Sportininkus ir trenerius nuolatos lydi įvairiausi išgyvenimai: džiaugsmas, liūdesys, pasididžiavimas, nuoskauda, gėda, laimė, nerimas, pyktis, pavydas, pasišlykštėjimas ir pan. Vidiniai išgyvenimai vadinami emocijomis arba emocinėmis būsenomis. Emocija (lot. emoveo – jaudinu) – konkrečioje situacijoje aktualus jausmas, stiprinantis ar silpninantis, organizuojantis ar dezorganizuojantis žmogaus veiklą ar elgesį. Emocijas sukelia daiktai, įvykiai, situacijos, žmonės ir visa, kas reikšminga individui. Būna emocijų, kurių sukėlėjas neaiškus – tai nuotaikos. Yra emocijų, kurios anticipuoja (geba numatyti veiksmų rezultatą) įvykius. Viena iš jų – nuojauta.

Emocijos siaurąja prasme yra trumpalaikiai, situaciniai išgyvenimai (džiaugs­mo, nepasitenkinimo, neapykantos ir pan.). Prie šios rūšies emocijų skiriami išgy­venimai, susiję su biologiniais organizmo poreikiais (alkio, troškulio, temperatū­ros), emociniu tonu, sukeltu pojūčių, suvokimų ir minčių savito atspalvio (šiltas ar nemalonus pokalbis, įdomi ar prasta knyga ir kt.).

Emocijos plačiąja prasme, be viso to, apima ir jausmus. Jausmai atspindi pastovius, patvarius ir ilgalaikius žmonių išgyvenimus. Jausmai rodo asmenybės santykį su aplinka, kitais žmonėmis, savimi. Jausmai yra daugkartinių situacinių emocijų apibendrinimo rezultatas.

Emocijos gali būti steninės, t. y. tonizuojamosios, suteikiančios energijos (džiaugsmas, pasitenkinimas, sportinis pyktis), ir asteninės – slopinamosios, trik­dančios organizmo funkcijų veiklą, trukdančios siekti gerų rezultatų (didelis nerimas, baimė, nuoskauda, kančia, liūdesys ir pan.). Ugdymas efektyvus tik tada, kai jį lydi teigiamos emocijos.

Sportininkai dažnai patiria stresą. Stresas – būsena, atsirandanti dėl įvairių ekstremalių poveikių, t. y. stresorių.Stresoriai – streso būseną sukeliantys veiksniai. Jie būna dvejopi:

•  fiziologiniai (didelis fizinis krūvis, aukšta ar žema temperatūra, klimato sąlygos ir kt.);

• psichologiniai (pavojus, įžeidimas, blogi tarpusavio santykiai, informacijos stoka ar perteklius, konfliktai, nesaugi komandos padėtis, prastas vadovavimas komandai, nemokėjimas derinti įsipareigojimų bei atsakomybės ir pan.).

Reakcijos į stresą gali būti įvairios: nerimas, baimė, kančia, apatija. Stresorius gali veikti ir teigiamai – tada jis žmogų aktyvina ir skatina įveikti sunkumus. Garsūs sportininkai, geri aktoriai, sužadinti iššūkio, klesti ir pranoksta kitus. Tačiau stre­soriai daug dažniau kelia grėsmę ir gali pakenkti žmogaus psichikai ar fiziologiniams procesams. Stresoriai skatina išskirti adrenaliną ir noradrenaliną. Šių hormonų patenka į kraują iš simpatinių nervų galūnių, esančių vidinėje antinksčių dalyje. Gavusi signalus iš galvos smegenų takų, simpatinė nervų sistema padažnina širdies ritmą, sustiprina kvėpavimą ir raumenų kraujotaką, atpalaiduoja energiją, sukauptą riebalų pavidalu, ir taip organizmas pasirengia kovai arba pabėgimui. Iš smegenų žievės gavę tam tikrus signalus, antinksčiai gali išskirti ir kitus streso hormonus (pvz., kortizolį).

Kartais dideliu psichologiniu stresoriumi būna netinkamas trenerio elgesys. Tai rodo sportininkės R. M. aprašytas nevykęs „psichologinis žaidimas“.

KARTŪS SALDAINIAI

Niekas gyvenime negrįžta, tik mūsų klaidos. (K. Paustovskis)

Birštonas. Šilta, saulėta vasaros diena. 11 valanda. Akademinio irklavimo jaunimo čempionatas. Mes, devynios septyniolikmetės, pasitikinčios savo jėgomis, stovime prie starto linijos. Nuo kranto girdime paskutinius trenerio nurodymus. <…> Trenerio nurodymų neįvykdėme. Nepralenkėme ukrainiečių, netapome čempionėmis. Pirmieji trenerio žodžiai po finišo buvo: „18 valandą susirinkimas, darysiu reorganizaciją komandoje!“ Po šių trenerio žodžių visos užsisklendėme savyje. Mes jautėmės pažemintos, nes, anot trenerio, vakare kai kurių iš mūsų laukė atsisveikinimo ceremonija. Nežinojome, kuriai iš mūsų reikės palikti komandą, o tai reiškė tolesnių planų žlugimą. Ta diena mums truko amžinybę, nenorėjome kalbėtis, dingo apetitas.

Atėjo 18 valanda. Trenerio nebuvo, į susirinkimą jis „atskubėjo“ valandą pavėlavęs, išgėręs, nešinas saldainių maišeliu. Dėdamas ant stalo saldainius, linksmai ištarė: „Švęsime išleistuves.“ Manęs juokas neėmė, nors bijoti pagrindo nebuvo – komandoje buvau viena iš lyderių. Tačiau šiuo atveju trenerio elgesys buvo nenuspėjamas. Jis, išberdamas saldainius ant stalo, pasakė: „Kuriai duosiu saldainį, ta komandoje liks, o kuri negaus – atsisveikinsime.“ Treneris ėmė saldainius nuo stalo ir įteikinėjo juos ne iš eilės, kaip buvome susėdusios. Psichologinė įtampa atslūgo, kai gavau saldainį, nors juos gavo visos. Tačiau treneris ir toliau žaidė mūsų jausmais. Jis tarė: „Saldainius aš išdalijau tokia eilės tvarka, koks jūsų numeris pagal reikšmingumą komandoje. Aš pasijutau šiek tiek geriau, nes saldainį gavau antra. Tačiau sunerimau dėl geriausios komandos draugės, kuri saldainį gavo devinta, t. y. paskutinė. O, anot trenerio, tai reiškė, kad dvi paskutinės bus pakeistos, kai grįšime iš stovyklos Birštone į Kauną, perspektyvesnėmis sportininkėmis. Išėjus treneriui tvyrojo slogi atmosfera. Prasidėjo diskusijos: kodėl Rima saldainį gavo pirma, o Giedrė trečia, nors ji bėga geriau, kodėl Milda pirmesnė nei Rūta, nors pastaroji aukštesnė (irklavime aktualu), fiziškai pajėgesnė ir pan. Treneris turbūt net neįsivaizdavo, kiek neigiamų išgyvenimų suteikė šis psicholo­ginis žaidimas. Man ir dabar saldainiai asocijuojasi su šia istorija. 

Kovos su emociniu stresu problema svarbi visose sporto šakose. Puikūs spor­tiniai laimėjimai iš viso neįmanomi nesant atkaklios varžybinės kovos be kompro­misų. Varžybos reikalauja iš sportininko visų jėgų – ir fizinių, ir psichinių. Manoma, kad daugiau psichinių, nes jos – tai ne asmeninis sportininko reikalas, bet didelės visuomeninės reikšmės dalykas. Dažnai girdime sporto komentatorių pastabas: „Sportininkui trūksta pergalės ryžto“, „Boksininkas vengia kovos“, „Komanda perdegė dar neišėjusi į aikštę“ ir pan. Suprantama, kad čia kaltas didelis stresas, perėjęs į distresą, ir darosi aišku, kodėl net įžymūs sportininkai treniruodamiesi pasiekia geresnių rezultatų negu varžydamiesi, rekordininkai retai tampa čempionais, stipresni pratybose pralaimi silpnesniems varžybose ir pan. Ypač tai aktualu dabar, nes per bet kurias varžybas yra nemažai labai panašaus pajėgumo sportininkų. Aišku, kad laimi tie, kurie geriausiai geba įveikti neigiamus stresorius, laiku paimti save į nagą, gerai psi­chologiškai pasirengti.

J. Palaima nustatė, kad neigiamos emocinės būsenos varžybose:

• menkina sportininko pasitikėjimą savo jėgomis;

• mažina jo mąstymo aštrumą;

• sukelia priešvaržybinę apatiją;

• silpnina sportininko valią;

• trikdo judesių koordinaciją ir kt.

Šie ir kiti veiksniai mažina pergalės tikimybę.

Įtampa yra specifinė organizmo fiziologinė reakcija, kylanti kaip atsakymas į įvairius veiksnius (stresorius). Terminą „stresas“ pirmasis pasiūlė H. Seljė 1936 m. Jis pastebėjo, kad ne tik stiprūs veiksniai (šaltis, kaitra, skausmas, alkis, troškulys), bet ir emocijos (baimė, liūdesys, pyktis, širdgėla) veikia žmogaus psichologinę būseną: būna silpna, pablogėja savijauta, dingsta apetitas, kankina nemiga ir pan. Be to, streso metu smegenų žievėje susidaro nuolatinio dirginimo židinys, tonizuojantis kraujagysles, todėl jos susitraukia ir padidėja kraujospūdis, padažnėja pulsas, pila prakaitas, dreba pirštai ir pan. Didesnio streso metu labai pakinta simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos, reguliuojančios virškinimo organų (skrandžio, žarnų) funkcijas, veikla.

Išsigandus varžovo, sudirginama parasimpatinė nervų sistema, dėl to sustiprėja žarnų peristaltika, staiga sutrinka skrandžio ir žarnyno veikla, mažiau išsiskiria virškini­mo sulčių, sportininkui paleidžia vidurius, o iš vidaus lyg kažkas kyla aukštyn ir nori išsiveržti. Dėl baimės įsitempia kūno raumenys, todėl purto drebulys, pasidaro šalta ir pan. Emocinio streso metu kraujyje padaugėja adrenalino, kortikosteroidų, choles­terolio ir gliukozės. Šios aktyvios medžiagos veikia daugelį gyvybinių funkcijų, padeda organizmui atsispirti žalingiems veiksniams. Pavyzdžiui, išsiskyręs iš ant­inksčių adrenalinas mobilizuoja organizmą sutikti pavojų ir įveikti sunkumus.

Kokia yra streso priežastis? Nors sportininkai į stresą reaguoja įvairiai, visomis situacijomis streso priežastis iš esmės yra ta pati. Streso nesukelia situacija, aplin­ka ar konkretūs žmonės. Stresą sukelia tai, kaip žmogus suvokia situaciją.Pavyzdžiui:

• jausmas, kad ši situacija labai kažką pablogins;

• jausmas, kad padaryta neatitaisoma klaida;

•  neapibrėžtumas ir neaiškumas, pranašaujantis galimus nemalonumus, pavojus ir kt.

Pagrindinės priežastys, sukeliančios stresą treneriams, yra:

•  žaidėjų nepagarba;

•  prasti santykiai su sportininkais;

•  blogi santykiai su vadovais;

•  neplanuoti pralaimėjimai;

•  visuomenės neįvertinimas; 

• persisotinimas darbu;

•  menkas visuomenės dėmesys sporto šakai;

•  asmeninės priežastys ir kt.

Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad pripratimas prie stiprių dirgiklių, sportininko nusiteikimas juos priimti sumažina neigiamą stresorių poveikį. Užsigrūdinęs ir prie įtampos pripratęs sportininkas gali ne tik adaptyviai veikti, bet ir turėti daugiau progų laimėti. 

Nerimas

Kaip nuostabu eiti per gyvenimą be nerimo ir baimės. Juk pusė mūsų baimių neturi pagrindo, o kita pusė nesunkiai paneigiama. Nerimas – tai žmogaus emocinė būsena – neapibrėžtas grėsmės jausmas, ky­lantis dėl realaus ar įsivaizduojamo pavojaus. Žodžiu „nerimas“ apibūdinami ir trumpi nervingumo, baimės laikotarpiai, kuriuos išgyvena žmonės, susidūrę su įvairiais gyvenimo išbandymais. Nerimas – dažnas sportininko palydovas. Jis pasireiškia ne tik jausmuose, mintyse ir veiksmuose, bet ir išoriškai:

• dreba galūnės ir galva;

• įsitempia raumenys;

• padažnėja kvėpavimas ir širdies ritmas;

• pakyla arterinis kraujospūdis, pagreitėja kraujo cirkuliacija;

• rausta skruostai;

• nevalingai daromi judesiai ir t. t.

Sportininkai, apimti didesnio nerimo, kartais pasako: „Visas kūnas tarsi svetimas“, „Negaliu nieko galvoti – mintys sukaustytos“, „Prieš akis tuštuma“ ir pan. Ryškesni nerimo požymiai:

• sunkiau priimti sprendimus;

• padidėja jausmų dvilypumas;

•  sutrinka judesių koordinacija;

• pervertinamas galimas pavojus;

• pablogėja nuotaika – apima nervingumas, irzlumas, nerimastingumas arba net panika;

•  lenda mintys apie pasitraukimą ir pan.

Praktikoje skiriamos adaptyvios ir dezadaptyvios nerimo reakcijos.

Adaptyvios nerimo reakcijos. Atlikti tyrimai rodo, kad pačių geriausių sportinių rezultatų pasiekia ne tie sportininkai, kurie visiškai nejaučia nerimo, bet tie, kurių nerimas yra nedidelis. Šioks toks nerimas palankiai veikia psichiką, skatina budrumą, didina jautrumą viskam, kas gali kenkti per varžybas, teikia pirmumą kryptingai veiklai, žadina visas organizmo potencines jėgas. Kita vertus, nedidelis nerimas veikia kaip savotiška psichinė mankšta, kuri neleidžia sustingti, sustabarėti, aktyvina mąstymą – padeda ieškoti optimalių būsimos kovos variantų, skatina sportininką į viską reaguoti dinamiškiau. Prieš nedidelį nerimą kovoti nereikia. Gyvenime nėra žmonių, niekada nepatiriančių ar nejaučiančių nerimo, o jeigu tokių pasitaiko, tai jie būna vangūs, žemo intelekto, neįstengiantys suprasti ir vertinti pavojaus. Vadinasi, adaptyvios nerimo reakcijos skatina veiklos produktyvumą, o nedidelis nerimas yra asmenybės saviraiškos, sportinių tikslų kėlimo ir įgyvendi­nimo stimulas.

Dezadaptyvios nerimo reakcijos. Jos trikdo sportininko veiklą, turi neigiamą įtaką nusiteikimui ir kovingumui. Didelis nerimas užvaldo sportininko psichiką, išvargina organizmą ir sekina energijos šaltinius. Sportininkas negali susikaupti, silpsta valia, atsiranda apatija („Kas bus, tas bus!“), asmenybės veikla menkėja. Tyrimai rodo, kad 75 proc. sportininkų, kurie jautė padidėjusį nerimą prieš varžybas, geresnių rezultatų nepasiekė. Nerimą lydinčios mintys skiriasi nuo depresijos. Nerimą gaubia suvokimas, kad gresia pavojus, jog žmogus yra nesaugus ir pažeidžiamas.

Nerimas gali būti:

• situacinis – parodo sportininko būseną tam tikru momentu;

• nuolatinis – sportininkas jaučia nerimą nuolatos. Nuolatinis nerimas virsta asmenybės bruožu – nerimastingumu.

Sporto pasaulyje aštrėjant konkurencijai įsigali vis didesnis skirtumas tarp poreikių ir galimybių. Tai sukelia audringas emocijas. Užgniaužtos emocijos, negavusios iškrovų, kaupiasi pasąmonės gelmėse ir iš ten nuodija žmogaus psichiką. Taip atsiranda baimė, neapykanta, pavydas, pernelyg didelis jautrumas, įvairios neurotizmo atmainos. Sportininkas tampa nepaprastai dirglus, nervingas, lengvai pažeidžiamas.

Norėdami įveikti nerimą, treneris, taip pat ir jo auklėtiniai, turi laikytis tokių elementarių taisyklių:

1.  Reikia užimti save. Žmogus, apimtas nerimo, turi pasinerti į veiklą ir negal­voti apie tai, kas kelia nerimą.

2. Stengtis neprarasti dvasinės pusiausvyros dėl nereikšmingų dalykų smulk­menų. Vadovautis teiginiu, kad gyvenimas pernelyg trumpas, kad jį aukotumėte smulkmenoms.

3. Pritaikyti tikimybių teorijos dėsnį nerimą keliančioms aplinkybėms. Reikia paklausti savęs, kokia yra įvykio tikimybė?

4.  Susitaikyti su neišvengiamumu ir į viską žiūrėti filosofiškai.

5. Nusiraminti atliekant įvairius atsipalaidavimo pratimus, savitaigos treni­ruotę ar pozityviai mąstant. Blaivus situacijos vertinimas yra geriausia priemonė įveikti nerimą.

Baimė

Baimė yra psichinė būsena, sukelta suvokiamo ar vaizduotėje susikurto pavojaus. Baimės jausmas yra sudėtingas ir daugiaveidis: čia ir pernelyg didelis atsargumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, nuogąstavimas dėl būsimos kovos rezultatų, nedrąsumas, baikštumas, bailumas, siaubas, kančia, net panika. Jis kyla dėl įvairių priežasčių:

•  Baimės pralaimėti. Sportininkas mano, kad nuo to nukentės jo garbė (ką manys tėvai, pažįstami, draugai).

•  Galimų vėlesnių padarinių. Sportininkas mano, kad nukentės jo karjera (nepateks į rinktinę, neišvažiuos į užsienį).

•  Trenerio elgesio (jis gali šaukti, bartis, gąsdinti arba nuliūsti, išgyventi).

•  Piniginio atlygio (gali sumažinti stipendiją ar atlyginimą, nemokėti premijų, nesudaryti pelningos sutarties).

•  Baimės laimėti (laimėjus šią kovą, reikės susitikti su itin stipriu varžovu) ir kt.

Literatūroje nurodomos keturios baimės rūšys:

1. Pavojaus baimė. Ši baimė pavojaus akimirką verčia sportininką sprukti arba gintis puolant, dėl jos prarandama savitvarda.

2. Pasikeitimų baimė. Ji verčia suabejoti sportininką padėties pastovumu.

3. Sėkmės baimė. Tai baimė išgyventi pavydą, draugų pašaipas („Mūsų did­vyris!“, „Oho, čempionas!“), kritiką („Bepigu jam – taip pasisekė!“), atsakomybe („Dabar visi žiūrės į mane“) ir pan., t. y. socialinės nesėkmės baimė, pasiekus puikių rezultatų.

„Pradėjęs drebėti, nesidairykite aplink ir neieškokite kaltininko. Žvelkite į save. Netvirta žemė, ant kurios stovite, slypi Jumyse. Sąmoningai bijoti – reiškia suprasti, kad esate išsigandęs, bet tuo pat metu verta žinoti, jog pati baimė, kad ir kokia tikra atrodytų, – tai ne Jūs pats. Iš tikrųjų baimė yra ne kas kita, kaip asmenybę ribojanti reakcija, kurią nuolat klaidingai palaikome savisaugos skydu. Pats metas jos atsikratyti. Tai padaryti galite kada tik panorėjęs. Išdrįskite tik judėti toliau – net būdamas išsigandęs.“

4. Svetimos vietos baimė. Treneriai dažnai susiduria su svetimos aikštės sind­romu. Sportininkai bijo svetimos aikštės, svetimų teisėjų, svetimų nepažįstamų žiūrovų ir pan. Psichologiniu požiūriu, tai svetimos teritorijos, gerai suprantamos zoopsichologijoje, tam tikra agrofobijos (liguista, įkyri tam tikrų vietovių – aikščių, slėnių, gatvių ir pan. baimė) atmaina. Sportininkas, jausdamas svetimos aikštės, aplinkos baimę, tampa ribotesnis, negeba visiškai atsiskleisti, nes baimė kausto jo judesius, trikdo koordinaciją ir pan. Pastebėjęs tokią baimę, treneris turi:

•  leisti pasitreniruoti svetimoje teritorijoje, joje „apšilti“, pajusti, kad aikštė darosi „sava“;

•  nepalikti šių sportininkų be dėmesio (stengtis juos nuraminti, paskatinti, kuo nors sudominti toje aikštėje);

•  žinoti, kad įvairios fobijos įveikiamos psichoterapijos priemonėmis;

•  akcentuoti sportininkams, kad baimė pasirodyti publikai yra viena iš la­biausiai paplitusių socialinio nerimo formų ir veikia daugelį žmonių.

Bet kokią baimę (nuogąstavimą, paniką), didelį nerimą, „ar kas nors neatsi­tiks“, sukuria galvos smegenų refleksai, kurie formuojasi vadinamojoje požievinėje (t. y. esančioje po didžiaisiais pusrutuliais) zonoje. To, ką psichologija vadina baime, bailumu, baikštumu ir pan., fiziologinis pagrindas yra didžiųjų pusrutulių slopinimo būsena, įvairaus pasyvaus gynimosi reflekso pasireiškimas.

Treneriui labai svarbu žinoti, kokiam reakcijos į baimę tipui priklauso sporti­ninkas. Baimė – pati kenksmingiausia emocija. Vienus ji „paralyžiuoja“, kitus – „mobilizuoja“ (K. Izard). Baimė slopina pagrindinius psichinius procesus tol, kol sportininkas neįsitikina, kad „pavojus praėjo“. Pasyvaus gynimosi refleksas iš tikrųjų parengia organizmą priimti išvadą apie tos situacijos, į kurią jį pastato varžybinė reglamentacija, pavojingumą. Atmintis fiksuoja panašius požymius, buvusius analogiškomis situacijomis (pralaimėjimas ryškia persvara, sunki trauma), ir organiz­mas nusiteikia gynybai, savigynai arba puolimui.

Vieniems sportininkams informacija apie pavojų – tai ženklas pasitraukti iš „pavojingos zonos“, žodžiu, kaip nors išvengti varžybų (dėl šios priežasties kai kurie sportininkai staiga „suserga“, jiems „atsinaujina traumos“, „kažkas atsitinka“ ir pan.). 

Neurodinaminis baimės mechanizmas nepaprastai sudėtingas, jis apima visą organizmą, nuo centrų iki tolimiausių vietų. Truputį supaprastinta schema atrodytų taip: orientacinis refleksas pirmiausia slopina judėjimo sensorines (pojūtines), kitas smegenų dalis ir tuojau pat įtraukia į darbą hormoninius bei vegetacinės nervų sistemos kompleksus. Tokia baimės schema, o sportininkas subjektyviai visa tai jaučia kaip išgąstį, kurį visi žmonės vienaip arba kitaip yra patyrę.

„Baimė, – kaip sako O. Jurganovas, – turi ypatingą įsiminimo monopoliją, todėl ji yra pagrindas apsauginio elgesio hiperbolizuoto modelio, kurį asmenybė konstruoja savo vaizduotėje kaip galimą būsimo elgesio variantą panašioje situacijoje.“ Neatsitiktinai liaudis sako, jog „Baimės akys didelės“. Ši sentencija kaip tik ir yra tokio hiperbolizuoto elgesio modelis. Kai įsimenama išsigandus, susidaro stiprūs neuronų ryšiai, todėl netgi sąmonė ne visada gali susilpninti šių ryšių glaudumą. Dažnai jie tampa ydingi, patys veikia sportininką, jo mąstymą ir elgesį. Žmogus pasidaro baikštus ir labai atsargus. Suprantama, šis procesas priklauso nuo daugelio aplinkybių: aukštosios nervų sistemos veiklos, kolektyve vyraujančių santykių, amžiaus, trenerio auklėjamojo darbo efektyvumo ir pan.

Baimė ir nerimas yra individualūs. Jie priklauso nuo įgimtų nervų sistemos ypatybių reaguoti į tam tikrus aplinkos dirgiklius. Įgimtas visko bijojimas vadinamas baikštumu. Mokslininkai nustatė, kad beveik 82 proc. žmonių save laiko baikščiais. Tačiau baikštumo galima ir išmokti. Praktika rodo, kad sportininkai kartais tampa tokie net ne sportinio kelio pradžioje, o jau gerokai jį įpusėję ir pasiekę tam tikrų sportinių rezultatų, kartais net gana gerų. Ar ne dėl to kai kurie įžymūs sportininkai vengia rungtyniauti, visaip išsisukinėja nuo varžybų teisindamiesi, jog „kaupia jėgas svarbiausioms varžyboms“, jog „šios varžybos neįeina į jo pasirengimo planus“ ir pan.? Baimė ir nerimas, kaip psichinės būsenos, sukeltos suvokiamo ar vaizduotėje susikurto pavojaus, paprastai pasireiškia sportininko jausmuose, mintyse ir veiksmuose.

Galima sumažinti baimės jausmą taikant atitinkamas psichoterapijos priemones, padėti sportininkui patikėti savo jėgomis net ir patyrus pralaimėjimą.

Sportininkas kartais jaučia nervinę įtampą, baimę, neapibrėžtą pavojų, neaiškiai suvokiamą praradimo jausmą, savo asmenybės neadekvatumą, vienišumą ir izoliaciją nuo kitų, būtinumą pasitraukti, išsigelbėti. Visa tai sukelia gėdos jaus­mą, netgi panieką savo asmenybei.

Literatūra:

1. Jovaiša, L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas. P. 53;
2. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius. P. 295;
3. Myers, D. G. (2000). Psichologija. Vilnius. P. 586–587;
4. Kasiulis, J., Čižauskas, A. (1997). Bendrasis psichologinis rengimas. Kaunas; 
5. Andrašiūnienė, M. (1999). Treniruotų asmenų emocinės įtampos būsenų tyrimai. Sporto mokslas, 1;
6. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius. P. 181;
7. Chomentauskienė, R. (2001). Laimingos dienos. Psichologija Tau, 1, 51;
8. Miškinis, K., Šocikas, A., Cėplienė, V. (1982). Kai kurie emociniai stresai (nerimas, baimė) bokso sporte. Kaunas. P. 12;
9. Malinauskas, R. (1998). Ciklinių sporto šakų sportininkų emocinių būsenų ypatumai. Sporto mokslas, 5, 81;
10. Bendrosios psichologijos paskaitos (1980). Vilnius. P. 146;
11. Kasiulis, J., Čižauskas, A. (1997). Bendrasis psichologinis krepšininkų rengimas. Kaunas. P. 38–40;
12. Finley, G. (2000). Tapkite savo likimo šeimininku. Vilnius. P. 78–79;
13. Kirkauskienė, R. (2000). Būsimųjų muzikos mokytojų scenos baimė ir jų psichoreguliacinis išprusimas. Pedagogika, 47, 165;
14. Jurganovas, O. (1981). Žmogus – žmogaus veidrodis. Vilnius. P. 72;
15. Psichologijos atlasas (2001). T. 1. Vilnius. P. 215;
16. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius. P. 90;
17. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius. P. 134;
18. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius. P. 54–55;
19. Psichologijos atlasas (2001). T. 1. Vilnius. P. 217;
20. Kasiulis, J., Čižauskas, A. (1997). Bendrasis psichologinis krepšininkų rengimas. Kaunas. P. 41–47;
21. Malinauskas, R. (1998). Ciklinių sporto šakų sportininkų emocinių būsenų ypatumai. Sporto mokslas, 5, 81–82;
22. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius. P. 61;
23. Sau pačiam (1989). Sud. R. Grigas. Vilnius. P. 11;
24. Eberlein, G. (1982). Autogeninė treniruotė ir sveikata. Vilnius;
25. www.sportopsi.com.