Pastaraisiais metais sporto psichologijoje dažniausiai taikoma intervencija – psichologinių įgūdžių mokymas arba kitaip – mentalinė treniruotė (Moore & Gardner, 2011). Šios intervencijos esmė – išmokyti sportininką (arba trenerį) tam tikrų įgūdžių (atsipalaidavimo / mobilizacijos, vaizdinių kūrimo, tikslų išsikėlimo, dėmesio valdymo ir kt.). Remiamasi prielaida, kad šie įgūdžiai leidžia kontroliuoti nemalonias emocijas, pojūčius, mintis ir taip susitvarkyti su didelio streso situacijomis, o tai prisideda prie geresnio pasirodymo sporto aikštelėse.
Deja, praktiškai ši intervencija ne visada atlieka savo užduotį: nors ne vienas tyrimas rodo, kad po tokios intervencijos sportininkas geba geriau valdyti savo būseną (jaudulį, įtampą, stresą), jo veiklos rezultatai nepagerėja tiek, kiek tikėtasi (Gardner & Moore, 2006). Tai skatina nauju žvilgsniu pažvelgti į tai, ką sporto psichologija gali pasiūlyti sportininkui ar treneriui, todėl žvalgomasi į psichologijos sritis, nagrinėjančias emocijas, jų reguliaciją ir veiklos rezultatų gerinimą.
Emocijos apima labai platų vidinio patyrimo spektrą. Jos dažnai kyla situacijoje, susijusioje su įvairiais žmogaus tikslais: ilgalaikiais, galbūt net apimančiais gyvenimo tikslus ar susijusiais su tapatumu („siekiu būti atkaklus“), ir trumpalaikiais („siekiu laimėti šį “setą“), sudėtingais („siekiu patekti į rinktinę“) ir paprastais(„siekiu padaryti apšilimą prieš varžybas“), įsisąmonintais („žinau, ko siekiu“) ir neįsisąmonintais arba net automatiniais („siekiu apsisaugoti nuo atlekiančio kamuolio“), bendrais keliems žmonėms (pavyzdžiui, sportininkui, treneriui ir juos supančiai aplinkai, galbūt visai šaliai: „siekiu, kad įveikčiau atranką į olimpines žaidynes“) ir individualiais („siekiu įveikti konkretų varžovą“). Nepriklausomai nuo tikslo, jei tik situacija vienu ar kitu būdu su tuo tikslu susijusi, t. y. įgauna kokią nors prasmę, ji atitinkamai sukelia emociją – džiaugsmą, pyktį, nusivylimą, jaudulį… ir, jei laikui bėgant keičiasi tikslas, situacija ar jos prasmė, keičiasi ir emocija (Gross, 2010).
Emocijos yra sudėtingas vidinis patyrimas, apimantis subjektyvius išgyvenimus, fiziologines organizmo reakcijas ir elgesį (Gross, 2010). Kitaip sakant, išgyvendami emocijas, mes jaučiame vienokius arba kitokius jausmus, pojūčius, fiziologines reakcijas, taip pat elgiamės vienokiu arba kitokiu būdu.
Emocijos sugeba įsiveržti į sąmonę ir pertraukti tai, ką tuo metu darome. Vis dėlto nereikėtų galvoti, kad bet kuri emocija automatiškai užvaldo sąmonę – ji varžosi su kitomis reakcijomis, kitais pojūčiais ir kitomis emocijomis. Būtent dėl šio emocijų bruožo, galime emocijas sąmoningai reguliuoti (Gross, 2010).
Taigi emocijos kyla situacijose, kurios patraukia žmogaus dėmesį, yra įvertinamos vienokiu arba kitokiu būdu ir taip įgauna prasmę, o kilusi emocija pasireiškia atsaku (subjektyvaus patyrimo, fiziologinių reakcijų ir elgesio pokyčiais). Tai keturi kertiniai akmenys (situacija, dėmesys, įvertinimas ir atsakas), kuriuos apima emocijų reguliacija.
Emocijų reguliacija – veiksmai, kuriais bandome keisti (paveikti) kylančias emocijas: tai, kokias emocijas išgyvename, kada jas išgyvename ir kaip jas išgyvename bei išreiškiame (Gross, 2010). Emocijų reguliacija gali būti išorinė, kai vienas žmogus bando paveikti kito žmogaus emocijas, pavyzdžiui, mama, raminanti verkiantį vaiką, ar treneris, drąsinantis išsigandusį sportininką. Tačiau šiame straipsnyje kalbama tik apie vidinę reguliaciją, kuria keičiamos savo paties emocijos.
Kai pagalvojame apie tai, kokiu tikslu emocijos reguliuojamos, pirmiausia kyla mintis apie nemalonių emocijų (nerimo, baimės, pykčio) patyrimo ar elgesio išraiškų mažinimą. Tačiau reguliuojamos ir malonios emocijos, pavyzdžiui, kai stengiamasi neatrodyti labai laimingam, sunkiai laimėjus kovą prieš gerą draugą, arba stengiamasi sustiprinti ar prailginti laimės pojūtį, dalijantis žinia su kitais. Kartais emocijų reguliacija gali reikšti nemalonios emocijos sustiprinimą, pavyzdžiui, pykčio, kai to pykčio reikia kovai (Gross, 2010).
Emocijų reguliacijos strategijų yra labai daug, todėl geriausia kalbėti apie jas apibendrinus ir remiantis keturiais kertiniais akmenimis, kurie buvo įvardyti (situacija, dėmesys, įvertinimas ir atsakas). Visas emocijų reguliacijos strategijas galima sugrupuoti pagal tai, kuriam iš šių keturių akmenų jos skirtos, taip gaunamos penkios emocijų reguliacijos strategijos (Gross, 2010):
- situacijos pasirinkimas;
- situacijos keitimas;
- dėmesio nukreipimas;
- kognityvus keitimas;
- atsako keitimas.
Pirmosios keturios strategijos gali būti sujungtos į platesnę grupę, kurią galima pavadinti „strategijomis, orientuotomis į emocijų užuomazgas“, nes jos taikomos dar iki atsirandant emocijai ar jai tik pradedant kilti ir jomis bandoma paveikti tai, kokia emocija, kada ir kaip kils. Paskutinė strategijų grupė apima „strategijas, orientuotas į atsaką“, ir yra taikoma tada, kai emocija jau kilo (Gross, 2010).
Situacijos pasirinkimas
Tai pats pirmiausias „taškas“, kurį galima veikti emocijų reguliacija, nors šiame taške emocijos net nėra. Šios strategijos apima veiksmus, kurių imamės, kad pakliūtume į situaciją, kokios tikimės (arba kuri sukeltų kuo mažiau nemalonių emocijų) (Gross, 2010).
Nors ne visuomet prieš atliekant veiksmą ar priimant sprendimą sąmoningai pagalvojama apie tai, kokias pasekmes jis turės ar kokias emocijas sukels, vis dėlto nemaža dalis sprendimų su tuo stipriai susijusi. Žmonės sugeba numatyti, kokia kryptimi nueis jų emocijos, jei jie nieko nesiims ar jei imsis tam tikrų veiksmų. Tai gali paskatinti atsitraukti nuo kitų ir užsidėjus ausinuką ruoštis savo varžyboms, motyvuoti labiau kovoti, kad ketvirtfinalyje nereiktų susitikti su „nepalankiu varžovu“ ar rinktis varžybas, kuriose didžiausia tikimybė pasiekti savo tikslus (Gross, 2010).
Ši strategija sporte gali būti tiek padedanti prisitaikyti ir atlikti veiklą („adaptyvi“), tiek trukdanti („neadaptyvi“). Adaptyvi ji esti tada, kai sportininkas vengia vakarėlio varžybų išvakarėse arba renginio, kuriame daug sensacijų ieškančių žurnalistų. Tačiau jei sportininkas, vengdamas nuobodulio, skausmo, monotonijos, nepatogumo ar kokio kito nemalonaus jausmo, neina į treniruotes, nedaro tam tikrų pratimų ar sudėtingų užduočių, taip gaudamas trumpalaikį palengvėjimą, ši strategija riboja jo veiklą, jo tobulėjimą ir tampa neadaptyvi (Moore & Gardner, 2011).
Verta paminėti, kad tyrimai rodo įdomų dėsningumą – žmonės netiksliai numato, kokia bus jų būsena, jei įvyks tam tikras nepageidaujamas įvykis. Jie gana tiksliai nuspėja, ką jaus, bet gerokai pervertina trukmę. Kitaip sakant, jiems atrodo, kad nemalonūs išgyvenimai truks ilgiau nei tai iš tikro vyksta. Tai reiškia, kad kartais savo sprendimus grindžiame ne visai tikslia informacija. Negana to, labai sunku pasverti, kokia emocijų reguliacijos trumpalaikė nauda, palyginus su ilgalaikiais tikslais. Pavyzdžiui, dažnam žmogui nepatinka nemalonios emocijos ir stengiamasi taip kurtis sau situacijas, kad jų būtų kuo mažiau. Štai sportininkas, nemėgstantis monotonijos ar skausmo, susijusios su tam tikrų pratimų atlikimu, reguliuoja savo emocijas vengdamas situacijų, kuriose šiuos pratimus reikia atlikti. Trumpalaikėje perspektyvoje tokia strategija suteikia progą išvengti nemalonios būsenos ir patirti palengvėjimą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ji riboja galimybes gerinti savo funkcines ypatybes, fizinius ir techninius įgūdžius. Tam, kad meistriškumas didėtų, galbūt kaip tik reikėtų stengtis pakliūti į monotoniškas, nemalonias ar su skausmu susijusias situacijas, net jei tuo metu tai sukeltų nemalonius išgyvenimus (Gross, 2010).
Keičiant neadaptyviai taikomas minėtas emocijų reguliacijos strategijas, tradicinės psichologinių įgūdžių mokymu pagrįstos intervencijos moko tinkamai išsikelti tikslus. Laikomasi prielaidos, kad jei sportininkas vengia tam tikrų treniruočių ar varžybų situacijų, tikslų išsikėlimas šį vengimą mažina. Situacijos pasirinkimui taip pat galima naudoti priešvaržybines rutinas, kurios suplanuoja sportininko veiksmus rengiantis pasirodymui. Naujesnės intervencijos, pagrįstos priėmimu, ugdo toleranciją nemaloniems išgyvenimams ir skatina veikti vadovaujantis savo vertybėmis priešpriešinant tokį elgesį emocijų padiktuotam vengimui. Tai reikštų dalyvavimą treniruotėse bei užduočių atlikimą ir tuomet, kai patiriamos nemalonios emocijos (Moore & Gardner, 2011).
Situacijos keitimas
Šios strategijos apima pastangas pakeisti išorinę situaciją ir jos sukeliamas emocijas. Pavyzdžiui, jei apšilimo stadione labai didelis ūžesys ir tai blaško dėmesį bei erzina, galima atrasti sau ramesnį kampelį ar užsidėti ausines (Gross, 2010).
Situacijos keitimas susijęs su situacijomis, kurios sąlygiškai yra neišvengiamos, todėl keičiama ne situacija, o jos ypatybės. Kita vertus, „situacijos“ apibrėžimas labai miglotas ir platus, kartais mėginant pakeisti situaciją galima sukurti naują, tada išnyksta aiški riba tarp situacijos pasirinkimo ir situacijos keitimo (Gross, 2010).
Kai gresiant konfliktui sportininkas ryžtingai pasikalba su komandos draugu ar treneriu arba važiuojant į varžybas autobusu, kuriame tvyro įtempta atmosfera, šmaikščiai pajuokauja, tai iliustruoja adaptyvią emocijų reguliaciją. Prietarai taip pat yra situacijos keitimo pavyzdys. Kai šios strategijos imamos taikyti nelanksčiai, jos virsta neadaptyviu elgesiu. Pavyzdžiui, prietaringas elgesys gali sumažinti nerimą, patiriamą tuo momentu, tačiau vėliau prietaras užvaldo sportininko sąmonę ir jis įtiki, kad sėkmė pasiekta ar nesėkmės išvengta tik dėl šio prietaringo elgesio (ne savais gebėjimais ir pastangomis).Arba kitas pavyzdys, kai sportininkas nuolatos stengiasi juokauti su draugais priešvaržybinėje situacijoje, kad sumažintų įtampą, kurios nebegali toleruoti, bet kartu išsiblaško pats ir sutrikdo kitų sportininkų pasirengimą (Moore & Gardner, 2011).Tradicinis psichologinių įgūdžių mokymas tokiose situacijose siūlo intervencijas, kurios moko komunikacijos ir ugdo tarpasmeninius įgūdžius, nes tokie įgūdžiai padeda pakeisti emocijas (pavyzdžiui, mokėjimas pasikalbėti su treneriu apie tikslus, atsakomybę sumažina netikrumą ir kartu nerimą), pasitelkia priešvaržybines rutinas, nes jos sumažina išorinių dirgiklių poveikį ir skatina dėmesio koncentravimą į varžybinę veiklą. Naujesnės intervencijos vietoj to moko sąmoningo dėmesingumo – nevertinant priimti savo vidinį patyrimą ir pažvelgti į jį tarsi iš šalies, nešališkai. Tai didina toleranciją savo emocijoms ir sportininkas jaučiasi patogiai net ir tada, kai išgyvena nemalonias būsenas, todėl jam nebereikia bėgti nuo emocinio patyrimo ir keisti situacijos (Moore & Gardner, 2011).
Literatūra:
- Gardner F. L., & Moore Z. E. (2006). Clinical sport psychology;
- Champaign, IL: Human Kinetics.Gross J. (2010). Emotion regulation. In: Michael D. Lewis, Jeannette M. Haviland-Jones, Lisa Feldman Barrett (Eds.). Handbook of emotions. 3rd edition. Guilford Press, p. 497–512;
- Moore Z. E., & Gardner F. L. (2011). Understanding models of performance enhancement from the perspective of emotion regulation. Athletic Insight, 3(3), p. 247–260;
- www.sportopsi.com.
