Pokalbis su Remigijumi Balžeku

Remigijus Balžekas – nusipelnęs Lietuvos teniso treneris, išugdęs daugybę gerų tenisininkų bei visų laikų geriausią Lietuvos tenisininką, pasaulio jaunių čempioną, pirmąjį istorijoje ATP pirmojo Top 100 žaidėją Ričardą Berankį. Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Davis Cup komandos kapitonas. Vienas iš įkūrėjų ir buvęs ilgametis stipriausios Lietuvoje teniso mokyklos – Šiaulių teniso akademijos vadovas. Aktyviai dalyvavo ne tik Šiaulių teniso akademijos veikloje, bet ir  Lietuvos teniso sąjungos veikloje, kurioje ėjo viceprezidento pareigas. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje, kur sukūrė naują teniso akademiją, kurioje sėkmingai darbuojasi su jaunais sportininkais bei savo patirtimi dalijasi su akademijos treneriais.

– Ar pagalvojate, kaip gyvenimas būtų susiklostęs, jei būtumėte nepasirinkęs teniso trenerio profesijos?

– Ko gero, rimčiau apie tai nesusimąstydavau, nes man tenisas, kaip sakoma, buvo įdėtas į lopšį ir niekada negalvojau, kas galėčiau būti dar.

– Jei galėtumėte pakeisti ką nors iš to, kaip auklėjo tėvai, ką pakeistumėte?

– Nekeisčiau nieko. Augome mylimi, turėjome visas galimybes mokytis, sportuoti, tobulėti ir augti.  Buvome pratinami prie darbo, disciplinos. Gal todėl ir dabar neleidžiu sau žiūrėti į darbą pro pirštus.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado tenisas?

– Augau mokslininkų miestelyje, kuriame buvo labai išvystyta sporto, kultūros infrastruktūra. Ten buvo ir du grunto kortai, kuriuose nuo pat mažumės mušėme su draugais kamuoliukus. Ten atvykdavo net Lietuvos teniso rinktinė su to meto legendomis –  Gracijum Remeikiu, Vytautu Mažeika, Kęstučiu Makarevičium. Su pastaruoju net draugišką mačą teko sužaisti. Aišku, pralaimėjau, bet 1 geimą vis tiek davė :)! Jau tuomet, būdamas vaikas, supratau, kad tai mano sporto šaka.

– Kokie jausmai ar emocijos Jums sukyla išgirdus šiuos žodžius: Lietuva, Šiauliai, Mama, bitės, anūkai, židinys?

– Labai platus klausimas. Galima knygą apie tai parašyti.

LIETUVA – kas gali būti šventesnio už Tėvynę!

Prisimenu, kai Italijoje R. Berankis laimėjo Europos  Masters iki 14 m. turnyrą ir apdovanojant kilo Lietuvos trispalvė grojant mūsų šalies himnui, riedėjo džiaugsmo ašaros, ir pasididžiavimas savo Tėvyne buvo begalinis.

Šiauliai – tai mano teniso „vaikas“. Kartu su Z. Sabaliu ir K. Petraičiu įkurta teniso mokykla sėkmingai dirba ir labai džiugu, kad iki šiol visiškai pateisina stipriausios teniso kalvės vardą. Čia išugdėme daug gerų sportininkų, kurie garsino ir tebegarsina Lietuvą pasaulyje. Čia pagrindus gavo ir geriausias mano mokinys R. Berankis, kuris ir toliau garbingai garsina Tėvynę!

Čia išaugo daug gabių teniso trenerių, kurie kelia visos Lietuvos teniso kartelę į viršų.

Mama – tai ŠVENTA, kaip ir Tėvynė.

Bitės – tėtis, brolis.

Židinys – šeima, namų jaukumas, ramybės oazė.

– Kas Jums padeda augti kaip asmenybei? 

– Daug faktorių lemia asmenybės formavimąsi ir augimą. Vienas iš jų – bendravimas ir darbas su jaunimu. Visą savo gyvenimą paskyriau vaikams bei jaunimui ir labai dėl to džiaugiuosi. Sunku net apsakyti, kiek daug gali pasimokyti iš vaikų ir jaunimo! Tiesiog esu laimingas turėdamas tokią galimybę!!!

– Žaisdamas tenisą, kaip manote, kokias savybes gali išsiugdyti žaidėjas ir treneris?

– Tenisas – viena sudėtingiausių ir sunkiausių sporto šakų. Todėl, norint siekti ar pasiekti aukštų rezultatų, nuo pat mažumės būtina turėti arba išsiugdyti daug svarbių savybių. Paminėsiu tik keletą jų: darbštumas, disciplina, atsidavimas, tikėjimas. Tai tik kelios savybės, be kurių nei sportininkas, nei treneris negali tikėtis pasiekti aukštų rezultatų.

– Ką reiškia turėti draugą kaip žmogų Remigijų?

– Į šį klausimą galėtų atsakyti tikri draugai.O geriausi draugai yra šeima. Žinote, kartais ir draugai yra tik iki tam tikro momento, kol esi naudingas, bet laikui bėgant labai gerai pamatai, kas tavo tikri draugai, o kas tik norėjo pabūti šalia, kai sekėsi. Tokių tikrai buvo…

– Tenisas ganėtinai azartiškas žaidimas. Ar pats mėgstate rizikuoti gyvenime?

– Taip, tai labai azartiškas žaidimas. Man patinka, kai sportininkai nebijo rizikuoti aikštelėje, kai nebijo priimti neįtikėtinų sprendimų ekstremaliose situacijose. Tai daro šį sportą itin patrauklų ir nenuobodų. Pats mėgdavau rizikuoti būdamas jaunesnis, dabar nelabai.

– Ką Jums kaip žmogui davė sportas ir galbūt ką jis iš Jūsų atėmė?

– Banalu tai sakyti, bet davė visą gyvenimą. Atėme labai daug laiko nuo šeimos.

– Kokiais momentais dažniausiai auga trenerio ego? Ir kodėl?

– Tai žmogiška. Po didelių laimėjimų, po sėkmių, žiūrėk, ir paauga tas ego, tačiau tai trunka tik akimirką, iki kol supranti, kad ryt vėl nauja diena, vėl nauja kova. Manau, iš tuščios savigarbos įtikėtas ego – didžiulis asmenybės ribotumas (švelniai tariant).

– Dėl kokių ambicijų vis dar dirbate teniso trenerio darbą?

– Visą gyvenimą dirbau tik dėl aukščiausių tikslų, todėl ir toliau yra tokios pačios didelės ambicijos siekiant rezultatų, vystant Mūsų akademiją. Kartu su sūnumi Arūnu įkūrėme Balžeko teniso akademiją, su sūnumi turime nepaprastai gerą ryšį, nors ir pasibarame kartais, bet todėl ir surandame labai gerus ir teisingus sprendimus. Subrandinome jauną ir labai motyvuotą kolektyvą, pasikvietėme Aistį Šlajų  ir patikėjome  jam vyriausiojo akademijos trenerio postą, turime nuostabias bazes, už kurias esame labai dėkingi mūsų draugams Ivanui Paleičikui ir Maksimilijanui Dolženko. Į teniso ir į Balžeko teniso akademijos bendruomenę jungiasi vis daugiau vaikų, suaugusiųjų, o tai, matyt, yra tikra pergalė. Turime labai gražių planų, naujų projektų. Vienas iš jų – su partneriais Ramune ir Ričardu Rybakais  nauja teniso bazė ir akademija Klaipėdoje. 

– Ar Remigijus Balžekas skandalinga asmenybė?

– Gal greičiau charizmatiška. Į skandalus niekada nesivėliau ir nesiveliu. Esu auklėtas būti atviru žmogumi, todėl visada sakau taip, kaip matau ir kaip jaučiu. 

– Ar buvo momentas trenerio karjeroje, kad norėjote pasitraukti iš teniso? Jei buvo, tai dėl ko?

– Buvo nelengvų momentų, bet pasiduoti niekada nenorėjau. Tai užgrūdina, tampi stipresnis.

– Kokį Jūs pats save kaip žmogų matote iš šono už teniso aikštelės ribų?

– Geranorišką, geros nuotaikos, mylintį šeimą, su anūkais linksmai leidžiantį laiką, pjaunant sodyboj žolytę, žiūrint tėčio paliktas bitutes ir t. t.

– Geriausia, kas gauta iš tėčio ir mamos?

– Iš mamos – meilė šeimai, vaikams, švelnumas, rūpestingumas. Viskas, kas geriausia pasaulyje, telpa į žodį MAMA! Iš tėčio – nepaliaujamas darbštumas, disciplinuotumas, pareigos jausmas ir tikslo siekimas!

– Jei pradėtumėt dirbti iš naujo teniso treneriu, ką darytumėte dabar jau kitaip?

– Kai pradėjau dirbti, neturėjau patirties, nei pedagoginės, nei jokios kitos. Viską reikėjo patiems kurti, mokytis ir tobulėti. Bet ambicijos buvo didelės, todėl nestoviniavome vietoje. Sunku pasakyti, ką dabar daryčiau kitaip. Gal būčiau atlaidesnis, labiau įsiklausantis, kantresnis. Bet labai ko ir nekeisčiau, nes tai, ką darėme, davė gerus rezultatus.

– Pasakykite, jei galite, bent tris linkėjimus  sau (penkeriems metams).

– Būti sveikam ir ilgo darbingo amžiaus;  mylėti ir rūpintis savo šeima, savo sportininkais kaip ir iki šiol; išlikti pozityviu ir optimistišku žmogumi likusį savo gyvenimą.

– Ar yra gyvenime žmogus, kuriam norėjote, bet nepasakėte „ačiū“?

– Dėkingumas – ko gero, pats tiesiausias kelias į sėkmę. Dėkingumas ir yra tai, ko kiekvienas iš mūsų labiausiai ilgimės: pripažinimo, įvertinimo, paprasčiausio „ačiū“. Noriu tikėti, kad nesu pamiršęs pasakyti „ačiū“ visiems, kuriems buvau arba esu dėkingas.

– Geriausias Jūsų sutiktas žmogus tenise?

– Vienareikšmiškai galiu pasakyti: tai – gerb. Zenonas Sabalys. Tik jo dėka tapau treneriu, tik jo dėka tenisas populiarėjo tais laikais kaip ant mielių! Be jo tenisas niekada nebūtų toks, koks yra dabar! Z. Sabalys pakvietė mane į Šiaulius, pasitikėjo manimi, suteikė didžiules galimybes dirbti ir tobulėti. Tai nepaprastai garbus žmogus, kuriam norisi pasakyti nuoširdžiai AČIŪ ir palinkėti geros sveikatos ir nenuilstančios energijos!

– Teniso trenerio profesijos trūkumai ir privalumai?

– Profesionalaus trenerio profesija nėra lengva. Tie, kurie mato tik šokoladinę pusę, įsivaizduoja, kad tai tik kelionės,  pergalės,  dideli pinigai  ir t. t. Anaiptol taip nėra. Kasdienis alinantis darbas, gyvenimas ant lagaminų, pralaimėjimai, traumos. Tai nėra lengva. Todėl ne visi gali ištverti tokį pasiaukojimą ir pasirenka lengvesnius variantus, pvz., darbą su mėgėjais.

– Ką Jums reiškė tenisas, kai buvote 30 m., 40 m., 50 m., 60 m.?

– Visais laikas tenisas man buvo džiaugsmas! Nėra man tai  darbas; tai  ir hobis, ir gyvenimo būdas, prasmingas laikas, suteikiantis nuostabių emocijų. Ir dabar kasdien einu į treniruotes kaip į šventę, nors ne tiek mažai metų praleista kortuose.

– Kokia situacijoje jaučiatės emocingesnis: kai stebite auklėtinius žaidžiant ar kai pats žaidžiate?

– Be jokios abejonės –  stebėdamas savo auklėtinių žaidimą. Tačiau su laiku emocijas išmokau valdyti ir per mačus sėdžiu ramus (bent jau išoriškai taip atrodo).

– Per trenerio karjerą, kokie rezultatai Jus labiausiai džiugino kaip trenerį ir žmogų?

– Labiausiai tai susiję su Ričardo Berankio pasiekimais.

Laimėta gausybė įvairių turnyrų, išskirčiau šiuos:

14 m. Europos Masters;

14 m. 0range Bowl (neoficialus pasaulio čempionatas);

18 m. US Open; 

18 m. Orange Bowl;

1 vieta pasaulio jaunių reitinge.

Be jokios abejonės, negaliu nepaminėti Davis Cup mačo prieš Didžiąją Britaniją. Tai – nepakartojama.

– Teniso varžybos, kurias labai norėtumėt pamatyti gyvai? 

– Per ne tokią trumpą ATP ture karjerą mačiau labai daug įvairiausio lygio mačų, todėl – reikėtų pagalvoti.  Labai patinka jauni žaidėjai: S. Tsitsipas, A. Zverevas, A. Rubliovas. Turėjau galimybę stebėti jų mačus. Šiuo metu esu labiau įsigilinęs į moterų tenisą –  gėriuosi N. Osakos, C. Gauff, S. Kenin žaidimu. Bet ką tikrai būtų įdomu dar kartą patirti, tai tokio energetinio užtaiso mačą kaip prieš Angliją Davis Cup. Atmosfera, žiniasklaidos dėmesys komandoms, begalinė įtampa, žiūrovų neįtikėtinas palaikymas ir galų gale – pergalė! Tai nepamirštama!!!

– Paskutinė Jūsų išgirsta arba suvokta tiesa gyvenime? 

– Tikima, kad laikas – vienintelis teisėjas, atrenkantis, kas tikra, kas ne. Deja, kartais net 100 metų prabėgus, nugalėtojais skelbiami ne tie… Tačiau laikas, tikiu, sudėlioja viską ir visus į vietas. Lieka tai, kas tikra.

– Jei turėtumėt galimybę pokalbiui su ryškiausiomis teniso žvaigždėmis, su kuo norėtumėt pasikalbėti ir apie ką? 

– Nemažai teko bendrauti su šio laikmečio  žvaigždėmis: R. Federeriu, K. Nishikoriu, M. Raoničiumi, A. Murray ir kitais. Ypač nemažai bendrauta su R. Federeriu, kai dalyvaudavome treniruočių stovyklose pas jį. Šiuo metu labiausiai norėčiau pabendrauti su R. Berankiu, visgi į jį įdėta daug. O pasikalbėti su juo būtų įdomu apie labai daug ką. Praleista daug metų siekiant bendrų tikslų.

– Geriausia išgirsta sentencija, kuri buvo skirta Jums, ir Jūsų sentencija, pasakyta auklėtiniams? 

– Neįmanoma – tai ne faktas, tai nuomonė! Neįmanoma – tai ne deklaracija, tai iššūkis! Neįmanoma – tai potencialas, neįmanoma – tai laikina. Neįmanoma – tai niekas! (Muhamed Ali)

– Ar kada nors kaip treneris sirgote žvaigždžių liga?

– Be abejo:), bet tai tęsėsi trumpai, nes kai įžengi į kitą turnyrų lygį, euforija ir žvaigždžių liga labai greitai praeina ir nusileidi ant žemės. Tuomet supranti, kad viskas labai laikina ir trapu ir nėra jokio reikalo nei sirgti, nei pūstis.

– Ką patartumėte teniso aikštelėje sportininkui labiau tobulinti: racionalų protą ar kūną?

– MENS SANA IN CORPORE SANO. Tai, savaime suprantama, ne duotybė, tai – siekiamybė.

– Kaip manote, kokie yra Jūsų kaip trenerio privalumai ir kokie, jeigu yra, trūkumai?

– Sunku pačiami pasakyti, kokie tie privalumai ir kokie trūkumai.  Galėtų pasakyti sportininkai, su kuriais dirbau. Privalumai, galbūt, darbštumas, tikėjimas savo sportininkais, disciplina, humoro jausmas. Trūkumai, galbūt, ypač jaunystėje, kantrybės stoka, skubėjimas, per didelis griežtumas ir reiklumas.

– Kas šiuo metu yra Jūsų gyvenimo treneris? 

– Tai ir anūkai, ir Akademijos mažoji ir jaunoji karta. Jei nori būti progresyvus, bendrauk, stebėk  ir mokykis iš augančiųjų.

– Pirmojo trenerio geriausi Jums skirti žodžiai?

– Neatmenu…

– Jei turėtumėt artimą draugą, pasakykite, ką svarbaus apie Jus jis turėtų žinoti?

– Kad bet kuriuo paros metu gali eiti su manim į žvalgybą.

– Kaip manote, už kokias vertybes žmonės turėtų Jus gerbti, vertinti kaip trenerį ir žmogų?

– Už žmogiškąsias vertybes, už nuveiktus darbus ir pasiekimus. Indėlis į Lietuvos teniso populiarinimą ir vystymą įdėtas nemažas. Pasiekti rezultatai taip pat. Tai greičiausiai už tai.

– Kokį Remigijų Jūs norėtumėte, kad matytų žmonės aplinkui?

– Tokį, koks esu – pozityvų ir optimistišką, kas benutiktų.

– Kokia yra Jūsų mentalinė higiena? (Kaip padedate sau psichologiškai, išsivalyti ar apsivalyti nuo viso purvo, intrigų, negatyvo ir t. t. sporte ir gyvenime?)

– Tai sudėtingas klausimas. Buvo laikas, kai būdavo labai liūdna dėl negatyvių ir piktų komentatorių+jų komentarų. Ir, kaip keista, tada jie keldavo galvas, kai mums pasisekdavo. Po pralaimėjimų tiesiog sumaišydavo su žemėmis. Laikui bėgant supranti, kad buvo ir yra piktų žmonių, kurie kenčia, kai tau gerai, kurie džiaugiasi, kai tau nepasiseka.  Ateina laikas, kai išmoksti atsiriboti ir tiesiog  gyventi tampa linksmiau. Mintis būtina švarinti, lygiai taip, kaip ir kūną. Yra erdvės mums, žmonėms, tobulėti

– Jei būtumėte kino režisieriumi, o Jums reikėtų sukurti filmą apie Remigijų Balžeką: apie ką jis būtų?

– Jei būčiau režisierius, tai nelabai ką norėčiau parodyti apie save. Galbūt visą nueitą trenerio kelią iki pasaulio čempiono išugdymo bei patekimo į ATP Top 100. Galbūt smulkiau norėčiau parodyti tenisininkų varžybas, pasiruošimą joms, sunkias būsenas varžybų metu. Sunkias akimirkas po varžybų, nemigo naktis, kaip sunku susigyventi su pralaimėjimu. Tai pat būtų įdomu parodyti bendravimą su sportininkais skirtingais rengimo etapais, prieš varžybas ir po jų. Smulkų visą sportininko gyvenimą. Galbūt įdomu būtų parodyti savo laisvalaikį su šeima bei anūkais.

– Žmogaus savybės, kurias Remigijus vertina? Be kokių vertybių būtų pačiam sunku?

– Pagrindines vertybės yra Meilė Šeimai ir Meilė Tėvynei. Manau, tai kertinės vertybės, į kurias telpa visos kitos ir be kurių gyvenimas būtų tuščias.

– Remigijus Balžekas, daugiau gyvenime būna personažu ar žmogumi? 

– Esu toks, koks esu. Tikrai neprisiimu vaidmenų.

– Kas Jums buvo ar yra sunkiausia teniso trenerio profesijoje iki šiol? 

– Be jokios abejonės – jaunų sportininkų traumos. Tai sunku matyti ir išgyventi.

– Kas Jus dabar įkvepia gyvenimui?

– Labiausiai –  anūkai! Be jų kartais net dieną sunku išbūti! Taip pat jaunieji mūsų akademijos sportininkai, akademijos puoselėjimas. Žodžiu, yra daug veiklos, todėl  per daug amžėti dar negaliu. Su metais daugiau supranti – įkvepia tai, kas amžina, kas tikra, kas vertinga.

– Norint tapti geru teniso treneriu, kokių įgūdžių reikia ir ko reiktų vengti?

– Tapti geru treneriu nėra lengva. Ir kaip tą gerumą vertinti? Vieni siekia tapti profesionalių sportininkų treneriais, kiti – mėgėjų, treti – vaikų. Ir visur reikalingas pats svarbiausias dalykas – meilė tenisui, meilė savo darbui. Visur reikalingas 100% atsidavimas, pagarba sportuojantiems, sąžiningumas atliekant darbą, kantrybė ir t. t. Be šių savybių geriau trenerio darbo nedirbti. Dirbant su vaikais turi iš tiesų būti geriausia savo kaip trenerio versija. Be telefono ausyse, be sėdėjimų ant suolelių, be viso to, kas liudija apie tavo abejingumą, nenuoširdumą, abejojimą, netgi tingumą. Visokių teko matyti…

– Ar bijote tos dienos, kai nebegalėsite dirbti teniso treneriu?

– Anksčiau ar vėliau tokia diena ateis. Kodėl reiktų bijoti? Anaiptol, bus smagu stebėti jaunų trenerių ir sportininkų darbą. O jei dar ir kokio patarimo paklaus, tai visai bus smagu.

– Kaip manote, ar Jūsų tėveliai šiandieną didžiuotųsi Jumis?

– Manau, kad visi tėvai didžiuojasi savo vaikais!

– Geriausias įvykis, nutikęs Jūsų gyvenime?

– Daug tokių buvo, bet geriausias – anūkų gimimas ir draugystė su jais!

– Kaip galvojate, kokią knygą ar filmą privalo perskaityti ar pamatyti kiekvienas teniso treneris?

– Sunku būtų įvardinti kokią nors vieną knygą ar filmą. Yra begalė knygų apie didžiuosius teniso herojus, jų kasdienį gyvenimą, sunkų kelią į Olimpą, todėl verta apie bet kurį iš jų paskaityti, ar tai būtų R. Federeris, ar R. Nadalis, ar M. Sharapova. Visi jie su savomis istorijomis ir labai sunkiu darbu pasiekę Olimpą! Man labai patiko filmas apie Rūtą Meilutytę. Daug yra mokymo metodikos knygų, psichologijos vadovėlių. Visa tai reikalinga treneriams. Reikia tik noro!

– Kokią knygą paskutinį kartą skaitėte? Ir kodėl buvo ar yra toks pasirinkimas? 

– R. D. Siegel „Sąmoningumo ugdymas“. Labai įdomi ir vertinga knyga tiek treneriams, tiek visiems žmonėms, mokanti, kaip išbristi iš kasdienių rūpesčių, atsikratyti nemalonių emocijų ir pajausti visavertį gyvenimą.

– Jūsų kaip trenerio vizitinė kortelė?

– Pasiekimai.

– Gyvenime turėjote sunkią netektį, kokiomis priemonėmis sau bandėte padėti ir kas tuo laikotarpiu labiausiai padėjo? Ką patartumėte žmonėms, kuriuos ištinka panašios nelaimės?

– Sunku apie tai kalbėti… Pasaulyje nėra nieko, kas  tokiu atveju galėtų padėti. Daug kas sako –  viską užgydo laikas. Ne, tai netiesa. Skausmingas ilgesys lieka su tavimi visą tavo žemiškąjį gyvenimą. Tu turi save sukurti iš naujo ir su tuo ilgesiu gyventi. Galiu pasakyti, kad man padėjo darbas, sūnaus Aivaro ir mano tikslų tolimesnis siekimas. Nepasiduoti, eiti tolyn. Praėjo nemažai metų, ir nebuvo dienos, kad neprisiminčiau ar nepasikalbėčiau su Aivaru. Jis gyvas mūsų širdyse, ir tai svarbiausia! Kiekvienas, patyręs didžiulį netekties skausmą, priima vienokį ar kitokį sprendimą, kaip gyventi toliau. Tai yra labai asmeniška.

– Kaip manote, kodėl su metais mūsų artimųjų ir tikrų draugų ratas mažėja aplink mus?

– Nieko keista, toks laikmetis.  Visi skuba, lekia, siaubingai užsiėmę, todėl ir nebelieka laiko bendravimui, lėtiems pokalbiams, neskubiam mėgavimuisi gyvenimu. Žmonių gyvenimai tapo užpildyti taip stipriai, kad per 24 valandas  nebelieka tam laiko…

– Kaip teniso trenerio darbas Jus pakeitė kaip žmogų? 

– Gal tapau labiau disciplinuotas, siekiantis tikslo. O tas pagrindas, koks buvo, toks ir liko. 

– Įvykis ar istorija kuri apvertė Jūsų gyvenimą?

– Pasiektas tikslas, įvykdytas sūnui Aivarui duotas pažadas – atvesti sportininką į ATP Top 100.  Tačiau mano gyvenimas neapsivertė.

– Trys Jūsų patarimai jauniems teniso treneriams?

– įsiklausykite į save ir atsakykite, ar tikrai norite tapti treneriais; turėkite viziją ir tikslus; nuolat mokykitės ir tobulėkite.

– Trys Jūsų patarimai sportininkų tėvams?

– Įkvėpkite vaikučius pamilti sportą; būkite ištikimais savo vaikų draugais; nesiekite savo asmeninių neišsipildžiusių lūkesčių su vaikų pasiekimais.

– Trys Jūsų patarimai sportininkams?

– Laikykitės disciplinos; būkite darbštūs; atkakliai siekite tikslo.

– Kokias priemones naudojate savo gyvenime kovai prieš  rutiną?

– Rutina manęs nevargina. Jei  atsibosta tai, ką veikiu, išvažiuoju į sodybą ir su savo vokiečių aviganiais Rafu ir Reinu išmauname  į miškus. Tai padeda sugrįžti į save, į ramybę ir vėl kalnus gali versti!

– Jei galėtumėt pasirinkti šiandieną būti kitos profesijos atstovu, ką pasirinktumėte?

– Gal džiazo muzikanto, gal diplomato.

– Jūsų gyvenimo herojus?

– Neturiu tokio kol kas.

– Būdamas treneris, iš kur sėmėtės teorinių bei praktinių žinių? Ką galėtumėt patarti kitiems treneriams?

–Tuomet, kai pradėjau dirbti treneriu, labai daug literatūros nebuvo, nebent rusų kalba.  Gaudavau nemažai literatūros, teniso žurnalų iš Amerikos, todėl jau tuo metu galėjau sekti ir naudotis  naujausia treniruočių metodika.Su Gracijum Remeikiu buvome pirmieji išvykę  į pasaulinį trenerių kongresą Prahoje. Tai buvo didelė patirtis tiek žinių, tiek ir pažinčių atžvilgiu. 

– Jei galėtumėt tenise pakeisti vieną taisyklę, ką norėtumėte pakeisti?

– Pakeisčiau tinklo taisyklę vaikų tenise. Ji netinkama.

– Ko kaip treneriui per visą savo karjerą nepavyko išmokti?

– Manau, kad daug ko. Tobulėjimui ribų nėra! 

– Kai jaunystėje žaidėte tenisą, dėl ko kovojote?

– Azartas, noras varžytis ir laimėti, galbūt noras save patvirtinti.

– Kaip turėtų atrodyti tobulas Jums teniso žaidėjas? 

– Man geriausias to pavyzdys – Rogeris Federeris. Jautrus ir labai daug žmogiškųjų vertybių turintis, nepaprastai atsidavęs ir mylintis tenisą žmogus. Ne tik daug gaunantis, bet ir labai daug duodantis!!!

– Ar kada nors turėjote tikslų  būti geriausiu teniso treneriu (Lietuvoje, Europoje, pasaulyje)?

– Be abejo:). Kai sieki, kad tavo sportininkas taptų geriausias pasaulyje, kartu įrodai, kad ir pats tuo metu toks esi! Man tai pasisekė padaryti. Per „Champions Dinner“ Paryžiuje, kuomet buvo apdovanojamas Ričardas kaip pasaulio jaunių čempionas, daug žymių trenerių spaudė man ranką, sakydami,  kad esu geriausias pasauly treneris! Žinoma, tai buvo juokais sakoma, bet vis tiek malonu!:), tokio oficialaus pripažinimo nėra.

– Kaip turėtų atrodyti tobulas Jums teniso treneris?

– Su visomis žmogiškosiomis vertybėmis! Be jų, kad ir kaip besistengsi, tobulu treneriu niekada netapsi!

– Trys Jūsų palinkėjimai visiems Lietuvos teniso treneriams?

– Darykite tai, kuo tikite, tikėkite tuo, ką darote; nenuilsdami siekite aukščiausių tikslų; džiaukitės gyvenimu.–

– Jūsų kaip patyrusio trenerio nuomonė: ko teniso treneris turėtų vengti savo darbe?

– Pagrindinis dalykas dirbant treneriu yra pakankamai geras savo darbo išmanymas ir nepriekaištingas jo atlikimas. Vaikai, paaugliai ar suaugusieji labai gretai atskiria, kas yra kas, kaip ir kodėl su jais dirbama. Negali būti 90% darbo, privalo būti 100%! Vaikai labai greitai pajaučia, ar treneris pasiruošęs treniruotei ar ne, ar sąžiningai atlieka savo darbą ar tik tam, kad tik pasiimtų pinigus. Kiekvienas treneris, su kuo bedirbtų, turi mesti iš galvos „netikrumą“, apsimetinėjimą ir, aišku, nesąžiningą savo darbo atlikimą. Treneris yra mokytojas – todėl turi būti pavyzdys savo auklėtiniams. Todėl turėtų vengti visų neigiamų dalykų.

– Per savo kaip trenerio karjerą dirbote su daugeliu sportininkų, jeigu vieną dieną visi Jus aplankytų, ką norėtumėte jiems pasakyti?

– Būkite ŽMONĖMIS! O pasikalbėti būtų tikrai įdomu ir, manau, būtų apie ką.

– Kuo gyvenate, kai nereikia dirbti?

– Daugumą laiko dirbu. Bet kai esu laisvas, beveik visada leidžiu laiką sodyboje. O ten tikrai yra ką veikti.

– Kaip galvojate, kokie žmonės bus šalia,  kai Jums bus sunku?

– Šeima.

– Ką palinkėtumėte T-Coach projektui?

– Labai gražus ir naudingas projektas. Nesustokite, kurkite ir tobulėkite! Sėkmės!

Dėkojame Remigijui Balžekui už pokalbį ir linkime jam kuo didžiausios sėkmės ne tik teniso aikštelėje, bet asmeniniame gyvenime.