Šiandieninėje visuomenėje perfekcionizmas tapo galinga varomąja jėga: siekiama vis efektyvesnės optimizacijos, dar didesnio našumo, geresnio produktyvumo. Todėl daugelis žmonių ir verslų įsitraukia į nesibaigiančias beribės tobulybės paieškas: esame nepatenkinti geriausiais savo rezultatais, pasiektais tikslais, o pelnas, vadyba, paslaugos, kolegos, darbuotojai, asmeninė laimė ir sėkmė visada galėtų būti didesnė, geresnė, greitesnė, sklandesnė.
Kviečiame susipažinti su studija, kurioje perfekcionizmas nagrinėjamas ne kaip idealo siekis, o kaip nepaliaujamos pastangos ištobulinti tai, kas netobula. Knygoje „Tobulumo spąstai“ rašytojas Thomas Curranas, apžvelgdamas mokslinius ir ekonominius tyrimus, atskleidžia, kas iš tiesų skatina perfekcionizmo įsigalėjimą, kaip tai veikia įvairias gyvenimo grandis – nuo asmenybės iki ekonomikos. Jis pateikia įžvalgų bei patarimų, kaip ištrūkti iš perfekcionizmo spąstų.
Knygą rekomenduojame visiems, kuriems rūpi tvarus asmenybės ir visuomenės augimas, jaučiantiems nerimą, jog dirba, bendrauja, kuria nepakankamai tobulai. Viliuosiamės, kad ji taps įrankiu mokantis valdyti savo lūkesčius, kad perfekcionizmas būtų ne nuolatinio nepasitenkinimo, nesveiko konkuravimo variklis, o pagrindas priimant tvarius, racionalius, ramius sprendimus.
Thomas Curran – Londono ekonomikos mokyklos psichologijos profesorius, svarbaus tyrimo, kurį BBC įvertino kaip „pirmąjį, palyginusį kelių žmonių kartų perfekcionizmą“, autorius. Jo TED kalba apie perfekcionizmą sulaukė daugiau nei trijų milijonų peržiūrų.
Pirmiausia vaikas su visuomene susiduria ne tiesiogiai, o tarpininkaujamas tėvų, kurie savo charakterių struktūra ir ugdymo metodais… būna visuomenės psichologiniai agentai.
Erich Fromm
FTB pavadino savo tyrimą „Operacija Studentų lygos bliuzas“. Metų metus užsitęsęs tyrimas nuo vienos JAV pakrantės iki kitos atskleidė, kaip sudėtingas amerikiečių elito – įžymybių, generalinių direktorių, finansininkų ir teisininkų – tinklas susimokė savo vaikų stojimo į Gebenės lygos universitetus rezultatams klastoti. Kalifornijos verslininkas Williamas Rickas Singeris buvo šios machinacijos „smegenys“. Turtingi tėvai Singeriui mokėjo nuo dešimčių tūkstančių iki milijonų dolerių, kad užtikrintų, jog jų palikuonys įstos į elitinį universitetą.
Singerio schema buvo labai paini. Pirmiausia jis sukūrė labdaros organizaciją klientų sumokėtiems pinigams paslėpti, tada įgyvendindavo savo duotas garantijas dviguba apgaule. Viena apgaulė buvo tiesiogiai sumokėti apsimetėliams egzaminų laikytojams už dalyvavimą egzaminuose. Kita – susidraugauti su universitetų administracijos nariais ir sporto komandų treneriais ir juos papirkti, kad pakviestų klientų vaikus į universitetų sporto komandas. Meritokratinėje nelygybėje įklimpusiai visuomenei tai buvo tobula strategija. Singerio apgaulės superturtuoliams atvėrė kelią į Gebenės lygą, tik ne bet kaip, o sukurdamos už viską svarbesnį įspūdį, kad klientų vaikai įstoja dėl savo gabumų.
Kai 2019 metais FTB pradėjo atskleisti tikrąjį Singerio operacijos mastą, dėmesys neišvengiamai nukrypo į tėvus. Jų veiksmai sukrėtė visuomenės narius, kurie patys švaistė dau- gybę energijos būgštaudami, ar turi jų vaikai galimybę įstoti į Gebenės lygą, ar ne. Žurnalistai su kameromis lindo nusikaltusiems tėvams į akis. „Netflix“ apie visą šį reikalą net sukūrė apdovanojimų pelniusį serialą. „Jie – nusikaltėliai!“ – riaumojo antraštės. „Ar begalima būti labiau susireikšminusiam?“ – klausė žinių vedėjai.
Aišku, tokios antraštės buvo pelnytos. Bet vėlgi, turbūt pastebėjote, kaip patogiai siaurai jos sufokusavo dėmesį. Visiems įnirtingai pirštais badant įtariamuosius, pačios Singerio paslaugų egzistavimo priežastys iš esmės liko neįvardytos. Ir nesu tikras, ar galima rasti už „Studentų lygos bliuzą“ iškalbingesnį pavyzdį to, kaip meritokratijos spaudimas iškraipė bet kokį perspektyvos pojūtį. Skandalas išryškino daugybę lūžių visuomenėje, bet ryškiausias – kad į viešumą buvo išvilktas tėvų panikavimo tvanas iškreiptoje ekonomikoje, susitelkusioje tik į pinigus ir nuopelnus.
Teigdama, kad tėvai nėra svarbūs, inovatyvioji vaiko raidos teoretikė Judith Harris norėjo pasakyti ne tai, kad jie nesvarbūs. Ji turėjo galvoje, kad jų svarba ne tokia, kaip mums atrodo. Tėvų skleidžiamos vertybės gali itin stipriai formuoti asmenybes, kuriomis taps užaugę vaikai, bet tai nereiškia, kad vertybės yra pačių tėvų. Tėvai yra labiau visuomenės psichologiniai agentai – jie veikia kaip tarpininkai, savo palikuonių auklėjimu perduodantys vyraujančias vertybes.
Ir nebus prizo teisingai atspėjusiems, kas yra meritokratinės kultūros psichologiniai agentai: tėvai – sraigtasparniai. Tai yra motinos ir tėvai, kurie perdėtai dalyvauja vaikų gyvenime, ypač švietimo srityje. Jie nukreipia ir iš naujo pakreipia, nerimastingai, kaulijamai ir kategoriškai stumdo ir tampo, beveik ar išvis nepalikdami vaikui galimybės sekti paskui savo paties susidomėjimą. Sraigtasparniavimas yra darbas, kurį tėvai dažnai atlieka be atvangos. Tikslas? Užtikrinti, kad vaikui pasiseks itin konkurencingoje meritokratijoje. Sraigtasparniavimas šioje kultūroje yra tėvų meilės vaikui ir rūpinimosi jo galimybėmis gyvenime įrodymas.
Tėvų sraigtasparnių paplitimą galima užfiksuoti įvairiais būdais. Bet turbūt matomiausias to ženklas yra besikeičiantys tėvų prioritetai ir vertybės. Pavyzdžiui, nuo 1995-ųjų iki 2011 metų darbštumo sureikšminimas kaip norima matyti savo vaikų savybė tarp amerikiečių tėvų padidėjo beveik keturiasdešimčia procentų. Ir aišku, kur tas darbštumas turi krypti: į išsilavinimą. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios laikas, kurį tėvai praleidžia ruošdami namų darbus su vaikais, pribloškiamai išaugo iki penkių valandų per savaitę.
Daugiau laiko mokymuisi neišvengiamai skiriama kitų veiklų sąskaita. Pavyzdžiui, amerikiečių vaikų žaidžiant su tėvais praleidžiamas laikas sutrumpėjo dvidešimt penkiais procentais, palyginti su devintuoju dešimtmečiu. Taip pat nuo dešimtojo dešimtmečio amerikiečiai tėvai daugiau kaip devynias valandas per savaitę perskirstė sutrumpindami žaidimus ir pailgindami ne žaidimus, pavyzdžiui, kartojimąsi kontroliniams darbams ar namų darbų ruošimą. Kiekvienam bent kiek veikiančią anteną turinčiam vaikui transliuojama pamatinė žinutė, kad vienos veiklos yra vertos tėvų laiko (mokymasis), o kitos ne (žaidimai).
Nenuostabu, kad toks vertybių pokytis suvešėjo permainingu laikotarpiu, kai sparčiai kyla spaudimas mokytis. Neseniai, COVID-19 pandemijos metu, atlikta daugiau kaip 10 000 amerikiečių studentų apklausa parodė, kad jaunimas teigia patiriantis daug daugiau streso dėl mokymosi nei prieš pandemiją. Kaip streso šaltinius studentai įvardijo pažymius, krūvį, laiko planavimą, miego trūkumą ir būgštavimą dėl universiteto reikalų. Bet didžiausias streso šaltinis, anot jaunuolių, buvo tėvų lūkesčiai dėl pasiekimų. Penkiasdešimt septyni procentai jaunuolių teigė, kad per pandemiją lūkesčiai nenuslūgo, o trisdešimt keturi procentai teigė, kad jie netgi padidėjo.
Ekonomistai Garey ir Valerie Ramey mano, kad toks perteklinis auklėjimas yra platesnių „kilimėlio žiurkių lenktynių“ dalis. Tėvai čaižo darbo etikos botagu, susitelkia į mokymosi rezultatus ir daugiau kontroliuoja, nes tuo jie atliepia visuomenės spaudimą. Vis daugiau nerimautojų baugščiai žiūri per petį, kurdami panikos kultūrą. „Studentų lygos bliuzo“ skandalas turbūt tapo šios konkrečios aido kameros crescendo, išsirutuliojęs taip nekontroliuojamai, jog turtingi tėvai ryžosi nusikaltimui, kad savo ir taip privilegijuotiems vaikams suteiktų papildomų pranašumų.
Tai nereiškia, kad šis spektras pasireiškia visur. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje ir Norvegijoje, kur nelygybės lygis žemas, o socialinis mobilumas didelis, sunku įsivaizduoti, kad būtų didelė Singerio paslaugų paklausa. Mažiau kaip penkiolika procentų apklaustų tėvų tose šalyse darbštumą minėjo kaip vertinamą savybę. Šios motinos ir tėvai verčiau paliks vaikus ramybėje tiesti savarankiškų kelių. Išties, skirtingai nuo tėvų JAV, Kanadoje ir JK, švedai ir norvegai vaikams duoda laiko savo mintims, jausmams ir interesams plėtoti, vaizduotei lavinti ir bet kokiu pasirinktu būdu save išreikšti.
Tėvai – sraigtasparniai galbūt atrodo įprasti tokiose šalyse kaip JAV, Kanada ir JK, bet tik esant itin konkrečioms ekonominėms sąlygoms šitaip paplinta. Ir taip yra todėl, kad tomis konkrečiomis sąlygomis manija būna neišvengiama ir visiškai suprantama. Nė vienas sveikai mąstantis britų ar amerikiečių tėvas nenorėtų, kad vaikas dabar augtų perdėtai savimi patenkintas. Tik ne tada, kai kyla spaudimas mokykloje, kai įstojimo į elitinius universitetus procentai smunka, ir tikrai ne tada, kai žiojintis nelygybės atotrūkis reiškia, kad vis daugiau jaunuolių liks užnugaryje. Sraigtasparniuoti tokiomis aplinkybėmis nėra pasirinkimas, tai būtinybė. Mamos ir tėčiai baugščiai žvilgčioja vaikams per petį, kad šiems būtų visiškai aišku, jog pasisekimas mokykloje yra absoliuti būtinybė, ne dėl to, kad taip nori, ir net ne dėl to, kad manytų, jog vaikui tai išeis į sveikatą, bet dėl to, jog privalo nuslopinti savo tikruosius instinktus, kad atvertų kelią toksiškai konkurencingoje meritokratijoje įgytiems instinktams.
Tad kokie tada yra viso to sraigtasparniavimo padariniai? Ir ar perfekcionizmas yra vienas iš jų? Vaikams reikia tėvų prieraišumo, ir jie to siekia. Bet tėvai sraigtasparniai dėl poros priežasčių nenoromis apsunkina prieraišumą. Pirma, tėvai – sraigtasparniai paprastai būna perdėtai susirūpinę nesėkmės padariniais; ir antra, jie paprastai nustato aukštesnius ir brandesnius standartus, nei jų vaikas gali pasiekti, nesukeldamas sau nepatogumo. Toks auklėjimas vaikams subtiliai transliuoja žinią, kad suklupti negalima. Be to, tuo pat metu vaikai niekada nebus pakankamai verti visiško, besąlygiško tėvų pritarimo.
Žinoma, ne visi tėvai tokie. Bet žinome, kad apibendrinus tėvų lūkesčiai šauna taip aukštai į viršų, kad jaunuoliai juos supranta kaip reikalavimą būti tobuliems. Iš kur tai žinome? Nes 2022 metais „Psychological Bulletin“ pasirodžiusiame moksliniame straipsnyje mudu su Andy Hillu tai įrodome poroje tyrimų. Pirmame tyrime apibendrinome koreliacijas tarp perteklinių tėvų lūkesčių – arba tokių lūkesčių, kurių vaikams neįmanoma įgyvendinti, – ir socialiai priskirto perfekcionizmo, kad patikrintume, ar esama ryšio. O antrame tyrime surankiojome trisdešimties metų laikotarpio duomenis apie amerikiečių, kanadiečių ir britų studentų tėvų perteklinių lūkesčių suvokimą, kad patikrintume, ar jie ilgainiui auga.
Apdoroję skaičius, aptikome, kad tėvų lūkesčiai išties teigiamai koreliavo su socialiai priskirtu perfekcionizmu ir koreliacija buvo tikrai stipri. Netgi tokia stipri, kad beveik pusė socialiai priskirto perfekcionizmo sklaidos paaiškinama tėvų lūkesčiais. Buvo užfiksuoti ir teigiami, nors ir silpnesni, ryšiai su į save ir į kitus nukreiptu perfekcionizmu.
Tada suliejome trijų dešimtmečių duomenis apie studentų tėvų lūkesčių suvokimą daugmaž taip pat kaip perfekcionizmo duomenis penktame skyriuje. O tai padarę aptikome, kad tėvų lūkesčiai sparčiai kyla. To kilimo greitis parodytas grafike. Matuojant plikais skalės balais, lūkesčiai išaugo devyniais procentais. Bet tai dar ne visa istorija. Mat skaičiuojant pagal atitinkamas kohortas gimimo metų atžvilgiu, fiksuojamas pribloškiantis net keturiasdešimties procentų augimas, tai iš esmės reiškia, kad vidutinis šių dienų studentas pateikia tokį aukštą tėvų lūkesčių balą, koks 1989 metais būtų atsidūręs maždaug septyniasdešimtame įverčių procentilyje.
Pastaba: juodi skrituliukai atitinka JAV duomenis, šviesiai pilki – Kanados, tamsiai pilki – JK. Skrituliukų dydis yra proporcingas kiekviename tyrime duomenis pateikusių studentų skaičiui (kuo daugiau studentų, tuo didesnis skrituliukas), o grafike nubrėžta linija vaizduoja ryšio tarp tėvų lūkesčių ir laiko duomenų atitikties tiesę (pilkai nuspalvinta dalis abipus atitikties tiesės žymi klaidos intervalą).
Taigi atrodo tikėtina, kad augantys tėvų lūkesčiai greičiausiai yra viena iš priežasčių, dėl kurių socialiai priskirtas perfekcionizmas tarp jaunimo auga. Ir norėčiau paplėtoti atsakymą, kodėl taip yra. Tėvai – labiau nei reklama, socialiniai tinklai, mokykla ar spaudimas universitete – yra itin artimi ir tiesiogiai paveikūs perfekcionizmo nešėjai. Vaikai praktiškai nuo pat lopšio ima suvokti tėvų lūkesčius ir ar šie lūkesčiai yra perfekcionistiniai. Pakartotinis susidūrimas su dideliais ir perdėtais lūkesčiais augant neišvengiamai bus suprastas kaip poreikis būti tobulam.
Bet svarbu pabrėžti, kad perteklinių lūkesčių problema siekia giliau nei vien perprasti tėvų keliamus standartus. Vaikystė yra pažeidžiamumo laikotarpis. Kiekvieną vaiko žingsnį, bandant susigaudyti pasaulyje, persmelkia kritikos ar atstūmimo rizika. Net be jokių apribojimų mylimas vaikas kažkuriuo metu pasijus pažeidžiamas, kam nors nepavykus. Dideli lūkesčiai savaime nėra blogybė, problema atsiranda tada, kai lūkesčiai tampa nepaliaujami, per dideli ir iškelti ties vaiko galimybių juos pateisinti riba.
Tėvų standartai ir atitinkamai tėvų pritarimas taip auklėjamam vaikui visada būna kažkur už pasiekiamos ribos. Pavykus pasiekti ką nors išskirtinio, pavyzdžiui, gavus vien dešimtukus, tėvai bus patenkinti. Bet šioje kultūroje su esamu meritokratiniu spaudimu tie patys tėvai dar privalo subtiliai atidėti visišką palankumą ir toliau skatinti vaiką dar daugiau stengtis – kad pasirodytų vis geriau.
Vaikui tai sunku. Nes kad ir kaip stengtųsi, to niekada neužtenka. Užuot buvęs priimtas, vaikas gauna pažadą, kad kada nors bus priimtas, jei tik sieks vis daugiau. Tėvai – sraigtasparniai šiuo požiūriu verčia vaiką nuolat vaikščioti ant pirštų galų, baimintis nesėkmės padarinių, ir kuria netyčinę, bet nuo to ne mažiau probleminę priklausomybę nuo nesugaunamo tėvų pritarimo. Kai vaikui ko nors pritrūksta, o tai neišvengiama, jis gėdijasi, nes nesėkmė jam rodo, esą jis nenusipelno tėvų palankumo. O gėda yra pagrindinė priežastis, dėl kurios pertekliniai lūkesčiai taip stipriai susiję su socialiai priskirtu perfekcionizmu.
Tiesa, turiu pridurti, kad ne visada blogai atidėti pritarimą. Šiaip ar taip, matyti išlepintus begėdžius vaikus taip pat siaubinga, kaip ir susigėdusius. Bet smulkiai dozuotas pritarimo atidėjimas kaip „sveikos“ tėvystės dalis virsta perdozavimu, kai tėvai savo pritarimui gauti iškelia tokius aukštus standartus, kad vaikams niekaip nepavyksta jų pasiekti. Rasti pusiausvyrą sunku. Nieko bloga retkarčiais patirti smulkias individualias nusivylimo dozes, ir beveik neabejotinai jos pernelyg nekaltos, kad keltų bėdų. Bet nuosekliai išreikštas suminis daugybės vieno ant kito besiklojančių tokių nusivylimų poveikis yra perfekcionizmas.
Mes, tėvai, viduje taip pat esame vaikai ir privalome to nepamiršti. Kaip ir visi, mes nervingai gyvename stebimi pinigų ir nuopelnų apsėstos visuomenės. Kai kalbame apie sraigtasparniavimą, paprasčiausiai turime galvoje tėvus, kurie daro, ką gali, kad išlaviruotų blogoje padėtyje vieninteliu būdu, kokį gali sugalvoti. Iš tiesų sukurdami sąlygas savo vaikų perfekcionizmui tėvai tai daro netyčia, dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių ir ne dėl savo kaltės.
Bet nuo to tai, kas vyksta, netampa mažiau tikra. Negana to, greičiausiai viskas tuo nesibaigs. Perfekcionizmas visai tiesiogine prasme paveldimas šeimoje – pirmiausia per genus, antra, per auklėjimo strategijas. Tai sudaro rimtą problemą, nes, tapdami vis perfekcionistiškesni, jaunuoliai vėliau augins perfekcionistiškesnius vaikus, kurie savo ruožtu augins dar perfekcionistiškesnius vaikus. Ir taip toliau, ir taip toliau. Turime pripažinti tai, kas čia vyksta. Ir turime daryti, ką galime, kad nutrauktume šį iš kartos į kartą besisukantį užburtą ratą.
Ar galime išsivaduoti iš užburto rato? Šioje kultūroje, šią akimirką sunku atsakyti į šį klausimą. Bet tyrimai suteikia tam tikrų užuominų. Viena jų yra suteikti nuolatinį šilumos ir apsaugos šaltinį. Pasaulis yra šiurkštus, o vaikai paveikūs. Juos bombarduoja į juos nukreiptas reklamos, populiariosios kultūros, socialinių tinklų ir bendraamžių spaudimas. Kai jie pasiduoda šiam spaudimui, o tai kartais neišvengiama, užsiminkite jiems apie tai, jei reikia, įgyvendinkite kokius nors ribojimus, bet išklausykite juos. Visada. Kalbėkitės atvirai, pripažinkite jų emocijas ir atsakykite empatiškai ir supratingai. Tyrimai rodo, kad toks šiltas auklėjimo būdas neigiamai koreliuoja su paauglių perfekcionizmu ir perfekcionistinėmis tendencijomis.
Šilta tėvystė taip pat reiškia vengti atidėti palankumą. Tad mylėkite savo vaikus besąlygiškai. Tiesiog toliau juos mylėkite. Visą laiką. Vaikai, teigiantys, kad tėvų meilė ir palankumas nėra susieti su pasiekimais ar geru elgesiu, yra linkę į žemą į save orientuoto ir socialiai priskirto perfekcionizmo lygį. Jie taip pat nurodo mažesnį polinkį nerimauti dėl to, kaip pasirodo kitiems, ir yra mažiau linkę slėpti savo trūkumus nuo aplinkinių. Taigi jums leistina tiesiog imti ir pasakyti savo vaikams, kad jie neprivalo prieš nieką teisintis. Jie verti jūsų meilės ir palankumo – jie pasaulyje svarbūs – vien dėl to, kad jame egzistuoja.
Šitai reiškia dar ir mokyti juos apie klystamumą, kultūra šito neišmokys. Pasinaudokite trukdžiais ir nesėkmėmis kaip galimybėmis pasimokyti, ugdančiomis vaikus, kad gyvenimas turi padarinių, kad visiems kartais nepasiseka, kad nėra ko bijoti nesėkmės. Pamėginkite nesaugoti jų nuo nepatogių aplinkybių, kurios jiems mes iššūkį (bet į jas reaguokite žmoniškai).
Leiskite jiems pabūti su savo nepatogumu, bent kurį laiką. Priminkite jiems, kad niekas nėra neperšaunamas; kartais be jokios priežasties nutinka ne taip, kaip planavome, ir tai nieko blogo. Visada būna dar viena galimybė. Palaikykite juos, kai jie dorojasi su savo nusivylimu, o ne jo vengia. Padėkite jiems, bet nesistenkite visko už juos sutvarkyti.
Mėgaukitės savo vaikų keistenybėmis ir talentais. Skatinkite juos sekti savo, o ne minios aistrą. Venkite tenkinti visus jų materialinius įgeidžius, kurių gali būti gausybė. Verčiau savo energiją skirkite išjudinančioms patirtims, tokioms kaip skaityti, groti muzikos instrumentais ar sportuoti. Leiskite jiems išmėginti daug naujų dalykų, kad atrastų savo gyvenimo kelią, kuriamą jų pasirinktų aistrų. Į tai taip pat įeina leidimas vaikams prisidėti, priimant svarbius jų gyvenimo sprendimus, pavyzdžiui, į kokią mokyklą eiti ir kokius dalykus studijuoti. Leiskite tai.
Nieko tokio turėti lūkesčių, net ir ambicingų, bet imkitės juos formuoti kartu su vaiku, o svarbiausia, pasirūpinkite, kad jie būtų realistiški. Jei vaikai pasiekia tikslus, nepersistenkite griausmingai jiems plodami; tiesiog juos apkabinkite, pasveikinkite ir pagirkite jų pastangas (ne pažymius). O jei ne visai pavyks? Vis tiek juos apkabinkite, pagirkite jų pastangas ir parodykite tokius dalykus kaip pažymiai ir vidurkiai tinkamame kontekste, nuolat primindami, kad kontrolinis darbas ar užduotis mokykloje yra tik vienas iš šimtų įmanomų būtų matuoti mokymąsi. Tai nėra dėmė jų prote, nuo to jų galimybės gyvenime nesugriūva, nuo to nepriklauso, kiek mokytojas ar mokytoja juos vertina ar kiek tėvai jais didžiuojasi. Ir taip spaudimas būti tobulam per didelis, tad darykite viską, ką tik galite, kad nesėkmes parodytumėte kontekste ir sukurtumėte tokią namų aplinką, kurioje joms ištikus vaikai jaustųsi pakankamai komfortiškai, kad atvertų savo jausmus.
Ir galiausiai auklėkite pavyzdžiu. Savo pačių nesėkmėmis parodykite vaikams, kad klysti yra žmogiška, o ne žeminama. Atvirai su jais kalbėkitės. Leiskite jiems atvirai kalbėtis su jumis. Mokykite juos, kad neigiamos emocijos yra normalios. Visada būkite šalia ir juos palaikykite. Rūpinkitės planeta ir ekosistema, kurią jūsų vaikai paveldės. Gerai elkitės su savo aplinka ir artimaisiais. Gerbkite mokytojus. Jei dėl kokios nors priežasties jiems tenka taikyti kokią nors griežtą priemonę, užstokite juos. Kaskart juos sutikę padėkokite už įsipareigojimą jūsų vaiko raidai.
Jūsų vaikai jus sudievina. Parodykite jiems, kodėl svarbu augti atsivėrus savo netobulo žmogiškumo džiaugsmui. Pasitikite savo sunkumus taip, kaip norėtumėte, kad saviškius pasitiktų vaikai, – drąsiai, užsispyrusiai ir su atjauta. Darykite visa tai ir išmokysite savo vaiką, kad tobulybė nebūtina siekiant gyventi aktyvų ir teikiantį pasitenkinimo gyvenimą.
Praėjusią savaitę peržiūrėjau „Netflix“ serialą „Operacija Studentų lygos bliuzas“ apie Ricko Singerio stojimo į universitetus machinacijas. Tai tikriausiu Holivudo stiliumi išbaigtas, sudramatintas kinematografijos kūrinys, persunktas pavojaus ir įtampos. Niūrūs epizodai, kuriuose Singeris sėdi savo blausiai apšviestuose namuose, įsmeigęs akis į kompiuterio ekraną, prie ausies priglaudęs telefoną, ir strateguoja, eina pramaišiui su scenomis, kuriose jo pašnekovai turtingi klientai visada būna kokioje nors egzotiškoje vietoje, stovi verandoje su vaizdu į žaliuojančio kraštovaizdžio plotus ir įdėmiai klausosi Singerio aiškinimo apie painias jų vaiko apsimetimo perspektyviu vandensvydžio atradimu detales.
Vaidyba fantastiška. Ir vis dėlto kažkaip sunku nejausti, kad viskas labai jau tiesmuka. Režisierius žiūrovų akis prikausto prie to, kas įvyko, bet sužinome praktiškai vien faktus. Apgaulė buvo labai išmoninga. Singeris ir jo turtingi klientai savo elgesiu nusipelnė pasmerkimo. Juos teisė, kai kurie sėdo į kalėjimą. Pabaiga.
Nuteistos šeimos išties dalyvavo monstriškoje apgaulėje. Jos nusipelno savo likimo tuo, kad iš esmės pavogė vietas elitiniuose universitetuose iš ne tokių privilegijuotų jaunuolių. Bet „Operacija Studentų lygos bliuzas“ nesugeba papasakoti ne tokios tiesmukos istorijos apie tai, kodėl išvis prireikė Singerio machinacijų. Kad tai papasakotų, filmo kūrėjams būtų tekę atsitraukti ir užduoti kankinamus klausimus apie mūsų ekonomiką ir visuomenę, kurią tokia ekonomika sukūrė.
Žinoma, šis negebėjimas užduoti kankinamų klausimų neapsiriboja tėvystės problemomis. Kaip matėme aštuntame skyriuje, tos pačios kliūtys galioja ir socialiniams tinklams. Ieškant patogių atsakymų, šiuolaikinėje kultūroje linkstama įvairius visuomenės negalavimus – „Instagramą“, kategoriškus tėvus, neapsaugotas darbo vietas, gyvenimo būdo reklamą ir taip toliau – laikyti paskirų įdomių atsitiktinumų serija, į kurią baksnojame smerkiamai raukydamiesi.
Bet šie dalykai nėra paskiri, įdomūs atsitiktinumai. Pasikapstę giliau, pamatysime, kad viskas susiję. Tėvai stumia vaikus siekti vis daugiau, dar daugiau stengtis ir taikytis į perfek- cionistinius standartus ne todėl, kad yra savo valią primetantys tironai arba dėl to, kad mano, jog perfekcionizmas yra labai sveika. Kaip Kevinas ir Ianas vartoja taip, kaip iš jų tikisi ekonomika, o socialinių tinklų bendrovės veikia taip, kaip ekonomika pageidauja, tėvai vaikus auklėja taip, kaip ekonomika jiems liepia. Aišku, jei tokia būtų pagrindinė mintis, „Operacija Studentų lygos bliuzas“ nebūtų buvusi tiek pat veiksmo pilna dokumentinė drama. Bet ji būtų mus labiau priartinusi prie problemos šaknų.
Karen Horney buvo, ko gero, pirmoji, nusitaikiusi į mūsų impulsą už tokias neurozes kaip perfekcionizmas kaltinti jų paveiktus žmones. Ji norėjo, kad, užuot kaltinę, panarstytume kultūrines sąlygas, kuriomis tokios neurozės suklestėjo. Šiuo klausimu ji buvo teisi; mes jos dar nepasivijome. Tėvų – straigtasparnių elgesys nėra natūralus, mums užprogramuotas būdas auklėti vaikus – tai būdingiausias tėvystės stilius ekonomikoje, kurią apsėdęs augimas ir užkerėję pinigai bei nuopelnai. Kitaip tariant, tai kultūrinis reiškinys. Jis irgi prisideda prie šuoliais kylančio socialiai priskirto perfekcionizmo lygio, kaip ir reklama bei socialiniai tinklai.
