiriamųjų intelekto koeficientas. 

Taigi, galvos smegenų kaktinė žievė paauglystės metu bręsta siekiant smegenų efektyvumo, o ne masės. Tai rodo dažnai klaidingai interpretuojami tyrimai, kurių metu naudojamas neurovaizdinimas ir paaugliai lyginami su suaugusiaisiais. Paprastai manoma, kad atlikdami tam tikras užduotis suaugusieji geriau už paauglius kontroliuoja elgesį ir tuo metu aktyviau veikia jų kaktinė žievė. O kas bus, jei tyrimui pasitelksime užduotį, kurios metu paauglių vykdomoji kontrolė veikia ne prasčiau negu suaugusiųjų? Tais atvejais paauglių kaktinė žievė veikia intensyviau – optimizuotoje suaugusiųjų galvos smegenų kaktinėje žievėje tokiai pat kontrolei reikia mažiau pastangų. 

Yra ir daugiau pavyzdžių, rodančių, kaip neoptimaliai veikia paauglių kaktinė žievė. Tarkime, paaugliai prasčiau nei suaugusieji pastebi ironiją, o kai bando tą padaryti, paaugliška viršutinioji vidurinioji PKŽ turi stengtis labiau. O štai suaugusiųjų smegenyse labiau darbuojasi veidų atpažinimo sritis verpstiniame vingyje. Kitaip tariant, ironiją siekiančiam atpažinti suaugusiajam kaktinė žievė nelabai reikalinga – pakanka vieno žvilgsnio į veidą. 

O kaip baltosios medžiagos kiekis kaktinėje žievėje (netiesiogiai atspindintis aksonų mielino dangos kiekį)? Čia netaikomas perteklinės produkcijos ir retinimo metodas. Aksonai mielinizuojami visą paauglystę. Kaip sužinojote (arba dar sužinosite) pirmame priede, tai leidžia neuronams komunikuoti sparčiau ir labiau koordinuotai. Paauglystei tęsiantis, skirtingų kaktinės žievės sričių veikla tampa vis labiau koordinuota tarpusavyje, šis smegenų segmentas vis labiau veikia kaip funkcinė visuma.

Tai svarbu. Gilinantis į neurologijos mokslus nesunku savaime skirti daugiau dėmesio konkrečioms smegenų dalims ir imti suvokti jas kaip funkciškai atskiras (tai dar labiau tikėtina, kai mokslininkas visą karjerą paskiria vienos tokios dalies tyrimams). Štai jums pavyzdys: rinkoje yra du kokybiški biomedicinos mokslo žurnalai, vienas iš jų vadinasi ‚Hipokampas”, kitas – „Galvos smegenų žievė” ir abiejuose skelbiami straipsniai vien apie tas smegenų sritis. Neurologijos mokslo atstovų susirinkimuose, kuriuose dalyvauja dešimtys tūkstančių asmenų, rengiami atskiri susiejimai tiriantiesiems tą pačią, labiau ar mažiau žinomą smegenų sritį, kad jie galėtų pasidalinti apkalbomis, užmegzti profesinius ir asmeninius ryšius. Tačiau iš tikrųjų smegenų esmė yra nerviniai tinklai ir ryšiai tarp tas pačias funkcijas atliekančių smegenų dalių. Auganti mielinizacijos apimtis paauglių smegenyse kaip tik ir atspindi glaudesnio skirtingų smegenų dalių tarpusavio ryšio svarbą.

Įdomus faktas: kitos paauglių smegenų dalys ištiesia pagalbos ranką tebesivystančiai kaktinei žievei ir prisiima funkcijas, kurioms ši dar būna nepasirengusi. Pavyzdžiui, paauglių (bet ne suaugusiųjų) apatine dryžuotojo kūno skiltis (ventral striatum) prisideda prie emocijų reguliavimo.

Dar vienas neapsiplunksnavusiai kaktinei žievei pagalius į ratus kaišantis veiksnys – lytiniai hormonai:estrogenas ir progesteronas mergaitėms ir testosteronas berniukams. Ketvirtame skyriuje minėiau, kad šie hormonai turi įtakos smegenų struktūrai ir funkcijai, taip pat jie paveikia ir galvos smegenų kaktinę žievę: čia lytiniai hormonai turi įtakos mielinizacijos procesui ir įvairiu neuromediatorių receptorių kiekiui. Logiška, kad kertiniai smegenų ir elgesio brandos etapai paauglystės laikotarpiu labiau priklauso ne nuo chronologinio amžiaus, o nuo to, kada prasideda lytinis brendimas.

Be to, paauglystė yra šis tas daugiau nei lytinių hormonų antplūdis. Įtakos turi ir to antplūdžio pobūdis? Kiaušidžių endokrinines funkcijos pagrindinis bruožas yra hormonų išsiskyrimo cikliškumas, kitaip tariant, “tos dienos”. Paauglių merginų lytinis brendimas iki galo pražysta, taip sakant, ne sulig pirmosiomis mėnesinėmis. Pirmus kelerius metus tik maždaug kas antro ciklo metu patiriama ovuliacija ir estrogeno bei progesterono bangos. Taigi, ankstyvojoje paauglytėje mergaitės ne tik išgyvena pirmuoisu ovuliacijos ciklus, bet ir daugiau netikrumo, ar tie ciklai ir atitinkama organizmo reakcija apskritai pasireikš. O štai vaikinams ir netenka “mėgautis” tokia hormonų karusele.

Taigi, paauglystės pradžioje kaktinės žievės efektyvumą menkina perteklinės nekokybiškos sinapsės, vėžliška komunikacija tarp skirtingų smegenų dalių dėl mielino stygiaus ir prastai koordinuojamų smegenų sričių, dar ir prisiimančių svetimas funkcijas, keliama netvarka. Ir nors apatinė dryžuotojo kūno skiltis stengiasi pagelbėti, ji, kaip atsarginis žaidėjas, negali visavertiškai pakeisti kaktinės žievės – komandos žvaigždės. Galiausiai, kaktinei žievei trukdo ir lytinių hormonų potvyniai bei atoslūgiai. Nieko keisto, kad ji elgiasi kaip nebrendila paauglys. 

KAKTINĖS ŽIEVĖS PAŽINTINĖS FUNKCIJOS POKYČIAI PAAUGLYSTĖJE

Kad suprastume, kokią, įtaką kaktinės galvos smegenų žievės brendimas turi mūsų elgesiui – geram ir nelabai, – pravartu iš pradžių pasigilinti, kokią, įtaką ši branda turi pažinimui.

Paauglystės metu stabiliai gerėja veiklioji atmintis, gebėjimas lankščiai taikyti taisykles, vykdomasis klasifikavimas ir kaktinės žievės slopinimo reguliavimas (pvz., gebėjimas persiorientuoti nuo vienos užduoties prie kitos). Paprastai kartu su šiais patobulėjimais išauga kaktinės žievės aktyvumas vykdant įvairias užduotis ir aktyvumo  padidėjimas tiesiogiai lemia užduočių vykdymo tikslumą..!

Paaugliams taip pat geriau sekasi mentalizuoti (pažvelgti į situaciją kažkieno kito akimis). Tačiau šiuo atveju omenyie turiu ne emocinę perspektyvą (apie tai vėliau), o labiau pažintinius uždavinius, tarkime, suvokimą, kaip iš kažkieno kito perspeltyvos atrodo koks nors obiektas. Geresnis ironijos atpažinimas atspindi tobulėjantį gebėjimą pažvelgti iš kito asmens abstralkčios pažintinės perspeltyvos.

KAKTINĖS ŽIEVĖS EMOCINIO REGULIAVIMO FUNKCIJOS POKYČIAI

Vyresni paaugliai patiria stipresnes emocijas nei vaikai ar suaugusieji – tai turėtų būti akivaizdu visiems, kas kada nors buvo paauglys. Pavyzdžiui, šiuo gyvenimo etapu labiau reaguojame į veidus, kuriuose atspindi intensyvios emocijos.

Suaugusiesiems pamačius draugišką veido išraišką, suaktyvėja migdolinis kūnas, po jo eina emocijas reguliuojanti avPKŽ – ši įpratina smegenis prie konkretaus emocinio turinio. Paauglių avPKŽ, atsakas menkesnis, taigi migdolinis kūnas galiausiai jį užgožia.

Antrame skyriuje minėjome „ pakartotinį įvertinimą”: procesą, kurio metu atsakąs

į stiprius emocinius dirgiklius reguliuojamas pakeičiant požiūrį į tuos dirgiklius. Jei iš egzamino gausite prastą pažymį, sukils emocijos, stumiančios jus prie išvados „aš kvailys”. Tokiu atveju pakartotinis įvertinimas gali paskatinti susitelkti į faktą, kad per mažai mokėtės arba esate peršalę, įdant galiausiai nuspręstumėte, jog rezultatą lėmė susiklosčiusios aplinkybės, o ne nekintančios jūsų savybės.

Paauglystėje vis geriau išmokstame taikyti pakartotinio įvertinimo strategiją, logiška, tai lemia tam tikri neurobiologiniai pokyčiai. Pamenate, ankstyvojoje paauglystėje dryžuotojo kūno apatinę skiltis stengiasi padėti ir perimti kai kurias kaktinės žievės funkcijas (tik jai nelabai sekasi, šiaip ar taip, vargšelė dirba ne pagal savo kompetenciją). Tame raidos etape iš naujo vertinant situacijas darbuojasi būtent dryžuotojo kūno apatine skiltis: kuo labiau ji triūsia, tuo mažiau sužadinamas migdolinis kūnas ir tuo geriau valdome savo emocijas. Paaugliui bręstant, šią užduotį perima kaktinė žievė ir emocijos stabilizuojasi.

Dryžuotojo kūno apatinės skilties indėlis reiškia, kad ima veikti ir dopamino / atlygio sistema, o tai lemia paauglių polinkį šokinėti su guma.

PAAUGLIŲ RIZIKAVIMAS

Siera Nevados kalnų grandinės papėdėje rasime Kalifornijos urvus. Po pirmojo dešimt metrų žemyn besileidžiančio vingiuoto ir siauro tunelio atsiveria šešiasdešimties metrų aukščio status skardis (dabar nuo jo galima nusileisti virvėmis). Parko administracija skardžio apačioje randa šimtmečių senumo skeletų – tyrinėtojų, tamsoje žengusių vienu žingsniu per daug. Ir tie skeletai visada yra paauglių. 

Eksperimentai rodo, kad priimant rizikingus sprendimus paauglių galvos smegenų kaktinė žievė darbuojasi mažiau nei suaugusiųjų, o tai lemia prastesnį gebėjimą vertinti riziką. Šis suprastėjęs gebėjimas pasireiškia konkrečiu pavidalu – tai pademonstravo Sarah-Jayne Blakemore iš Londono universiteto koledžo. Tiriamiesiems reikėjo nurodyti, kokia, jų manymu, vieno ar kito įvykio (laimėjimo loterijoje, mirties lėktuvo katastrofoje) tikimybė, o tada jie sužinodavo teisingą atsakymą. Šiuo atveju tas atsakymas gali reikšti geras naujienas (didesnė, nei manyta, tikimybė, kad nutiks kas nors gero, arba mažesnė tikimybė, kad įvyks kas nors blogo). Kita vertus, naujienos gali būti ir blogos. Tada eksperimento dalyvių paprašoma vėl atsakyti į tą patį klausimą. Sužinoję geras naujienas, paaugliai savo prognozes pakoreguoja kaip ir suaugusieji, tačiau informacija, kad reali įvykio tikimybė ne jų pusėje, jaunuoliams įtakos beveik nedaro. (Tyrėjas: „Kokia tikimybė, kad vairuodami išgėrę padarysite avariją?“ Paauglys: „Viena iš milijardo milijardų.“ – „Tiesą sakant, tikimybė yra apie penkiasdešimt procentų. Ką pasakytumėte dabar?“ – „Ei, mes juk kalbame apie mane. Tikimybė viena iš milijardo milijardų.“)

Ką tik sužinojote, kodėl paaugliams priklausomybė nuo lošimų išsivysto nuo dviejų iki keturių kartų dažniau nei suaugusiesiems. 

Taigi, paaugliai daugiau rizikuoja ir nemoka rizikos vertinti. Tačiau viskas nesibaigia didesniu polinkiu į riziką. Negalima teigti, kad paaugliai ir suaugusieji vienodai trokšta nuveikti ką nors rizikingo ir suaugusieji paprasčiausiai pasirenka to nedaryti, nes jų kaktinė žievė labiau subrendusi. Amžius nulemia ir tai, kokių jausmų siekiama rizikuojant: paaugliams norisi pašokinėti su guma, suaugusiesiems – nesilaikyti dietos. Paauglystė reiškia ne tik daugiau rizikos, bet ir norą patirti ką nors naujo.

Šis noras persmelkia visą paauglystę. Juk būtent šiame etape paprastai susiformuoja stabilus muzikinis ir mados skoniai, o vėliau atvirumas naujovėms menksta. Ir tai pasakytina ne vien apie žmones – labiausiai nepažįstamo maisto linkę ragauti būtent paaugliai graužikai. Paauglių tendencija ieškoti naujovių stipriai būdinga ir kitiems primatams. Daugumos socialinę sistemą naudojančių žinduolių vienos lyties paaugliai palieka gimtąją grupę ir emigruoja į kitą bendruomenę – įprastas metodas siekiant išvengti kraujomaišos. Dykaraginių žinduolių impalų giminingos patelės gyvena vienoje bandoje ir visos poruojasi su vienu patinu, o štai likę vyriškos lyties atstovai nepatenkinti trinasi „viengungių bandose“ ir planuoja nuversti „haremo“ šeimininką. Kai jaunam patinui prasideda lytinis brendimas, vadovaujantis patinas jį išveja lauk (ir nereikia ia diskusijos apie Edipo kompleksą, lyderis paprastai nebūna išvejamojo patino tėvas, šis bandai būna vadovavęs daug anksčiau). 

Primatai elgiasi kitaip. Pažvelkime į pavianus. Įsivaizduokime, kad du būriai susiduria ties kažkokia natūralia riba tarp dviejų teritorijų, pavyždyiui, upelių. Patinai kurį laiką vieni kitiems grasina, galiausiai jiems nusibosta ir visi grįžta prie savo reikalų. Tačiau ant upelio kranto stovi paauglys pavianas ir netveria savam kaily. Naujos bezdžionės, visas būrys! Jis pabėgėja penkis žingsnius link kito būrio, susinervinęs grįžta keturis žingsnius atgal. Galiausiai atsargiai nueina iki kito kranto ir ten prisėda, tačiau vos tik koks svetimas pavianas žvilgteli į jo pusę, paknopstomis lekia atgal.

Taip prasideda lėtas persikėlimo procesas, jaunuolis su naująja grupe kasdien praleidžia vis daugiau laiko, galiausiai nutraukia bambagyslę ir pasilieka nakčia. Jo neatstumia. Tiesą sakant, jei būtų, priverstas dar bent vieną dieną praleisti su tais pačiais nuobodžiais pavianais, kuriuos pažinojo visą gyvenimą, mūsų paauglys imtų klykti iš nepasitenkinimo. O štai tarp šimpandzių gimtąją bandą skuba palikti patelės. Mūsų, primatų, atėjus paauglystei niekas iš namų neišvaro. Mes patys desperatiškai trokštame gyvenime naujovių.

Vadinasi, paauglystėje didelį vaidmenį vaidina rizikavimas ir naujovių paieška. Kaip prie to prisideda dopaminergine atlygio sistema?

Antrame skyriuje papasakojau, kad iš apatinės galvos smegenų dangčio skilties mezolimbiniai dopamino neuronai keliauja į prisišliejusį branduolį, o mezokortikaliniai neuronai – į kaktinę žievę. Paauglystėje abu šie dopamino neuronu pluoštai stabiliai tankėja ir hormono išsiskyrimas juose intensyvėja (nors pats troškimas ieškoti naujovių ryškiausias būna paauglystės viduryje, paskui jį galimai nuslopina stipėjanti galvos smegenų kaktinės žievės kontrolė).

Neaišku, kiek dopamino išsiskiria atlygio belaukiant. Kai kurie tyrimai rodo didesni dopamino sistemos aktyvumą iki atlygio paauglių smegenyse, kiti – suaugusiųjų, o mažiausiai reaguoja labiausiai rizikuoti linkusių jaunuolių atlygio mechanizmas.

Nuo amžiaus priklausomi absoliutaus dopamino kiekio skirtumai ne tokie įdomūs kaip dopamino signalo priklausomybė nuo aplinkybių. Vieno puikaus tyrimo metu vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems buvo uždėti smegenų skaitytuvai ir duota užduotis, o už teisingus atsakymus – apdovanojimas įvairiomis pinigų sumomis. Eksperimento metu vaikų ir paauglių galvos smegenų kaktinė žievė veikė nestabiliai ir nenuosekliai, tačiau išsiskyrė paauglių prisišliejusio branduolio aktyvumas. Vaikų smegenys į teisingą atsakymą, reaguodavo daugmaž vienodai, nesvarbu, koks buvo atlygio dydis. Suaugusiųjų prisišliejęs branduolys į mažą, vidutinį ir didelį atlygį reaguodavo atitinkamai silpnai, vidutiniškai ir stipriai. O paaugliai? Vidutinio dydžio atlygis sukėlė tą pačią reakciją kaip ir vaikams bei su-augusiesiems. Po didelio atlygio įvyko milžiniškas dopamino šuolis, daug didesnis nei suaugusiųjų atveju. Gavus maža atlygį paauglių prisišliejusio branduolio aktyvumas sumažėdavo. Kitaip tariant, paaugliams didesnis, nei tikėtasi, atlygis sukelia daugiau emocijų nei suaugusiesiems, o lūkesčių nepateisinęs atlygis išprovokuoja nepasitenkinimą. Primena nevaldomai vinguriuojantį vilkelį.

Tai leidžia spėti, kad dideli atlygiai paaugliams sukelia perteklinį dopamino atsaką, o visai neblogas ir logiškas atlygis už protingą elgesį – nusivylimą. Nesubrendusi galvos smegenų kaktinė žievė neturi jokių šansų pasipriešinti įsisiūbavusiai dopamino sistemai. Tačiau čia slypi ir viena mįslė. Nepaisant pašėlusių, nevaldomų dopamino neuronų, įvairiose rizikos vertinimo reikalaujančiose situacijose atsidūrę paaugliai dažnai ne praščiau už suaugusiuosius geba remtis sveiku protu. Ir vis dėlto, logika ir blaivus mąstymas dažnai išspiriami lauk ir paaugliai elgiasi paaugliškai. Laurenceo Steinbergo iš Templo universiteto atlikti tyrimai išryškino vieną, scenarijų, kurio metu smarkiai išauga tikimybė, kad paauglys sušuks „Op!” dar neperšokęs griovio, – tai nutinka bendraamžių apsuptyje.

Literatūra:

• Robert M. Sapolsky (2022), ELGESYS, Kaip mokslas paaiškina geriausius ir blogiausius mūsų sprendimus.