Motyvaciją formuojantys veiksniai

Vidinė ir išorinė motyvacija

Motyvacija turi du šaltinius – ištekantį iš vidaus (vidinė) ir ateinantį iš išorės (išorinė).

Iš vidaus motyvuoti sportininkai turi vidinį siekimą būti kompetentingi ir savarankiškai spręsti, įvaldyti užduotį, siekti sėkmės. Sporte iš vidaus motyvuotu sportininku vadinsime tokį, kuris žaidžia tenisą, nes jam patinka žaisti. Žaisti tenisą jį skatina vidinis pasididžiavimas, troškimas būti kompetentingam net ir tuomet, kai niekas to nemato (Martens, 1999).

Išorinė motyvacija ateina iš kitų žmonių per teigiamą ir neigiamą pastiprinimą (pastiprinimas yra tai, kas padidina ar sumažina tam tikro elgesio pasikartojimo tikėtinumą). Kaip pastiprinimas gali būti apčiuopiami daiktai, pvz., prizai ar pinigai, arba neapčiuopiami – pagyrimai ir visuomenės pripažinimas. Tokie pastiprinimai laikomi išoriniu atpildu. Visiškai tikėtina (dažnai taip ir būna), kad sportininkai sportuoja ir dėl vidinių, ir dėl išorinių motyvų, tačiau atskiriems sportininkams kiekvienos iš šių atlygių rūšių svarbumas labai nevienodas. Treneriui itin svarbu pastebėti šiuos individualius skirtumus (Malinauskas, 2003). Pasak Martens (1999), pagrindinis žmogaus elgesio ir motyvacijos principas yra efekto dėsnis, kuris teigia, jog paskatinimas už elgesį padidina tikimybę, kad toks elgesys pasikartos, o bausmė už atitinkamą elgesį tokią tikimybę sumažina.

Efekto dėsnio taikymas naudojant išorinį paskatinimą (ir dar rečiau – bausmes) gali būti labai paveikus kuriant sportininkų motyvaciją, jei apdovanojimai ir bausmės taikomi tinkamai. Deja, dažnai jie taikomi netinkamai: nenaudojamos tinkamos pastiprinimo priemonės, jos nepritaikomos prie atitinkamo elgesio, nepritaikomos prie tinkamo laiko (Malinauskas, 1998). Išorinio skatinimo šalininkai teigia, kad šis skatinimas stiprina motyvaciją sportuoti ir kelti sportinį meistriškumą. Manoma, kad sistemingas apdovanojimų taikymas gali pakeisti sportininko elgesį. Taigi skatinimas turi du šaltinius: išorinį ir vidinį.

Esant išoriniam atpildui (apdovanojimui), skatinimas priklauso nuo kitų žmonių, kurie sportininką teigiamai ar neigiamai pastiprina. Tai išorinės motyvacijos atvejis. Bet yra sportininkų, kurie sportuoja dėl vidinių priežasčių (pasitenkinimo jausmo, kompetencijos jausmo, meistriškumo). Tie, kurie skatina save patys, stengiasi būti kompetentingi atlikdami užduotį. Šiems sportininkams patinka varžybos ir jaudulys, patinka sukoncentruoti dėmesį į sportinę veiklą bei patirti malonumą. Tokie asmenys viską nori išmokti kiek įmanoma geriau ir jiems būdinga vidinė motyvacija (Loehr, 1997). Daugelis sportininkų profesionalų yra susipažinę tiek su vidine, tiek su išorine motyvacija. Kaip terminas leidžia suvokti,  vidinė motyvacija ateina iš vidaus; ji įgyta iš vidaus be specifinių aplinkos šaltinių. Išorinė motyvacija įgyjama dėl tikslių išorinių pastangų ar dėl socialinių netiesioginių priežasčių. Pvz., žmonės gali būti išoriškai motyvuoti užsiimti fizine veikla dėl pagyrimų ir palaikymo, kuriuos jie gauna iš šeimos narių ar gydytojų. Pasak Martens (1999), itin į pasiekimus orientuoti sportininkai užsiima sportine veikla, nes jie siekia apdovanojimų, ypač išorinių apdovanojimų.

Daugiau nei 40 metų įprastai buvo manoma, jog išoriniai apdovanojimai silpnina vidinę motyvaciją. Praktiškai tai reiškia, kad treneriai, kurie siūlo žodinius pagyrimus ar kitus apčiuopiamus pripažinimus, susilpnina sportininkams tolesnę vidinę motyvaciją. Laimei, šis literatūroje demonstruojamas įprastas požiūris yra klaidingas. Realiai tik keletas išorinių apdovanojimų tipų silpnina tolesnę vidinę motyvaciją.

Ypač laukiami apčiuopiami išoriniai apdovanojimai parodė turintys nuoseklų efektą būsimai vidinei motyvacijai. Šis efektas yra stipresnis, kada vidinė motyvacija yra traktuojama kaip elgesio atkaklumas (užsispyrimas), bet dar vis svarbus, kada vidinė motyvacija yra traktuojama kaip džiaugsmas. Nelaukti apčiuopiami apdovanojimai neturi nuoseklaus efekto ateities vidinei motyvacijai. Priešingai nei įprastiniu požiūriu, verbaliniai pagyrimai (dažniausiai pasitaikantys išoriniai apdovanojimai) yra susiję su padidinta vidine motyvacija (Loehr, 1997).

Trenerio motyvacijos įtaka  tenisininkams

Išorinis trenerio paskatinimas. Pagrindinis sportininko elgesio ir motyvacijos principas yra efekto dėsnis, kuris teigia, kad paskatinimas už elgesį padidina tikimybę, jog toks elgesys pasikartos, o bausmė už atitinkamą elgesį tokią tikimybę sumažina (Martens, 1999). Efekto dėsnio taikymas, naudojant išorinį paskatinimą (ir daug rečiau — bausmes), gali būti labai efektyvus, kuriant sportininkų motyvaciją, jei apdovanojimai ir bausmės taikomi tinkamai. Deja, dažnai jie taikomi netinkamai: a) nenaudojamos tinkamos pastiprinimo priemonės; b) jos nepritaikomos atitinkamam elgesiui; c) nepritaikomos tinkamam laikui.

Du paskutiniai (b, c) komentarai apie išorinį paskatinimą. Pirma, treneriai linkę manyti apie save kaip apie vienintelį skatinimo šaltinį, tačiau, mokydami ir sukurdami šiltą, palaikančią aplinką auklėtiniams,  treneris gali priversti sportininkus skatiniti vienas kitą. Kai paskatinimas gaunamas iš kartu sportuojančių draugų, treneris pasirodo tarsi mažiau kontroliuojantis sportininkus arba mažiau manipuliatyvus, ir jo paskatinimas gali būti didesnis. Be to, Loehr (1997)  tyrimai parodė, kad pačių tenisininkų paskatinimas sportininkui labiau veikia jo motyvaciją negu trenerio paskatinimas. Antra, teniso treneriai gali taikyti išorinį paskatinimą, stengdamiesi išmokyti sportininkus pačius save apdovanoti, kas iš esmės ugdo vidinę motyvaciją. Toliau apžvelkime šiuos vidinius paskatinimus.

Vidinis trenerio paskatinimas. Kodėl nepradėjus naudoti vien tik elgesio modifikacijos, jei ji tokia efektyvi? Todėl, kad išoriniai paskatinimai praranda savo pastiprinamąją galią daug greičiau negu vidinis paskatinimas. Maslow (1970) poreikių hierarchijoje trūkumu pagrįsti poreikiai patenkinami daug lengviau; kai tik poreikis patenkinamas, jis daugiau nebėra tikslas ir praranda savo galią būti paskatinimu. Būtent todėl prizai, medaliai, pinigai greičiau praranda savo apdovanojančią galią negu vidinis atlygis – kompetencijos ir pasitenkinimo jausmas, savaime turintis žadinančią galią. Kitais žodžiais tariant, kai tenisininkas žaidžia tenisą dėl malonumo  ir paskui tą džiaugsmą (malonumą) patiria, motyvas žaisti vėl pastiprinamas.

Viena iš problemų, susijusių su išoriniu trenerio paskatinimu, yra ta, kad kuo daugiau paskatinimo tenisininkas gauna, tuo mažiau jam reikės tokio pat paskatinimo ateityje – kai tik išorinis paskatinimas gaunamas, jis tampa mažiau vertingas (Malinauskas, 2003). Profesionalių sportininkų milžiniški atlyginimai greit pranoksta bet kokius protingus poreikius. Pinigai nėra tas atlygis, kurio siekiama, jie tampa rodikliu to, kaip asmuo vertinamas. Taigi teniso treneriai turėtų siekti, kad išorinė motyvacija transformuotųsi į vidinę motyvaciją. Išorinis paskatinimas gali būti ypač naudingas, norint sužadinti pradinį tenisininko susidomėjimą tenisu (Martens, 1999).

Mayers (2000) teigia, kad norint, jog išorinė motyvacija taptų vidine, suveikti turi trys svarbūs veiksniai: stiprus išorinis paskatinimas,  sportinė sėkmė pradžioje (t. y. išorinis paskatinimas leidžia pasijusti labiau kompetentingam) ir vidinės motyvacijos vystymasis. Pagrindinis atlygis yra ne laimėti prizai, bet pasitenkinimo savais laimėjimais jausmas. Didelis menas yra išmokti naudoti išorinį paskatinimą vidinei motyvacijai ugdyti. Labai svarbu, kad paskatinimas nebūtų perdėtas ir pateikiamas taip, jog tenisininkai pajustų, kad treneris bando kontroliuoti jų elgesį. Į tai, ką suvoks esant gudria manipuliacija, sportininkai reaguos neigiamai. Atlygis taip pat turi atitikti rezultatą. Kiekvienas apdovanojimas už dalyvavimą nepadės formuoti vidinės motyvacijos. Taip pat labai svarbu sportininkams suprasti, kad išoriniai apdovanojimai yra mieli sėkmingos patirties momentai, tačiau pagrindinis sportavimo tikslas yra malonumas ir pasitenkinimas rezultatais (Bogužas ir Mieželytė, 1999).

Vidinės motyvacijos silpninimas. Kaip išorinis paskatinimas gali sumažinti vidinę motyvaciją, buvo populiari tyrimų tema, ir apie tai nemažai sužinota. Loehr (1997) tyrimai,  atlikti su vaikais, rodo, kad tam tikromis aplinkybėmis išorinis paskatinimas gali sumažinti vidinę motyvaciją, kai kokia nors veikla, pavyzdžiui, tenisas, jau savaime yra iš vidaus motyvuojanti. Pavyzdžiui, mergaitė pamėgsta tenisą, žaisdama su broliais, seserimis ir kaimynų vaikais. Vėliau ji ima žaisti mokykloje tenisą, kur dėl savo gero žaidimo gauna daug daugiau bendraamžių ir mokytojų pripažinimo. Mergaitė patenka į varžybas ir sėkmingai pasirodo, laimi prizų ir medalių, jos vardas pasirodo laikraščiuose. Jai patinka pripažinimas ir apdovanojimai, kuriuos savo kambaryje laiko garbingoje vietoje. Ar po kelerių tokio pripažinimo metų mergaitė vis dar tebeturės motyvų žaisti tenisą pirmiausia dėl vidinio paskatinimo, ar ji norės žaisti tenisą tik dėl išorinių apdovanojimų? Patenkinus šį jos išorinių apdovanojimų poreikį, ar dings jos susidomėjimas tenisu? Atsakymas būtų: „Tai priklausys nuo daug ko.“ Sąlygos, galinčios nuvesti prie vidinės motyvacijos mažėjimo, yra tokios:

=> sportininkas turi vidinę motyvaciją veikti jau nuo pat užsiėmimų kokia nors veikla pradžios; => tenisininkui išorinis paskatinimas taip pat yra svarbus, nes jis turi pastiprinamąjį poveikį; => išorinis paskatinimas labiau suvokiamas ne kaip teikiantis informaciją apie tenisininko pasirodymą, bet labiau kaip kontroliuojantis sportininko elgesį; ==> išorinis paskatinimas tenisininkui duodamas nepriklausomai nuo jo rezultatų, t. y. jis neatitinka laimėjimų. Kitais žodžiais tariant, toks paskatinimas tartum pasako sportininkui, jog jam atlyginama už patį sportavimą, o ne už gerus rezultatus. Vis dėlto verta prisiminti, kad išoriniu paskatinimu galima gerinti vidinę motyvaciją tada, kai paskatinimai suvokiami kaip suteikiantys informaciją apie tenisininko kompetenciją ir gaunami už pasiektus rezultatus. Išorinis paskatinimas taip pat padeda sudominti tenisu, jei asmuo neturi tam pradinės motyvacijos. Gebantys pažadinti motyvus teniso treneriai laipsniškai mažins išorinio skatinimo kiekį arba jam neteiks reikšmės, kartu akcentuodami vidinį paskatinimą, gaunamą iš sporto. Be to, kadangi tenisui būdinga, jog tenisininkai gauna daug paskatinimų už laimėjimus (rezultatus), tai teniso treneriai gali naudoti išorinį paskatinimą, pažymėdami, kaip gerai sportininkas pasirodė (atlikimas/rezultatas) nepriklausomai nuo pergalės ar pralaimėjimo (Mackevičiūtė, 1997).

Tiesioginis ir netiesioginis trenerio motyvavimas. Skatindami savo sportininkus veikti jūs galite pasirinkti tiesioginius arba netiesioginius motyvavimo metodus, arba, kaip dauguma trenerių ir daro, naudoti abi motyvavimo rūšis (Karoblis, 1999). Kai pasikviečiate sportininkus pokalbio ir apeliuojate į jų savigarbą, tikėdamasis, kad jie treniruosis rimčiau, tuomet jūs naudojate tiesioginį metodą. Kai žaidėjus, žaidžiančius vienoje grupėje, perkeliate į kitą grupę, kadangi juos nepalankiai veikia pirmosios grupės nariai – jūs naudojate netiesioginį metodą. Šis metodas reiškia situacijos pakeitimą viliantis pakeisti sportininkų motyvaciją. Sportininkui paveikti galima naudoti vieną iš trijų tiesioginių metodų – susitarimą, identifikaciją ir internalizaciją (Martens, 1999). Susitarimo procesas remiasi išoriniais apdovanojimais ir bausmėmis. Susitarimo pavyzdžiai: „Jei laimėsi šiandien, pirmadienį nebus treniruotės“, arba: „Jei nesusikaupsite ir neklausysite, bėgsite 20 ratų.“ Susitarimo metodas gali tapti efektyviu motyvų šaltiniu, ypač tiems sportininkams, kurių elgesys nėra kryptingai susiformavęs ir kurie turi silpną savivaizdį. Treneriai, siekiantys, kad sportininkai geriau įsitrauktų, t. y. tikslo internalizacijos, susitarimą laikys nepriimtinu (Gučas, 1990). Taikant identifikaciją, antrąjį tiesioginįmetodą, motyvacijos pagrindas yra trenerio santykiai su savo auklėtiniais. Treneris, naudojantis šį metodą, turėtų sakyti: „Jei jums rūpi grupės reikalai, padarykite tai dėl manęs.“ Identifikacija faktiškai yra užmaskuota susitarimo forma. Teiginio „jei jums rūpi grupės reikalai“ numanoma prasmė yra tokia: jei elgsitės taip, kaip aš prašau, jums bus atlyginta, o jei ne – būsite nubausti.

Kad motyvacijai galėtų sėkmingai naudoti identifikacijos procesą, treneriai su savo žaidėjais turi palaikyti gerus santykius — kad žaidėjai jaustųsi privalą įvykdyti prašymą. Treneriai, labai vertinantys bausmes ir neigiamą pastiprinimą, identifikacija dar labiau atitolins nuo savęs sportininkus, kuriems visiškai nerūpi, ko reikia treneriui. Jie tik paklus treneriui, bijodami bausmės.

Trečiasis tiesioginės įtakos poveikis yra internalizacija, kuria siekiama motyvuoti, apeliuoti į paties sportininko vertybes ir įsitikinimus, o ne skiriant bausmes ar paskatinimus. Štai pavyzdys, ką treneris galėtų sakyti, norėdamas sudaryti sportininko motyvaciją internalizacijos procesu: „Kotryna, tu gerai padirbėjai, rengdamasi šioms varžyboms. Turėtum pasitikėti šiuo pasirengimu, ir aš tikiuosi, kad žaisi kaip galėdama geriau. Noriu, kad žinotum, jog didžiuosiuosi tavimi, kad ir kaip baigtųsi varžybos.“

Kurį iš šių tiesioginės įtakos metodų naudosite, greičiausiai priklausys: a) nuo to, kuris iš jų daro poveikį konkrečiam sportininkui; b) nuo jūsų treniravimo filosofijos. Praktiškas treneris išsiaiškins ne tik kuris iš šių metodų geriausiai veikia konkretų sportininką, bet ir kurį iš šių metodų jis pats efektyviausiai geba pritaikyti. Tyrimai rodo, kad 5–10 metų sportininkai dažniausiai nėra pakankamai subrendę, kad galėtų adekvačiai reaguoti į internalizacijos metodą. Taigi iš pat pradžių efektyviau naudoti susitarimą ir identifikaciją; sportininkams pasiekus vidurinį ir vyresnįjį mokyklinį amžių, internalizacija jau bus efektyvi ir pageidautina. Kita vertus, kai kurie sportininkai taip pripranta prie susitarimo, kad internalizacija jiems būna mažiau efektyvi (Jakavičius, 1998).

Greta to jums teks atsižvelgti į savo, kaip trenerio, uždavinius. Išmintingas žmogus yra pasakęs: „Nėra didesnės išdavystės, kaip daryti gerą darbą iš blogų paskatų.“ Jei jūsų pagrindinis tikslas yra laimėti, daugiausia remsitės susitarimu ir identifikacija. Šie metodai lengvesni ir reikalaujantys mažiau laiko, tinkamai naudojami jie gali būti efektyvūs.

Jei jūsų svarbiausias tikslas – padėti sportininkams tobulėti, ypač psichologiškai, kad jie išsiugdytų teigiamą savęs suvokimą ir integruotą vertybių sistemą, tuomet pirmiausia naudosite susitarimą ir identifikaciją, kad jūsų sportininkai išmoktų reaguoti į internalizacijos metodus. Vadinasi, padėsite savo sportininkams formuoti vertybes bei įsitikinimus ir paskui jau galėsite į juos apeliuoti, naudodamas internalizacijos procesą. Internalizacija žadina sportininkų vidinę motyvaciją ir didesnį atsakingumą už save (Jovaiša, 1975).

Netiesioginiais metodais keičiama situacija ar aplinka (fizinė arba psichologinė), turint tikslą padidinti motyvaciją. Pavyzdžiui, kai kurie treneriai tam reikalui pakeičia treniruotės vietą. Psichologinę aplinką galima pakeisti, pakviečiant ar pašalinant kokius nors žmones arba keičiant jų elgesį. Galbūt vienas iš efektyviausių pakeitimų gali būti neigiamos trenerio nuostatos pakeitimas į teigiamą. Kitas efektyvus psichologinės aplinkos pakeitimo būdas – tai leisti sportininkams labiau kontroliuoti situaciją. Šią svarbią temą plačiau aptarsime skyriaus pabaigoje.

Tėvų motyvacija

Kokį poveikį jaunuolių streso būsenai daro tėvai? Ką gali padaryti tėvai, norėdami laiduoti jų vaiko sėkmę ir laimę tenise?

Jei tėvai jau ankstyvojoje vaiko vystymosi tenise stadijoje parodo susidomėjimą ir entuziazmą šia sporto šaka, jie gali sėkmingai vesti savo vaikus keliu į sėkmę. Loehr (1997) eksperimentais buvo nustatyta, kad tėvai, kurie su savo vaikais praleido daug laiko nuo pat pradžių, atmušinėdami su jais kamuoliukus arba paprasčiausiai žaisdami įvairius žaidimus ir jausdami malonumą, sukuria geriausias sąlygas aukštiems pasiekimams. Investuodami savo laiką ir patys jausdami malonumą, tėčiai ir mamos skatina vaikų iniciatyvą ir tokiu būdu stipriai padidina motyvaciją. Tėvai pažadina vaikų valią, be kurios neįmanoma ko nors pasiekti. Jei vyrauja linksma ir džiaugsminga atmosfera, tai veikia ypač motyvuojančiai. Kai liepsnelė jau įžiebta, tėvai privalo truputį pasitraukti į šalį. Jei jie lieka labai arti, ši ugnelė gali vėl užgesti. Gerai, jei motyvaciją šiame antrame etape skatina draugai, treneriai ir, žinoma, pats vaikas. Tėvų vaidmuo turi apsiriboti vaiko palaikymu iš tolo (Loehr, 1997).

Kai kurie vaikai teniso aikštėje yra labai jautrūs stresui. Tokie įsibauginę vaikai turi mažiausiai galimybių pasiekti aukštų rezultatų. Dažnai jie jau savo karjeros pradžioje tampa mūsų į kovą orientuoto pasaulio aukomis. Toks bailus vaikas visada jaus mažesnį malonumą žaisti tenisą, nelydės jo nuolatinė sėkmė, ir jis gali tapti didžiulio emocinio nuovargio auka (Aleksejev, 2005).

Kas tenise nori kilti aukštyn, turi stengtis nugalėti baimę. Žinoma, tėvai čia vaidina vėl lemiamą vaidmenį. Dėl šios priežasties tėvai turėtų pasitikslinti, ar tai, ką jie daro, neskatina įsibaiminimo augimo. Yra keturi tėvų elgesio būdai, kurie yra glaudžiai susiję su dideliu vaikų įsibaiminimu. Tėvai, kurie siekia savo tikslų įgyvendinimo, įvarydami vaikams baimę, bausmes ir nerodydami meilės jiems, padidina tikimybę, kad vaikas turės didžiulį įsibaiminimo kompleksą. Įsibaiminimas bus tuo didesnis, kuo griežčiau vaikas bus baudžiamas. Nenuoseklus tėvų elgesys skatina vaiką tam tikrose situacijose būti neužtikrintą ir įsibaiminusį. Pavyzdžiui, prieš varžybas tėvai sako vaikams, kad svarbiausia stengtis ir teigiamai nusiteikti žaisti. Bet vėliau mačo metu ir po jo jie elgiasi taip, lyg laimėti varžybas buvo pats maloniausias dalykas (Loehr, 1997).

Kai kurios tėvų priemonės apriboja vaikų galimybes susidoroti su naujomis arba kitomis situacijomis. Tai reiškia, kad kuo ilgesnis sąrašas, ko vaikas neturėtų daryti (jis neturėtų su vienu ar kitu žaidėju treniruotis, nežaisti viename ar kitame klube, nedalyvauti viename ar kitame turnyre ir t. t.), tuo didesnė problema tampa jo įsibaiminimas. Vėliau konstatuota: labai įsibaiminusių vaikų tėvai labai gailėdavo jiems pagyrimų ir paskatinimų net tada,  kai jie pasiekdavo gerų rezultatų, vaikai dažnai buvo linkę pademonstruoti savo vidinę įtampą ir neramumą, neparodydavo teigiamų emocijų, susižavėjimo, neišsakydavo viso to, ką jie jaučia. Be jokios abejonės, tėvai daro didžiulį poveikį savo vaiko ateities sėkmėms arba nesėkmėms (Fiurst, 1998).

Tėviško atsargumo priemonės. Įsitikinkite, kad jūsų vaikui patinka žaisti tenisą. Kiek galima daugiau laiko praleiskite žaisdami su juo įvairiausius žaidimus. Būkite geros nuotaikos ir mėgaukitės tuo. Jei jūs iki to laiko nežaidėte teniso, galite išmokti, kartu su vaiku atmušinėdami kamuoliukus. Stenkitės sumažinti sau varžybų sėkmės reikšmę, vietoj to akcentuokite, kaip svarbu jausti malonumą ir stengtis. Būkite jautrus vaiko baimės arba jaučiamos grėsmės reakcijoms. Jei jūsų vaikui turnyrai atrodo grėsmingai, atsisakykite, kol vaikas tam subręs ir pats norės juose dalyvauti (Applewhaite, 2004). Jei  jūsų vaikas turi stiprią motyvaciją ir daro pažangą tenise, tai turėtumėte po truputį pasitraukti. Kad vaikas darytų tai, kas jums atrodo gerai, nenaudokite baimės ar bausmių, jūs visada privalote rodyti tik teigiamus jausmus (tik, žinoma, ne tada, kai jis blogai elgiasi aikštelėje). Būkite nuoseklūs. Būna taip, kad sakoma viena, o daroma kas kita. Stenkitės, kad jūsų asmeniniai poreikiai nedarytų įtakos vaiko vystymuisi.

        Literatūra:

1. Bitinas,  B. (2002). Pedagoginės diagnostikos pagrindai. Vilnius.
2. Bitinas,  B. (2004).  Hodegetika. Auklėjimo teorija ir technologijos. Vilnius.
3. Bogušas, V., Mieželytė, A. (1999). Stalo tenisas. Vilnius.
4. Dystervėgas,  A. (1988). Pedagoginiai raštai. Kaunas.
5. Fiurst, M. (1998). Psichologija.  Vilnius.
6. Gučas, A. (1990). Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas.
7. Jacikevičius, A. (1996). Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius.
8. Jovaiša, L. (1975). Psichologinė diagnostika. Vilnius.
9. Jovaiša, L. (2003). Hodegetika. Vilnius.
10. Jovaiša, L. Enciklopedinis edukologijos žodynas (2007). Vilnius.
11. Lapė, J., Navikas, G. (2003). Psichologijos įvadas. Vilnius.
12. Loehr, J. E. (1997). Tenisas galvoje. Vilnius.
13. Malinauskas, R. (2003). Sporto psichologijos pagrindai.  Kaunas.
14. Martens, R. (1999). Sporto psichologijos vadovas treneriui. Vilnius.
15. Maslow,  A. H. (2004). Motyvacija ir asmenybė. Vilnius.
16. Maslow, A.  H. (1970). Motivation and Personality. New York.
17. Myers, D. G. (2000). Psichologija. Kaunas.
18. Palaima, J. (1971). Medžiaga sporto psichologijos kursui. Kaunas.
19. Sporto terminų žodynas (2000) / Parengė S. Stonkus. Kaunas.