Sportininkas – būtybė, kuri nuolat dirba, mokosi, kuria, tobulėja, patiria, suvokia, išgyvena, kenčia, supranta, griūna, keliasi ir vėl eina pirmyn tuo vingiuotu gyvenimo keliu.  Kas verčia vienu ar kitu atveju taip mus elgtis?  Iš kur kiekvieną rytą prabudę mes turime norą veikti arba ne? „T-Coach“ projekto rengėjai nori pasidalyti suvokimu apie žmogų veikiamus motyvus ir plačiau paanalizuoti, kas iš tiesų yra motyvacija.

Motyvas – pagrindinė sportininkų veiklos priežastis

Dauguma trenerių dažnai stengiasi suprasti, kodėl talentingas jaunas sportininkas meta kokios nors sporto šakos treniruotes arba kodėl kas nors išeina iš komandos. Sporto vadovams taip pat sunku suvokti, kodėl kai kurie sportininkai taip atkakliai, užsispyrusiai tęsia treniruotes, nors visiškai aišku, kad jiems daug geriau būtų siekti pažangos moksle. Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo žmogaus tikslų. Asmens poreikių, kurie sudaro jo tikslų pagrindą, supratimas yra vienas svarbiausių motyvacijos aspektų.

Vienas iš geriausių žinomų motyvacijos ir asmenybės teorijų yra A. H. Maslow (1970) poreikių teorija. Autorius tvirtina, kad žmonės stengiasi patenkinti savo poreikius pagal savo prioritetų sistemą. Šie prioritetai gali būti suskirstyti į dvi stambias kategorijas: trūkumo poreikiai, tokie kaip alkis, troškulys, lytinis potraukis, saugumo poreikis, yra pirminiai; toliau eina augimo poreikiai, pavyzdžiui, meilė, savigarba ir saviraiška. Nors A. H. Maslow teorija iš pirmo žvilgsnio ir atrodo teisinga, tačiau jo siūloma hierarchija sulaukė ne tiek jau daug paramos. Vis dėlto jo įvardyti poreikiai padeda suprasti tikslus, kuriuos sportininkai gali turėti sportuodami.

Pagrindinė asmenybės aktyvumo priežastis yra įvairūs poreikiai, atsirandantys iš instinktinių potraukių ir pažinimo asmenybės patirties pagrindu. Poreikis – tai tam tikra asmenybės būsena, sudaranti prielaidas veiksmams, nukreiptiems tuos poreikius patenkinti. Vaizdinys ar mintis apie objektą, kuris gali patenkinti poreikį, yra tiesioginis veiklos motyvas. Motyvai gali būti daugiau ar mažiau sąmoningi. Sudėtingesnė veikla yra skatinama ne vieno izoliuoto, o kelių ar keliolikos motyvų. Motyvų grupė, skatinanti sudėtingą veiklą, yra vadinama veiklos motyvacija (Jacikevičius, 1994). R. Malinauskas teigia, jog, nežinant motyvacijos ypatumų, sunku būtų kryptingai rengti sportininkus varžyboms. Todėl sportinės veiklos motyvacijos tyrimų problema yra visuomet aktuali. Nagrinėdami literatūrą nerandame vieningų  motyvacijos ir motyvo apibrėžimų. Anot Stonkaus (2000), motyvacija – tai visuma motyvų, lemiančių sportininko aktyvumą siekiant užsibrėžto tikslo per pratybas ir varžybas. Sportinės veiklos motyvo sąvoka nėra vienareikšmiškai suprantama. Poreikis – vidinė žmogaus būsena, tam tikra įtampa, kurią sukelia ko nors stoka. Vadovėlyje „Psichologija studentui“ (2002) teigiama, jog poreikiai yra įtampa, kilusi dėl reikalingų objektų trūkumo, skatinanti žmogų veikti ir atspindinti jo priklausomybę nuo aplinkos. Vadinasi, poreikis yra pagrindinis žmogaus aktyvumo šaltinis. Motyvai kreipia sportininką link tikslo. Todėl svarbu patikslinti skirtumą tarp sampratų „motyvas“ ir „tikslas“. Motyvai dažnai būna ir neįsisąmoninti, o tikslai yra sąmoningi. Motyvai, motyvavimas ir motyvacija yra susiję. (Malinauskas, 2003). Motyvo terminas yra kilęs iš prancūzų kalbos – motif ir reiškia priežastį, paskatą. Kaip žmogaus veiklos komponentas jis atsako į klausimą, kodėl žmogus taip elgiasi (Lapė, Navikas, 2003). Stonkus (2000) teigia, kad motyvas – tai sąmoninga ir nesąmoninga veiksmo priežastis, kylanti dėl asmenybės ir objekto (situacijos), patenkinančio jos poreikius, interesus, vertybes ir tikslus, sąveikos. Motyvai – veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs individo tikslai; individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia (Psichologijos žodynas, 1993). Žmogaus suvoktas poreikį tenkinantis objektas arba tai, kas atsispindi žmogaus sąmonėje, ir skatina jį veikti, nukreipia jo veiklą taip, kad būtų patenkintas kilęs poreikis, vadinamas tos veiklos motyvu (Lapė, Navikas, 2003). Motyvas – tai priežastis, skatinanti veikti. Motyvas – įsisąmonintas, suprastas poreikis. Karoblis (1999) teigia, jog motyvai – veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu, individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys veiksniai, materialūs arba idealūs individo tikslai, individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia. Jie yra visuomenei būdingos objektyvios vertybės, interesai, idealai. Kai individas juos paverčia savais, jie įgyja skatinamąjį pobūdį ir virsta realiais motyvais. Kiekvieno sportininko motyvų sfera labai skiriasi: skirtinga jų sudėtis, hierarchija, stiprumas, pastovumas. Motyvų stiprumui ir pastovumui turi reikšmės daug veiksnių: socialinis gyvenimas, kryptingas bręstančios sportininko asmenybės ugdymas (Malinauskas, 2003). Sportininko veiklos motyvas yra subjektyvi sportininko reakcija į aplinkos poveikį, pvz., sportinės specializacijos pasirinkimo, dalyvavimo varžybose motyvas ir kt. (Karoblis, 1999). Pasak Cratty (1989), sportininko motyvacijai labai reikšminga vaikystė ir paauglystė. Nuo vienų iki šešerių metų socialinis paskatinimas (apdovanojimai, diplomai, laureatų vardai) vaikui neturi didelės reikšmės. Nuo šešerių metų svarbus ir socialinis paskatinimas, nes atsiranda laimėjimų poreikis. Laimėjimų poreikiu vadinamas poreikis peržengti jau pasiektus rezultatus. Nuo 16 metų svarbus asmeninių interesų ir socialinio paskatinimo derinimas. Anot Murray (1938, cituojama pagal Myers, 2000), laimėjimų motyvacija – tai troškimas atlikti viską labai gerai, tobulinti savo įgūdžius ir mąstymą, valdyti padėtį ir greitai pasiekti aukštą lygį.

Sąmoninga sportininkų elgsena, turinti tam tikrą tikslą, yra vadinama veikla. Kiekvieno žmogaus veikla susideda iš tokių pagrindinių komponentų:

1. Veiklą paskatina tam tikri akstinai – motyvai.
2. Veiklai būdingi išankstiniai tikslai ir perspektyvos, apimančios veikimo terminus,
   metodus ir priemones.
3. Žmogus veikia remdamasis savo operacine baze – sugebėjimais, įgytomis žiniomis,
   mokėjimais, įgūdžiais ir įpročiais.
4. Veiklai būtina energija, kurią teikia medžiagų apykaita emocijų, dėmesio, valios
   pasireiškimais.
5. Sąmoningas ir tikslingas žmogaus veikimas siejasi su atskirų veiklos grandžių ir
   galutinių rezultatų įvertinimu.

Žmonių veikloje glaudžiai susijusi jos psichinė ir fizinė pusės. Psichikoje sudaromi fizinės veiklos modeliai, kontroliuojamas judesių ir veiksmų atlikimas. Išorine veikla patikriname, kaip išankstiniai modeliai atitinka tikrovę, pasiekiami fiziniai veiklos tikslai.

Sportininkai gali turėti vidinių motyvų – turėti vidinį siekimą būti kompetentingi, arba išorinių motyvų – turintys poreikį gauti apdovanojimus ir pripažinimą iš šalies – arba ir taip, ir taip.

Yra trys pagrindiniai motyvų šaltiniai:

1. Vidiniai (poreikiai, norai, emocijos, jausmai).
2. Išoriniai.
3. Vidinių ir išorinių šaltinių derinys (tikslai, vertybės).

Vidiniai organizmo motyvai. Juos sudaro biologiniai ir socialiniai poreikiai. Gerti, valgyti, kvėpuoti, ilsėtis, tuštintis, tęsti giminę yra biologiniai poreikiai. Žmogaus gyvenime labai svarbią vietą užima socialiniai poreikiai. A. H. Maslow sudarė piramidę, iliustruojančią biologinių ir socialinių poreikių visumą:

Kai fiziologiniai poreikiai yra patenkinti, svarbiausi tampa saugumo poreikiai. Aišku, sportininkai nori jaustis saugūs treniruotėse, laisvi nuo bet kokios prievartos. Jie pripažįsta aiškiai suformuluotas vidaus tvarkos taisykles.

Aukštesnei poreikių grupei priklauso savigarbos poreikis. Everard ir Morris (1997) tai vadina „ego poreikiais“. Sportininkams ego poreikiai – tai noras įrodyti sau ir kitiems, jog jų pasiekimai tokie pat geri kaip kitų grupių narių arba už juos geresni. Be abejo, suprantamas sportuojančių žmonių noras įgyti įtaką, prestižą, pelnyti gerą vardą, reikšmingumą.

Kai žmogus jaučiasi saugus, aktualus tampa priklausomybės poreikis. „Meilės ir priklausomybės poreikių patenkinimo vieta yra šeima, darbas, kolektyvas, draugai, laisvalaikio pomėgių grupės ir kt.“ (Želvys, 2001, p. 61). Taigi psichologiniu požiūriu mokinių siekiai priklausyti įvairioms socialinėms grupėms, tarp jų ir įvairiems sporto kolektyvams, yra natūralus jauno žmogaus poreikis.

Daugelyje šaltinių pateikiami duomenys rodo tris pagrindinius poreikius, kuriuos sportininkai stengiasi patenkinti sportuodami:

1. sportuoti savo malonumui, džiaugsmui – tai patenkina paskatinimo ir susijaudinimo poreikį;
2. būti kartu su kitais žmonėmis – tai patenkina poreikį burtis, priklausyti žmonių grupei;
3. parodyti savo kompetenciją, stengiantis patenkinti poreikį jaustis vertingam.

Stimuliacijos poreikis

Kiekvieno žmogaus genetinėje struktūroje yra įrašytas tam tikras kiekis stimuliacijos ir susijaudinimo poreikio. Sportas savaime turi tokių privalumų, kurie padidina galimybę patirti įkvėpimą ir pajusti džiaugsmą, daugiausia dėl to, kad sportas yra metantis iššūkį, kūrybingas ir taip įtraukiantis ir protą, ir kūną.

Afiliacijos poreikis

Sportininkai, kurių svarbiausi motyvai – patenkinti savo afiliacijos poreikį, gali būti panašūs į sportininkus, norinčius patirti džiaugsmą. Geras pasirodymas varžybose ir laimėjimas bet kokia kaina jiems nėra ypač svarbus, nors jie ir atsižvelgs į šį tikslą, jei toks bus komandos tikslas, kadangi jie nori būti komandoje. Afiliacijos poreikio esmė yra sportininko noras priklausyti sportuojančių asmenų grupei (komandai).

Poreikis jaustis vertingam

Martens (1999) yra įsitikinęs, kad poreikis jaustis vertingam, kompetentingam ir sėkmės lydimam, yra stipriausias ir vyraujantis sporte. Poreikis jaustis vertingam sporte gali būti patenkinamas, rodant kompetenciją, kurią pripažįsta kiti žmonės, arba tuomet, kai sportininkai pripažįsta savo kompetenciją be įvertinimo iš šalies. Esant žemesniam meistriškumo lygiui ir kai asmuo neturi brandaus, teigiamo savęs suvokimo, labai svarbu, jog kiti jį laikytų kompetentingu ir sėkmės lydimu. Tai lavina sportininkų gebėjimą patiems spręsti apie savo vertę, o šią svarbią savybę verta puoselėti.

Vaikai greit suvokia, kad jų savęs vertinimas labai priklauso nuo gebėjimo ką nors pasiekti, ir mūsų visuomenė moko juos, kad laimėjimas reiškia, jog tau sekasi, o pralaimėjimas – nesėkmę. Todėl sportavimas yra potencialiai rizikingas, kadangi sportuojantieji sporto laimėjimus laiko savo vertės atspindžiu. Į sėkmę orientuoti sportininkai, kuriems dažniausiai sekasi ir dėl to suvokia, kad jų gebėjimai sporte dideli, mato laimėjimą, kaip savo gebėjimų rezultatą, o nesėkmę laiko nepakankamų pastangų išdava.

Į nesėkmę orientuoti sportininkai, kurių patirtyje vyrauja sportinės nesėkmės ir kurie mano, kad jų gebėjimai maži, priskiria pralaimėjimą gebėjimų trūkumui, o savo retas pergales – sėkmei arba silpnam varžovui. Taigi jie kaltina save dėl pralaimėjimo ir nesitiki laimėti, o tai akivaizdžiai nesveika. Į nesėkmę orientuoti sportininkai labai menkai vertina save, ir jie apskritai nelinkę sportuoti, kadangi sporte nevienareikšmiškai nustatomi laimėtojai ir pralaimėtojai. Tačiau kartais vidiniai motyvai arba kiti faktoriai juos išlaiko sporte. Tuomet jie arba naudoja apsimestinių pastangų strategiją, arba randa daugybę pasiteisinimų, kaltindami dėl savo nesėkmių kitus faktorius, tik ne savo gebėjimus.

Sporto psichologas R. Martensas mano, kad visi motyvacijos stiprinimo keliai veda viena kryptimi – padėti sportininkams tapti atsakingiems už save, leidžiantiems kontroliuoti savo gyvenimą. „Daugybės tyrimų rezultatai pateikia tokias išvadas: atimkite iš žmonių galimybę kontroliuoti savo gyvenimą – sunaikinsite jų motyvaciją, laimėjimus, atsakomybę už save ir savo vertės jausmą. Suteikite žmonėms teisę kontroliuoti savo gyvenimą, rūpintis savo augimu ir sustiprinsite ką tik išvardytus bruožus“ (Martens, 1999, p. 27).

Išoriniai motyvai. Elgesį nulemia ne tik poreikiai, bet ir aplinkos sąlygos.

Vidinių ir išorinių motyvų derinimas. Žmogus turi nuolat derinti aplinkos sąlygojamus ir vidinius organizmo motyvus. Vertybės, kurias žmogus turi, yra stipri motyvavimo jėga. Norėdamas kurti savo gyvenimą pagal vertybes, turi nuslopinti tam trukdančias motyvavimo jėgas. Pvz., jei paskirsi gyvenimą sportui, mokslui, tai turėsi atsisakyti kitų dalykų.

Sportinės veiklos motyvus tyrinėjo A. C. Punis. Motyvai yra susiję su poreikiais ir iškyla bei vystosi veikloje. Realiai motyvų dinamika pasireiškia žmogaus požiūryje į veiklą, tas požiūris priklauso nuo sąlygų, kuriomis vyksta veikla, nuo padėties, kurią žmogus joje užima, nuo pažinimo momentų, susijusių su veiklos turinio atskleidimu ir kt.

Į sportinę veiklą dauguma sportininkų įsitraukia paauglio amžiuje, skatinami įvairių poreikių, įvairių motyvų.

 Sportas paauglių, ypač berniukų, mėgstamoje veikloje užima didelę dalį (Gučas, 1990).

Iš pateiktų vertybių viena iš reikšmingiausių yra sveikata. Sveikata yra neatsiejama nuo sporto. Tai yra vienas iš motyvų, paauglį verčiantis sportuoti.

Ne visada veikia tiktai vienas kuris nors motyvas. Dažniausiai veikia motyvų kompleksas. Tačiau jame paprastai išryškėja ir tampa vadovaujantis, dominuojantis kuris nors vienas iš jų, kurį vėliau gali pakeisti naujas, dar nebuvęs komplekso motyvas, arba jis pats gali sutvirtėti, pavirsti į ilgiau ar trumpiau veikiantį motyvą.

W. Warenas knygoje „Treniravimas ir motyvacija“ (Coaching and Motivation, 1983) teigia, kad geriausias būdas nuteikti tam tikrai veiklai – tai pasirinkti turinčius motyvaciją sportininkus. Jis rašo:

„Suburkite apie save sportininkus, galvojančius taip pat, kaip jūs, kuriems rūpite jūs, jūsų programa ir komandos draugai. Tai padės atsijoti žaidėjus, nepritariančius jums, jūsų programai arba komandai. Aišku, tai nėra labai maloni užduotis, bet būtina jūsų psichikos sveikatai, taip pat ir jūsų komandos gerovei.“

Savo knygoje W. Warenas skelbia naują motyvacijos apibrėžimą: motyvacija – radimas būdų pasiekti, kad sportininkai darytų tai, ko jie savaime patys nenori daryti.

 Martenso (1999) nuomone,  iš pirmo žvilgsnio šis apibrėžimas atrodo visai nekaltas, bet būkite atsargūs. Juo nusakoma, kad sportininkai ko nors nenori daryti, tuomet treneris įteigia jiems motyvus ir priverčia juos tai daryti. Tai ne tik labai supaprastintas, bet ir labai negatyvus požiūris į motyvaciją.

Jerkso-Dobsono dėsnis: jei motyvacija per stipri arba per silpna, užduotis bus atlikta blogiau negu tada, kai motyvacija vidutinė.

Literatūra:

1. Bitinas,  B. (2002). Pedagoginės diagnostikos pagrindai. Vilnius.
2. Bitinas,  B. (2004).  Hodegetika. Auklėjimo teorija ir technologijos. Vilnius.
3. Bogušas, V., Mieželytė, A. (1999). Stalo tenisas. Vilnius.
4. Dystervėgas,  A. (1988). Pedagoginiai raštai. Kaunas.
5. Fiurst, M. (1998). Psichologija.  Vilnius.
6. Gučas, A. (1990). Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas.
7. Jacikevičius, A. (1996). Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius.
8. Jovaiša, L. (1975). Psichologinė diagnostika. Vilnius.
9. Jovaiša, L. (2003). Hodegetika. Vilnius.
10. Jovaiša, L. Enciklopedinis edukologijos žodynas (2007).Vilnius.
11. Lapė, J., Navikas, G. (2003). Psichologijos įvadas. Vilnius.
12. Loehr, J. E. (1997). Tenisas galvoje. Vilnius.
13. Malinauskas, R. (2003). Sporto psichologijos pagrindai.  Kaunas.
14. Martens, R. (1999). Sporto psichologijos vadovas treneriui. Vilnius.
15. Maslow,  H. (2004). Motyvacija ir asmenybė. Vilnius.
16. Maslow, A. (1970). Motivation and Personality. New York.
17. Myers, D. G. (2000). Psichologija. Kaunas.
18. Palaima, J. (1971). Medžiaga sporto psichologijos kursui. Kaunas.
19. Sporto terminų žodynas (2000) / Parengė S. Stonkus. Kaunas.