Žaidimo plano kūrimas

Žaidimo planas yra svarbus kiekvieno sportininko sėkmės elementas, būtinas žaidžiant ir kontrolinėse, ir reguliariosiose rungtynėse. Nors pradžioje sportininkas paprastai daugiausia dėmesio skiria fiziniam pasirengimui, tačiau jokiu būdu negalima paneigti profesionaliai parengto, aiškaus, tikslingo žaidimo plano svarbos treniruočių ir varžybų procese. Būtent žaidimo planas leidžia sportininkui orientuotis į norimo rezultato siekį. Žaidimo planas gali suteikti daugiau aiškumo varžybų metu, nes žaidybinės situacijos ir aplinkybės dažnai keičiasi ir ne visada pakrypsta norima linkme, todėl iš anksto parengtas planas leidžia sportininkui greičiau reaguoti ir lengviau prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių.Treneriai ar žaidėjai, kurdami žaidimo planą, turi būti atsargūs, įvertinti įvairias aplinkybes, gebėti analizuoti varžybas, žaidimo situacijas, spartą, techniką ir kt. Žaidimo plano sėkmė priklauso ne tik nuo fizinio ir psichologinio sportininko pasirengimo, smūgių atlikimo kokybės, bet kartais ir nuo to, ar parengtas žaidimo planas yra teisingas ir veiksmingas.

ŽAIDIMO PLANAVIMO PROCESAS

Žaidimo planavimo procesas turėtų padėti sportininkui sukurti kokybišką ir veiksmingą varžybų scenarijų, įgalinantį pasiekti numatytų tikslų. Toliau nurodyti žingsniai gali padėti sportininkams ir treneriams parengti geresnį žaidimo planą.

1. Tinkamo žaidimo stiliaus pasirinkimas.

  • Kiekvienas sportininkas turėtų žinoti, koks žaidimo stilius jam yra parankiausias ir koks stilius yra jo mažiausiai mėgstamas.
  • Žaidimo stilius priklauso nuo konkretaus žaidėjo asmenybės, nuo jo pasirengimo, žaidimo technikos, lūkesčių, siekių, patirtų traumų ir kt.
  • Kiekvienas sportininkas turi gerai išmanyti savo geriausio žaidimo planą, be jo – kitą žaidimo planą, tada dar ir trečią žaidimo planą ir veiksmus.

2. Dviejų pačių mėgstamiausių stilių stipriųjų ir silpnųjų pusių įvertinimas.

Kiekvienas sportininkas turi savo žaidimo stilių, tiesa, kartais jų gali būti ir keli – tai priklauso nuo sportininko individualių savybių. Žinant savo žaidimo stilių labai svarbu įsivertinti stirpiąsias ir silpnąsias savo puses. Pavyzdžiui, jei tenisininkui gerai sekasi atlikti padavimus ir žaisti prie tinklo, tai sportininko stipriosios pusės gali būti padavimų atlikimas ir smūgiai iš oro, o silpnoji pusė – žaidimas nuo galinės linijos. Jei sportininkui būdingas agresyvus žaidimas nuo galinės linijos, tai jo stiprybė gali būti smūgis iš dominuojančio pusės (Forehand), o silpnybė – smūgis iš nedominuojančios pusės (Backhand).

3. Pirmenybės teikimas žaidimo modeliams pagal stilių.

Jeigu sportininkas gerai žino, koks žaidimo stilius jam yra parankiausias, jis ir turėtų teikti tam žaidimo stiliui pirmenybę, koncentruotis į šio žaidimo stiliaus techniką.

1 variantas – „pjautas“ smūgis (Slice), atitraukiantis varžovą iš teniso aikštelės; judėjimas link tinklo ir žaidimas iš oro į atvirą teniso aikštelės vietą. Atlikite smūgį dideliu greičiu ir su stipriu viršutiniu sukimu (Kick serve) į laisvą varžovo aikštelės pusę ir judėkite prie tinklo; žaidimas iš oro į atvirą aikštelės vietą.

2 variantas – smūgiuokite į „T“ pusę, kitą smūgį stenkitės atlikti iš savo dominuojančios pusės. 

3 variantas – atlikite padavimą į varžovo kūną ir judėkite link tinklo; žaiskite iš oro į atvirą aikštelės vietą.

Žaidėjas, priimdamas padavimus, gali pasinaudoti šiais taktiniais sprendimais:

1 variantas – neutralizuokite pirmąjį padavimą grąžindami gilų kamuoliuką į aikštelės vidurį, po to stenkitės išnaudoti silpnesnę varžovo pusę (Backhand).

2 variantas – po varžovo antrojo padavimo spauskite jį žaisdami agresyviau prie linijos arba judėkite prie tinklo. 

4. Žaidybinių situacijų praktika.

Sportininkas turėtų išanalizuoti galimas žaidimo situacijas ir pasirengti tinkamą žaidimo planą, numatyti žaidimo techniką, spartą ir kt. Visus žaidimo plano elementus sportininkas turi bandyti atlikti treniruočių metu. Jei tai nepavyksta, reikia tol viską kartoti ir tol tobulinti įgūdžius, kol planą pavyks įgyvendinti. Kiekvienas elementas turėtų būti kartojamas neskubant ir gerai jį suvokiant.

5. Treniruočių metu atliekamų pratimų registravimas ir analizė.

Sportininkas per savaitę turėtų skirtingais žaidimo stiliais žaisti 3–5 setus. Reikia analizuoti ir pasižymėti tuos žaidimo elementus, kuriuos sekasi įgyvendinti geriau, ir tuos, kuriems reikia skirti daugiau dėmesio. Šie pastebėjimai ir užrašai bus labai naudingi vėliau, kai reikės kurti žaidimo taktiką ir strategiją, ieškoti tinkamiausio žaidimo stiliaus ir pan.

6. Žaidimas patiriant spaudimą.

Sportininkas turėtų reguliariai dalyvauti įvairiuose turnyruose, varžybose, kur galėtų išbandyti skirtingus žaidimo stilius, įvairias žaidybines situacijas, patirti varžovo spaudimą, varžybų įtampą. Varžybos būtų ir sportininko atkaklumo bei drausmės išbandymas.

7. Rungtynių analizė ir vertinimas.

Po kiekvienų rungtynių sportininkas turi atlikti savo žaidimo analizę, apsvarstyti, kokio veiksmo atlikimas arba neatlikimas galėjo daryti įtaką žaidimo eigai, jo kokybei, rezultatui. Sportininkas turėtų tai daryti metodiškai ir nuosekliai. Atlikdamas tokią analizę, žaidėjas gali geriau pažinti save, įvertinti savo žaidimą. Drauge tai padeda sukurti veiksmingą žaidimo planą.

Nors labai svarbu gerai pažinti varžovą, parengti veiksmingą žaidimo strategiją, tačiau žaidimo planas turėtų būti paprastas. Keli paprasti žaidimo plano elementai gali labai padėti sportininkui – visiškai nebūtina jo varginti smulkiomis detalėmis. Kai kurie sportininkai mėgsta gauti daug informacijos apie būsimus varžovus, o kai kurie nori turėti jos kuo mažiau. Sportininkui pateikiama informacija turėtų būti paprasta, reikia daugiau dėmesio skirti tiems dalykams, kuriuos galima kontroliuoti: lavinti savo įgūdžius, stiprinti pasitikėjimą savimi ir kt.

ŽAIDIMO PLANO ĮGYVENDINIMAS

Dažnai varžybų metu atsitinka daug nenumatytų dalykų, todėl sportininkui labai svarbu nesutrikti, kontroliuoti rungtynių eigą. Sportininkas turi išmokti rungtyniauti nepaisydamas to, gerai ar blogai jis žaidžia, gerai ar blogai šiandien jaučiasi. 

Patarimai, padėsiantys įgyvendinti žaidimo planą.

– Būti lanksčiam – viena esminių gero sportininko savybių, įgyjama per praktiką. Priklausomai nuo situacijos, įvairių aplinkybių, žaidimo planą gali tekti keisti, todėl sportininkas turi būti lankstus. Tiesą sakant, retai kada būna tokių varžybų, kuriose viską pavyksta atlikti tobulai ir viskas vyksta pagal numatytą planą. Žaisdamas sportininkas turėtų pabandyti elgtis, kaip elgiasi buhalteris, kuris nuolat stebi savo veiklą, analizuoja, užsirašo gaunamą informaciją ir ją saugo, kad galėtų tuo pasinaudoti vėliau.

– Žaidimo plano vertinimas – tai yra procesas, kurio metu analizuojama, kaip sekėsi įgyvendinti žaidimo planą konkrečioje situacijoje. Sportininkas turėtų įvertinti, ar nesutriko žaisdamas, ar prisiminė visą reikiamą informaciją, nepamiršo trenerio nurodymų, kaip pavyko jų laikytis, ar žaidimo planas buvo veiksmingas ir kt.

– Žaidimas varžovo stiliumi – geros gynybos strategijos dalis yra gebėjimas žaisti taip, kaip žaidžia varžovas. Sportininkas dažnai turi greitai įvertinti ir apsispręsti, ar reikia keisti žaidimo stilių, taktiką, spartą ir kt. Žaidimas varžovo stiliumi kartais priverčia priešininką keisti savo žaidimo taktiką, gali priversti jį daryti daugiau klaidų. Tokiose situacijose sportininkas daro tai, ką mėgsta daryti jo varžovas, ir kartu reaguoja į varžovo smūgius. Ši strategija gali būti labai bauginanti ir priversti varžovą koreguoti savo žaidimo planą.

– Gynyba per puolimą – gebėjimas neutralizuoti veiksmingus varžovo smūgius ir pereiti į puolimą yra labai svarbus žaidimo elementas. Kai sportininkas pereina nuo gynybos į puolimą, jis pradeda daug geriau žaisti, jo smūgiai pasidaro veiksmingesni.

Taktinių pakeitimų žaidimo plane atlikti nereikia, jei sportininkas, laikydamasis žaidimo plano, laimi. Jei sportininkui nesiseka įveikti varžovo, gali būti, kad pasirinktas žaidimo planas yra neveiksmingas: galbūt pasirinkta agresyvi žaidimo taktika yra naudinga varžovui, gal smūgių tempas tenkina varžovą ir pan. Tuomet būtina atlikti taktinius žaidimo plano keitimus ir pereiti prie iš anksto numatyto alternatyvaus plano ar parengtos kitos žaidimo strategijos.

– Svarbu pažymėti, kad žaidimo planas gali žlugti ir dėl turimo prastesnio ar netinkamai parinkto teniso inventoriaus. 

– Per daug nenusivilti dėl nesėkmių – kai kurie žaidėjai rodo pernelyg daug emocijų, labai išgyvena dėl prastai atliktų smūgių, kartais net sudaužo raketes, ginčijasi su teisėjais ir pan. Reikia nepamiršti, kad viskas, ką sportininkas veikia, galvoja, jaučia, daro įtaką kiekvienam jo smūgiui teniso aikštelėje. Kai sportininkas jaučiasi gerai, jis priima mažiau neteisingų sprendimų, daro mažiau klaidų. Išlikti visada ramiam, nesijaudinti nėra taip paprasta. Sportininkas, nuolatos išgyvenantis dėl savo nesėkmių, neturi jokių galimybių pasiekti dvasinę ramybę ir pagerinti savo rezultatus.

IŠVADOS

Sudarant žaidimo planą reikia nepamiršti, kad kiekvienas sportininkas yra skirtingas: vieniems sportininkams labai svarbi yra žaidimo strategija ir jos laikymasis, kitiems svarbesni techniniai žaidimo elementai, dar kitiems svarbu susitelkti į tai, kas jiems sekasi geriausiai, ir laikytis žaidimo plano. Koks bebūtų žaidimo planas, svarbiausia sportininkui yra išlikti lanksčiam, daryti tai, kas sekasi geriausiai, ir būti pasirengusiam įgyvendinti žaidimo plane numatytus tikslus ir uždavinius.

Literatūra:

  • Ištrauka iš Joey Rive ir Scott C. Williams knygos Tennis Skills & Drills (Human Kinetics). Spausdinama suderinus su Human Kinetics.