Sportinės taktikos charakteristika ir sąvokos

Taktika – sportinės kovos menas – tikslingas jėgų ir gebėjimų panaudojimas, parankių kovos būdų ir formų užsibrėžtam tikslui siekti visuma. S. Stonkus (1996) teigia, kad taktinis rengimas – tai mokymasis tikslingai naudoti išmoktus technikos veiksmus varžybų sąlygomis. Taktikos rūšys gali būti: aktyvioji, algoritminė, gynybinė, gynybos, grupinė, heuristinė, individualioji, komandinė, optimalioji, pasyvioji, puolimo, starto, tikimybinė, varžybinės veiklos(S. Stonkus, Sporto terminų žodynas. Kaunas, 2002, p. 609–610).

Anot J. Palaimos (1987), sportinė taktika yra visuma fizinių, psichinių, ypač techninių, sportinių gebėjimų ir jėgos panaudojimo formų ir būdų konkrečiose varžybų kovose pagal praktinius varžovų ir partnerių veiksmus geriausiems rezultatams ar pergalei pasiekti. Psichologiniu požiūriu taktika yra psichinis motorinių veiksmų reguliavimas, vykstantis aukščiausiu – sąmonės – lygiu.

V Utkinas (1984) teigia, kad sportinė taktika yra menas panaudoti visas sportinės kovos formas ir būdus kovojant dėl pergalės varžybose, gebėjimas su mažiausiais nuostoliais nugalėti varžovą.

Varžybinės veiklos taktika – tai tikslingi technikos veiksmų ir jų derinių naudojimo būdai varžybų uždaviniams įgyvendinti atsižvelgiant į varžybų taisykles, sąlygas, sportininkų parengtu-mą. Sportininkas turi vadovautis sudarytu taktiniu planu, tinkamai panaudoti savo psichinį ir teorinį parengtumą.

Taktinio rengimo struktūrai būdingos tokios sąvokos: taktikos žinios, taktiniai mokėjimai, taktiniai įgūdžiai ir taktinis mąstymas (Harre, 1986).

Taktikos žinios – tikrovės pažinimo rezultatas, teikiantis informaciją apie sportinės taktikos priemones, būdus, formas ir jos ypatumus, jų pritaikymą varžybose ir pratybose.

Taktiniai mokėjimai – sportininko gebėjimas sąmoningai atlikti reikiamus veiksmus, remiantis įgytomis žiniomis, turima patirtimi. Svarbiausia numatyti varžovo galimus veiksmus, varžybinio susitikimo eigą ir laiku pakeisti savo taktiką.

Taktiniai įgūdžiai – kartojimu įgytas gebėjimas automatiškai atlikti kurį nors judesį arba veiksmą, individualių ir kolektyvinių veiksmų derinį.

Taktinis mąstymas – psichinės veiklos forma, gautos sportinės veiklos informacijos suvokimas, esant laiko stokai ir psichinei įtampai, sportininko intelektinių gebėjimų sudedamoji dalis, lemianti sėkmingą veiklą per sporto pratybas ir varžybas (Harre, 1986).

Taktinio parengtumo struktūra priklauso nuo sportinės kovos strategijos uždavinių. Jie spren­džiami sportininkui dalyvaujant parengiamųjų varžybų serijoje, norint pasirengti svarbiausioms varžyboms.

Kiekvienoje sporto šakoje naudojama daug taktikos būdų ir formų. Plaukime, irklavime, lengvojoje atletikoje remiamasi algoritmine taktika, grindžiama iš anksto numatyta veikla. Žaidžiant sportinius žaidimus (Stonkus ir kt., 1998), nuo žaidimo taktikos labai priklauso rezultatai. Taktinė žaidėjų veikla turi loginę raidą. Skiriamos trys pagrindinės taktinės veiklos fazės: 

• žaidimo situacijos suvokimas (rezultatas – situacijos atpažinimas);
• žaidimo situacijos sprendimas mintyse (situacijos sprendimo įsivaizdavimas);
• žaidimo situacijos sprendimas veiksmais (praktinė veikla).

Pagal dalyvaujančių žaidimo situacijos sprendime žaidėjų skaičių skiriama:

• individualioji taktika (technikos veiksmų, jų atlikimo laiko, būdų, vietos pasirinkimas pri­klausomai nuo žaidimo aplinkybių, žaidėjo gebėjimų ir komandų taktikos);
• grupinė taktika (kelių žaidėjų suderinti ir tikslingi puolimo ar gynybos veiksmai varžovui įveikti. Reali jos išraiška – žaidimo deriniai); 
• komandinė taktika (paranki puolimo ar gynybos sistema, kūrybingas jų įgyvendinimas visų komandos narių pastangomis).

Konkrečioje žaidimo fazėje taikoma puolimo ir gynybos taktika. Pagal žaidėjų veiklos pobūdį taktika gali būti:

• aktyvioji (mokėjimas primesti varžovui sau naudingus veiksmus, patogius veiklos būdus);
• pasyvioji (numatytos iniciatyvos atidavimas).

Taktiniai veiksmai turi būti aptariami organizuojant sportinę veiklą. Jie turi būti tiksliai atliekami per varžybas. Kiekvienos sporto šakos atstovai naudoja kitokius taktinius veiksmus, turinčius savų ypatumų. Tai įpareigoja ir sportininką treniruotis taip, kad jis iš anksto, per ilgą laiką priprastų prie specifinių varžybų sąlygų. Todėl būtina išnagrinėti varžybų sąlygas, varžybų vykdymo sistemą (ketvirtfinaliai, pusfinaliai ir finalas), gauti informacijos apie sporto įrenginius (danga, vietovę ir pan.), išsiaiškinti veiksnius, galinčius turėti įtakos varžybų vyksmui.

Sportininkas turi atlikti tik tokius taktinius veiksmus, kuriuos jis yra gerai įvaldęs. Jis turi lavinti savo taktinius įgūdžius, perprasti daugelį taktinių veiksmų variantų. Taktinės žinios, gebėjimai, įgūdžiai ir taktinio mąstymo kokybė yra sportininko taktinio meistriškumo pagrindas.

Varžybų eiga sportininkui ir treneriui kelia daug problemų, į kurias reikia kaskart naujai pažvelgti, jas apmąstyti ir įvertinti. Sportininko stebimos įvairios situacijos, dalyvavimas jose treneriui koreguojant, nuolat besikeičiantys regimieji, juntamieji ir girdimieji vaizdiniai, paties sportininko organizmo vidinių dirgiklių sukelti raumenų judėjimo, pusiausvyros aparato veikla rodo, kokia svarbi yra taktinio mąstymo reikšmė sporte. Taktinis mąstymas glaudžiai siejasi su intuicija, nuojauta, leidžiančia sportininkui labai greitai spręsti taktikos uždavinius. Intuicija – tai tiesos suvokimas, įsitikinimas ir jo perkėlimas į konkrečią situaciją. Sportininko intuicija remiasi patirtimi, visapusišku taktikos veiksmų išankstinio plano apsvarstymu, atidžiu priešininko veiksmų stebėjimu ir veiklos numatymu.

Taktinį uždavinį sportininkas pirmiausia sprendžia mintyse. Įsivaizduodamas ir analizuodamas varžybų situacijas, jis ieško optimaliausio taktinės užduoties sprendimo būdo. Sportininkas turi priimti tik tokius sprendimus, kuriuos galės įgyvendinti atlikdamas taktikos veiksmus. Savo žinias, įgūdžius, gebėjimus sportininkas turi pasitikrinti kartu su treneriu. Šitaip sportininkas įgis pasitikėjimo ir jo sprendimai bus tikslingi. Mąstymas, vaizduotė padeda sportininkui kūrybiškai atlikti taktikos veiksmus ir rasti naują, netikėtą varžovui taktikos uždavinio sprendimą.

• 

• 

Taktikos veiksmai – tai kompleksinė veikla, kuriai įgyvendinti būtini protiniai, fiziniai gebėjimai ir įgūdžiai. Šioje veikloje pasireiškia sportininko patirtis, per varžybas sukauptos žinios, kruopštus rengimasis varžyboms. Pvz., žaidėjo atmintyje saugomi daug dažnai pasikartojančių situacijų vaizdinių, todėl žaidžiant situacijas galima greitai atpažinti ir nedelsiant veikti. J. Palaima (1987) teigia, kad dinaminis atpažinimas gali vykti remiantis konceptualiais (susiję su sąvokomis, suvokimais) modeliais, vadinamaisiais apibendrintais tam tikrų situacijų ir adekvačių joms veiksmų vaizdinių etalonais. Per daugelį pratybų ir varžybų susiformavusiame konceptualiame modelyje užfiksuoti tipiški tam tikrų situacijų požymiai ir tipiški reagavimo į juos būdai. Tokių modelių atpažinimas labai palengvina ir pagreitina taktinio mąstymo vyksmą. Šie duomenys sumuojasi sportininko atmintyje ir padeda greičiau išspręsti specialią taktinę užduotį. 

Taktinis rengimas glaudžiai siejasi su teorine ir praktine judėjimo veikla. Sportinės taktikos teorija suteikia sportininkui žinių mokantis judesių technikos. Jam būtina paaiškinti, kokius taktikos būdus jis turi perprasti mokydamasis judėjimo veiksmų, kokius jis gali spręsti taktinius uždavinius išmanydamas technikos veiksmus. Šitaip lavinamas taktinis mąstymas. Treneris turi supažindinti sportininką su naujais taktikos variantais, skatinti rinktis juos savarankiškai. Viena iš savarankiško mąstymo formų yra anticipacija – žmogaus gebėjimas numatyti veiksmų rezultatą, problemos sprendimą, teorinis numatymas to, kas dar nėra žinoma iš patyrimo, išankstinė pažiūra, nepaisant faktų. Ji reiškiasi centrinės nervų sistemos gebėjimu pagal ankstesnę patirtį modeliuoti būsimų įvykių eigą ir rezultatus. Pvz., patyręs tenisininkas gali numatyti atskriejančio kamuoliuko trajektoriją ir atsidurti reikiamoje teniso aikštelės vietoje. Toks išankstinis veiksmas ar judesiai vadinami numatomomis reakcijomis. Dėl šio gebėjimo sportininkas gali planuoti savo veiksmus. Taktinis sportininko rengimas turi vykti per visą pratybų vyksmą.Taktinio planavimo pagrindą sudaro geriausių sportininkų ir geriausių ko­mandų taktinių sistemų analizė, siekiant koreguoti taktikos formas. Analizės metodas remiasi tak­tinio veiksmo skaidymu į dalis atliekant sintezės, lyginimo, apibendrinimo operacijas. Sportininkas turi suvokti, ką reikia daryti konkrečiu varžybų momentu, apsvarstyti varianto privalumus ir trūkumus. Planuojant būtina numatyti įvairius netikėtumus ir situacijas, taktinės užduoties vertinimo motyvus.

• 

• 

Stebint galima santykinai tiksliai ir objektyviai įvertinti individualius ir grupinius sportininko veiksmus. Vertinant sportininko veiksmus, naudojamos vertinimo schemos, greičio grafikai, vaizdo įrašai. Sportininko taktinių veiksmų vertinimo ir analizės įgūdis įgyjamas daug kartų atliekant stebėjimus. Stebėjimo uždavinys turi būti tikslus, konkretus, aiškus. Stebėtojas neturi pasiduoti kovos emocijoms. Stebėjimo sėkmę lemia atitinkamos žinios, stebėtojas turi susikoncentruoti į kelis klausimus, turinčius esminę reikšmę vertinant taktinius veiksmus.

Žaidėjų taktinio parengtumo nustatymas ir vertinimas – ypač sudėtingas vyksmas (Stonkus ir kt., 1998). Paprastai žaidžiant, rungtyniaujant tikrinamos ir vertinamos žaidėjų taktinės žinios, pastabumas, mąstymo greitumas, taktinis parengtumas.

Norint gauti reikiamą informaciją apie žaidėjo taktinę veiklą (teisingus ir neteisingus individualius sprendimus), jo žaidimas puolime ir gynyboje skirstomas į sudedamąsias dalis. Svarbiausi puolimo komponentai yra kanuoliuko smūgio pasirinkimas, kamuolio kryptis, kamuolio greitis , kamuolio aukštis, kamuolio sukimas, kamuolio gylis teniso aikštelėje. Gynybos komponentai: gebėjimas tinkamai užsiimti reikiamą pozicjja teniso aikštelėje, supratimas teniso aikštelės geometrijos, stabilumas, varžovo pozicijos vertinimas teniso aikštelėje.

Sutartiniais ženklais užregistravus žaidėjo veiksmus puolimo metu galima nustatyti, ar aktyviai jis žaidė būdamas gynybinėje situacijoje, kokius veiksmus atliko, kaip jo varžovas reagavo į jo smūgius, kaip pavyko perimti iniciatyvą ir t.t.

Sistemingai naudojant kontrolinius pratimus ir testus galima išsiaiškinti ir įvertinti sportininko taktinius įgūdžius, taktines žinias ir taktinį mąstymą. Tam tinka ir kontrolinės varžybos, specifiniai kiekvienos sporto šakos testai, modeliai, etalonai, varžybų situacijų deriniai, mintimis ir veiksmais atliekami variantai. Visa tai išanalizavus galima padaryti apibendrinančias išvadas, įgalinančias tobulinti taktinį sportininkų meistriškumą. Sportininko teorines taktines žinias būtina patikrinti praktiškai.

• 

• 

Mokslininkai pabrėžia intelekto ir asmenybės vienovę. Protu sprendžiami suvokimo, įsiminimo ir emociniai uždaviniai. Nūdienos treneriai aktyviai propaguoja kaip būtinybę intelektinį sportininko rengimą.

Pratybos – tai sudėtingas vyksmas, ir sportininkas tam turi tinkamai pasirengti: 

• turėti pakankamai informacijos apie pratybų metodiką;
• gebėti pasinaudoti kitų mokslų (biologijos, medicinos, psichologijos) žiniomis;
• suvokti ir išmanyti fizinių galių tobulėjimo dėsnius, pagal matavimo ir vertinimo rezultatus nustatyti treniruotumo būseną;
• prognozuoti, kokį poveikį treniruočių krūvis daro sportininko tobulėjimui.

Be to, sportininkas privalo gerai išmanyti savo sporto šakos taisykles, gebėti jas interpretuoti ir tuo pasinaudoti per varžybas. Taigi, siekiant sportinių aukštumų, sportininkui keliami vis sudėtingesni protinio lavėjimo uždaviniai. Tačiau intelektiniai gebėjimai gali būti ugdomi iki tokio lygio, iki kokio sportininkas yra intelektualiai aktyvus.

Viena iš sportininko intelektinio ugdymo krypčių yra jo mąstymo lavinimas. Mąstymas yra sportininko pažintinės veiklos procesas – apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimas. Mąstymo operacijoms priklauso analizė, sintezė, lyginimas, konkretinimas, abstrahavimas ir api­bendrinimas. Lyginant nustatomi tapatybės ir skirtybės santykiai, abstrahuojant ir konkretinant –dalies ir visumos santykiai, apibendrinant – atskirybės ir bendrybės santykiai. Nuo mąstymo operacijų priklauso suvokimas, bet tam sportininkas turi turėti žinių (pvz., išmanyti treniruočių teoriją ir metodiką, varžybų taktiką ir pan.), suprasti specialiąją kalbą (kalbinės instrukcijos, nurodymai, į kuriuos turi reaguoti) ir sąvokas (pvz., susijusios su judesių procesais, judesių biomechanika ir pan.). Lavinant mąstymą naudojami visi pagrindiniai faktų rinkimo būdai: stebėjimas, eksperimentavimas, pokalbiai, veiklos tyrimai ir kt. Sporto sąvokos, terminai, taktiniai sprendimai yra labai svarbūs informacijos šaltiniai. Treneris, vadovaudamas pratyboms, turi skatinti sportininką mąstyti, apdoroti gaunamą informaciją.

Stebėjimas ir suvokimas yra intelektinės veiklos komponentai. Sportininką svarbu išmokyti skirti esminius dalykus nuo neesminių, nustatyti jų tarpusavio ryšius. Tai sudaro loginio mąstymo esmę. Suvokimas – pažinimo proceso sudedamoji dalis, gebėjimas skirti, diferencijuoti, įprasminti, apibendrinti. Jį sąlygoja pažinimo motyvai, emocijos. Suvokimo vaizdas (suvokinys) tikrinamas ir koreguojamas per pratybas ir varžybas. Ypač svarbus yra dinaminis atpažinimas. Atpažinimo eigą nusako suvokimo dėsnis: iš pradžių susidaro bendras difuziškas objekto vaizdas, kurį vėliau pakeičia tikslesnis ir detalesnis. Pvz., žaidėjo atmintyje saugoma daug dažnai pasikartojančių situacijų vaizdinių, todėl jis greitai gali tas situacijas atpažinti ir veikti. Suvokimas prilygsta mąstymo procesui tuo, kad gali transformuoti vaizdą ir padaryti jį tinkamą sprendimui priimti. Taigi suvokimas nėra statinis, tai dinaminis, kūrybinis pažinimo procesas.

• 

• 

Rengiant sportininką būtina metodiškai įvairiais pratimais, judesių deriniais, taktikos variantais nuolatos stiprinti jo atmintį. Nuo sportininko atminties, gebėjimo įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta, o prireikus vėl atgaminti priklauso sėkminga sportinė veikla.

Suvokimas, įsiminimas, mąstymas, loginis nuoseklumas skatina sportininką greičiau atlikti veiksmus, rinktis taktinius variantus. Būtina ugdyti sportininko gebėjimą sutelkti dėmesį sprendžiant tam tikrus uždavinius. Turėti tikslą, sutelkti dėmesį ties realiu sportiniu įvykiu, taktinės problemos sprendimu yra sportininko ir trenerio nuolatinis rūpestis, kūrybinis bendradarbiavimas, mokymasis, praktinių žinių ir gebėjimų vertinimas per pratybas ir varžybas.

Žaidimu pagrįstas metodas reiškia, kad teniso treneris sukuria realias teniso žaidimo situacijas (vieneto arba dvejeto sporto pratybose arba varžybose), kad pradedantieji žaidėjai galėtų mokytis žaisdami. Tai taip pat leidžia teniso treneriui pateikti svarbią techninę ir taktinę informaciją, kad žaidėjai galėtų ją iš karto taikyti praktiškai. Žaidimu grįstas metodas padeda žaidėjams išmokti teniso taisykles, taškų skaičiavimo. Labai techniškas mokymo metodas nėra tinkamiausias pradedantiesiems žaidėjams, kurių daugelis tiesiog nori žaisti. Todėl kaip tinkama tradicinio techninio pobūdžio alternatyva pradedantiesiems žaidėjams mokyti siūlomas labiau žaidimu pagrįstas mokymo metodas. Tai reiškia, kad žaidėjams reikia pradėti žaisti nuo pirmos pamokos ir veiklą grįsti teniso žaidimo situacijomis.

Sutariama, kad tenise yra penki svarbūs žaidimo elementai:

• padavimas;
  • padavimo priėmimas;
  • žaidimas nuo galinės linijos iki kitos galinės linijos;
  • bėgimas prie tinklo ir žaidimas prie tinklo;
  • žaidėjo apvedimas prie tinklo.

Tačiau, siekiant supaprastinti žaidimą, laikantis žaidimu pagrįsto požiūrio ir bendradarbiavimu pagrįsto darbo treniruotės metu, pasitenkinama šiomis žaidimo situacijomis:

• padavimas ir padavimo priėmimas;
  • žaidimas nuo galinės linijos iki kitos galinės linijos;
  • bėgimas prie tinklo ir žaidimas prie tinklo, žaidėjo apvedimas prie tinklo.

Labai svarbu išmanyti žaidimo situacijas. Žaidimo fazės yra susijusios su žaidėjų padėtimi aikštelėje. Aukštis, greitis, sukimasis irgi vaidina svarbų vaidmenį, kai kalbama apie žaidimo fazes.

Trys pagrindinės žaidimo fazės yra:

1. puolimo fazė: kai žaidėjas turi persvarą arba pranašumą, pvz.:
   • žaidėjas yra aikštės viduje;
   • priešininkas yra „išvedamas“ iš teniso aikštelės arba nustumiamas už galinės linijos;
   • kamuolys yra aukštai ir (arba) labai arti tinklo žaidėjo pusėje;

• neutrali fazė: kai nei žaidėjas, nei varžovas neturi pranašumo, pvz.:
  • abiejų žaidėjų padėtis aikštelėje yra panaši;
  • žaidėjai žaidžia ilgais suktais kamuoliais;

• gynybinė fazė: kai žaidėjas patenka į nepalankią padėtį, pvz.:
  • žaidėjas yra „išvedamas“ plačiai už aikštelės ribų arba atitraukiamas atgal už galinės linijos;
  • priešininkas yra aikštės viduje;
  • kamuolys yra aukštai ir (arba) labai arti tinklo priešininko pusėje.

Strategijos ir taktikos apibrėžimas

Kas yra strategija? 

• Strategija – veiksmų planas, sukurtas siekiant ilgalaikio ar bendro tikslo(https://en.oxforddictionaries.com/definition/strategy);
• Strategija – 1. nuo susidariusių aplinkybių priklausomą veiksmų varianto pasirinkimą nustatančių taisyklių visuma. 2. sportininkų ir komandų sportinio rengimo ir sportinės kovos varžybose dėsningumų, priemonių ir būdų tikslingas taikymas siekiant užsibrėžto tikslo. Strategija gali būti: motyvacijos, sportinės kovos, teisėjavimo (S. Stonkus, Sporto terminų žodynas. Kaunas, 2002, p. 581).

Teniso pavyzdys galėtų būti toks: bendras mano tikslas (strategija) šiose rungtynėse yra priversti varžovą judėti kuo daugiau teniso aikštelėje, bėgioti daugiau nei per anksčiau įvykusias varžybas.

Kas yra taktika?

• Taktika – kruopščiai suplanuotas veiksmas arba strategija, kuria siekiama konkretaus tikslo (https://en.oxforddictionaries.com/definition/tactic);

Remiantis ankstesniu apibrėžimu, konkrečiai tenisui skirtas pavyzdys galėtų būti toks: jeigu mano mačo tikslas (strategija) yra priversti varžovą kuo daugiau judėti visoje teniso aikštelėje ir (arba) bėgti, mano taktika (kaip tai padaryti) būtų žaisti giliai, „išvedančiais“, trumpais, kamuoliais ir pan.  

Ypač svarbu gerai suvokti strategiją ir taktiką, jų taikymą treniruojant jaunuosius tenisininkus. Aiškus strategijos ir taktikos supratimas padės treneriui geriau planuoti pratybas, efektyviau išnaudoti žaidėjo fiziologines ir mentalines galimybes.

Straipsio tęsinys antroje dalyje.

Literatūra:

• Crespo, M., & Miley, D. (1998). ITF Advanced Coaches Manual. ITF Ltd. London.
• Crespo, M., & Reid, M. (2009). ITF Coaching Beginner and Intermediate Players. ITF Ltd. London.
• ITF. (1991). Coaches Manual. ITF Ltd. London.
• Reid M., Crespo M., Lay B., & Berry J. (2007). Skill acquisition in tennis: research and current practice. J. Sci. Med. Sport. Feb; 10 (1):1–10.
• Tiley, C. (2002). A winning game play for all-court players, ITF CSSR, 10, 27, 7–9.
• Crespo, M., & Miley, D. (1998). Advanced coaches manual. London: International Tennis Federation.
• Martínez-Gallego, R. (2018). Tactical analysis in tennis: From its origins to the present. ITF Coaching & Sports Science Review, 74(26), 22–23.
• Rive, J., & Williams, S. (2015). Establishing a game-plan. ITF Coaching & Sports Science Review, 66(23), 15–16.
• Palaima, J. Psichologiniai sportininkų techninio ir taktinio rengimo klausimai. Kaunas, 1987. 
• Palaima, J. Fizinių pratimų mokymo psichologijos pagrindai. Vilnius, 1987.
• Harre D. U. Trainingslehre. Berlin: Sportverlag, 1986.
• Sporto terminų žodynas. Parengė S. Stonkus. Kaunas, 2002, 675 p.
• Stonkus, S. Olimpinis krepšinis. Vilnius: LTOK, 1996. 
• Stonkus, S. ir kt. Vis tobulėti. Vilnius, 1996. 162 p. 
• Stonkus S. Garbinga kova, kilnus elgesys – būtinos didžiojo sporto vertybės. II. Didelio meistriškumo sportininkų rengimo valdymas. Vilnius: LSIC, 1997, p. 92–94. 
• Stonkus, S., Bogušas ,V., Jankus, V., Pancenka, R., Zuoza, A. Žaidimai: teorija ir didaktika. Kaunas: LKKI, 1998, 430p.