Tai turėjo būti pandemijos olimpinės žaidynės; nedžiuginantys sportininkų pasirodymai, kurie geriausiu atveju sukeltų dvejonių. Ir tada sportas padarė savo. Nepaisant to, kad trūko arenų tribūnose minios žmonių ir kilo kovido grėsmė, Tokijas išliko nuostabus. Jis taip pat tapo dar kažkuo: psichikos sveikatos olimpiada.
Kai Simone Biles pasitraukė iš gimnastikos varžybų, ji atkreipė precedento neturintį dėmesį į psichologinius elitinio sporto iššūkius. Viena geriausių visų laikų sportininkių nusprendė pirmenybę teikti protui, o ne norui – ir milžiniškam spaudimui – laimėti. „Gyvenime yra daugiau nei tik gimnastika“, – sakė ji. Atlikusi gimnastikos prietaisų patikrą Tokijo sporto salėje, ji grįžo į rungtį ant buomo ir iškovojo bronzos medalį, kuris galėjo atrodyti kaip viena didžiausių jos pergalių.
Sportininkų psichikos sveikata praėjusią vasarą buvo itin aktuali. Biles sakė, kad ją įkvėpė Naomi Osaka, Japonijos teniso žvaigždė, kuri pasitraukė iš šių metų atvirojo Prancūzijos čempionato, kad sumažintų savo nerimą ir depresiją. Ne mažiau įtampos galėjome jausti ir per Europos futbolo čempionato finalą, kur šeimininkę Anglijos futbolo rinktinę Vemblyje ištiko baudinių „prakeiksmas“. Vimbildone britų tenisininkė Emma Raducanu, gavusi vardinį kvietimą žaisti didžiojo kirčio turnyre, dėl mentalinių problemų turėjo palikti teniso kortą. Tuo tarpu Markas Cavendishas, įveikęs depresiją, įspūdingu stiliumi sugrįžo į „Tour de France“ lenktynes.
Atrodo, kad nuoširdumas tapo užkrečiamas. Liepos mėnesį Benas Stokesas nusprendė neribotam laikui nutraukti kriketą ir teikti pirmenybę savo psichinei gerovei, o pasitraukęs žaidėjas Michaelas Vaughanas BBC sakė, kad tai buvo „skambutis mums visiems“. Kitą dieną Anglijos rinktinės gynėjas Tyrone’as Mingsas atsidūrė pirmajame „Sun“ puslapyje, kai atskleidė, kad ruošiantis 2020 m. Europos čempionatui jo „psichikos sveikata pablogėjo“ dėl nerimo, susijusio su jo pasirinkimu.
„Daug dirbau ties tuo kartu su savo psichologu, – sakė Mingsas. – Man davė daugybę įveikos mechanizmų – kvėpavimą, meditaciją ar tiesiog mokymąsi, kaip įsitraukti į dabartį. Nustoti leisti pasąmonei perimti valdžią“.
Šiuolaikiniai sporto didvyriai susiduria su precedento neturinčiu spaudimu ne tik sporto aikštėse, bet ir socialinėje žiniasklaidoje, taip pat būdami savo prekių ženklų ir įmonių veidai. „Galų gale, mes nesame tik pramoga, mes esame žmonės, ir yra dalykų, kurie vyksta užkulisiuose, su kuriais mes taip pat bandome žongliruoti, be sporto”, – teigė Biles.
Ir jei aukščiausios klasės atlikėjai vis dėlto yra tokie pat kaip mes, sporto psichologijos sritis – tradiciškai priklausanti elitiniams atlikėjams – turbūt dar niekada nebuvo tokia artima. Sporto psichologai teigia, kad kaip niekada anksčiau šių didelių rizikų akimirkų pamokas galima pritaikyti visų mūsų gyvenime.
Emma Raducanu Vimbldone iš niekur išdygo, įveikusi daug aukštesnį reitingą turinčių žaidėjų, ir taip sužavėjo visą šalį. Prieš ketvirtojo rato mačą su australe Ajla Tomljanovič, kuris buvo nukeltas į pirmąjį kortą, aštuoniolikmetė patyrė galvos svaigimą, kvėpavimo sutrikimus ir pasitraukė. „Manau, kad visa ši patirtis mane užklupo netikėtai“, – vėliau sakė ji.
Claire-Marie Roberts buvo perspektyvi paauglė plaukikė, kartą 1996 m. olimpinėse žaidynėse patekusi į 100 m plaukimo krūtine rungtį. Tačiau ji tai padarė nepaisydama beveik paralyžiuojančio varžybų nerimo. „Prieš varžybas vemdavau tualetuose, nes galvoje sukosi daugybė abejonių dėl savęs ir absurdiškų scenarijų, – sako ji. – Nerimavau, kad nuvilsiu tėvą ir trenerį, ir maniau, kad visi yra daug geresni už mane. Kartais įsivaizduodavau save su apyrankėmis, kaip stengiuosi nuplaukti net iki baseino galo.“ Laimė, kad Roberts turėjo sporto psichologą, į kurį galėjo kreiptis pagalbos: „Devintojo dešimtmečio pradžioje niekas net nežinojo, kas yra sporto psichologas“. Tik tada jai pavyko pradėti valdyti savo nerimą ir su Didžiosios Britanijos komanda patekti į Atlantos olimpines žaidynes. Kai prieš žaidynes patirta trauma sužlugdė jos olimpinę svajonę, Roberts patirtis įkvėpė pakeisti darbą. Dabar ji dirba sporto psichologe Vakarų Anglijos universitete Bristolyje ir mokymosi bei tobulėjimo vadove „Premier“ lygoje.
Jos 25-erių metų kelionė liudija psichologijos reikšmės didėjimą sporte, kuris dabar derinamas su platesniu supratimu apie psichikos sveikatą. Gerovė tapo nacionalinio pokalbio dalimi, o tokie skirtingi balsai kaip princas Harry ir Marcusas Rashfordas ragina mus visus kalbėti ir rūpintis savimi. Rashfordas, kuris vėliau neįmušė baudinio „Euro 2020“ finale prieš Italiją, atsiuntė Raducanu palaikymo žinutę po jos pasitraukimo, atskleisdamas, kad jis pats patyrė panašią reakciją į spaudimą per Anglijos jaunimo rinktinės iki 16 metų rungtynes.
Ką galime pasiimti iš šių, atrodytų, neįsivaizduojamo spaudimo akimirkų ir kaip galime pasinaudoti šiomis pamokomis, kad susidorotume su savo gyvenimo reikalavimais? Roberts pradeda nuo atvejo analizės – draugo, kuris labai bijo skraidyti. Psichologė išskiria keturis pagrindinius veiklos psichologijos įgūdžius. „Jie gali būti lygiai taip pat naudingi Anglijos futbolininkui, mušančiam baudinį, arba mano draugui, skrendančiam į Malagą“, – sako ji. Pirma, suskaidykite didelius, bauginančius tikslus į mažesnius, lengviau įgyvendinamus. „Mano draugui pirmas tikslas gali būti patekti prie vartų“, – sako ji. – Tada – savęs kalbinimas arba teigiamos afirmacijos. Sakyti: „Aš galiu tai padaryti“, „Aš tai jau esu daręs, man lemta čia būti.“ Mo Farahas yra kalbėjęs apie tai, kad prieš varžybas, kol tapo čempionu, jautėsi nevertas. „Visada norėjau laimėti, bet galvoje kažkuri tavo dalis galvoja jis geresnis už mane, jis geresnis už mane“, todėl save pastatai į trečią ar ketvirtą vieta, – 2012 m. jis sakė laikraščiui „Guardian“. 2011 m. sumušęs 10 000 m bėgimo Europos rekordą, jis įgijo pasitikėjimo savimi, kuris, kaip pridūrė, „atrodo tarsi ginklas… Tu viską kontroliuoji“. Tokijuje švedų disko metimo žvaigždė Danielis Ståhlis akimirksniu užsitarnavo „memo“ statusą savęs kalbinimu. „Aš esu švedų vikingas! Aaaah!“ – šaukė jis sau likus kelioms sekundėms iki metimo. Kitas dalykas – vizualizacija. „Pasitikėjimui savimi labai svarbu matyti save, kaip pasiekiate savo tikslus“, – sako Roberts. – Taigi sportininkas gali įsivaizduoti save, įmušusį baudinį, arba mano draugas gali įsivaizduoti save einantį prie vartų. Galiausiai Roberts rekomenduoja atsipalaidavimą – išmoktą gebėjimą atsipalaiduoti nuo padidėjusio susijaudinimo būsenos, kad būtų galima įvertinti situaciją ir priimti tinkamus sprendimus. Tam gali prireikti atpalaiduoti raumenis arba praktikuoti meditaciją. „Arba tai gali būti taip paprasta, kaip mano draugui atlikti keletą kvėpavimo pratimų prieš pakylant“, – sako Roberts. Profesorius Steve’as Petersas, sporto psichiatras veteranas, dirbęs su dešimtimis komandų ir sportininkų, įskaitant Anglijos vyrų futbolo rinktinę, Didžiosios Britanijos dviračių sporto komandą ir sprinterį Adamą Gemili, sako, kad dažnai kalbasi su sportininkais apie pasekmes. „Paimčiau sprinterį ir pasakyčiau, kad štai kas gali nutikti 100 m bėgime: pasaulio rekordas, prastas rezultatas arba netikėtas įvykis“, – sako jis iš Tokijo, kur dirba su Didžiosios Britanijos taekwondo komanda. „Man patinka aptarti kiekvieną pasekmę ir nuraminti, kad jie negalvotų apie ją mintyse, kai jiems reikia susikaupti. Mane visada stebina, kad žmonės to nedaro realiame gyvenime – jie tiesiog reaguoja į tai, kas jiems metama.“
Petersas taip pat stengiasi nustatyti vieną dalyką, kuris trukdo sportininkui pasiekti geriausius rezultatus. Kartais tam gali prireikti pokalbio su treneriu ir šiek tiek diplomatijos. „Dažnai būna neatitikimų“, – sako Petersas. „Šuolininkas į aukštį gali būti sutelkęs dėmesį į pėdos žingsnį, o treneris gali sakyti, kad problema yra klubų pakėlimas į viršų. Aš ieškau įrodymų, kas yra teisinga.“
Dr. Andrea Furst, sporto psichologė, dirbanti su Anglijos regbio ir Australijos buriavimo rinktinėmis, sako, kad disciplina, leidžianti sutelkti dėmesį į tai, ką reikia tobulinti, skiria elitinius sportininkus nuo mirtingųjų. „Daugelis dalykų, kurių reikia norint būti elite, nėra itin sudėtingi, tačiau būtent reikalavimas juos atlikti diena iš dienos lemia aukščiausius rezultatus“, – sako ji. – Vienas geriausių patarimų kasdieniame gyvenime būtų pasirinkti vieną dalyką, į kurį norėtumėte sutelkti dėmesį, kad jį pakeistumėte, ir jo laikytis.“
Roberts teigia, kad didesnis sporto psichologijos žinomumas gerina tai, kaip mes rūpinamės sportininkais, taip pat tai, kaip sportininkai kalba apie save. „Džiugino Raducanu atvirumas, su kuriuo ji kalbėjo apie tai, kas nutiko“, – sako Roberts. „Abejoju, ar prieš 10 metų tai būtų buvę įmanoma; sportininkai apeidavo šią problemą arba kaltindavo tokius dalykus kaip netinkamas maistas, kad užmaskuotų tikrąją padėtį. Biles taip atvirai pasakojo apie savo kovą, kad tai atrodė beveik radikalu. Ji sakė, kad, sulaukusi palaikymo, suprato, jog yra daugiau nei jos sportiniai pasiekimai, „kuo anksčiau niekada iš tikrųjų netikėjau“.
„Idėja apie Dievo sportininką yra pavojingas miražas“, – priduria psichologė Pippa Grange, dirbusi su keliais elitiniais sportininkais ir komandomis, įskaitant Anglijos per 2018 m. pasaulio futbolo čempionatą (dabar ji dirba „Right to Dream“, futbolo akademijoje Ganoje ir Danijoje). Jos paskyrimas į Anglijos rinktinę atvedė psichologiją į komandos centrą, o ne kaip paslaugą, kurios žaidėjai galėtų kreiptis, jei manytų, kad jiems jos reikia (arba galėtų prisipažinti, kad jiems jos reikia). Pranešama, kad Grange liepė žaidėjams sėdėti mažose grupelėse ir dalytis savo gyvenimo patirtimi ir nerimu, pavyzdžiui, kad padidintų susitelkimą ir pasitikėjimą – tai dinamika, kuri išlieka svarbiausia Garetho Southgate’o pergalingo valdymo stiliaus dalimi.
Didžiosios Britanijos taekwondo olimpinės čempionės titulą ginanti Jade Jones iškrito pirmajame raunde Tokijo olimpinėse žaidynėse 2021 m. liepos 25 d. „Per daug save spaudžiau“, – teištarė ji. „Labiausiai mums patinka pasirodymai, kuriuose matome didžiules širdis, gilų charakterį ir įkvepiančio lygio įgūdžių meistriškumą; kuriuose matome žmogiškumą, o ne robotizuotą tobulumą ar bejausmį „atlikimą“, – sako Grange. – Iš to visi galime kažką pasisemti.“
Dr. Geiras Jordetas, Norvegijos sporto mokslų mokyklos Osle profesorius, yra paklausus didelėse įmonėse, kad galėtų pritaikyti pamokas ir metodus, gautus iš itin įtempto baudinių serijos scenarijaus. Buvęs norvegų jaunimo rinktinės futbolininkas, po traumos perėjęs į sporto psichologiją, penkerius metus analizavo visus nuo 1976 m. pasaulio futbolo čempionato, taip pat Europos ir „Copa America“ finalus. Jis taip pat apklausė 25 žaidėjus. „Mechanizmai, kuriais naudojamės norėdami susidoroti su įvarčiais, yra universalūs“, – sako jis. Kai Anglijos ir Italijos rungtynės Europos čempionato finale baigėsi baudiniais, Jordetas griebė užrašų knygelę. Jo analizė, apimanti daugiau nei 45 metus trukusias baudinių serijas, atskleidė, jog kai komandai reikia tik vieno sėkmingo baudinio, kad laimėtų rungtynes, jį realizuojantis žaidėjas įmuša 92 % atvejų. Kai komanda pralaimėtų rungtynes, jei neįmuš kito baudinio, jį mušantis žaidėjas pelno įvartį tik 62 % atvejų. „Gyvenime reikia atsižvelgti į teigiamas to, ką darote, pasekmes, o ne apsistoti ties neigiamomis pasekmėmis, jei suklysite“, – sako jis. Jordetas netgi nustatė, kad tai, kaip žaidėjas švenčia sėkmingą baudinį, gali būti labai svarbu. „Jei švenčiate intensyviai, pasididžiuojate ir parodote, kaip džiaugiatės tuo, ką padarėte, iškart padidinate tikimybę, kad jūsų komanda laimės – kai kontroliuojame kitus veiksnius, pavyzdžiui, žaidėjo padėtį baudos aikštelėje ir tai, kas pakilo ar parkrito“, – sako jis.
Jordetas, dirbęs su dešimtimis aukščiausio lygio komandų, nustatė, kad dideli, o ne kuklūs šventimai padidina ne tik komandos sėkmės tikimybę atliekant kitą smūgį, bet ir nesėkmės tikimybę, kai į aikštę žengs kitas varžovų vartininkas. „Versle žmonėms sakau, kad kai gaunate svarbų kontraktą arba gerai pasirodote susitikime, svarbu visiems aplinkiniams parodyti, kad esate laimingi. Tai užkrečiama.“ Jordetas išmatavo laiką, per kurį žaidėjas smūgiuoja kamuolį po to, kai teisėjas sušvilpęs leidžia atlikti kiekvieną smūgį. Skubantys žaidėjai dažniau neįmuša įvarčio: galbūt, pasak Jordeto, todėl, kad jie siekia greitai atsikratyti streso. Vos dvi sekundės, skirtos apsispręsti ir kontroliuoti, gerokai padidina tikimybę pelnyti įvartį. Tačiau per ilgas laukimas gali duoti priešingą rezultatą. Jordetas buvo apstulbintas, kai Rashfordas laukė 11 sekundžių, kol atliko nesėkmingai savo smūgį. Jis sako, kad per 45 metus, kai buvo mušami svarbiausi įvarčiai, nė vienas žaidėjas nebuvo užtrukęs tiek laiko. „Visada palaikiau save baudos aikštelėje, bet kažkas buvo ne taip, – kitą dieną tviteryje rašė Rashfordas. – Per ilgą pražangą taupiau laiką ir, deja, rezultatas buvo ne toks, kokio norėjau.“ Pamoka? Per daug laiko gali lemti per ilgą galvojimą ir didėjantį stresą. Visų pirma, duomenys rodo, kad baudinių serijos nėra loterija: „Nustatėme, kad kuo labiau žaidėjai tiki, kad baudinių rezultatas priklauso nuo atsitiktinumo, tuo didesnė tikimybė, kad jie patirs destruktyvų nerimą. Svarbiausia yra kontrolės suvokimas.“ Southgate’as tai žino, todėl atitinkamai parengė ir treniravo savo komandą, pavyzdžiui, atrinkdamas baudinių mušėjus rėmėsi duomenimis, o ne širdimi. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar kontrolė suvokiama, ar tikra, Italijos finalas parodė, kad ji tik tiek pasiekia. Būtent tokie metodai, kurie tuo metu buvo naujoviški, padėjo Roberts išguiti dalį streso, kurį ji jautė prieš svarbias plaukimo varžybas. Ši įtampa niekada nesustabdė jos šuolių į vandenį, tačiau dėl jos ji buvo labai nerami paauglė.
Didėjantis supratimas apie šį stresą, kurį paskatino Raducanu ir Biles nuoširdumas, Roberts manymu, yra teigiamiausias sporto psichologijos atsiradimo rezultatas. „Pažvelgus į Tokijuje rungtyniaujančius sportininkus, matyti, kad kai kurie iš jų yra labai jauni, ir tai yra didžiulis spaudimas bet kuriam žmogui, tačiau paaugliui tai tikrai sunkus uždavinys, ir manau, kad žmonės tik dabar tai visiškai supranta“, – sako ji. Atleisdami ir plodami tokiems sportininkams kaip Osaka, Biles ir Raducanu, mes pripažįstame labai žmogišką reakciją į spaudimą, net kai sportiniai gebėjimai gali atrodyti nesuvokiami. Apie tai verta pagalvoti, kai kitą kartą stovėsite prie savo baudos aikštelės, šuolio į aukštį ar galinės linijos.
Literatūra:
- R. Malinauskas. Sporto psichologijos pagrindai: studijų knyga. – Kaunas: LKKA, 2003;
- R. Martens. Sporto psichologijos vadovas treneriui. – Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 1999;
- K. Miškinis, E. Skyrius. Trenerio veiklos optimizavimas. – Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 2005;
- Žurnalas „Treneris“ (leidžia Lietuvos sporto informacijos centras);
- https://www.theguardian.com/lifeandstyle/2021/aug/21/how-to-win-at-life-what-sports-psychologists-can-teach-us-all?fbclid=IwAR1n2NiwW-XEYx06rtbEM5M6Idg54yhZFWCL2aQy7QST80av2PYTbZ5dz5s;
- www.sportopsi.com .
