Psichologinė parama sportininkui: kas? kur? kaip? kada?…
Kam skirta psichologinė parama?
Trumpai tariant, sporto psichologo arba konsultanto klientais gali būti sportininkas, sportininkų grupė, treneris arba sportininkų tėvai.
Bene dažniausiai sporto psichologai dirba su pavieniais sportininkais (individualiai). Besikreipiančių sportininkų meistriškumas būna labai įvairus – nuo pradedančiųjų iki labai aukšto meistriškumo sportininkų. Juos vienija tai, kad jie nori pagerinti savo sportinį pasirodymą, jaustis labiau psichologiškai pasirengę svarbioms varžyboms, o kartais išspręsti sunkumus, susijusius su sportine veikla.
Psichologas gali dirbti ir su grupe sportininkų, tačiau tai dažniausiai būna praktiniai arba teoriniai seminarai ir toks darbas yra mažiau veiksmingas – juk orientuojamasi ne į konkrečiam sportininkui rūpimus klausimus, o į visą grupę.
Svarbus vaidmuo sporte tenka trenerio bendradarbiavimui su psichologu. Jų bendradarbiavimas gali būti labai įvairus. Pavyzdžiui, treneris gali norėti sužinoti apie naujai atėjusį auklėtinį – psichologas atlieka psichologinį įvertinimą ir pateikia treneriui to sportininko profilį (kokios yra stipriosios ir silpnosios savybės). Arba psichologas gali bendradarbiauti su treneriu sudarinėdamas treniruočių planus, kuriuose integruojami fiziniai, techniniai, taktiniai ir psichologiniai treniravimosi aspektai. Netiesiogiai psichologo klientai čia vis tiek yra sportininkai, nes visas darbas orientuotas į jų psichologinio pasirengimo gerinimą.
Šiek tiek rečiau psichologui tenka bendradarbiauti su sportininkų (paprastai vaikų arba paauglių iki 16 metų) tėvais. Tėveliams būna įdomu, su kokiais sunkumais susiduria jų vaikai, kaip jie, tėvai, galėtų padėti. Kartais tėvai mato, kad jų vaikui sportuojant prasčiau sekasi susikaupti, kad jis labai nerimauja prieš varžybas, ir tuomet kreipiasi į psichologą, kad šis padėtų. Tačiau šiuo atveju pagrindiniu psichologo klientu tampa vaikas.
Norėtųsi priminti vieną svarbų dalyką – sporto psichologai pirmiausia dirba su sveikais, t. y. psichikos sutrikimų neturinčiais, sportininkais. Jie ne gydo, o padeda ieškoti būdų, kaip įgyvendinti savo sportinį potencialą. Todėl ši parama skirta visiems sportininkams ir treneriams.
Kaip viskas vyksta?
Dažnai sportininkai net nenutuokia, kaip atrodo psichologo konsultacijos, ir dėl to vengia į jį kreiptis. Iš tikrųjų psichologo darbo metodai labai priklauso nuo paties psichologo. Tačiau bet kuriuo atveju pirmiausia reikia susitarti dėl susitikimo. Pirmasis susitikimas paprastai vyksta psichologo kabinete arba kur nors sporto bazėje, kurioje treniruojasi sportininkas ar dirba treneris. Susitikimų trukmė gali būti labai įvairi, dažniausiai pirmasis susitikimas trunka nuo 45 min. iki 1 val. Vėliau psichologai dažnai dalyvauja treniruotėse, varžybose – stebi savo klientą-sportininką ir pateikia jam atgalinį ryšį, įvertina sąlygas, kuriose tenka varžytis, ir pagal tai keičia savo intervencijas (pvz., siūlo pratimus, kurie lavina labiausiai reikalingus įgūdžius).
Pirmojo susitikimo metu aptariami darbo tikslai. Besikreipiantis sportininkas, treneris, tėtis arba mama išsako, kodėl kreipiasi į psichologą, su kokiais sunkumais susiduria, kokie psichologinio rengimo aspektai jį domina. Aišku, „užsakymas“ visų pirma priklauso nuo to, kas kreipiasi – sportininkas, treneris ar tėvai. Kiekvienu atveju konsultavimo tikslas formuluojamas atsižvelgiant į kliento pageidavimus.
Kai numatomas darbo tikslas (kas turėtų keistis?), toliau pereinama prie konkrečių darbo metodų, padedančių siekti užsibrėžtų tikslų. Čia galimi įvairūs variantai:
1. Psichologinis įvertinimas. Tai įvairių psichologinių testų atlikimas, klausimynų pildymas, stebėjimas bei interviu. Paprastai psichologams tenka įvertinti sportininkus – aprašyti jų asmenybę, nurodyti stipriąsias ir silpnąsias puses (toks aprašymas dar vadinamas profiliu). Toks įvertinimas dažniausiai atliekamas tuomet, kai treneris nori daugiau sužinoti apie savo naują auklėtinį, kai pats sportininkas nori sužinoti savo stipriąsias / silpnąsias savybes arba kai ši informacija svarbi psichologui. Dirbant su komandomis, psichologui gali tekti įvertinti komandos klimatą, kultūrą, tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą, ir t. t.
2. Psichologinių įgūdžių mokymas. Psichologiniai įgūdžiai – tai relaksacija ir autogeninė treniruotė, vaizdinių kūrimas, tikslų užsibrėžimas, dėmesio koncentracija, psichinės energijos valdymas, teigiamas mąstymas ir vidinė kalba, varžybiniai ritualai. Jų lavinimas padeda sportininkams siekti aukštesnio meistriškumo, gerina jų pasirodymą didelės įtampos situacijose. Pavyzdžiui, sportininkas išmoksta naudoti vaizduotę savo fizinių įgūdžių, technikos tobulinimui, skausmo įveikimui, taip pat savo emocijų, priešvaržybinio jaudulio valdymui. Darbo pradžioje įvertinus sportininko psichologinius įgūdžius bei nustačius, kuriems aspektams reiktų skirti daugiau dėmesio, bei atsižvelgiant į sportininko pageidavimus, sudaromos individualios programos, padedančios lavinti reikiamus psichologinius įgūdžius. Supaprastintai šios programos atrodo taip: 1) supažindinimas su psichologiniu įgūdžiu (teorinis pagrindas); 2) psichologinio įgūdžio mokymas ir lavinimas; 3) psichologinio įgūdžio taikymas realiose situacijose (iš pradžių treniruotėse, o vėliau ir varžybose) bei jo palaikymas. Tokio darbo specifika yra ta, kad psichologas tampa mokytoju – jis supažindina su psichologiniais įgūdžiais, tokiu būdu užimdamas „eksperto“ („visa žinančiojo“) poziciją. Dėl to ne kiekvienam sportininkui toks darbo stilius patinka.
3. Į problemą orientuotas darbas. Sportininkas nurodo, kas jo sportinėje veikloje jam nepatinka, su kokiais sunkumais susiduria, kokio elgesio jis „nebenorėtų“ (pvz., „labai jaudinuosi prieš kiekvieną startą, labai greitai įsiplieskiu…“). Tuomet ieškomi „sprendimai“ – strategijos, kurios padėtų išvengti nenorimo elgesio ir didintų pageidaujamo elgesio pasireiškimus. Tikima, kad pats sportininkas turi sugebėjimus ir įgūdžius, kuriuos išmokęs išnaudoti galėtų pasiekti norimą pasirodymo / atlikimo lygį (pvz., išliktų ramus įtemptose situacijose, negalvotų apie rezultatą žaidžiant, darydamas pratimus negalvotų apie nesėkmes ir pan.). Klausimas, į kurį mėginama atsakyti, – „o kaip aš norėčiau, kad būtų?“
4. Konsultavimas. Labai supaprastintai psichologo konsultaciją galima suprasti kaip sportininko pokalbį akis į akį su psichologu. Tačiau tai nėra toks pokalbis, kai psichologas dalija patarimus. Tai nėra pokalbis, kai psichologas pasako sportininkui slaptažodį, galintį sukelti stebuklingus pokyčius. Tai pokalbis, kai sportininkas pats ieško atsakymų į savo klausimus, tik ne vienas, o padedamas psichologo. Nuo psichologinių įgūdžių lavinimo ir į problemą orientuoto darbo konsultavimas skiriasi tuo, kad ši darbo forma yra mažiausiai apibrėžta, mažiausiai struktūruota. Čia daugiausia dėmesio skiriama savo dabartinės situacijos ir išgyvenimų įsisąmoninimui, jausmų išsakymui.
Tokio darbo specifika yra ta, kad psichologas tampa mokytoju – jis supažindina su psichologiniais įgūdžiais, tokiu būdu užimdamas „eksperto“ („visa žinančiojo“) poziciją. Dėl to ne kiekvienam sportininkui toks darbo stilius patinka.
Psichologų patarimai sportininkams
Spaudimas: kaip išlaikyti šaltakraujiškumą, pagal sporto ekspertus?
Suskirstykite savo tikslus. „Jei susiduriate su itin sudėtinga situacija, labai padeda didesnių tikslų skaidymas į dalis“, – teigia sporto psichologė Claire-Marie Roberts.
„Išvenkite apsimetėlio sindromo, kalbėdami apie save naudokite pozityvius teiginius, – sako Roberts. – Sakykite sau: „Aš galiu tai padaryti, aš tai jau esu daręs, man lemta čia būti.“
Vizualizuokite sėkmę. „Tai labai svarbu norint sustiprinti pasitikėjimą savimi, – pataria Roberts. – Įsivaizduokite save, kaip pasiekiate užsibrėžtus tikslus.“
Sutelkite dėmesį į pasekmes: „Jei nesureikšminame to, ką bandome padaryti, pasekmių, jos gali užvaldyti mūsų protą ir pakenkti susitelkimui“, – teigia sporto psichiatras Steve’as Petersas. – Peržvelkite nesėkmės ar sėkmės pasekmes ir jas po vieną iškelkite į šalį.“
Atsipalaiduokite. „Kvėpavimas, raumenų atpalaidavimas, meditacija ar net muzika gali padėti sumažinti padidėjusio susijaudinimo lygį ir leisti vėl susikaupti“, – sako Roberts.
Sutelkite dėmesį į tai, kas nepadeda. „Paklauskite savęs, ką darote ir kas jums nepadeda pasiekti tikslo, ir sutelkite dėmesį į tai“, – pataria Petersas.
Švęskite savo pergales. „Kai jums gerai sekasi komandoje, svarbu parodyti, kad džiaugiatės, visiems aplinkiniams – tai užkrečiama“, – teigia psichologijos profesorius Geiras Jordetas.
Prieš pradėdami daryti pauzę, bet ne per ilgai, „neleiskite laiko dėl jo paties, nes tai gali sukelti pernelyg daug mąstymo ir papildomo streso“, – sako Jordetas. – Kelias sekundes skirkite tam, ką galite kontroliuoti.“
Literatūra:
- R. Malinauskas. Sporto psichologijos pagrindai: studijų knyga. – Kaunas: LKKA, 2003;
- R. Martens. Sporto psichologijos vadovas treneriui. – Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 1999;
- K. Miškinis, E. Skyrius. Trenerio veiklos optimizavimas. – Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 2005;
- Žurnalas „Treneris“ (leidžia Lietuvos sporto informacijos centras);
- https://www.theguardian.com/lifeandstyle/2021/aug/21/how-to-win-at-life-what-sports-psychologists-can-teach-us-all?fbclid=IwAR1n2NiwW-XEYx06rtbEM5M6Idg54yhZFWCL2aQy7QST80av2PYTbZ5dz5s;
- www.sportopsi.com .
