Pokalbis su Aurelija Misevičiūte

Viena geriausių, buvusių Lietuvos tenisininkių – Aurelija Misevičiūtė, visiškai atvirai papasakos apie savo svarbiausias gyvenimo pergales, pamokas bei išgyvenimus.

– Aurelija, papasakok kada pradėjai žaisti tenisą, kodėl, kas atvedė, kas buvo pirmasis treneris, pirmosios varžybos, įspūdžiai?

– Tenisą pradėjau žaisti būdama 8-erių metų, du kartus per savaitę grupinėse treniruotėse. Klaipėdos teniso kortai tuo metu buvo parke, tėtis mane ten dažnai nusivesdavo pažiūrėti, kaip žaidžia kiti vaikai. Iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau trenerę Valdonę (Povilionienę), ji patraukė savo energija ir šviesiais trumpais plaukais. Po kelių mėnesių dalyvavau miesto pirmenybėse ir laimėjau pirmą vietą mėtydama „balionus“. Trenerė patarė, kad pradėčiau žaisti rimčiau. Deja, finansinės galimybės mūsų šeimoje to neleido. Valdonei tai buvo nesvarbu, ji su manimi dirbo individualiai nemokamai ir priglaudė po savo sparnu. Ji visada buvo ir bus mano vienintele Trenere. Daug laiko praleisdavau mušinėdama į sienelę ir laukdama, kol atsilaisvins aikštelė ar kas nors pakvies pažaisti. 12-os metų pradėjau treniruotis rimčiau, nes, dalyvaudama varžybose, pamačiau, kokia mūsų konkurencija. Nusprendėme siekti didesnių tikslų ir dalyvauti tarptautinėse varžybose. Tenisas man patiko ir tiko pagal asmenybę. Mėgstamiausia dalis man buvo treniruotis, galėdavau valandų valandas daryti tą patį pratimą, kol išmoksiu jį atlikti idealiai. Mėgau būti viena ir būti atsakinga už savo rezultatus teniso aikštėje.

– Ar galėtum įvardinti įsimintiniausias savo pergales teniso aikštelėje?

• Europos čempionato U-16 finalas (2001)
• ITF Juniors US Open ketvirtfinalis
• Roland Garros dvejetų pusfinalis
• ITF Grade 1 Lexington finalas
• ITF Circuit $25,000 Doha (2003) nugalėtoja
• WTA reitingas #284 vienetai, #337 dvejetai
• ITF Juniors Singles #25 Doubles #12
• „Fed Cup“ komandos narė
• NCAA Collegiate ITA National Indoors Champion 2007, 2008; Outdoors Semifinals 2008, NCAA Ranking #1 Singles  (universiteto)

– Kokie jausmai ar emocijos tau sukyla išgirdus šiuos žodžius: Lietuva, JAV, Klaipėda, Florida, Melnragė?

– Klaipėda – visada bus mano namai, ten gera sugrįžti ir aplankyti namiškius.  Mėgstu pasivaikščioti po gatves, kur vaikščiodavau būdama vaikas, apžiūrėti pasikeitimus kiekvienais metais.

Melnragė – krosas! Treneris Tomas Butvilas pritartų man. Ir retos popietės prie jūros, kai po treniruočių į jūrą įmerkdavau savo baltas pėdas.

Lietuva – mano gimtinė, genai, istorija, daina „Trys milijonai“. Aš tuo didžiuojuosi. Lietuviai stiprūs žmonės. Kai sūnus paaugs, būtinai norėsiu jam parodyti Lietuvą, papasakosiu apie Lietuvos istoriją, tai labai graži šalis.  

JAV man visada asocijuosis su suteikta galimybe. Čia pradėjau naują teniso karjerą, po traumos vėl atradau save, naujus draugus ir įgijau išsilavinimą, sukūriau šeimą. JAV užaugau kaip žmogus.

Florida – mūsų namai. Šeima, jūra ir saulė. Ramus gyvenimo būdas, kuris man labai patinka. Vis tikiuosi, kad atsiras koks nors labai greitas lėktuvas ar susitrauks Atlanto vandenynas ir mes galėtumėme dažniau aplankyti tėvus ir šeimą Lietuvoje. Labai jų pasiilgstu.

– Geriausias tavo sutiktas ar žinomas treneris tau ir kodėl?

– 100 procentų trenerė Valdonė. Dabar ji – mano draugė, mokytoja, patarėja. Valdonei energija ir meile ne tik sportui, bet ir gyvenimui neprilygsta nė vienas kitas treneris. Kartu išgyvenome ir išmokome labai daug. Valdonė mane išmokė, kad ne tik sporte, bet ir gyvenime bus daug ne tik pergalių, bet ir pralaimėjimų. Kad ir kaip būna sunku po patirto pralaimėjimo, mes privalome trumpai paliūdėti, tada padaryti išvadas ir eiti pirmyn, nes ten visada laukia nauji iššūkiai ir nuotykiai. Jos energingas raginimas „greitai pailsėkime ir varom toliau“ visada lydi mane.

– Tavo mačas, kuris tave kaip sportininkę pakeitė? Papasakok apie tai ir kodėl privertė pasikeisti?

– Tai buvo pirmos rimtos varžybos Vilniuje, man buvo 10 metų. Pirmas mačas, jaučiausi gerai pasiruošusi ir nusiteikusi laimėti.  Priešininkė –  Eglė Petrauskaitė (tuo metu lyderė to amžiaus grupėje).  Atrodė, kovojau labai atsakingai, labai pavargau ir likau patenkinta savo žaidimu, nors rezultatas buvo 6:0, 6:0 ne mano naudai. Stebėdama finalą – Eglė žaidė prieš Liną Stančiūtę, supratau, kad noriu patekti į jų lygą. Tai įkvėpė treniruotis dar daugiau ir intensyviau. Ačiū trenerei Valdonei ir Kaziui Povilioniui, kad jie patikėjo mano svajonėmis.

– Aurelija, palygink savo  kaip profesionalios sportininkės karjerą su motinyste? Kokie skirtumai ir iššūkiai?

– Profesionalūs sportininkai privalo laikytis disciplinos, griežto grafiko ir atsisakyti kai kurių žemiškų malonumų. Niekada nemėgau didelių grupių žmonių ir vėlyvų vakarų, mėgstu eiti anksti miegoti ir anksti keltis. Tapus mama gyvenimo būdas gan panašus. Tik dabar grafiką ir discipliną aš bandau pritaikyti kitam žmogui. Tam, kad laiko liktų ir man, privalau planuoti dieną ir išnaudoti laisvą laiką naudingai. Didžiausias iššūkis, kad reikia save atiduoti ne sau, bet vaikui. Kaip sportininkė buvau įpratusi prie nepriklausomybės ir gan savanaudiško gyvenimo būdo: manimi rūpinosi treneriai, valgiau ir miegojau „sau“. Kai tapau mama, tvarkaraštis pasikeitė ir kartais net nieko neveikimas išvargina labiau nei sunkiausia treniruotė. Ironiška, kai žaidžiau profesionaliai, krosas buvo kaip bausmė. O dabar išbėgti vienai kelis kilometrus – prabanga ir poilsis.

– Koks tau etapas gyvenime buvo sunkiausias ir kodėl?

– Mano kaip profesionalios sportininkės karjera nutrūko dėl traumos. Žaisdama turnyre Italijoje susižeidžiau kelį, du mėnesius laukiau operacijos, po jos – 6 mėnesiai reabilitacijos. Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Netekau mylimo užsiėmimo ir darbo, sporto, draugų, kelionių. Nežinojau, ką veikti namie, juk visas mano gyvenimas buvo susijęs su tenisu, priaugau svorio, niekaip negalėjau rasti savęs, sakyčiau, buvo labai liūdnas etapas, neturėjau motyvacijos kažką veikti. Tai buvo išbandymas ir man, ir mano artimiems žmonėms. Po operacijos ir reabilitacijos su trenere Valdone nusprendėme siekti kitų tikslų. Nuotoliniu būdu mokiausi ir baigiau vidurinę mokyklą Klaipėdoje, išlaikiusi egzaminus ir testus įstojau į Arkanzaso universitetą. Per vasarą šiek tiek padėjau treniruoti vaikus, supratau, kad galiu siekti aukštojo išsilavinimo ir žaisti tenisą savo malonumui visą likusį gyvenimą, jis niekur nedings. Išvažiavau mokytis į Ameriką, nes visiškai su tenisu atsisveikinti nenorėjau, bet taip pat norėjau gero išsilavinimo ir galimybių, kurios viliojo Amerikoje. Nors buvo labai gaila atsisakyti svajonių ir tikslų, žinau, kad tai buvo teisingas ir vienas iš svarbiausių sprendimų gyvenime.

– Apibūdink save trimis žodžiais: kaip buvusią sportininkę ir kaip mamą?

– Sportininkė: darbšti, kantri, užsispyrusi.

Mama:  mylinti, mokytoja, mokinė.

– Geriausia pamoka, gauta vaikystėje? Iš ko ją gavai ir kodėl?

– Turiu dvi: mano mama visada sakydavo: „Melo kojos trumpos, kad ir kaip būtų sunku kartais sakyti tiesą ir patogiau pasirinkti „netiesą“ – būk atvira ir nuoširdi su žmonėmis, tai bus įvertinta.“ Trenerė Valdonė prieš išvažiuojant į Ameriką, paskutinį kartą kai atsisveikinom, sakė: „Tai ne viso gero, o iki pasimatymo.“ Prisimenu tą posakį dažnai, juk žmonės tavo širdyje išlieka visada, nors ir ne visada yra šalia mūsų ir bendraujame per atstumą.

– Koks jausmas po pirmo sužaisto mačo tavo karjeroje ir po paskutinio mačo? Jei gali, palygink juos.

– Po pirmo mačo mane užvaldė natūralus azartas, supratau, kad patekau į „bėdą“, noras žaisti ir tobulėti niekada nesibaigs. Po paskutinio mačo, žinoma, buvo liūdna. Tik jam pasibaigus, pykau, nes pralaimėjau. Bet dėdama raketes atgal į sportinį krepšį susimąsčiau: „O kas toliau?“ Esu dėkinga, kad tai nebuvo galutinė pabaiga. Dirbu su tenisu susijusį darbą ir vis sužaidžiu parodinių mačų, jie sugrąžina į sportininkės dienas.

– Kokio prisiminimo nenorėtum pamiršti ir kokį norėtum užmiršti visam laikui?

– Nenorėčiau pamiršti jausmo, kai pirmą kartą į rankas paėmiau savo sūnų Hudsoną – nuostabi akimirka. Užmiršti nenoriu nieko, kiekvienas prisiminimas ir situacija praeityje mus kažko išmoko, tai patirtis, kuri formuoja mus kaip žmones. Geri ar blogi, tai mūsų pačių išgyvenimai ir prisiminimai.  

– Kokiomis priemonėmis tu padedi sau augti kaip asmenybei (meditacija, knygos, filmai, darbas su savimi)?

– Man geriausias atsipalaidavimo būdas – sportas. Atsipalaiduoju, kai širdis plaka stipriai. Tai laikas sau, galiu sau kelti vis naujus iššūkius, o juos įveikusi jaučiuosi nusipelniusi ir pasiruošusi dienai. Pasportavusi esu sveikiausia ir darbingiausia. Mėgstu dviračiu treniruotes, bėgimą, CrossFit  treniruotes. Kartais norisi ramybės, tada einu į jogos pamoką. Rami muzika ir aplinka padeda susidėlioti mintis. Mėgstu aktyvų poilsį. Gyvename prie jūros, ilgas pasivaikščiojimas paplūdimy nuostabiai atgaivina. Kaip ir visos moterys, mėgstu gerą (sportinį) masažą ir pusdienį SPA. Šiais metais skaičiau ne tiek daug, kiek norėčiau, bet klausau tinklalaidžių (angl. podcast), užsirašau patikusias mintis.

– Jei turėtum 15 minučių pokalbį su  Anjezë Gonxhe Bojaxhiu (Motina Terese), Serena Williams, Gianni Versace,  Donaldu Trumpu ir Aurelija Misevičiūte, apie ką norėtum pakalbėti? Ko jų paklaustum?

– Gonxhe Bojaxhiu (Motinos Teresės) –kokia amžinos vidinės ramybės paslaptis, kokios, jos nuomone, svarbiausios gero žmogaus savybės (kaip mama)?

Serenos Williams – kodėl šaukia ant teisėjų ir ar jos teniso aprangos jai gražios ar tiesiog siekia dėmesio? Pasveikinčiau su visom pergalėmis ir įspūdingais pasiekimais. Gerbiu ją kaip sportininkę.

Gianni Versace – prašyčiau, kad pasiūtų man vieną arba kelias sukneles. Nors ir su broku, man tiktų. Paprašyčiau leisti padirbėti jo dirbtuvėse kelias savaites, būtų įdomi patirtis.

Donaldo Trumpo – vengčiau politikos. Jo vaikai – protingi, sėkmingi, geri žmonės. Jie gerbia ir myli savo tėtį, kokia jo paslaptis ir koks jis tėtis?

Aurelijos Misevičiūtės – aš su ja ir taip daug kalbuosi, tiesiog ramiai 15 minučių pabūčiau.

– Jei galėtum pakeisti ką nors iš to, kaip tave auklėjo tėvai, ką pakeistum?

– Esu dėkinga tėvams už viską, ko išmokė ir kaip auklėjo. Gal paprašyčiau, kad padrąsintų svajoti daugiau, siekti tikslų, kurie kartais atrodo neįmanomi. Vienas iš mėgstamų posakių – „Jei svajosi skristi į Mėnulį ir nepataikysi, vis tiek nusileisi tarp žvaigždžių.“ Vaikai mėgsta svajoti, ir jų galimybės neribotos.

– Ką labiausiai norėtum pakeisti savo buvusioje kaip sportininkės karjeroje?

– Manau, mes su trenere Valdone ir kitais komandos nariais turėjom sėkmingą karjerą. Daug žmonių abejojo, ar mums pavyks pasiekti užsibrėžtų tikslų. Sunkiu darbu ir užsispyrimu nukeliavome aplink pasaulį. Vienas įvykis, kurio gailiuosi: per Wimbledon Juniors turnyrą 2003 metais pasitaikė labai lietinga savaitė, tris dienas laukėme, kol sužaisiu vienetų mačą, pralaimėjau pirmame rate, blogai jaučiausi tą dieną ir dvejetų nusprendėme nežaisti, išvykome namo. Norėčiau grįžti ten ir sužaisti iš naujo. Tuo momentu neįvertinome, koks ypatingas tai įvykis, Wimbledono klasika ir ten norėčiau pabūti kiek įmanoma ilgiau.

– Jei galėtum pakeisti teniso žaidime vieną taisyklę, ką pakeistum ir kodėl?

– Man nepatinka, kad leidžiama treneriams ateiti į aikštę mačo metu. Tenisas – individualus sportas ir žaidėjai turi žaisti vieni, ieškoti strategijos laimėti. Taip pat nemėgstu vieno taško esant lygiam rezultatui (dvejetuose). Turėtų būti daugiau/mažiau. Vienas taškas negali nulemti geimo.

– Geriausia išgirsta sentencija ar istorija, kuri tave įkvepia kaip žmogų?

– Jeigu laimė taptų pagrindine uždarbio valiuta, kokį darbą norėtum dirbti?

– Būčiau profesionali keliautoja, mėgstu naujas vietas ir stebėti žmones.

– Tavo akimis, kaip turėtų atrodyti profesionali sportininkė, profesionalus treneris ir gera mama?

– Mano akimis, kad ir kokį vaidmenį pasirenka žmogus ir jį atlieka su meile ir geru nusiteikimu, tai bus atlikta profesionaliai. Sportininkė, trenerė ar mama – tai rimtas darbas ir tam reikia atsiduoti. Mintimis, kūnu ir širdimi. Būti profesionalu bet kurioje srityje reiškia tam darbui skirti visą savo energiją ir jėgas, tik tokiu būdu galima pasiekti užsibrėžtų tikslų. Vienas man minusas, kai matau trenerius, pas kuriuos tikrai neičiau, jei būčiau vaikas, kai jie nesilaiko savo žodžio ir rodo blogą pavyzdį. Jei liepia tau bėgti greitai ir valgyti sveikai, o patys kemša bandeles ir vos pajuda, man tai nepriimtina. Sako vaikams „žaisk savo malonumui“, o po pralaimėjimo šaukia iš pykčio. Koks tai malonumas?!

– Žmogus, kuriam teniso aikštelėje neišdrįsai pasakyti „ačiū“?

– Nėra tokio. Padėkoju visiems, su kuriais žaidžiu, ir senukams, ir vaikams.

– Trys dalykai, be kurių negalėtum šiandieną gyventi ir kodėl?

– Mobilusis telefonas (kaip ir visi mes). Vanduo (jūra, baseinas) – mane atgaivina. Sportas – tai mano laikas susirinkti savo mintis ir išsikrauti.

– Akimirka sporte, į kurią norėtum sugrįžti dar kartą? Kam norėtum kad ir šiandien „atsirevanšuoti“?

– Norėčiau grįžti į mačą prieš Mariją Šarapovą ITF turnyre Japonijoje, vedžiau pirmame sete ir per drąsiai patikėjau, kad pergalė jau kišenėje. Net ir labai jauna, Marija buvo arši kovotoja. Tikiu, kad galėjau laimėti tą mačą. Taip pat iš naujo žaisčiau visus „Fed Cup“ mačus. Jausmas, kai žaidi atstovaudamas Lietuvai, neprilygsta niekam. Komandos palaikymas, adrenalinas, energija, rankos dreba iš džiaugsmo ir jaudulio, tikra sportininko svajonė.

– Darbas, kurio taip ir nepavyko pabaigti iki šiol? Kas tai?

– Retai nepabaigiu to, ką pradėjau. Bet vis žadu numegzti pledą Hudsonui, dar nepradėjau.

– Palygink save kaip mamą ir savo mamą, kuo skiriatės?

– Esame panašios su mama. Šiek tiek prisibijom rizikos, apgalvojame visus sprendimus, esam taupios.  Tikiuosi, kad esu tokia pat atsidavusi ir mylinti mama kaip ir ji. Noriu išmokti daugiau kantrybės ir daugiau lietuviškų lopšinių, kad galėčiau prieš miegą sūnui padainuoti. Visada skaitome knygą prieš miegą, nes taip man skaitydavo mama.

– Žmogiškos tavo savybės, su kuriomis tu pati kovoji arba norėtum atsikratyti?

– Siekiu idealumo visur ir visada. To reikalauju ir iš aplinkinių žmonių. Norėčiau mažiau kritikuoti save ir kitus.

– Trys tavo patarimai tėvams, kurie pirmą kartą atvedė vaiką į teniso treniruotę?

– Vienas patarimas, paklauskite savęs, ar vaikas sportuoja ir ar gerai leidžia laiką? Jei taip, daugiau nieko nesitikėkite ir su šypsena jį stebėkite. Išsirinkite trenerį, kuris atitinka jūsų reikalavimus ne tik kaip treneris, bet ir kaip žmogus. Per sportą išmokstame daug žmogiškų vertybių, pagarbos kitiems, ne tik smūgiuoti kamuoliuką. Kai treneris atlieka savo darbą, pasitikėkite juo.

– Tavo svajonių darbas?

– Ne svajonių, bet baltai pavydžiu daktarams, kurie gelbėja žmones. „Ligoninės priimamasis“ buvo mano mėgstamiausias vaikystės serialas. Kai turi galimybę išgelbėti žmogaus gyvybę, jausmas turbūt nepakartojamas.

– Labiausiai įkvepianti tavo citata, kuri buvo skirta tavo draugams ir kodėl būtent ji?

– „Be a good person, but don‘t waste your time to prove it“. Gal vertimas būtų toks: „Būk geras žmogus, bet negaišk laiko tam įrodyti.“ Veiksmai kalba garsiau nei žodžiai.

– Ką reiškė tau pralaimėjimas ir pergalė: kaip sportininkei ir kaip žmogui?

– Mes sportininkai esame įpratę dalyvauti, kovoti, bandyti nugalėti visur ir visada. Pavyzdžiui, aš nežaidžiu golfo (dar), nes neturiu laiko išmokti žaisti gerai, tai palieku ateičiai. Geriau nežaisti visai, nei žaisti blogai. Tai geras bruožas, nes dėl to pasiekėme daug savo srityje. Sportas išmokė mane priprasti prie pergalių ir pralaimėjimų, visada žinojau, kad jų būna ir jie praeina, o gyvenimas tęsiasi toliau. Pergalėmis reikia džiaugtis, nes tai sunkaus darbo rezultatas. Nesėkmes reikia apgalvoti, padaryti išvadas ir jas pamiršti. Kaip žmogui, pralaimėti niekada nėra malonu. Bet sportininkai moka į jas reaguoti ramiau ir be panikos.

– Jei turėtum rankose voką, kuriame būtų parašytas ateinančių penkerių metų tavo likimas, ar atplėštum jį? Pakomentuok savo sprendimą.

– Ne. Nenorėčiau, kad tai, kas parašyta, lemtų, kaip gyvensiu ateinančius penkerius metus. Būtų neįdomu. Juk neįdomu žiūrėti filmą, kai žinai jo pabaigą.

– Kokią knygą paskutinį kartą skaitei ir kodėl būtent ją?

– Aš skaitau kelias knygas vienu metu, patinka pakeisti pagal nuotaiką. Dr. Lauros Markham „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ aktuali ir visada netoli manęs, apie naujas motinystės pareigas. Miguel Ruiz „Four Agreements“ – vis prie jos grįžtu, visiems rekomenduoju turėti kopiją ir paskaitinėti. Dabar skaitau Peterio Solomono autobiografiją „Wasting Time Constructively“, nes autorius draugas, įdomus gyvenimas. Planuoju įsigyti Vaivos Rykštaitės knygą, girdėjau gerų atsiliepimų apie autorę.

– Kuris iš šių visų klausimų tau buvo netikėtas arba  niekada nebuvai susimąsčiusi?

– Ką paklausti Aurelijos?

– Ko palinkėtum „T-Coach“ projektui?

– SĖKMĖS ir ačiū už tai, kad pradėjote šį  labai reikalingą projektą.

„T-Coach“ projektas dėkoja Aurelijai už sugaištą laiką atsakinėjant į klausimus. Tikimės, kad mūsų skaitytojams neprailgo laikas, o Aurelijai linkime didžiausios sėkmės.