Bendravimas (I dalis)

BENDRAVIMAS – SĖKMINGO UGDYMO SĄLYGA                                                                                                                                                                        

Bendravimo vaidmuo

Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias. Bendraudami žmonės perduoda vieni kitiems tai, ką galvoja ar jaučia, kokius mato save ir kitus, ugdo kitus, tobulina save, moko ir mokosi, padeda kitiems, ieško paramos sau. Bendravimas – viena iš pagrindinių žmogaus vertybių, t. y. tai, ką žmogus laiko svarbiausiu ir labiausiai vertina. Be bendravimo neįmanomas joks profesinis pasirengimas ir tobulėjimas, negalima jokia kuriamoji veikla, joks ugdomasis darbas.

Bendravimas – labai sudėtingas ir daugialypis reiškinys. Jis turi savo vidinius, socialinius, dorovinius-psichologinius mechanizmus, dėsnius ir taisykles. Bendravimas vienu metu gali reikštis kaip:

informacijos perteikimo ir pasikeitimo mechanizmas;

• sudėtinga žmonių tarpusavio santykių sąveika;

• abipusio pažinimo ir suvokimo vyksmas;

• asmenybės dorovinio brendimo prielaida;

• palankaus emocinio tono sukūrimo priemonė;

• tam tikro poveikio sąlyga.

Atsižvelgiant į atliekamas funkcijas, bendravimas apibrėžiamas kaip žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu keičiamasi informacija, sukuriamas atitinkamas emocinis tonas ir daroma vienokia ar kitokia įtaka. Yra ir lakoniškas apibrėžimas: „Bendravimas – tai prasminga tarpusavio sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.“

Trenerio ir jo auklėtinių santykiai sporto treniruotės vyksme labai priklauso nuo veiklos sėkmės. Treneris, kuris nekreipia dėmesio į tarpusavio santykius, dažnai konfliktuoja, nenori ar nemoka suprasti savo auklėtinių, gerų darbo rezultatų pasiekti negali.

Glaudžiai bendraudamas su savo auklėtiniais, treneris gali patikrinti jų dorovinę brandą, dorovinį vertingumą, daryti jiems didesnę įtaką. Bendravimas turtina ir trenerį: jis geriau pažįsta pats save, pasitikrina, ar pateisina auklėtinių lūkesčius. Bendraujant ugdoma auklėtinių asmenybė, jie mokosi vertinti poelgius ir santykius, sužino moralines normas, patikrina jas ir taiko praktiškai, susikuria savo elgesio moralines nuostatas, kurių laikosi gyvenime. Tik bendravimas ugdo tokius vertingus bruožus, kaip pareigingumas, principingumas, jautrumas, darbštumas.

Pedagoginėje veikloje tarpusavio sąveika pagal sistemą „treneris-sportininkas“ yra lemiama. Nėra sąveikos – negali būti ir produktyvios pedagoginės veiklos. J. Vabalo-Gudaičio įsitikinimu, „<…> tik bendraudami žmonės vieni kitus labiausiai veikia ir ugdo, tik bendravimo procese sukuriami svarbiausi žmogaus charakterio bruožai, išpuoselėjama jo dorovė”. Pedagogas ir toliau rutulioja šią mintį: „Sąveika yra nuolatinė veiksmų grandinė, neužbaigiamas procesas <…> Treneris turi pastebėti ir suprasti sportininko poelgius, kad savo ruožtu vėl į juos reaguotų ir taip grandinė tęstųsi toliau. Tenisininkas turi veikti trenerį, ir treneris turi būti jautrus jo atsiliepimams ar bent domėtis, kaip sportininkas suprato jo mintį, ar kritiškai vertina jo norus ir pastangas. Kiekviename pedagoginiame darbe turi būti aktyvūs abu sąveikos nariai.“

Daugelis mano, kad bendrauti labai paprasta. Tačiau ne kiekvienas bendravimas, ne visi tarpusavio santykiai praturtina abi bendraujančias šalis. Žmones praturtina tik aukšta pedagogine morale paremtas bendravimas.

Bendravimas – tai trenerio dvasinio subtilumo atsiskleidimas pedagoginiame darbe, elgesio forma, rodanti dorovinio mąstymo ir praktikos vienovę.

Lietuvos pedagoginės minties istorijoje J. Vabalas-Gudaitis pirmasis pritaikė sąveikos principą ir sukūrė originalią sąveikos pedagogiką. Jis teigė, kad teigiamų rezultatų mokyme galima pasiekti tik „esant trenerio ir sportininko sąveikai, jeigu sąveikos nėra, negali būti ir pedagoginio proceso“. Kaip ir J. H. Pestalocis, jis žmonių bendravimą laikė dorovinio estetinio auklėjimo, socialinių santykių harmonijos formavimo veiksniu, veikiančiu natūraliomis sąlygomis. L. Jovaiša teigė, kad bendravimas – tai pedagoginio darbo širdis, aprūpinanti ugdymo sistemą viskuo, ko reikia žmogaus kūrybai.

Komunikacinėje veikloje svarbu ir forma, ir turinys. Bendravimas su sportininkais darys didesnį auklėjamąjį poveikį tada, kai treneris ne tik treniruos, rūpinsis sportinio meistriškumo augimu, bet ir nepamirš ekonominio, ekologinio, kultūrinio, meninio, etinio, estetinio gyvenimo sričių. Treneris turi rasti progų pakalbėti su savo auklėtiniais apie meilę ir neapykantą, karą ir taiką, gėrį ir blogį, nusikalstamumą ir aplinkos teršimą bei daugelį kitų dalykų. Platus bendravimo turinys leidžia jam labiau negu kitų profesijų žmonėms savo asmenybės jėga veikti auklėtinius, įgyvendinti dorovinio ugdymo tikslus.

Auklėtinio palankumas arba nepalankumas treneriui – išskirtinis veiksnys visame mokymo ir auklėjimo darbe, svarbiausia komunikacinės veiklos prielaida. Pelnyti sportininko palankumą treneris privalo siekti įvairiomis priemonėmis, o ypač įvairiapusiškai bendraudamas.

Taigi galima apibrėžti bendravimo funkcijas:

  • padeda visiems kaskart kitaip žvelgti į šią įprastą veiklos sritį;
  • išmoko geriau bendrauti, o tai svarbu, nes žmogus didesnę savo gyvenimo dalį (apie 61 proc.) praleidžia bendraudamas;
  • padeda treneriui geriau įgyvendinti keliamus tikslus (išmokyti, paveikti, pakoreguoti ir pan.);
  • padeda palaikyti gerą fizinę sveikatą (Adler, 1994; Beeck, 1982; ir kt. įrodė, kad žmonės, gebantys bendrauti ir turintys gerus socialinius ryšius, mažiau serga ir ilgiau gyvena);
  • padeda geriau pažinti save ir patenkinti savojo Aš poreikius;
  • geriau tenkina įvairius socialinius poreikius:

–  priklausymo tam tikrai grupei (komandai, klubui, profesijai, religijai ir pan.);

–  kitų veikimo (treneris veikia savo auklėtinius, tėvai – vaikus, vadovai – pavaldinius);

–  prieraišumo (poreikis rūpintis kitais ir jausti kitų rūpinimąsi);

  • padeda tenkinti praktinius poreikius (perteikti ir gauti reikiamą informaciją, pranešti savo nuomonę, norus ir pan.).

Matome, kad bendravimas yra labai platus procesas, aprėpiantis daugybę dalykų. Jame lemiamą vaidmenį vaidina asmenybės dorovingumas.

Bendravimas ir bendradarbiavimas — labai panašios, tačiau ne tapačios sąvokos. Žmonių tarpusavio bendravimas ir bendradarbiavimas turi savitumų. Jie abu yra vieni iš fundamentaliausių visuomenėje vykstančių procesų, sprendžiančių žmogaus socializacijos klausimus.

Bendraujant ir bendradarbiaujant stiprėja tarpusavio ryšiai, nes vidinės žmonių vertybės yra panašios, tik paviršinės emocijos arba asmeninės žmonių problemos daugeliui neleidžia jų pamatyti. Bendravimas tikint ir pasitikint sparčiau artina prie tikslo – gerų sportinių rezultatų ir visapusiško asmenybės tobulėjimo.

Bendravimas jaunam žmogui yra geriausia žmogiškų bendravimo įgūdžių formavimo mokykla. Neįmanomas joks žmogiško bendravimo įgūdžių, mandagumo, tolerancijos skiepijimas už žmogiško bendravimo ribų. Visi pamokymai už praktinės veiklos ribų yra tik moralai, tik išoriškai propaguojami normatyvai.

Bendravimo procesą galima lyginti su mokymo procesu, kur kiekvienas treneris kartu yra ir mokinys, o kiekvienas sportininkas kartu yra ir pedagogas. Išmokti bendrauti nėra lengva – iš istorijos žinome, kad daugelis garsių žmonių, tokių kaip M. Servantesas, Gi de Mopasanas, A. Šopenhaueris, L. Tolstojus, F. Dostojevskis, F. Nyčė, H. Ibsenas, turėjo bendravimo problemų, patys gyvenime buvo laikomi sunkiai bendraujančiais.

Tarpusavio santykiai yra neatskiriami nuo bendravimo, jie vienas kitą veikia. Tačiau dažnai tarpusavio santykių ir bendravimo ryšiai būna komplikuoti: kartais išoriškas nepriekaištingas bendravimas vyksta esant prastiems tarpusavio santykiams, priešiškumui vienas kitam. Treneris turi tai įvertinti.

Treniruodamas sportininkus, treneris susiduria su labai skirtingais auklėtiniais: vieni tylūs, paklusnūs, pasyvūs, mandagūs, kiti triukšmingi, linkę prieštarauti, per daug aktyvūs, nemandagūs ir pan.

Kiekvienas individas – tai atskira būtybė, su kuria dirbdamas treneris turi pasirinkti pačius tikslingiausius ir veiksmingiausius pedagoginio bendravimo būdus. Kad bendravimas toks būtų, treneriui reikia gerai išmanyti sportininkų asmenybės skirtybes, įvertinti jas, kiekvienam taikyti individualias poveikio priemones.

Bendravimas su agresyviais auklėtiniais

Pasitaiko talentingų, bet labai sunkaus charakterio auklėtinių. Ypač sudėtinga bendrauti su agresyviais sportininkais. Agresija (lot. aggressio – puolimas) – įprotis žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, į aplinką ar net save; poreikis puolant gintis. Agresyvus elgesys – tai agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka, kitais ir savimi puolamąjį charakterį. Tokio elgesio priežastys įvairios: bejėgiškumas (kai reikia įveikti kliūtis), siekimas išspręsti prieštaravimus (pvz., diskutuojant), noras laimėti varžybas (pvz., sportuojant), asmeninis priešiškumas kitam, pyktis, konfliktai, psichozė ir kt.  Agresyvūs sportininkai elgiasi šiurkščiai ne tik su savo draugais, bet ir su treneriu: puola į isteriją, akiplėšiškai tranko daiktus, daužo ranka į sieną, gąsdina, save laiko nepakeičiamais („O ką jūs man padarysite? Mano tėvai jums moka už tai“), remia trenerį prie sienos („Nesitreniruosiu su silpnais žaidėjais“ ir pan.).

Kaip bendrauti, ką daryti su tokiu sportininku?

  1. Leisti tokiam auklėtiniui išsakyti viską, kas susikaupė jo viduje. Nesistengti atsakyti tuo pačiu, nesiteisinti („Tai ne aš kaltas“, „Nieko negalėjau padaryti“). Neatsakęs šiurkštumu į šiurkštumą, treneris laimės labai reikalingą psichologinę pauzę.
  2. Kai auklėtinis „išsikraus“, pareikalauti, kad jis paaiškintų („Tu norėjai pasakyti, kad…“, „Ar negalėtum paaiškinti išsamiau?“, „O kur faktai?“), nuodugniau pateiktų faktus, argumentus.
  3. Atsižvelgus į auklėtinio „sprogimo“ priežastį ir emocinę būseną, išsakyti savo požiūrį („Aš puikiai suprantu tavo būseną (abejones, nepasitenkinimą, jausmus, mintis), bet manau, kad“).
  4. Jei auklėtinio jautri būsena neatslūgsta, dar kartą patvirtinti savo poziciją („Aš vis tiek manau, kad turėtų būti taip“, „Kad tu nevisiškai teisus“).
  5. Jeigu auklėtinis ir tada agresyviai elgiasi, pareikšti tiesiai, kad jo elgesys žeidžia, ir apgailestauti neradus bendros kalbos. Būtina paklausti, kas sukėlė tokias emocijas.
  6. Jeigu ir po to nesiliaujama pulti, nutraukti pokalbį, išeiti.
  7. Jeigu sportininko agresyvus elgesys tampa dažnas, nuolat kartojasi, perspėti, kad ateityje agresyvus elgesys nebus toleruojamas ir teks išsiskirti.

Treneris turi žinoti, kad:

  • agresyvaus elgesio išmokstama;
  • agresyvus elgesys ne visada yra destruktyvus ir smerktinas. Kartais jis padeda spręsti konfliktines situacijas, įveikti kliūtis, trukdančias pasiekti tikslą.

Bendravimas su cinikais

Cinikas – nemandagus, įžūlus žmogus, su panieka žiūrintis į visų pripažintas dorovės ir padorumo taisykles.

Cinizmo (gr. kynismos – begėdiškumas, įžūlumas, šiurkštus atvirumas) esmę sudaro egoizmas. Egoizmo pagrindu gimęs cinizmas pereina į patvarią asocialią nuostatą, kartais maskuojamą tariamu intelektualumu ar erudicija. Tai atvira neišsiauklėjimo ir dorovinio išsigimimo forma. Ji pasireiškia tyčiojimusi iš kitiems žmonėms brangių dalykų, pasipūtimu, agresyvumu ar net žiaurumu (pvz., atvirai tyčiojamasi iš buvusio trenerio, jis niekinamas).

Gaila, bet ir tarp sportininkų pasitaiko cinikų, ypač tarp pasiekusių sportinių aukštumų („Jeigu duosite (tą ir tą), žaisiu“, „Jeigu išmesite iš grupės (tą ir tą), liksiu“ ir pan.). Cinikas elgiasi atsainiai, begėdiškai.

Kaip bendrauti, kaip elgtis turi treneris?

  1. Pasakyti cinikui, kad toks elgesys jį, trenerį, žeidžia, jis tokio poelgio nelaukęs ir priekaištų nenusipelnęs.
  2. Jeigu išpuolis netiesioginis, būtina išsiaiškinti („Jūs norite pasakyti, kad aš neprofesionaliai dirbu, esu prastas specialistas?“, „Jūs tvirtinate, kad pralaimėjote dėl mano kaltės?“). Nutylėti nereikia, neatsakyti – taip pat. Jeigu treneris neparodys patirtos nuoskaudos, kiti auklėtiniai pradės jo negerbti. Aiškintis reikia be pykčio ir pagiežos.

Ciniškai besielgiantys treneriai paprastai nepasiekia gerų rezultatų, nes jie ne kuria, bet griauna.

„Po pralaimėtų varžybų stengiamės neiti arti trenerio, nes jis taip rėkia, kad, ko gero, ir įspirti ar suduoti per veidą gali“ (iš vieno sportininko patirties).

Ciniškumas yra glaudžiai susijęs su chamizmu – kraštutine neišsiauklėjimo forma, kuri pasireiškia ne kultūringumu, storžieviškumu, įžūliu elgesiu. Žodis „chamas“ atėjo iš Biblijos, kur aprašyta, kaip Nojus prakeikė savo jauniausią sūnų Chamą už nepadorumą ir įžūlumą. Taip paplito chamizmo sąvoka.

Chamizmas – vienas iš daugelio doroviškai atsilikusio, tamsaus žmogaus bruožų. Chamas neatjaučia kito žmogaus, nesupranta jo dvasinės būsenos, mėgsta tyčiotis, jo nemandagumas pasiekia neįsivaizduojamas aukštumas.

Šiurkštus elgesys su sportininkais yra ne vien „tujinimas“ ir plūdimas. Dar yra trenerių, kurie sportininką laiko daiktu. „Nenori mano grupėje treniruotis – išsinešdink! – rėkia chamas. – Ir žiūrėk, kad aš tavęs daugiau nematyčiau!“

Chamiškumas – tai neslepiamas ir nepagrįstas nepalankumas sportininkams, netikėjimas jais. Tai trenerio valdžia, kurios tikslas ne tarnauti sportui, žmogui, idėjai, ne atsakomybės jutimas už savo auklėtinius, o poreikis žeminti priklausomus ir šitaip įtvirtinti savąjį Aš, priversti bijoti. Chamui bijoti – reiškia gerbti.

Bendravimas su veidmainiais

Tarp sportininkų pasitaiko ir veidmainių, į akis sakančių viena, už akių – kita. Veidmainiai mėgsta meluoti, vaidinti, apsimesti. Prisirinkę gandų, pateikia ne faktus, bet nuomonę apie tuos faktus, jie sėja abejones ir nepasitikėjimą, nustato vieną prieš kitą. Veidmainystė – sąmoningas tiesos iškreipimas. Kai toks elgesys kartojasi ir darosi įprastas, žmogus tampa veidmainiu. Veidmainiškumui artimi bruožai yra apsimetimas, prisitaikėliškumas, klastingumas, dviveidiškumas ir pan. G. Hėgelis sakė, kad veidmainystė, nors ir neapkenčia gėrio, bent išoriškai priversta jį gerbti. Taigi veidmainystė yra paslėpta, sunkiai atpažįstama, dėl to ir pavojinga.

Bendraudamas su tokiais sportininkais, treneris turėtų:

  1. Nebandyti demaskuoti neteisingų gandų. Tiesiog pasakyti: „Neturiu laiko gandams ir niekams. Gyvenimas pats parodys, kas teisus, kas neteisus.“
  2. Neaiškinti sportininkui, ką pastarasis kalba apie jį už akių. Taip galima įsivelti į nesibaigiančias diskusijas. Galima pasakyti: „Manęs nedomina neteisingos kalbos. Mano sąžinė švari, o tas, kuris skleidžia tokias paskalas, turėtų miegoti neramiai.“ Elgtis su gandų skleidėju reikia paprastai, be keršto ar pykčio, žodžiu, pakilti kiek aukščiau savo įžeistų asmeninių ambicijų. Taip elgiantis anksčiau ar vėliau santykiai taps normalūs.

Bendravimas su „žvaigždėmis“

Yra sportininkų, pasiekusių didelių pergalių sporto arenose. Gėlės, dovanos, šlovė, sirgalių dėmesys dažnam apsuka galvą: sportininkas pasijunta vos ne antžmogis, kuriam viskas galima. Menkesnio intelekto „žvaigždės“ ir „žvaigždutės“ mėgsta piktnaudžiauti realiu ar tariamu pranašumu, į kitus žiūri iš aukšto, paniekinamai, mažesnio meistriškumo sportininkui dažnai sviedžia piktai: „Tu patylėk.“

Treneriui, bendraujančiam su „žvaigždėmis”, patartina:

  1. Žinoti, kad įžūlaus sportininko elgesys pasireiškia trejopai: tiesioginiu išpuoliu; nuolatiniais pažeminimais; pasyviu priešinimusi.

Treneris turi nesuklysti vertindamas elgseną, kad galėtų pasirinkti reikiamą poziciją.

  • Jeigu „žvaigždė” be paliovos priekabiauja, duoti griežtą atkirtį. Neturi būti jokių įžeidinėjimų, asmeniškumų, galima tik atvira konfrontacija: „Žinoma, jūs genijus, bet tai neduoda pagrindo taip elgtis“, „Manau, kad tokius dalykus reikia baigti.“

Pamokomas pavyzdys iš Filo Džeksono darbo praktikos: treniruodamas garsųjį Maiklą Džordaną, jis iš anksto nubrėžė aiškią elgsenos liniją: „Aikštelėje visi lygūs. Jūs turite daryti viską, ką lieps treneris, ko reikalaus komandos interesai.“

Bendravimas su nuolat dejuojančiais

Yra auklėtinių, kurie amžinai kuo nors nepatenkinti. Jie skundžiasi grupės draugais (iš manęs juokiasi, mane ignoruoja ir pan.), gyvenimo sąlygomis (prastas maistas, tvankus kambarys, nepatogus autobusas ir t. t.), sunkiomis treniruotėmis („Ar gali žmogus tiek pakelti?“, „Mus visai baigia nuvaryti“, „Ar reikalingi tokie sunkūs pratimai?“) ir pan.

Treneriui, bendraujančiam su tokiais sportininkais, patariama:

  1. Pabandyti su sportininku aptarti konkrečias situacijas ir įrodyti, kad verkšlenimas visiškai neturi pagrindo, kad nuolat skųstis nevyriška, neetiška, negražu.
  2. Ryžtingai nutraukti aimanas ir pasakyti, kad visiems vienodos sąlygos, bet kiti nesiskundžia, kad nereikia būti tokiam jautriam, pažeidžiamam, kad reikia ir pakentėti dėl tikslo.
  3. Mėginti pajuokauti ir visas dejones paversti juokais.
  4. Sudaryti tokiam sportininkui valios saviugdos programą ir pakontroliuoti, kad jos būtų laikomasi.

Bendravimas su isteroidais

Treneris dažnai susiduria su auklėtiniais, mėgstančiais pameluoti ar pafantazuoti, išsiskiriančiais iš visų kitų savo elgesiu. Tai – isteroidai. Jiems būdingas egocentriškumas — individo negebėjimas keisti pradinio požiūrio į ką nors net tada, kai informacija prieštarauja jo ankstesniam patyrimui. Jie nepasotinamai trokšta kitų dėmesio.

Isteroidas svajoja apie rekordus ir čempionų titulus, didelę sėkmę, pripažinimą, nepaprastą šlovę. Jeigu kas nors stebisi juo, kreipia į jį dėmesį, jis jaučia didelį pasitenkinimą. Save išreikšti stengiasi ne tik sportinėmis pergalėmis, bet ir kitais dalykais, ypač daug dėmesio skiria išorei. Dėl to pernelyg madingai, ekstravagantiškai rengiasi, apsikarsto blizgučiais, arba priešingai – rengiasi perdėm kukliai.

Isteroidas – fantazuotojas, melagis. Jo laki vaizduotė kuria neįtikėčiausias istorijas, kurių pagrindinė figūra, žinoma, jis pats (tik jo pastangomis laimėjo dvejetus, tik jis sugebėjo tą padaryti ir pan.). Jis mėgsta girtis meilės nuotykiais. Pavyzdžiui, sportininkė paauglė giriasi, kad ją įsimylėjo garsus sportininkas arba treneris ir jeigu ji neatsakys į šio meilę, jis ją nužudys, kad dėl jos vyrai pasirengę mesti šeimas ir pan.

Isteroidai pripasakoja paslaptingų istorijų ir apie savo tėvus, artimuosius. Jų tėvai visada būna romantiškų profesijų žmonės (lakūnai, žvalgybininkai, išradėjai…), atlieka ypač reikšmingas užduotis ir pan. Mokėdami vaizdžiai pasakoti, isteroidai kurį laiką sudomina klausytojus, patraukia jų dėmesį.

Isteroidai stengiasi išsiskirti ir savo elgesiu. Stadione, salėje ar gatvėje jie skeryčiojasi, garsiai kalba ar juokiasi, įžūliai elgiasi, gali greitai ką nors įžeisti, prisiimti svetimą kaltę, kad nors trumpai pabūtų „didvyriais”.

Isteroidui sunkiausia dirbti kasdienį darbą, kai nėra žiūrovų, klausytojų arba jų mažai, kai ditirambai jam negiedami.

Pedagoginiai tyrimai rodo, kad isteroido charakterį formuoja netinkamas auklėjimas namie, lepinimas, pedagogų nuolaidžiavimas.

Bendraudamas su isteroidu, treneris turi:

  1. Žinoti, kad isteroido nelabai domina kalbos apie ateitį, būsimas pergales, nes jis gyvena tik šia akimirka. Todėl reikia būti ne tik nuoširdžiam, atviram, bet ir labai reikliam.
  2. Suprasti, kad dirbti su isteroidu yra nelengva. Todėl būtina tokį auklėtinį pratinti sakyti tiesą, nuolat akcentuoti, kad jo žodžiai negali skirtis nuo darbų.
  3. Išsiugdyti nuostatą, kad dėmesys ir pagarba pelnomi tik pasiekus gerų sportinių rezultatų, o ne tuščiai, nepagrįstai fantazuojant, giriantis.

Bendravimas su sunkiai auklėjamais vaikais

Sunkūs vaikai – tai blogo auklėjimo, turį tam tikrų charakterio nukrypimų, polinkį nusikalsti vaikai. Delinkvencija (lot. delinąuens – nusižengiantis) atsiranda pamažu, kol asmuo (delinkventas), padaręs nusižengimą, savo sąmonėje praranda socialines vertybes ir susikuria antisocialines, išmoksta nusižengti. Paprastai sunkiai auklėjamas vaikas, paauglys ar jaunuolis linkę pateisinti savo blogą elgesį ir kaltę suversti kitiems.

Pagal asmenybės kryptingumą, t. y. vyraujančius elgesio ir veiklos motyvus, sunkiai auklėjamus vaikus, paauglius bei jaunuolius galima skirstyti į tokias grupes:

  1. Paaugliai, nuolat turintys primityvių ir amoralių poreikių, esantys antivisuomeniškų pažiūrų. Jie yra cinikai, šiurkštūs, pikti, agresyvūs, linkę muštis.
  2. Paaugliai, kurių poreikių sistema yra iškrypusi. (Gana artimi pirmosios grupės atstovams.) Jie – individualistai, yra nepastovūs, impulsyvūs, nuolat besikeičiančios nuotaikos.
  3. Paaugliai, išgyvenantys teigiamų ir neigiamų poreikių, vertinimų ir pažiūrų kovą. Jie bravūriškai (drąsiai, narsiai) vertina savo praeitį, apsimeta esą nepatenkinti, yra veidmainiai, nepasitiki kitais žmonėmis, abejingi visuomenei, reikšmingiems darbams.
  4. Paaugliai, kurių poreikiai yra šiek tiek iškrypę ir kurių vertinimai, pažiūros nepakankamai susiformavę, antivisuomeniški. Jie bevaliai, įtaigūs, lengvabūdžiai, nepastovūs, nepasitikintys kitais.
  5. Atsitiktinai nusižengę paaugliai. Jie darbštūs, pareigingi, drovūs, tačiau stokoja valios, dažnai pasiduoda neigiamam aplinkos poveikiui.

Bendrauti su sunkiau auklėjamais sportininkais nėra lengva. Juos perauklėti sudėtinga, todėl specialių auklėjamųjų priemonių reikia imtis iš karto ir jas naudoti ilgą laiką. Treneris turi:

  1. Išsiaiškinti ir suprasti kiekvieno tokio auklėtinio individualius asmenybės kryptingumo ypatumus. Ypač svarbu žinoti įvairių nukrypimų priežastis ir raidą.
  2. Žinoti, kad sunkiai auklėjamų paauglių ir jaunuolių dvasiniai poreikiai yra mažesni, vienpusiškesni, skurdesni ir primityvesni. Jie mėgsta:
  3. kenkti kitiems, daryti jiems bloga;
  4. siekti savanaudiškų, siaurų, utilitarinių tikslų;
  5. neleistinais būdais įsitvirtinti vienmečių kolektyve;
  6. amoraliai elgtis;
  7. nepaisyti visuomenės, trenerio, kolektyvo reikalavimų;
  8. nepripažinti savo kaltės, o ją versti kitiems;
  9. neturėti plačių interesų, savo gyvenimo ateities vizijos.
  10. Žinoti, kad koreguoti tokių auklėtinių elgesį galima tik bendromis kolektyvo, tėvų, mokyklos, visuomenės pastangomis.
  11. Nesivelti į ginčus, nes tada galima pralaimėti, o nuotaika bus sugadinta, laikas prarastas. Negrasinti, nes auklėtinis gali atsakyti tuo pačiu.
  12. Nebijoti tokių jaunų žmonių priimti į savo grupes. Praktika rodo, kad ne vienas sunkus auklėtinis pasiekia brandžių sportinių laimėjimų, tampa puikiu žmogumi.

Bendravimas su auklėtiniais iš  nepilnų šeimų

Didžiausias ugdymo trukumas nepilnose šeimose yra jų moralinė-psichologinė atmosfera. Šeimos iširimas – skriauda sutuoktiniams, bet dar didesnė nuoskauda vaikams. Tėvų skyrybos visada sukelia nemalonių emocijų, deformuoja vaiko dorovinį ir emocinį brendimą. Vaiko sąmonę temdo konfliktai, atsiranda netikrumas, baimė, pavojus. Skyrybų vaisiai – sielvartas, gėda, menkavertiškumo, vienatvės bei nereikalingumo jausmas – ilgam prislegia vaikus, daro juos nelaimingus, išsiblaškiusius. Besiskiriančių sutuoktinių vaiko psichika patiria sunkią traumą: vaiką neigiamai veikia ne tik skyrybos, bet dar kelerius ar daugiau metų trunkantys tėvų vaidai.

Auklėjamoji tėvo ir motinos funkcija nevienoda: skiriasi tėvo ir sūnaus, tėvo ir dukters, motinos ir sūnaus, motinos ir dukters santykiai. Visa tai veikia ir dorovinį vaikų auklėjimą. Vaikai, neturintys tėvo arba motinos, labai liguistai šitai išgyvena. Ypač kenčia berniukai, nes jiems tėvas yra vyriškumo, tvirtumo, valingumo, jėgos įsikūnijimas. Motina paprastai būna moteriškumo pavyzdys dukrai. Dažnai skyrybos stipriai paveikia vaiko charakterį, sužadina net kai kurias neigiamas asmenybės savybes, sutrikdo sveikatą. Psichologai nurodo netgi vaiko asmenybės brendimo nukrypimą – skyrybų sindromą. Šio sindromo esmę sudaro padidėjęs jautrumas, nervingumas, intelektinės bei emocinės brandos sutrikimai. Vaikas pradeda prasčiau mokytis, nesutaria su mokytojais, draugais, nepasitiki žmonėmis,  į valdo skriaudos, vienišumo, perdėto uždarumo jausmai.

Šeimoje be tėvo berniuko psichinis brendimas darosi vienpusis, labai moteriškas. Tėvas reikalingas ir mergaitei kaip vyriškumo pavyzdys. Jo nebuvimas šeimoje neigiamai veikia mergaitės charakterį, orientaciją, asmeninius santykius ir kt. Šeimose tik su vienu iš tėvų vaikai patiria emocinio auklėjimo stoką.

Dirbdamas su auklėtiniais, augančiais nepilnose šeimose, treneris turi:

  1. Su išsiskyrusių šeimų vaikais bendrauti labai subtiliai, atsargiai parinkti žodžius, stengtis jų neįžeisti.
  2. Nediegti nuostatos, kad toks vaikas, paauglys ar jaunuolis yra gyvenimo nuskriaustas, nelaimingas.
  3. Pastebėjus, kad auklėtinis nekenčia šeimą palikusio tėvo, reikia atsargiai paaiškinti, jog gyvenimas yra sudėtingas, todėl būtina pirma suprasti, kodėl taip įvyko, o tik paskui smerkti.
  4. Skirti tokiems auklėtiniams ypatingą dėmesį, negailėti laiko, sudaryti sąlygas, kad toks auklėtinis sporto grupėje jaustųsi gerai.
  5. Kategoriškai drausti sportininkams aptarinėti savo, draugų šeimų problemas.

Bendravimo ypatumai, susiję su neformalių grupių sportininkais

Kiekvienas kolektyvas yra grupė, bet ne kiekviena grupė yra kolektyvas. Pagrindinis kolektyvo požymis – visuomeniškai reikšmingų tikslų ir uždavinių siekimas. Net gerai suorganizuota, bet nedorų arba tik siaurų tikslų siekianti mikrogrupė (pvz., krepšinio komandoje susidariusios mikrogrupės nariai stengiasi kamuolį perduoti ne parankesnėje padėtyje esančiam žaidėjui, o savo grupės nariui) nėra kolektyvas. Psichologija tokius susivienijimus vadina korporacija, grupe, mikrogrupe, bet ne kolektyvu.

Kiekvienas žmogus paprastai yra kelių kolektyvų ir grupių narys. Pirmiausia jis yra savo šeimos, toliau – klasės, akademinės grupės, sporto sekcijos, komandos, kiemo grupės narys. Kiekvienas šių kolektyvų arba grupių dalyvis vienaip ar kitaip bendrauja su kitais, užima tam tikrą padėtį, yra įvairiopai veikiamas aplinkos. Auklėtinį saistančių grupinių ir tarpgrupinių ryšių sistemos pažinimas padeda treneriui geriau suprasti auklėtinio individualias savybes, įvertinti jį veikiančias įtakas ir jas koreguoti, tikslingai bendrauti.

Daugumoje sporto kolektyvų susidaro mažos neformalios grupės. Tokios mikrogrupės – palyginti patvarūs, nedideli sportininkų susivienijimai, kurių narius sieja draugiški jausmai, glaudūs ryšiai, bendri tikslai, artimas bendravimas. Tokios grupės gali būti įvairaus stiprumo – nuo labai tvirtų grupių iki menkų susivienijimų (retkarčiais susirenkama pažvejoti, palošti kortomis ir pan.). Paprastai mikrogrupės turi savo lyderius.

Pagal tikslus ir narių bendravimą, grupės gali būti teigiamos ir neigiamos krypties. Paprastai geruose kolektyvuose, kur ryškūs kolektyviniai siekimai ir idealai, neigiamos krypties grupių pasitaiko mažiau.

Kaip treneriui reikėtų žiūrėti į atskiras mikrogrupės kolektyve ir su jomis bendrauti? Trenerio poziciją turi lemti dvi aplinkybės: grupių kryptingumas ir neigiamas poveikis skaldant kolektyvą.

Jeigu susidariusios sveikos mikrogrupės (pvz., siejamos draugiškų simpatijų, bendro mokymosi, bendro stažo komandoje, gyvenamosios vietos) neardo kolektyvo vieningumo, abejingai ar priešiškai į jas žiūrėti nereikia. Tokios grupės – natūralus reiškinys, rodantis auklėtinių poreikį bendrauti. Be to, treneris, puikiai sutardamas su šių grupių lyderiais, gali jomis remtis ir vienyti visą kolektyvą. Geriausių rezultatų pasiekiama, kai treneris geba tapti lyderiu, t. y. kai turi didžiulį autoritetą ir jo klauso ne tik eiliniai komandos nariai, bet ir lyderiai.

Nesutaikomai priešiškų grupuočių kolektyvo viduje neturi būti, bet leistina ir net neišvengiama, kad jame būtų teigiamos krypties grupių, kurios nesilpnina ir neskaldo kolektyvo. Treneris negali būti abejingas ir pasyvus, jeigu atskirų grupių nariai užsisklendžia savo interesų rate, abejingai žiūri į kolektyvo siekius. Tokiu atveju treneris privalo:

  1. Imtis ryžtingų priemonių, kad nebūtų atskirų grupių atitrūkimo nuo kolektyvo.
  2. Daug dirbti su mikrogrupių lyderiais, perorientuoti taip, kad jie taptų trenerio pagalbininkais.
  3. Daugiau pasitikėti mikrogrupių lyderiais – duoti jiems įpareigojimų (pvz., mikrogrupės lyderis paskiriamas yrininku, komandos kapitonu ar pan.). Pasitikėjimas išaukština lyderį kolektyve, o įpareigojimų vykdymas verčia parodyti ne tik organizacinius gebėjimus, bet vykdyti ir sudėtingesnius uždavinius – keisti atskirti grupės narių santykius su komanda, kolektyvu, padėti suprasti konfliktus ir kt.
  4. Ryžtingai nuvainikuoti mikrogrupės lyderį, jeigu jo veikla tampa bendrų kolektyvo siekių trukdžiu. Sumaniai nuvainikuotas neoficialus lyderis praranda savo autoritetą ir vaidmenį, o sportininkai įsitikina, kad jis elgiasi netinkamai. Supratę savo lyderio menkystę, mikrogrupės nariai suvokia, jog tokiam žmogui paklusti negalima. Mėginimas prievarta suardyti mikrogrupę dažniausiai baigiasi priešingai – protestuodami prieš šiurkštų kišimąsi, jos nariai dar glaudžiau susiburia apie lyderį.
  5. Daug dėmesio skirti nepritampantiems, izoliuotiems auklėtiniams.

Kai kuriose sporto grupėse yra tokių sportininkų, kurie bendraudami tarpusavyje arba grupėse užima izoliuotųjų padėtį. Paprastai jie nepritampa prie jokių grupių, kolektyve nepopuliarūs, daugelis į juos žiūri neigiamai, nenori su jais bendrauti. Tokie sportininkai ir patys laikosi nuošalyje, dažnai būna prislėgti. Kartais jie bando įsitraukti į kolektyvo veiklą (pasiūlo ką nors atlikti, pasisako), bet ne visada sėkmingai. Tada jie arba susitaiko su tokia padėtimi, arba niršta, stengiasi pasitraukti iš kolektyvo ir susirasti tinkamesnę mikroaplinką. Šios kategorijos sportininkai sudaro nemažą nubyrančiųjų procentą. Treneris turi stengtis įtraukti tokius sportininkus į aktyvų komandos gyvenimą, daug su jais bendrauti, diskutuoti, ginčytis. Atitinkamai tokius auklėtinius reikia veikti ir netiesiogiai – per kitus sportininkus.

Bendravimas su egoistais

Treneriai savo darbo praktikoje susiduria su sportininkais egoistais, laikančiais, kad pasaulio centre yra tik savasis Aš. Egoizmas –  tai savimeilė, skatinanti rūpintis tik savo materialine ir dvasine gerove, kitų žmonių interesų nepaisymas. Egoizmas, įsitvirtindamas žmonių charakteryje, virsta egoistiškumu. Egoistas labiausiai rūpinasi savimi, jis bet kuriomis priemonėmis siekia pripažinimo, garbės, privilegijų. Jis – pavydus, visada kažkuo skundžiasi, kažkuo nepatenkintas. Sportinės grupės interesai jį domina tik tiek, kiek jie gali duoti naudos jam. Žinomas ne vienas atvejis, kai kritiškomis situacijomis egoistas atsisako žaisti, atstovauti šaliai. Egoistas atmeta dorovinius kriterijus, nes jie jam kliudo. Todėl egoizmas yra atviriausia individualizmo forma. Egoizmo baciloms suvešėti kartais padeda ir treneriai:

  • pernelyg lepina sportininką, stengiasi jį apsaugoti nuo didesnių krūvių (pvz., moksleiviui, lankančiam sporto pratybas, pataria nedalyvauti kūno kultūros pamokose ir pan.);
  • pernelyg liaupsina net menkus sportininko laimėjimus;
  • stengiasi suteikti kuo daugiau įvairiausių privilegijų.

Ir paties egoizmo aukomis dažnai tampa treneriai. Liaupsinimu ir lepinimu išugdytas sportininkas nepasiekia laukiamų sportinių rezultatų ir dėl to apkaltinamas treneris. Prisiminkime 2002 m. Solt Leik Sičio olimpines žaidynes.  slidininkas R. P., prastai startavęs žaidynėse, dėl savo nesėkmės apkaltino trenerį. Jis viešai pareiškė: „Mūsų treneriai per daug atsilikę <…> Nepasitvirtino rengimo metodika. Per dažnai važinėjome į kalnus, kurių dabar organizmas nepakelia <…> Slidininkus supantiems žmonėms trūksta žinių, noro tobulėti…“ Kartais sportininkai renka parašus ir reikalauja, kad būtų pakeistas treneris.

Sportininkų bėgiojimas nuo vieno trenerio prie kito, iš vienos grupės į kitą taip pat rodo egoizmo virusą, galvojimą tik apie save. „Tas, kuris mano, kad gali išsiversti be kitų, labai klysta; bet tas, kuris mano, kad kiti negali apsieiti be jo, dar labiau klysta“, – teigė F. de Larošfuko.

Dvasiniai egoisto interesai yra riboti ir siauri. Siekdamas egoistinių tikslų, dažnai jis imasi ir negarbingų priemonių. Egoistai nesibodi ir melo. Sąmoningas tiesos iškraipymas siekiant naudos sau yra labai žalingas, ypač sporte.

Literatūra:

  1. Želvys, R. (1995). Bendravimo psichologija. Vilnius.
  2. Žemaitis, V. (1982). Sąveikos etika. Vilnius.
  3. Jovaiša, L. (2001). Ugdymo mokslas ir praktika. Vilnius.
  4. Dailidienė, J. (1997). Vaiko kalba – vaiko dvasia. Kaunas.
  5. Miškinis, K. (1998). Treneris ir sportininkai: tarpusavio santykių vertinimai. Sporto mokslas, 4, 5.
  6. Jovaiša, L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas.
  7. Žemaitis, V. (1983). Dorovės sąvokos. Vilnius.
  8. Miškinis, K. (2002). Sporto pedagogikos pagrindai. Kaunas.